1.
Vilniuje yra Vilniaus gatvė, kuri sujungia Gedimino prospektą ir Vokiečių gatvę. Jos padėtis rodo, kad tai viena centrinių miesto gatvių – toks Vilniaus Vilnius (dabar pagalvojau, kas būtų pragarmės pragarmė, arba, pavyzdžiui, daikto daiktas?). Ir ji atsiranda romiai, tarsi iš niekur – juk negali rimtai vertinti to galiuko tarp Žaliojo tilto ir „Vaikų pasaulio“. Vienintelė gatvė, srūvanti ne žemyn, bet į viršų – nuo žiočių į ištakas. Vos pradėjusi ristis įkalnėn, ji įsileidžia į save Labdarių gatvę – tokią gatviūkštę iš kairės pusės. O štai pro bromą, kuri yra kitoje gatvės pusėje, galima pralįsti į Jogailos gatvę. Tiesa, truputį paėjus, yra ir dar vienas kelias į Jogailos gatvę – pro vertimbiurį ir dantų kliniką „Dantis“ (ir čia visad gali savęs paklausti, kas yra danties dantis). O aukščiau, šalia buvusio „Telekomo“, į ją įžūliai įsiskverbia Islandijos gatvė. O dar aukščiau nepatogiai – ir, tiesą kalbant, negražiai – iš priešingų pusių į ją sukrenta Liejyklos ir Palangos gatvės. O dar aukščiau, iškart už Moniuškos, tarsi ledo spyglys nuo jos atlūžta Klaipėdos gatvė ir krenta Pylimo pusėn, ir nuo čia jau beveik matyti jos galas arba pradžia – nelygu kaip pažiūrėsi. Iš tikrųjų nė nepajusi, kaip būsi išmestas į „vokiečius“ (šiuo požiūriu gatvė – beveik butelis, o tu – beveik kamštis). Tai čia būtų kaip ir viskas, ką galima pasakyti apie Vilniaus gatvę. Ai, dar ten veikia kavinė „Balti drambliai“, kurioje visada skamba (arba, taip sakykim, skambėdavo) Grebenščikovas ir kažkokios indiškos melodijos. Ir palei ją stovėjo stiklinis kioskas, visų vadinamas „stikliaške“, bet esu girdėjęs, kaip vienas žmogus jį pavadino „dryžuotomis širdimis“ (labai patiko). Ir dar kažkas neaiškaus yra toje gatvėje, ko negali aplenkti, arba praeiti taip, tarsi nieko nebūtų. Ertmė? Plyšys? Lūžis? Vieta, kur pranyksta bet kokie pėdsakai? (Koks didelis ir neišmatuojamas kalbos ribotumas, kai priartėjama prie esmės!) Bene sakyt: tai apšviečia mirties šviesa girtuokliaujančių porelių veidus, ir jie puola slėptis vieni kituose; kažkas nuolat praryja ir užgožia spengsmu muziką; ar čia plyti riba tarp tikrovės ir mito? Ar čia Orfėjas su Euridike – vėl kartu? Ką bedarytum – ar blaškytumeis, ar laimingas stebėtum, kaip blyškiaveidė barista žiedžia kavos putą, jausi, kad žemė po kojom nėra tvirta, ji – tarytum plonas papirusas, pro kurį prasišviečia nepanaudota išmintis. Prieky – efemeriškos zebrų kaimenės viršum bažnyčių bokštų, už nugaros – Tartaras, pilnas jaunų antilopių. Ar yra įrodymų, kad pasirinkta kryptis – teisinga? Kodėl gerklėje – kamuolys? (Ir tai ne futbolo ir tuo labiau ne krepšinio kamuolys, nors Vilniaus gatvės kavinėse žmonės dažnai žiūri futbolo ar krepšinio varžybas. Tai seilių ir snarglių kamuolys.) Nemanau, kad šiandien galima atsakyti į šiuos klausimus. Apskritai nėra lengva suprasti, kad kažkas čia ne taip – turi minti gatvę be paliovos kaip mantrą, kad pajustum tą netolygumą ar, kaip sakiau, lūžį. Jeigu stovėsi viršuj, kur ji įteka į Vokiečių gatvę, arba apačioj, ties „Vaikų pasauliu“, nieko nepajausi, galvosi: gatvė kaip gatvė. Tas pats ir viršuj – vaizdas, kuriame bus įsipainiojęs rožinis Kotrynos bažnyčios siluetas, atrodys saldus, netgi truputį miesčioniškas. Neįmanoma tiesiog eiti pro šalį ir įsivaizduoti, kad kažką pamatysi. Turi eiti nudelbęs akis, nieko neieškodamas ir nesitikėdamas, o tada vieną akimirką pakelti galvą (geriausia kažkur tarp Labdarių ir Islandijos gatvių, bet galima ir anksčiau) – taip, lyg ūmai kažką būtum supratęs, – ir sakyti: šitai yra tai, ko ieškau, kad ir kas tai būtų – ar lūžis, ar ertmė, ar koks šalto lietaus šuoras. Reikia sakyti: jis yra čia – visada buvęs ir visada būsiantis, amžinas ir nedalomas. Jis yra į vieną kapą sugulusios mano atmintis ir užmarštis. Jis yra rugsėjo pirmosios kardeliai, jis yra baltos (balčiausios) odos dykuma. Properša, kurioje gimsta dviprasmybė ir ironija. Linksmybės indas. Nesuterštas ir nepažabotas dvasingumas. Mano Alefas. Ir tada jis išnyra iš šešėlių, iš vitrinų atspindžių, ir ima sklęsti, arba, jeigu tiksliau, tvyroti ore. Štai prieina turistai su šautuvais, sako: norim sumedžioti liūtą, žmonės matė jį čia, garsiai riaumojantį. Ar jie irgi ieško Alefo? Ar aš turiu teisę kalbėti? Ar nesupyks Alefas, arba tiksliau, tai, ką pavadinau Alefu, jei atskleisiu, kad jie jau kaip ir atvyko? O gal turiu pameluoti ir pabandyti juos įtikinti, kad bėgtų greičiau į Tartarą (arba bent į Gedimino prospektą) medžioti antilopių? (Nepasakysi gi jiems, kad liūtas ne jų jėgoms – įsižeis.) Restorane „Da Antonio“ puotaujantys buržujai dairosi į mane. Krakmolytos servetėlės ant stalų nelanksčios kaip tiesa, kurią jie išpažįsta. Ar jie taip pat ieško to dalyko, kurį pavadinau Alefu? Galbūt baiminasi dėl konkurencijos? Žiūri, ar neaplenkiau jų šiose metafizinėse lenktynėse? O gal jie jau peržengė ribą, ir patys yra labiau Alefas negu buržujai? Iškyla ir daugiau sunkių klausimų: ar galiu mylėti Alefą, jei jis atrodo kaip šlykštus buržujus? Arba: ko jis vertas, jei jį myli ir jam atnašauja buržujai? Ar paukštis, kuris praskrenda dangumi išilgai gatvės, jaučia tą dalyką? Ar liepsnoja jo sparnai amžinybės dvelksmu? Kas jam yra Alefas? Ar jau patiriu Alefo poveikį, ar tik jį įsivaizduoju? (Štai ši suskilusi plytelė – ar tai suskilusi plytelė, ar jau stigma?) Ką čia ir bepridursi, kai vidury baltos dienos gatvė sulūžta kaip koks pagaliukas. Galvoju, kada tai įvyko? Ar kas nors girdėjo trekštelėjimą? Ar čia poškėjo kaip per ledonešį? Ar tas lūžis buvo visada, ir žmonės įsikūrė jau ant jo, apstatė jį namais ir taip toliau? (Ai, ir dar tokių visai suktų klausimų: kas yra „čia“ ir kas yra „dabar“? Ar gali kupranugaris labai pasistengęs vis dėlto pralįsti pro adatos skylutę? O kaip dėl lašo, kuris akmenį pratašo? Ar gali pratašyti akmenį ne lašas po lašo, bet kiškis po kiškio?) Velniškai daug klausimų, į kuriuos nėra ir niekuomet nebus atsakymų. Šita gatvė apskritai nepateikia atsakymų, tik klausimus. Vienintelis daiktas, kuris čia tikras – tai faktas, kad kokiais 1982 metais batų parduotuvės „Batas“ darbuotojams skirstė deficitus, ir mano bobutė gavo jugoslaviškų limonado miltelių „Cedevito“, ir jie mane perkeitė. SSRS griuvo manyje anksčiau negu Gorbačiovas su Landsbergiu ją sugriovė, ir aš užsimaniau senamiesčio kiemuose žaisti slėpynių. Nelabai pameluočiau pasakęs, kad mes iki šiol žaidžiame slėpynių – ir su praeiviais, ir su tuo vadinamuoju Alefu, ir su žvėrimis, kurie kitados čia pralėkė, ir galbūt netgi su Landsbergiu bei Gorbačiovu. Štai tokia ta gatvė – nepaliaujantis žaidimas, slapstymasis, tokia šiek tiek veidmainiška choreografija. Turistai tik vaidina turistus, narkomanai – narkomanus, Alefas – Alefą. Mano bobutė, kai dirbo „Žuvėdroje“, kartais gaudavo užduotį išprašyti stalelius užėmusius hipius: pasakydavo, kad po pusvalandžio juos vėl įleis, ir nebeįleisdavo, bet ir patys hipiai nebeateidavo – toks buvo nerašytas susitarimas. O kartą, kai ėjau rudenį, nusivylęs meile, kinošnikai privertė palei „Vaikų pasaulį“ dirbtinio sniego, ir man pasidarė labai linksma. O visai kitoje gatvės pusėje, ties „Baltais drambliais“, pasitaikė, kad ėjau būdamas jaunas, ir buvau laimingas, ir dabar tai atsimenu, ir mane kamavo klausimai, ne „koks yra Alefas?“, o „kaip prisigretinti prie Auksės?“ (Todėl galbūt visiškai nenuostabu, kad ji, kaip ir Alefas, liko nepasiekiama.) Kiekvienas akmuo, kiekvienas daiktas čia vaidina save. Žingsnis apsimeta žingsniu, o oro gurkšnis – oro gurkšniu, kurio esą galima įkvėpti; „Cedevito“ milteliai kažkur amžinybėje vis dar vaidina „Cedevito“ miltelius, o kavos puta, kurią žiedžia blyškiaveidė barista, – kavos putą; „Boržomi“ irgi vaidina „Boržomi“ – tik jau ne „Palangos“ restorano virtuvėj, kur „po blatu“ jo gaudavome, bet prekybos centre „Iki“. Ar aš vaidinu save? O taip, žinoma, esu įsitraukęs į šią teatro efemeriją visa siela, tarytum vis dar žaisčiau eilinę nesėkmingą šachmatų partiją barake su Arvydu P. Vaidmuo tampa vis įtaigesnis, vis įtikinamiau atsifutbolinu nuo prašeivų, giliau įkvepiu nuo „Pinavijos“ atsklindančio bandelių kvapo, aiškiau suprantu, ką galėčiau pagerinti. Ir visi kiti taip pat vaidina geriau, vis rečiau nesusikalbame arba nesusideriname. Nebepastebime kaip keičiasi parduotuvių pavadinimai – alkoholio parduotuvė tampa „UT“, paskui – bevardžiu autletu, o batų taisykla – „Mano guru“. Aplinkinėse gatvėse ir kiemuose nebematyti nei briedžių, nei stirnų, nei antilopių, hipopotamo apskritai niekas nebeprisimena. Kur krokodilas, kuris čia darydavo tvarką? Pro šalį praūžia planai tiesti greitaeigį tramvajų, savivaldybės administracija perkloja grindinį naujomis trinkelėmis (čia dar tokia mintis: kuo skiriasi greitaeigis tramvajus nuo planų tiesti greitaeigį tramvajų?). Senojo grindinio lopų beišvysi tik bromose ir visokiuose užkaboriuose, bet ir ten jau pamažu smelkiasi nauji laikai. Visa nyksta ir trupa, ir keliasi nauju pavidalu: pagėręs iš pėdos, praeivis virsta avinėliu, rupūžė atsimaino į dailų karalaitį, kunigaikštis Vildaugas gulasi į kapą, palikęs nespėtą išgerti alaus butelį – jį surenka komunalininkai; blizga žibintų šviesoj kitados prabėgusių, amžinybėj išnykusių žvėrių pėdsakai; aidi garsūs plojimai. Ramiai ir gražiai vyksta šitas spektaklis ramioje ir gražioje gatvėje. Ramiai ir gražiai virš jos tvyro ramus ir gražus dangus.
2.
O tuomet, kaip ir sakiau, Vilniaus gatvė įteka į Vokiečių gatvę,
kuri dar didesnė ir platesnė ir, tiesą sakant, nykesnė nei Vilniaus.
Iš pradžių ją perkerta Dominikonų ir Trakų gatvės –
tokios ankštos gatviūkštės, kuriose nieko
(niekas jose tvenkiasi ir skamba kaip tuščias indas).
Išvis tai ne gatvė, o didelė didelė duobė, nors ne
visi tai gali pastebėti.
Štai mažas berniukas – galima pagalvot, kad jis bėga
link savo riedlentės,
bet iš tikrųjų jis sunkiai ropščiasi iš duobės, duobės
kraštai byra, berniukas krenta –
ir susitrenkia galvą.
Arba, aure, moteris sėdi ant suoliuko.
Tiksliau, ji pati įsivaizduoja, o ir praeiviai mano,
kad ji sėdi ant suoliuko,
bet iš tikrųjų ji duobės dugne žarsto žvyrą, ir taip jau
visada bus.
Ji nekreipia dėmesio, kaip tingiai ir abejingai
gilyn į duobę,
vis užsikabindami už išsikišimų, garma pensininkai,
kaip išradingai, nelyginant kokie surferiai, lekia žemyn per žvyro bangas klerkai –
jų akys švyti, jie turi gerą laiką.
Ir čia dar yra žydų, toje duobėje.
Tiksliau – buvo; viską dengia sinagogos šešėlis.
Jis paslepia visas nuodėmes,
nuo jo kava juoda, ir sąžinės juodos,
ir žemė juoda – galima patikrinti, pakasus žolę.
Žemė juoda ir riebi, joje vartosi sliekai,
bet va, ne visi tiki, kad ten duobė.
Sako: anokia čia duobė, nebent visai nedidelis įdubimas;
sako: čia ne sinagogos šešėlis,
čia, – sako, – NATO lėktuvas praskrido, Lietuvą ginantis,
kad nepraskristų rusų lėktuvas, Lietuvą puolantis.
Tokia ta Vokiečių gatvė.
Ir dar joje yra kirchė (apskritai tai todėl jinai ir yra „vokiečių“),
ir Šiuolaikinio meno centras, ir rotušė.
kaip visi žinome, tai viena centrinių miesto gatvių arba duobių – čia kaip pažiūrėsi.
Ir čia buvo maisto prekių parduotuvė kvailiausiu pavadinimu visoje Rytų Vidurio Europoje –
„Voveraitė“.
Tik pamanykit – „Voveraitė“! Tai kažkas liūdno ir gėdingo,
kažkas apie tai, kad nemanoma išlipti iš duobės,
net jei moki skrajoti nuo šakos ant šakos.
Gali kiek nori medituoti lengvumą, su kuriuo ji atsispiria ir lekia per skambantį orą,
kiek nori kalbėti apie miško gaivą ir švelnų nusileidimą, ar amžiną ištikimybę,
apie jaunystę, apie krykščiančius kūdikius, apie švelnias įsčias –
vis vien viskas baigsis, kur prasidėję.
„Voveraitė“!
Šita voveraitė graužia ne riešutą, bet sielą.
Ji amžiname nepasibaigiančiame šuolyje,
jos kaulai traška ir subyra nuo įstangos kiekvieną minutę,
todėl jos mirtis nesiskiria nuo gyvybės.
Ji skrenda ir byra, ir vėl susirenka iš savo šukių į tobulą paveikslą.
Kaip riešuto kiautą ji perkanda kasdienybę, iššoka į kitą matavimą,
ir jos yra skrydis, ir krytis yra jos –
ir visa tai, kas paslėpta, ko nesimato.
Ir ji žvelgia į mane iš amžinybės – iš savo skrydžio, iš
savo trapumo;
voveraitė, pasirengusi perkąsti mane kaip riešutą –
tobulas mano meilės paveikslas, mano malda, mano gyvenimas.
3.
O tada Vokiečių gatvė įteka į Rotušės aikštę.
Ją pasiekę, būnam nusigalavę, duobės smėlis byra nuo mūsų drabužių –
žemė atrodo taip, tarsi būtume priėję dykumą.
Praeiviai kaip kupranugariai lėtai ir oriai slenka aukštyn –
link Aušros vartų, arba, pavyzdžiui, link Rūdninkų gatvės.
Taip pat yra ir tokių, kurie nusuka į Savičiaus gatvę,
bet dauguma traukia žemyn Didžiąja, vėliau įsiliejančia į Pilies gatvę.
Didysis karavanų kelias, kuriame negali būti atokvėpio – čia amžinas troškulys, neišsipildymas, nuovargis;
spengia šurmulys, paveikslų teplioriai dengia akis savo didžiagalviams balvonams.
Nuo geto atskrieja dulkių debesys.
(Yra toks rusiškas anekdotas, kur pardavėjas įvynioja kiekvieną raziną į popieriuką. O kas, jei suvystytume į popieriuką kiekvieną šios dykumos dulkę?)
Moteris kiša kūdikiui krūtį, kad šis pasistiprintų prieš kelionę.
Netgi narkomanai trypčioja, nepasiryžta žengti nuo pievutės ant asfalto:
žiūri į gatvę, kaip ji ritasi asfalto bangomis žemyn, pasišiaušus plytelių briaunom.
Niūrusis Vilniaus Helespontas, neramybės srovė,
čia visi turi įveikti savo prigimtį, kad ir kas būtum – paprastas praeivis ar kupranugaris,
sieloje turi išsiskleisti burės.
Turi tvirtai rėžti vagą vairu, nes bet kada tave gali tėkšti į sieną.
Antai jau guli vienas – storas dėdulė su šortais, rankoj žemėlapis ir fotoaparatas, matyt, turistas.
Šalia trypčioja medikai – bandė gaivinti, bet viskas veltui:
nukamavo širdį alsaus liūdesio demonas, išvargino Aušros vartų Dievo motinos slėpiningi kuždesiai.
Gali joje viską prarasti, ką turėjęs, toje gatvėje.
Jei pats neišsitaškysi į grindinį ar namo kampą, parblokš netikėtai iš šono atsiritusi plytelių banga,
arba namai ims trankytis fasadais kaip Skila ir Charibda, ir iš paties liks, švelniai kalbant, šlapi vieta.
Net jei manysi sėkmingai sau sveikas nusileidęs, išlik budrus:
tik atsipalaiduosi, ir skaudus vėjas, atlėkęs nuo
Bernardinų skersgatvio, smogs paslapčia iš nugaros,
arba, išniręs iš Skapo, klastingai kirs į šoną, kad vėliau išlįstų pro gerklę.
Visai tikėtina, kad būsi pakirstas taiklaus šviesos blyksnio, kvapo paklydėlio ar visada netikėtai užklumpančios tamsos,
arba suledėsi į akmenį, nes (kaip čia užmiršau paminėti?) čia amžina žiema, šitoj gatvėj –
jei tik pamirši krutėti, į sąnarius įsismelks ledas, ir tada, kaip pasakytų seni žmonės, bus „baigtas kriukis“.
Visa gatvė kaip nuostabus sekretas, geriausias pasaulyje išnykusių veislių muziejus:
prišalus bobutė prie lango stiklo, jos akyse – suledėjusios pelargonijos;
prie prekystalių maistprekėse prišalę skolų sąsiuviniai, girtuoklių „Vaivoje“ nebeatplėši nuo kėdžių.
Ir Nijolė sušalusi – nebe Nijolė, o stačiai ledo skulptūra (nors čia gal dėsninga – turi suledėt, kai dirbi „Ledainėj“).
„Alitos“ pardavėjos prišalusios prie butelių, o suvenyrų prekijai – prie kolonų.
Nikodemas prišalęs prie eilinės mergaitės.
Liūdnas nuopisa skenuoja akimis aplinką – akivaizdžiai svarsto: prie ko gi man čia dabar prišalus?
Nieko nepalieka gyvo šita Pilies gatvė.
Jei net iš pažiūros nieko neatsitinka – visi kaulai sveiki, rankos ir kojos lankstosi, tai kažkas vis tiek suyra esmėje.
Vis tiek išeisi iš jos skylėtas kaip rėtis – vėjų perpučiamas, lietaus pradulkiamas.
Jeigu žmonės žinotų, kad šitaip, tai nekeltų ten kojos,
visuose turizmo giduose būtų parašyta, kad negalima kelti kojos Pilies gatvėn.
Atsirastų visokių instrukcijų, ką daryti, jei netyčia papuolei,
evakuacijos schemų, kaip greičiau iš jos pasišalint – per Jonų, ar per Bernardinų gatvę, o gal per Latako gatvę,
kuri ir atrodo taip, lyg būtų skirta evakuacijai.
Policija užstatytų praėjimus ir saugotų, todėl į ją besiveržtų tik paaugliai ir ekstremalai (na, gal dar kartais užklystų privatumo ieškančios porelės).
Taip pagaliau būtų atkurta teisybė:
gatvė išsivaduotų iš apgaulės gniaužtų, ir taptų tuo, kuo iš tikrųjų yra –
juodu ir tirštu nuodo siūlu; ašmenim, skaisčiai spindinčiais po miesto kaklu.
Mano Pilies gatvė, kupranugarių (o gal visgi mamutų?) kapinės,
pasibaigusios ir niekada nebebūsiančios vilties morgas, kurį morituri salutant.
Čia riksmas sustingsta ore ir krenta ant grindinio, ir sudūžta kaip rausvo stipraus butelis;
čia storą mergaitę žydru „Zaparožiečiu“ veža į amžinybę.
Jeigu kada pamatysit žydrą „Zaparožietį“, važiuojantį kiaurai namus ir laiką,
jei pamatysit jame aptūlotą storą mergaitę, prišalusią prie stiklo –
tuoj pat čiupkit akmenį ir meskit į tą „Zaparožietį“, iškulkit langą, stverkit šukę
ir atkiškit ją tai mergaitei – tepamato save atspindy ir tenusibaigia!
Ir tada nuodai nustos veikę, ir gatvė vėl bus kaip gatvė, joje bus galima pasivaikščioti arba, tarkim, prisėsti kavinėje ir pavakarieniauti.
Turistai sakys: girdėjom, kad šita gatve labai pavojinga eiti, kad čia tik su karavanais galim prajoti,
o mes purtysim galvas: no no, die a meni bars and restaurants, plyz, kam, kam hie, dont uori, mai frend, hev a gūd taim!
Nou mo mergaitė ir zaparožietis on že baziliskas;
nou mo dėdė Semas, Gugis, Nijolė, Bocmanas, no more Kučiariava;
nou mo padidėjusi žemės trauka; nou mo nesuvaldoma inercija, saldus slydis;
nou mo suįžūlėję mentai!
Viskas tyra, skaistu, europietiška,
nuo šiol mūsų miestas saldus kaip tortas, rūžavas kaip mergaičių poniai.
Viskas maloniai drungna (na, nebent balandžiai kartais dar vis ką nors aistringai apšika).
Sergsti mūsų miegą ir darbą akyli balvonai, kurių patys pristatėme.
Beveik laimingas mūsų miestas, mai frend.
Beveik nusisekusi mūsų valstybė.
