7 valandos ir 32 minutės. Shimbashi stotis, Tokijas. Pusę sąmonės vis dar esu atidavęs miegui, kitą pusę naudoju tuščiai į kažką žiūrėdamas telefone. Traukiu iš piniginės viešojo transporto kortelę, lengva ranka plekšteliu ja aparatui prie įėjimo vartelių. Raudona šviesa – varteliai neatsidaro. Aš bandau dar kartą, bet rezultatas tas pats. Visą laiką ta kortelė veikė – kas negerai būtent šiandien? Pasitraukiu į šoną leisdamas praeiti kitiems, sutelkiu visą rytinę sąmonę ir pagaliau susivokiu atidžiai apžiūrėti pačią kortelę. Netrukus suvokiu, kad į stotį bandžiau patekti išsitraukęs Tokijuje neveikiančią kortelę. Turbūt apskritai senokai nebeveikiančią kortelę – Vilniečio kortelę.
Visus šešerius metus nuo išvykimo nešiojuosi ją piniginėje, bet užvis labiau mintyse – kaip ženklą sau, kad visada buvau Vilniaus kasdienybės dalis ir toliau visapusiškai jam ir nuo jo priklausau. Tai nėra tik sentimentalumas, nes per visą tą laiką Vilniečio kortelė atvėrė man gausybę Tokijo durų. Tiesa, ne traukinio.
Vilniečio kortelė veikia, kai ištrauki ją kaip patirties įrodymą, kaip identiteto dalį ir parodai. Specialių šventinių ar kultūrinių mainų progų kortelei rodyti Tokijuje nereikia – nuolatos ją naudoji gyvendamas tą pačią kasdienybę su tokijiečiais. Kitaip sakant, pabuvęs vienąkart vilniečiu, įgauni žinias apie tai, kaip būti ir tokijiečiu. Turbūt tokijiečių kortelės be problemų veiktų Vilniuje. Mūsų taisyklės, įpročiai, kasdieniai ketinimai – iš esmės tie patys.
Ir Vilniuje, ir Tokijuje žmonės veidus išnaudoja taip pat. Tiksliau – jų praktiškai nenaudoja. Geriausios emocijos abiejuose miestuose yra tos, kurios tinkamai sutaupytos. Laimėtų namą loterijoje ar būtų čia pat praradę jį ugnyse, sėdėtų autobuse, pirtyje ar koncerte – išraiška visąlaik tokia pati, lūpos – tiesios kaip nubrėžta linija. Vilniaus nepažįstantieji sako, kad „tie žmonės iš sostinės“ yra šalti ir nedraugiški. Tokijiečiai, pasak užsieniečių ir japonų iš kitų regionų, nuolatos laikosi atstumo, o dar baisiau – su anais neįmanoma užmegzti greitų bičiuliškų santykių.
Nieko šie svetimšaliai nesupranta – mes tiesiog esame apskaičiuotai neutralūs visko atžvilgiu. Aplinkui gyvena per daug žmonių, kad visus apdalytume emocijomis, turime per mažai laiko, kad galėtume patikrinti nepažįstamųjų patikimumą prieš tapdami draugais. Kasdienybė per daug tiksli ir rimta, kad norėtųsi ją tokiu trivialumu kaip emocijos gadinti. Tokijuje ir Vilniuje gyvename pagal planą, suprantame vienas kitą ne emocijų atspindžiais veiduose, o žodžiais. Taip paprasčiau, praktiškiau ir patikimiau. Kažkas šalia labai laimingas ar piktas? Įtartina. Turbūt ką tik atvažiavo iš Nahos Japonijos pietuose. Arba – bus žemaitis iš Telšių. Kaip bebūtų, svetimšalis.
Kita pusė, svetimšalius tarsi įspėjanti apie mūsų šaltumą, yra darbo įpročiai. Vilnius mane išmokė priimti sprendimus greitai, užbaigti diskusijas ir derybas tą pačią dieną, nuo rytojaus griebtis konkrečių darbų. Linksiu bičiuliui iš Tokijo, besiskundžiančiam, kad jį, grįžusį iš kelionės verslo reikalais provincijoje, po savaitės kviečia važiuoti vėl ten pat. „Nesuprantu, ko jie iš manęs nori. Pakalbėjau apie produktą, pateikiau kainą, pasiūliau pirkti, grįžęs išsiunčiau sąskaitą. Prekės jau būtų pakeliui pas klientus, bet ne – paaiškėjo, kad jie su manimi nori pasimatyti darkart“, – sakė jis. Pasirodo, kad jiems reikėjo dar vienos galimybės papildomai pasiderėti. Greičiausiai reikės jiems ir dar vienos tam, kad būtų galima viską galutinai užtvirtinti.
Kaip už laiką gali būti svarbesnė kažkokia nuolaida? Tai neaišku nei tokijiečiams, nei vilniečiams, nes gyvendami šalies centre, greičio ir efektyvumo svarbą suprantame vienodai. Norint kažko paklausti, nereikia skambinti ir laukti atsakymo – užtenka nueiti pabelsti į kaimynines duris. Daugiau nei 50 proc. Japonijos akcijų rinkoje dalyvaujančių kompanijų savo būstinę turi Tokijuje. Valstybinės institucijos irgi įsikūrusios čia pat ir įpratusios visus svarbiausius sprendimus priimti čia. Tokijuje daug kalbėta apie pirmąjį šalies bandymą perkelti svarbią instituciją, Kultūros tarybą, į Kiotą. Net perkėlus instituciją, 30 proc. darbuotojų vis tiek kuriam laikui pasiliko Tokijuje, nes tai vienintelis būdas vykdyti ir organizuoti dalį Tarybos veiklos. Net į Kiotą persikėlę darbuotojai kalba, kad bendraudami su kitomis institucijomis sėda ne prie kompiuterio, o į traukinį – ir važiuoja į Tokiją dalyvauti susitikimuose tiesiogiai. Gali perkelti pastatą, bet ne sprendimų galią. Lygiai taip pat gyvenimo būdą ir tempą diktuoja visas svarbiausias ir didžiausias kompanijas bei valstybines institucijas priglaudęs Vilnius. Todėl kur kas paprasčiau, jei pats esi Vilniuje.
Sostinėms ir sostinių gyventojams nuolat tenka atlaikyti kaltinimus, kad nevertiname regionų ar apskritai visko, kas už Tokijo ar Vilniaus ribų, kad esame savanaudiškai užsidarę savo burbule. Pusrimčių portalų pusrimtėse apklausose Japonijos miestų gyventojai Tokiją visuomet išrenka nemėgstamiausiu miestu. Jei tokių apklausų būtų Lietuvoje, Vilnius, ko gero, irgi užtikrintai laimėtų.
Tokijiečiai ir vilniečiai gerai žino, kad gyvenimas šalies centre turi savo kainą. Kalbu ne apie kažkokius skaudžius jausmus, o kainą jenomis ir eurais. Mums įprasta girdėti, kad gyvenamąją vietą Tokijuje ir Vilniuje būtų protingiau išmainyti į kažką užmiestyje. Aš, taupydamas vietą, susilenkęs rašau iš vieno kambario buto Tokijuje. Kas mėnesį jis suvalgo pusę mano algos. Galėčiau gyventi ir rašyti iš 100 kilometrų nuo Tokijo, mokėti penktadaliu mažiau ir vis tiek gauti ne vieną kambarį, o namą. Vilniečiai supranta tokią tokijiečių situaciją, nes jie irgi turi rinktis tarp gyvenimo centre ir piniginės ribojimų. Tačiau didesnė gyvenamosios erdvės kvadratūra neatsveria vaizdo į Gedimino pilį ar Fudži kalną, nesuteikia tos pačios prieigos prie darbo, universiteto, oro uostų ir žmonių. Tai nereiškia, kad gyvendami Tokijuje ir Vilniuje nesiskundžiame kainomis. Darome tai aktyviai, tačiau jaučiamės už teisę skųstis susimokėję kartu su būsto nuoma.
Nors pasiskundžiame, kad brangu, nejaučiame didžiulių kančių stovėdami eilėje, kai žinome, kad verta. Žinau kelias istorijas apie Osakoje gimusius ir augusius japonus, kurie atvažiavę į Tokiją kurį laiką savaitgaliais niekur neidavo. „Tokijiečiai ateina į būtent tą vietą dėl dubens makaronų vien dėl to, kad kažkas jų vaizdus paplatino Instagrame. Maža to, tų makaronų laukia siaubingoje eilėje, o paskui dar ir moka už visą tą patirtį pinigus“, – išraiškingu akcentu man pasakojo vienas osakietis minėdamas, kad tokiais atvejais tiesiog eina į kitą parduotuvę arba išvis grįžta namo. Tokios revoliucijos man Tokijuje svetimos, nes Vilniuje irgi įpratau palaukti arba apie eiles pagalvoti strategiškai. Mes, didžiulių ambicijų miestai – kantrūs.
Artėjant savaitgaliui, dažnas tokijietis užsimins, kad ieško būdų atsigaivinti. Netrunki pastebėti, kaip tokie pamąstymai virsta išvyka už Tokijo. Nuomojami automobiliai visiškai dingsta iš aplinkinių kiemų, o traukiniai, paliekantys Tokiją, užsipildo gausiau nei reikėtų. Tokijiečiai ieško būdų pabėgti nuo miesto ir turbūt šiek tiek nuo savęs pačių, kepa mėsą prie ežero, žiūri į kalnus iš balkono. Čigasakio paplūdimiai už 60 kilometrų nuo Tokijo nugulti tokijiečių, o tuo tarpu už 100 kilometrų esančio, karštosiomis versmėmis garsaus Atamio stovėjimo aikštelėse – automobiliai su Tokijo rajonų numeriais. Vilniečiai gal ir nesuprastų tokių atstumų dėl trumpo pabėgimo, bet užtat gerai suprastų pačius kėslus, nes norėdami tikrai gerai pailsėti, patys yra įpratę pabėgti. Savaitgaliais vilniečiai kvėpuoja aplinkiniuose miškuose ir paežerėse, o vasaromis aktyviai persikelia į Palangą ir Nidą, keliskart išaugindami žmonių ir automobilių spūsčių skaičių. Socialiniuose tinkluose tokijiečiai ir vilniečiai gausiai, kaip prabangą deda žalius vaizdus, panoramas be žmonių, besimėgaudami atstumu tarp savęs ir miesto. Išėję iš miškų ir kalnų, tokijiečiai ir vilniečiai apsilanko vietinėse maisto ir kavos vietose, kurios sezoniškai atidaromos tokijiečių – tokijiečiams, vilniečių – vilniečiams.
Atstumas gerai, bet geriau, jei jis saugus. Tokijiečių ir vilniečių dažnai paklausia: kodėl jūs taip įsikibę to, nuo ko nuolat norite pabėgti? Ne itin gudrus klausimas. Mums reikia ne ramaus gyvenimo be sostinės, o poilsio be sostinės. Taip yra ir dėl to, kad daugumai mūsų Tokijas ir Vilnius buvo ir yra svajonė ir siekiamybė. Beveik pusė tokijiečių iš tikrųjų nėra iš Tokijo. Žmonių, kurie gyvenimus pradėjo Vilniuje, irgi sunkiau surasti nei tuos, kurie jame atsirado iš kažkur kitur. Suradę kelius iki centro, iki Tokijo ir Vilniaus, per universitetus, darbus ar ryšius su kitais žmonėmis, tie žmonės pildo savo svajones ir atsakomybes, kartu – ir miestus. Pastebėti tokius žmones Tokijuje lengviausia kasmet krintant sakuroms balandį, kai prasideda nauji akademiniai metai ir kai nauji darbuotojai pradeda darbus naujose kompanijose. Vilnius naujais veidais pildosi krintant lapams rugsėjį. O didžiausia Vilniaus ir Tokijo magija – kad praėjus sezonui, pastebėti naujai atvykusiųjų jau beveik neįmanoma. Visi organiškai tampa Tokijo ir Vilniaus dalimi. Sunku ir įsivaizduoti kitaip – šie miestai – dideli, didelės, priimančios širdies miestai.
Tiesą pasakius, aš irgi esu vilnietis ir tokijietis su papildomomis išlygomis. Negimiau nei Vilniuje, nei Tokijuje, o kai nenoriu meluoti, paklaustas apie kilmę, miniu tik Palangą. Tačiau jaučiuosi tiek pat priklausąs abiem sostinėms. Dar, kaip matote, įžūliai drįstu abi aptarinėti. Turiu ir abiejų miestų korteles, kurios sklandžiai veikia ir viešajame transporte, ir gyvenime, kai jas išsitraukiu norėdamas būti pripažintas kaip vienas iš pilnateisių miesto bendruomenės narių.
Iš pradžių Vilniaus ir Tokijo platybės atrodo bauginančios. Savo pradžias ir Vilniuje, ir Tokijuje aš labai gerai prisimenu. Sėdėdamas autobuse iš Palangos, jau įvažiuodamas į Vilnių, ties ženklu, stovinčiu dar užmiestyje, nervinausi galvodamas, kaip teks dorotis su miestu, 40 kartų didesniu už Palangą, ir dar antra tiek greitesniu jo gyvenimo tempu? Kaip skaičiuoti laiką, pinigus? Kada paeiti, o kada geriau nuvažiuoti? Po kelerių metų su panašiu nerimu bandžiau tvarkytis lėktuve, besileidžiančiame Tokijuje – 16 kartų pagal gyventojų skaičių didesniame už Vilnių. Panašiai išsigandęs žiūrėjau į traukinių žemėlapį ir galvojau, kaip nepamesti ne tik kelio, bet ir savęs apskritai. Tokijas atrodė šaltas, tik savimi susidomėjęs, brangus miestas, nuo kurio periodiškai norisi bėgti. Tačiau jau buvau vilnietis. Žinojau, kad esminis momentas ateina tada, kai turi užtektinai drąsos pažiūrėti ne į žemėlapį ir negalvoti apie miestiečių įvaizdžius, o tiesiog eini gatvėmis ir žiūri žmonėms į akis.
Pabuvęs vilniečiu, jau žinai kaip elgtis su dar vienu šalies ir žmonių centru, iš pažiūros nedraugišku, bet širdyje – priimančiu. Atvykęs su skirtingomis patirtimis, požiūriais ir norais, būsi išgirstas, ir nors nebūtinai visada iki galo suprastas, vis dėlto priimtas. Kartu turi galimybę daug išgirsti ir domėtis: pamatai kitokius žmones, siurbi miesto kultūrą, leidiesi į netikėtas karjeros patirtis. Kad ir kokie būtų skirtumai, bendra atviros širdies kalba, vienodas įprotis klausytis ir girdėti mus, Vilnių ir Tokiją, sujungia. Todėl kai būsite lėktuve į Tokiją, neieškokite, nesiruoškite ir nesirūpinkite tiek, kiek aš – jūsų Vilniečio kortelė veiks.
