Vasario viduryje mirė Zarazza – apysiauriuose sluoksniuose plačiai žinoma legendinė Vilniaus asmenybė, menkiau pažinta tikruoju Jono Bagdžiūno vardu.
Zarazza buvo tiek video kūrėjas, tiek rašytojas – jo romanas Kliedesys, kuriame tirštai išdrebiamos asmeninės patirtys sovietiniuose gegutės lizduose, neabejoju, dar tik sulauks deramo įvertinimo. Romanas publikuotas 2013 m. internete, kaip ir priklauso šių laikų pogrindininkams. Tačiau visų pirmiausia į kolektyvinę atmintį Zarazza įsiręžia kaip aukščiausios prabos melomanas, 90-aisiais aprūpindavęs vakarietiškais įrašais (tiksliau, perrašais) tuos, kuriems muzikinis troškulys buvo viskas.
Vertinant iš dabarties perspektyvų, Zarazza buvo tiesiog muzikos piratas. Tačiau toks įvardinimas įžūliai sumenkintų įtaką, kurią ne vienai melomanų kartai padarė tokia „muziknešystė“. Teko girdėti nemažai istorijų, kai Jonas, paprašytas įrašyti konkrečios muzikos grupės albumą, neretai mėgdavo turėti atskirąją nuomonę, ir, į namus sugrįžusio užsakovo nuostabai, būdavo įrašęs visiškai ko kito, dažnai – nepalyginamai geresnio.
Prisimenant tokią personą, mažiausiai norisi tuščio patoso, todėl neverta aikčioti, koks Zarazza buvo tiltų statytojas tarp Lietuvos ir Vakarų, ir tikrai neketinu pastebėti paslėpto simbolizmo: kad Zarazzos prekybinis taškas ilgą laiką buvo įsikūręs būtent Tilto gatvėje, Vilniuje.
Aš nepažinojau Zarazzos, neturėjau garbės pas jį apsilankyti su tuščiomis kasetėmis ir niekada nebuvau palaimingai apkvailintas, vietoj pageidautų The Doors gavęs Joy Division. Visa tai – dėl elementarios priežasties. Auksiniais Jono veiklos metais aš tiesiog buvau moksleivis iš Panevėžio rajono, kuriam Vilnius, su visu jo kultūriniu gyvenimu, tuo metu teatrodė kaip aidas tolimo griaustinio. Bet ar tikrai aš Zarazzos taip jau visai nepažinojau?
Psichologijoje egzistuoja terminas vicarious memory – netiesioginė (svetima?) atmintis. Tai – reiškinys, kai žmogus perima ir įsisavina kitų žmonių patirtis, istorijas ar prisiminimus, lyg jie būtų jo paties. Vilniuje gyvenu jau lygiai pusę savo gyvenimo ir visus tuos metus mane vienaip ar kitaip lydėdavo draugų ir pažįstamų istorijos apie Zarazzą ir tai, kaip jis pakeitė jų gyvenimus. Aš tokių istorijų esu prisiklausęs tiek, kad man jau sunku patikėti, jog pats niekada nesu lankęsis Tilto gatvėje ir nesu vienas tų Zarazzos atverstųjų.
Būtent muzika nuo pat vėlyvos vaikystės ar ankstyvos paauglystės tapo labai svarbia mano tapatybės dalimi, galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl mokyklos metais taip ir nesugebėjau užmegzti artimesnio ryšio su gimtuoju Panevėžiu. Miestuose ir miesteliuose klestint alternatyviosios muzikos scenai, Panevėžyje jos tiesiog nebuvo. Alytus turėjo Airiją, Utena – Sielą, Šiauliai dėl ypatingos roko scenos buvo vadinami lietuviškuoju Mančesteriu, Ukmergė pelnytai praminta Rockmerge. Na, o Panevėžys tegalėjo pasigirti (?) tik Kastyčiu Kerbedžiu.
Kaimo mokykloje pabaigęs aštuonias klases ir perėjęs į gimnaziją Panevėžyje, jaučiausi tarsi panėręs po vandeniu ir besitikįs, kad plaučiuose užteks oro ketveriems metams, po kurių bus galima išnirti tiesiai į Vilnių – svajonių miestą, kuris, be kitų savo nekvestionuojamų privalumų, turės ir muziką.
Svajonės apie Vilnių ir miesto muzikinę sceną negimė vakuume – tuo metu leistas muzikinis žurnalas Ausis (skaitytojau, pasiruoškite oksimoronui) kas mėnesį vis plačiau atverdavo akis: kaip ten gera ir kas ten daros. Vis dėlto pažintis su vilnietiškomis alternatyvios muzikos grupėmis tuo metu ir apsiribojo tik žurnalo straipsniais. Perfrazuojant klasikus, Vilniaus garsas vis dar skambėjo tyloj. Situacija pradėjo keistis, kai 2000-aisiais neįvyko žadėta pasaulio pabaiga, o keturių asmenų namų ūkyje Panevėžio rajone atsirado kompiuteris (oficialiai – mokslams) su interneto ryšiu. Siaubingai ribotu, nepakeliamai lėtu, bet visgi – internetu.
Labai gaila, bet istoriniuose šaltiniuose liko neužfiksuota data, kada pirmą kartą atsidariau gyvenimą pakeitusį puslapį mp3.hardcore.lt. Puslapį, kuriame buvo (ir, beje, iki šiol yra) sukrautas visas alternatyviosios lietuviškos muzikos lobynas. Vis dėlto pasitelkdamas profesoriaus Edvardo Gudavičiaus metodologiją, kuria remdamasis jis nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą, bandau spėti, kad tai turėjo būti kažkuris 2000 m. rugsėjo šeštadienis. Būtent tais metais pradėjau lankyti gimnaziją, būtent tada namuose atsirado internetas, būtent šeštadieniais būdavo didžiausia tikimybė ilgesniam laikui prie jo prisėsti. Šeštadieniai tą rugsėjį buvo penki – 2, 9, 16, 23 ir 30 d. Paskutinius du variantus privalome atmesti, kadangi atsisakau patikėti, jog galėjau šio puslapio neatsidaryti taip ilgai. Rugsėjo 16 d. – mažai tikėtina, kadangi tai yra realiausia bulviakasio data. Turime atmesti ir rugsėjo 2 d., kadangi būtų įžūloka teigti, jog tik gavęs priėjimą prie interneto, iš karto puoliau siųstis lietuvišką pankroką. Tad tebūnie rugsėjo 9 d. mano asmeninė The Day the Music Was Born. Nors gimnaziją baigiau ir studijuoti į sostinę atvykau tik po ketverių metų, miesto garso takelis jau tada sugebėjo tapti tuo pirmuoju mano atsikraustymu į Vilnių.
Mp3.hardcore.lt fonoteka žaižaravo vienas už kitą kūrybiškesniais ir įžūlesniais grupių pavadinimais: 33% Procentai Kiaulių Pakeliui į Vatikaną, Lipnūs Macharadžos Pirštai, Silvija ir Izvraščencai, Adamkus ir Ieva, etc. Vilniaus rūsiai, į kuriuos grupės buvo sulindusios, man atrodė kaip erdvės, kuriose daugiausia gaivaus oro. Dainos pirmąkart leido susidaryti ir konkretesnį įspūdį apie Vilnių, pažinti daugiabriaunį miesto charakterį.
Pavyzdžiui, viena paslaptingiausių visų laikų lietuviškų grupių Sa-Sa dar 1983 m. įrašė dainą „Mes neturime verkti“:
bet gal ne vien tik srutos bėgs iš vamzdžių kanalizacinių
gal gi iš jųjų ištekės kas nors geresnio
o man sėdėti ir laukti reikės už durų guminių
laukti kol kas nors pasibaigs
Nihilizmas, pilkuma, beprotybės dvelksmas, miesto purvas ir šaltis – Sa-Sa dėka gavelišką Vilnių man pavyko pažinti dar prieš perskaitant Gavelį. Maža to, Sa-Sa sugebėjo man suteikti neįkainojamą gyvenimišką skiepą ir dviem posmeliais išmušti iš galvos tą naivią abiturientišką iliuziją, kad už uždarytų mokyklos durų liks ir visos įmanomos problemos, kad ateitis yra neatšaukiamai šviesi, o Vilnius yra vien tik pasakų miestas, kur teka Neris su žara. Sa-Sa aiškiai pasakė („Fantazija“), kad gyvenime gali būti (ir bus) visko:
visi keliai tau atviri
tačiau geriausio išsirinkti negali
nes jo nėra
visi labai geri
įsikiški fantaziją savo
į specialų ir universalų
klozetą jaunimui
Jau atvykus į Vilnių muzika tapo ir savotišku gidu po miesto užkaborius ir erdves, kurios galėtų būtų pavadintos užkaborių antonimu (tai nėra „kaboriai“, tikrinau). Kad vidinis Prezidentūros kiemas sovietmečiu buvo vadinamas Šunparkiu ir garsėjo kaip neformalų susirinkimo vieta, pimiausia sužinojau iš impozantiško pavadinimo grupės Ir visa tai kas yra gražu yra gražu kūrinio „Šunparkis“, kuriame šviesiausio atminimo kino menininkas Artūras Barysas-Baras apdainuoja savo ulisiškas klajones po Vilniaus senamiestį:
Aš toksai egzistuoju,
Egzistuoju, koks esu.
Senamiesčio gatvėmis vaikštau,
Šampaną ir kavą aš geriu.
Tik ne sekmadieniais.
Kiekvieną dieną stengiausi vis labiau pažinti ir prisivyti tą Vilnių, kurio įvaizdį man buvo sukūręs jo garso takelis, tačiau viduje pamažu smelkėsi įtarimas, kad kažkas čia iki galo ne taip. Galiausiai suvokiau problemos esmę – aš beviltiškai bandau vytis praeitį. Vilnius, į kurį atvykau, jau neišvengiamai buvo kitoks. Dauguma muzikos grupių, kurios man įprasmino Vilnių, jau nebeegzistavo, o ir apie jų apdainuotą sostinės charakterį su kiekviena diena vis labiau buvo galima kalbėti būtuoju laiku.
Dar kartą perfrazuojant klasikus, gal kažkam ir gali nuskambėti keistai, tačiau tuo metu ryškiausiu Vilniaus muzikinio takelio kūrėju, bent kažkiek užpildžiusiu tą nesušukuoto ir nekonvencinio garso deficitą, man tapo dar viena neabejotina Vilniaus legenda Stasys Urniežius, plačiau žinomas kunigaikščio Vildaugo vardu. Senamiestyje sutiktas tiesioginis Gediminaičių palikuonis kaskart užtraukdavo savąją provokuojančiai nuoširdžią ir nuoširdžiai provokuojančią „Ameriką“, kurios garsas veikiausiai visiems laikams yra įsigėręs į Pilies gatvės pastatų sienas. Savo prigimtinę teisę į nevaržomą šios dainos atlikimą kunigaikštis įrodinėjo tuo, kad yra Urniežius Stasys, Antano – kas puikiausiai susitrumpina iki USA. Tiesa, kunigaikštis kartą man prisipažino, kad tikrasis jo gyvenimo tikslas yra tyla. Tiesiog kartais nepavykdavo.
Šiuo požiūriu skiriuosi nuo Vilniaus legendos – nemanau, kad tyla turėtų būti miesto egzistavimo tikslas. Kita vertus, aš ir pats lioviausi stengęsis žūtbūt užmauti Vilnių ant savo susikurto muzikinio kurpaliaus ir nustojau erzinęsis dėl to, kad laikai pasikeitė, o miesto garso takelis galimai tapo kiek labiau sterilus, nebepateisinantis mano kažkada susikurtų idealų ir nebesipildantis tokiu greičiu kaip anuomet, kai dar net nebuvau Vilniaus gyventojas. Bet, paskutinįkart percituojant klasikus, gal viskas yra ne taip – juk geriausia (man) visų laikų daina apie Vilnių buvo išleista tik 2017 m.:
Wake me up when the music starts
Let’s go dancing with the stars
We’ll get lost on our way
Vilnius’ never been so great
(Tomas Sinickis, „Vilnius“)
Daina apie Vilnių anglų kalba, kurią Rygoje sukūrė Lietuvos lenkas iš Naujosios Vilnios. Niekas man neįrodys, kad tai nėra kone idealiai vilnietišką dvasią atitinkantis kelias sukurti geriausią dainą apie savo miestą.
