Kadangi šių metų XXVIII tarptautiniame Thomo Manno festivalyje „Kultūros kraštovaizdžiai. Viršūnės“ kalbama apie kultūros kraštovaizdžio viršūnes ir kadangi pirmasis šių namų šeimininkas turbūt be didelių diskusijų tokioms viršūnėms priskirtinas, o mane jis – ne vien mano valia, bet tikrai ir ne prieš mano valią – lydi štai jau šiek tiek daugiau nei penkias dešimtis metų, tai pajutau reikalą apie jį pasisakyti.
Kad jau pasakiau „daugiau nei penkias dešimtis metų“, nuo ten ir pradėsiu. Pradėsiu nuo vardo ir pavardės, kurią šiandien, ko gera, prisimena tik mano kartos ir šiek tiek vyresni bei jaunesni germanistai: docentė Ina Meiksinaitė, ketvirtajame ir penktajame universiteto kurse formaliai mokiusi mus vokiečių kalbos, bet iš tikrųjų davusi mums tiek vokiečių kultūros istorijos, kad ir šiandien dar kartais jaučiu priedermę jai už ką nors padėkoti.
Ketvirtajame ir penktajame kurse, ir iš tikrųjų pirmiausia turbūt mokydamiesi vokiečių kalbos, su Ina Meiksinaite mes skaitėme iš esmės vien Thomą Manną. Skaitėme „Tonijų Kregerį“, skaitėme Užburtą kalną, Daktarą Faustą, Lotą Veimare. Bet mokėmės ne vien kalbos, gavome iš jos, ko gera, daugiau nuovokos apie tai, kas yra literatūra ir kokia jos reikšmė kultūrai, nei iš visų tikrųjų vokiečių literatūros paskaitų.
Ten buvo pati pradžia. Vėliau, vos pradėjęs dirbti Vagos redaktoriumi, turėjau dar vieną mokytoją, kurį šiandien, ko gera, irgi nedaug kas prisimena. Tai didis vertėjas ir redaktorius Vytautas Petrauskas. Jei teisingai prisimenu, vienas pirmųjų mano redaktoriavimo darbų buvo jo versti Avantiūristo Felikso Krulio užrašai. Iš jo patyriau labai reikšmingų vertėjo darbo pamokų, tarp jų, beje, ir tokių, kuriomis tik šiandien jau išdrįstu kartais naudotis. Pamenu, kaip nedrąsiai pieštuku esu pabraukęs vieną kitą jo vertimo žodį su pastabėle, girdi, „žalioji knygelė“ sako, kad taip negerai. Petrauskas, kaip visada santūrus, pagarbus, kaip visada beveik kaip pats Thomas Mannas su kostiumu ir kaklaraiščiu, tokiose vietose dažnai numodavo ranka ir tarsteldavo: „Baikos“.
Iki tos dienos, kai Vytautas Petrauskas padėjo plunksną, vos įpusėjęs Hermanno Hesse’s Stiklo karoliukų žaidimo vertimą, Thomo Manno veikalų vertimas neabejotinai buvo jo išskirtinis domenas, į kurį nė vienas mūsų vien iš pagarbumo nebūtų drįsęs kėsintis. Tik jam mirus galėjo kilti klausimas, kas dabar vers Thomą Manną. Taip aš tapau šios literatūros viršūnės vertėju. Tik negaliu pasakyti, kad ėmiausi to darbo su mintimi, jog štai ir aš dabar kopiu į viršūnes.
Mat apie tuos kopimus į viršūnes visados turėjau ir tebeturiu savo nuomonę, kurią iš dalies, kad ir kaip keista, suformavo ir tas pats Thomas Mannas.
O toji nuomonė štai tokia:
Viršūnė yra be galo atšiauri, ledu alsuojanti ir žmogui visiškai netinkama vieta. Alpinizmo istorija mums byloja, kad tai dar ir mirtinai pavojinga vieta.
Žmonės gyvena lygumose, ant kalvų ir slėniuose, o jei ir kalnuose – tai nebent iki miškų ribos. Į alpines pievas dar pasilypėja kalnų piemenys, bet jie ten jau negyvena, žiemai leidžiasi į slėnį. Užburtame kalne Joachimas glaustai tą pasako: „Rimtybės, tiksliai kalbant, esama tik gyvenime ten, apačioje“. („Ernst gibt es genau genommen nur im Leben da unten“; Zauberberg, p. 74–75)
Viršūnė yra vienišųjų buveinė, tai irgi byloja mums alpinizmas.
Bet vis dėlto kai kurie žmonės vis tiek kopia ir kopia į kalnus. Mano ketvirtokė anūkė, ruošdamasi stoti į gimnaziją ir labai rūpindamasi, kad pasisektų gerai pasirodyti gimnazijos priėmimo komisijai, papasakojo man, kad jos klasiokė toje komisijoje gavusi klausimą, apie ką kalbasi medžiai ir kalnai. „Žinai, ką atsakyčiau? Kad medžiai ir kalnai kalbasi, kodėl žmonės po juos vis karstosi“, – pasakė man anūkė. Ir iš tikrųjų – kodėl? Ko jie ten ieško?
Į tą klausimą mes linkę atsakyti: „Juos pašaukė kalnai“. Panašiai kitais atvejais sakome: „Jį pašaukė jūra“, arba „Jį pašaukė toliai“. Kalbėdami apie tokį šauksmą, tikrai ne visada pagalvojame, kad šis žodis vienaip ar kitaip susijęs su pašaukimu ta prasme, kuria jis suprantamas, kalbant, pavyzdžiui, apie pašauktąjį gyvenimą. Kad nemanytumėte, jog esu vienintelis, kuriam tokios keistos mintys šauna į galvą, pacituosiu vieną garsiausių Lietuvos alpinistų Saulių Damulevičių iš jo interviu žurnale Kelionė: „Po įkopimo į K2 atrodė: ką dar gali nuveikti? Juk ši viršūnė laikoma sunkiausia ir pavojingiausia! Bet atsibundu vieną rytą ir suprantu, kad po kelių mėnesių vėl turiu vykti ten. Laukia Nanga Parbatas, Gašerbrumas… Yra kažkas daugiau – tai tarsi pašaukimas, kurio negaliu atsisakyti“.
Kad jau apie tai prašnekau, matyt, laikas eiti prie mūsų tikrojo objekto – prie viršūnės, vardu Thomas Mannas. Mat man regisi, kad jis apie tai nusimanė. Ne tik nusimanė – kad tai buvo jo esminė ir pagrindinė tema. Ir jis buvo ne alpinistas, o rašytojas, taigi gebėjo tą „daugiau“ aiškiau nusakyti. Štai šitaip:
Prasidėjo tuo, kad Abramas pamanė, jog vienai motinai žemei dera tarnauti ir melstis, nes ji derlių duodanti ir gyvastį palaikanti. Tačiau jis pastebėjo, kad žemei reikalingas lietus iš dangaus. Taigi ėmė dairytis dangun, pamatė saulę, josios grožybę, palaimą ir prakeiksmą nešančią josios galybę, ir jau buvo beapsisprendžiąs ją garbinti. Saulė nusileido, tad Abramas įsitikino, jog ji, vadinasi, negali būti visų aukščiausia. Taigi jis pažvelgė į mėnulį ir į žvaigždes – į šiuos net itin prielankiai ir su ypatinga viltim. Greičiausiai pirmoji jo pasibodėjimo ir kelionių potroškio dingstis buvo ta, kad jo meilę mėnuliui, Uru ir Charano dievybei, užgavo perdėta valstybinė pagarba, kurią saulės principui, Šamašui-Belui-Mardugui, rodė Babelio Nimrodas, šitaip paniekindamas Siną, žvaigždžių piemenį; taip, galbūt Dievo, sumaniusio per Abiramą pelnyti garbę ir vardą, gudrybė kaip tik buvo ta, kad Jis, naudodamasis Abramo meile mėnuliui, sužadino jam pirmąjį nerimą ir ryžtą priešintis, kad pasinaudojo tais jo jausmais ir pavertė juos slaptu savo paties gyvenimo kelio išeities tašku. Mat, Aušrinei patekėjus, piemuo su banda pranyko, ir Abramas nusprendė: „Ne, ir jie nėra manęs verti dievai“. Sielvartas graužė jo nusiplūkusią sielą, ir jis padarė tokią išvadą: „Jeigu viršum jų, nors ir labai jie aukštai, nebūtų dar kokio vairininko ir viešpaties, kaipgi vienas jų galėtų tekėti, o kitas – leistis? Nederama būtų man, žmogui, tarnauti jiems, o ne tam, kuris juos valdo“.
Žinoma, nesu mokslininkas ir tikrai nepretenduoju į kokią nors pozityvią tiesą. Tai, ką čia ketinu kalbėti, yra vien per penkias dešimtis metų susikaupusios nuojautos, kuriomis ir noriu pasidalinti. Kita vertus, man šiandien kartais regisi, kad tai, ką vadiname pozityviuoju mokslu, taigi tikrieji Thomo Manno viršukalnės tyrinėtojai, pačia autoriaus kūryba ne per daugiausiai domisi, pernelyg gręždamiesi tik į įvairiausias jo gyvenimo aplinkybes. Žinia, tam pagrindo suteikė ir pats Thomas Mannas, palikdamas mums testamentu savo dienoraščius. Peno duoda ir karštas kai kurių šeimos narių – norėčiau pabrėžti: būtent kai kurių – troškimas viešumoje skalbti, o išsiskalbus ir džiaustyti savuosius marškinius, nors čia dar ir galėtume daryti išlygą ir paklausti, kiek mūsų smalsumas tą jų troškimą kursto. Vis dėlto bent man kartais būna truputį drovu po tuos marškinius knaisiotis. Šiek tiek vėliau pamėginsiu paaiškinti, iš kur tas drovumas randasi.
Visados maniau ir tebemanau, kad visi mes, kurie pajuntame nenumaldomą troškimą rašyti, tapyti, kurti muziką ar statyti bažnyčias, tą darome galvodami pirmiausia apie save pačius. Šiandien tas vadinama saviraiška. Bet jeigu rimtai žvelgsime, tai juk visiška tuštybė būtų „reikšti save“ ir nešti tą raišką kitiems – lyg tai būtų kažin koks lobis. Aišku, tokios tuštybės pasaulyje irgi netrūksta, bet ne apie ją dabar kalbame. O rimtai žvelgti mus ragina ir pats Thomas Mannas. Tame pačiame, ką tik mano cituotame skyriuje iš Jaunojo Juozapo, pavadintame „Kaip Abraomas Dievą atrado“ esama ir tokio pasažo apie Abramo svarstybas: „Norint tapti nors kiek žymiu ir reikšmingu Dievo ir žmonių akyse, reikėjo, kad į dalykus – ar bent į vieną dalyką – žiūrėtum rimtai“.
Teigdamas, kad kiekvienas kūrėjas pirmiausia galvoja apie save, nesakau, kad jis tiesmukai dėsto savo biografiją ar išgyvenimus, nors to, kalbant apie rašytojus, dažnai ir netrūksta – ypač ankstyvuosiuose kūriniuose. Taip yra ir Thomo Manno atveju. Apie ką gi daugiau – ir net, sakyčiau, gana tiesmukai – kalba Tonijas Kregeris ankstyvoje, bet labai garsioje to paties pavadinimo novelėje? Ten galime rasti visą dar labai jauno, bet jau šį tą apie savo pašaukimą nusimanančio rašytojo gyvenimo ir kūrybos programą. Ketvirtasis šios novelės skyrius, kuriame Tonijas kalbasi su savo drauge Lizaveta Ivanovna apie meną ir menininką, man yra toks iškalbingas, kad mielai jį čia ištisai cituočiau, jei nevaržytų teksto apimtis. Bet porą citatų vis dėlto įterpsiu. Pirmoji būtų tokia:
Literatūra apskritai yra ne profesija, bet prakeiksmas – žinokite tai. Kada jis, tasai prakeiksmas, darosi juntamas? Anksti, siaubingai anksti. Tokiu metu, kai dar, kaip ir dera, reikėtų gyventi santaikoje ir santarvėje su Dievu ir pasauliu. Jūs pradedate jaustis paženklintas, mįslingai kitoniškas nei kiti, paprasti, tvarkingi žmonės, ironijos, netikėjimo, prieštaros, įžvalgos, jausmo, skiriančio jus nuo žmonių, praraja vis gilėja, gilėja, jūs esate vienišas, ir toliau jau nebelieka galimybės susikalbėti. Kas per lemtis! Tarkim, kad širdis liko pakankamai gyva, pakankamai kupina meilės, idant justų tai esant siaubinga! Jūsų savimonė įsižiebia, nes ir tarp tūkstančių juntate ženklą savo kaktoje ir jaučiate, kad visi ligi vieno jį pastebi.
O štai antroji:
Aš myliu gyvenimą – tai mano prisipažinimas. […] Priimkite ir saugokite jį. Kalbėta, net rašyta ir spausdinti duota, kad gyvenimo aš nekenčiu arba kad jo bijau, ar kad jį niekinu ir juo šlykščiuosi. Man tai patiko girdėti, glostė savimeilę; bet dėl to tai yra ne mažiau neteisinga. Aš myliu gyvenimą…
Ir dar truputį toliau:
Ne, „gyvenimas“, tveriąs kaip amžina dvasios ir meno prieštara, – ne kaip kruvinos didybės ir laukinio grožio vizija, ne kaip kažkas nepaprasta jis rodosi mums, nepaprastiesiems; mūsų ilgesio viešpatija yra normalybė, padorumas ir mielybė, tai gyvenimas su savo gundomu banalumu! Toli gražu dar ne menininkas yra tas, mieloji, kurio paskutinis ir giliausiais karštas troškimas yra tai, kas rafinuota, ekscentriška ir šėtoniška, kuriam nepažįstamas ilgesys to, kas nekalta, paprasta ir gyva, ilgesys truputėlio bičiulystės, atsidavimo, intymumo ir žmogiškos laimės, – tasai slaptas ir kankinamas paprastųjų dalykų saldybės ilgesys, Lizaveta.
Po šitų žodžių Lizaveta Ivanovna pavadina Tonijų „pasiklydusiu biurgeriu“ (neverčiu vokiško žodžio Bürger lietuviškuoju „miesčioniu“, nes vokiečių kalboje šio žodžio reikšmė gerokai platesnė). Tas nusakymas ne kartą – ir dažniausiai kaip peikimas – buvo taikomas ir pačiam Thomui Mannui. Manau, kad ir šiandien didelė dalis jo nemėgėjų – o tokių tikrai esama – kaip tik dėl to jo ir nemėgsta. Bet mano akyse tai greičiau komplimentas.
Taigi šitą štai šlaitą pasirinkau kopti į Thomo Manno viršukalnę. Nemanau, kad šią viršūnę derėtų lyginti su Morijos kalnu, kur Abraomas buvo susirengęs paaukoti Izaoką. Nebent su kalva prie Luzo, kurią Jokūbas, patyręs galvos išaukštinimą, pervadino į Bet-elį. Bet ir tai nebūtų visai teisinga, nes Thomas Mannas kultūros kraštovaizdyje yra ne šiaip reikšminga kalva, o tikra viršukalnė. Kaip viršukalnei ir dera, ji vis auga, vis didėja, mums prie jos artinantis.
Kol kas kraštovaizdis dar visai žemiškas. Dar tik pati XX a. pradžia. Tais pačiais metais kaip novelė „Tonijas Kregeris“ išeina antrasis Budenbrokų leidimas, irgi dar gana tiesmukai autobiografinis veikalas. Jei mums čia rūpėtų tik literatūra siaurąja prasme, kopti tektų jau gerokai rimčiau, juk pirmiausia už šį romaną po 28 metų nuo jo pirmojo leidimo Thomas Mannas pelnė Nobelį. Statokas tai būtų šlaitas, bet, sakykime, dar vis tiek ir literatūriškai turbūt ties miškų riba. Ten pat turbūt vieta ir romanui Karališkoji aukštybė, vis dar gana atvirai autobiografiškam, lietuvių skaitytojui, deja, kol kas neprieinamam.
Tačiau mums rūpi ne vien literatūrinės aukštumos, bet ir ta įtampa tarp dvasios ir gyvenimo, apie kurią jau pradėjome kalbėtis. Šiuo požiūriu taip pat turbūt tebesame ties miškų riba, kitaip sakant, ir Budenbrokai, ir Karališkoji aukštybė, ir kiti tuo metu atsiradę kūriniai mums byloja, kad mūsų autorius kol kas tik konstatuoja, jog ši įtampa jam neduoda ramybės, kad ji yra pagrindinė kūrybos varomoji jėga.
Šių metų vasarį miręs profesorius Hermannas Kurzke, bent man pačios įdomiausios Thomo Manno biografijos autorius, savo knygai davė paantraštę „Gyvenimas kaip meno kūrinys“, taip iškart nurodydamas, kokiu kampu yra linkęs į šį gyvenimą žvelgti. Jei galėčiau, norėčiau čia su juo švelniai pasiginčyti, nes nusakymas „meno kūrinys“ lyg ir kalba apie galimybę rinktis, iš tikrųjų egzistenciškai neįsipareigojant.
Ingmaras Bergmanas kitados šiuolaikinę (t. y. jo meto) kultūrą yra palyginęs su skruzdžių pilna gyvatės išnara. Toji išnara nuo skruzdžių gausybės kruta, bet iš tikrųjų jau seniai nebegyva. Seniai tą Bergmano pasisakymą skaičiau, mėginau prisiminti ir surasti citatą, deja, nesuradau. Bet prisimenu, jog šia metafora jis mėgino pasakyti, kad kultūra tapusi savitiksle, kad ji nebėra tarnystė. O prisiminiau tas kino meno viršukalnės mintis todėl, kad man regisi, jog ir Bergmano, ir Thomo Manno problematika yra ta pati. Manau, kad ir vienam, ir antram nedavė ramybės klausimas, kaip rasti dvasios ir gyvenimo santarvę.
Vis esu priverstas stabčioti ir gręžiotis į šalis. Pasakiau žodį „dvasia“ ir susivokiau, kad nebežinau, ar šis žodis mūsų sekuliariame pasaulyje tebeturi prasmę. Apie dvasingumus, tiesa, gausiai pliurpiama, bet, tiesą sakant, kartais suabejoju, ar „dvasingumas“ ir „dvasia“ dar tebėra giminingi žodžiai.
Šiaip ar taip, man regisi, kad Thomui Mannui „dvasia“ dar tebebuvo aiški sąvoka – nebent jam galėjo kilti klausimas, ar kalbėti dera apie dvasią apaštalo Pauliaus, sakiusio, kad dvasia viena, o dovanos skirtingos, ar, tarkim, dvasios fenomenologijos kūrėjo Hegelio prasme. Nesileisdamas čia į labai ilgus samprotavimus, drįsčiau manyti, kad Thomui Mannui abi šios prasmės buvo ir žinomos, ir suprantamos, ir vienaip ar kitaip giminingos.
Mėginimą rasti sprendimą, kaip ištverti įtampą tarp dvasios ir gyvenimo, pirmiausia pamatome ne tiek pačioje Thomo Manno kūryboje, kiek rašytojo biografijoje – 1905 m. jis veda Katią, ištikimiausią savo gyvenimo draugę per visą ilgą ir didelių sukrėtimų lydėtą gyvenimą. Neketinu veltis į nepaliaujamas diskusijas apie tai, ką tai jam reiškė, turint galvoje polinkį į homoerotiką, tik trumpai pasakysiu, kad, mano manymu, šios vedybos buvo ryžtinga meilės gyvenimui, šviesiaplaukiams ir mėlynakiams, jei kalbėsime „Tonijaus Kregerio“ terminais, išraiška (nors pati Katia ir buvo kaip tik tamsiaplaukė).
Šioje vietoje mūsų kultūrinis alpinizmas susiliečia su realiuoju kopimu į kalnus – tiesa, čia ir vienu, ir kitu požiūriu dar nėra tikrasis alpinizmas. Kopiame į Davosą, į Užburtą kalną, prieiname romaną, kuriam šiemet kaip tik sukanka 100 metų ir kuris pats vienas galėtų būti viso Thomo Manno festivalio tema. Bet jau sakiau, kad nesu literatūros mokslininkas ir tyrinėtojas, todėl nedrįstu išsamiai aptarinėti šio romano svarbos. Tame šlaite, kuriuo į viršukalnę kopiame mes, Užburtas kalnas reikšmingas, kaip man regisi, tuo, kad čia Thomas Mannas turbūt pirmą kartą pamėgina į dvasios ir gyvenimo santykių problemą pažvelgti ne iš dvasios, bet būtent iš gyvenimo perspektyvos, paprastą (simpel) herojų, niekuo neypatingą laivų statybos inžinierių, išsiųsdamas į dvasinius, moralinius ir erotinius nuotykius. Yra ir dar vienas aspektas, kuriuo šis romanas man regisi reikšmingas, žvelgiant iš mūsų perspektyvos. Čia kaip niekur kitur ligi šiol dvasia susiejama su liga. Džiova, džiovininkai kaip ypatingi dvasios nešėjai ir reiškėjai klajojo po visą ano meto literatūrą. Bet kartu šiuo romanu Thomas Mannas ir galutinai su šia mintimi atsisveikina. Atsisveikina ne ta prasme, kad neigtų, jog liga padidina žmogaus jautrumą dvasios klausimams, bet ta, kad liaujasi kalbėjęs apie ligą kaip kone būtiną tokio didesnio jautrumo versmę. Vėl truputį lyg ir krypteldamas į šalį pridursiu, jog esu pastebėjęs, kad ir Thomo Manno gerbėjus galime sąlyginai skirstyti į „užburtakalnininkus“ ir „juozapininkus“.
Mat mano akimis po Užburto kalno Thomo Manno kūryboje reikia dėti cezūros ženklą. Tą cezūrą regiu net keleriopą.
Juk prieiname „Juozapo“ tetralogiją, šio rašytojo opus magnum, – tą jis ir pats yra sakęs. Cezūra čia įžvelgtina ir grynai literatūros požiūriu, mat, pradedant „Juozapo“ tetralogija ir baigiant vėlyviausiu užbaigtu veikalu, romanu Išrinktasis, galime justi, kaip išauga Thomo Manno dovana naudotis kalbos galimybėmis. Kaip vertėjas apie tai galėčiau čia ilgai byloti ir vis tiek turbūt neįstengčiau nusakyti, kaip Thomas Mannas geba sukurti neva Biblijos intonaciją tetralogijoje apie Juozapą ir jo brolius, neva šventojo gyvenimo aprašymo intonaciją Išrinktajame ir neva Lutherio kalbos dvasią Daktare Fauste. Veikiausiai tai galima tik pajusti, o aš, žinoma, neduočiau rankos nukirsti, kad tikrai gebėjau visa tai perteikti versdamas.
Mano kalbėjimo požiūriu tai yra cezūra dėl to, kad į klausimą, ar Thomas Mannas suprato dvasią kaip Dievo, ar kaip pasaulio dvasią, taigi ar apaštalo Pauliaus, ar veikiau Hegelio prasme, man atsakymas gana aiškiai sukasi į religijos, o ne į filosofijos pusę. Cezūra man yra ir tai, kad nuo šiolei kalbama jau ne apie įtampą tarp dvasios ir gyvenimo, bet apie tai, kaip dvasia veikia gyvenime. Mėgindamas tai glaustai išreikšti, pasakyčiau, kad Thomas Mannas nuo šiol aiškiai suvokia savo pašaukimą ir imasi apie jį iš įvairių pusių svarstyti. Ir to pašaukimo jau nebevadina prakeiksmu. Apie ką gi daugiau, jei ne apie pašaukimą kalba visa „Juozapo“ tetralogija. Svarstybos čia juk prasideda nuo to, kaip „mąslus ir vidinio neramumo pagautas žmogus“ Abiramas leidžiasi į klajones, per kurias virsta į Abraomą. (Abiramą „pašaukė toliai“ – taip turbūt sakytume šiandien.) „Tik dvasia, jei padvelkia į molį, gali paversti jį žmogumi“, – maždaug tuo pačiu laiku parašė karo lakūnas grafas Antoine’as de Saint-Exupéry. O tai, ką mums apie Abraomą pasakoja Thomas Mannas, yra šiandienos terminais kalbant dievoieškos istorija, o kartu ir ištisa teologija. Vėl prisimindamas savo teiginį, kad visi mes, taigi ir Thomas Mannas, kad ir apie ką kalbėdami, kalbame apie tai, kas rūpi ir kelia „vidinį neramumą“ mums patiems, drįsčiau net sakyti, kad, pasakodamas apie Abraomo ieškojimus ir svarstymus, rašytojas kalba ir apie save. Dabar jis jau išmokęs pasislėpti už savo romano veikėjų, ir mes galime nebent nujausti ir spėlioti.
Kaip sakiau, man visa „Juozapo“ tetralogija byloja apie žmogaus pašaukimą. Ir būtent apskritai žmogaus pašaukimą, o ne vien apie „menininko problemą“. Čia regime savo pašaukimą radusį Abraomą, persiėmusį tuo pašaukimu taip karštai, kad dėl jo vos nepaaukojo savo vienatinio sūnaus Izaoko. Matome pašaukimo perėmėją, bet kartu ir dėl jo avinu bliaunantį Izaoką. Matome, kaip veikliosios Rebekos rankomis dvasia įsikiša į gyvenimą, nuvogdama pirmgimystės dovaną iš nevertojo Ezavo ir atiduodama ją vertajam Jokūbui. Pagaliau – ir tai, be abejo, centrinė visos tetralogijos tema – matome, kaip ir vėl pašaukimo paveldas nebūtinai tenka tam, kuriam jis lyg ir derėtų pagal žmogiškas gyvenimo taisykles, bet tam, kuris iš tikrųjų yra gavęs dvasios dovaną. Thomas Mannas pasakoja ir apie tai, kas nutinka, jei pašauktasis ima savo pašaukimu puikuotis, staipytis su tėvo dovanotu brangiu drabužiu ir pasakoti sapnus apie jam nusilenkusius Mėnulį su žvaigždėmis. Visa tai lyg ir iš Biblijos, bet ne visai iš Biblijos, ir čia vėl drįstu spėti, kad Thomas Mannas kalba ne vien apie Juozapą, bet kartu apie save ir savo laikus.
Labai aukštas dabar jau pasidaręs kalnas ir itin status šlaitas, kuriuo aš čia pasirinkau drauge su jumis ropštis. Jau lyg ir matyti viršūnė.
Tačiau į tą viršūnę Thomas Mannas užkopia ne iškart, ne vienu atsikvėpimu. Tarp Juozapo Egipte, trečiojo romano, ir tetralogiją užbaigiančio Juozapo maitintojo įsiterpia palyginti nedidukas, tarytum ir į šoną vedąs, mūsų ir lietuviškai turimas, bet Lietuvoje – gal dėl to, kad lyg ir perdėm vokiškas – retai minimas romanas Lota Veimare.
Alpinistų terminais kalbant, tai būtų turbūt tarpinė stovykla, lyg ir koks atokvėpis prieš viršūnę. Man Lota Veimare ir regisi kaip toks postovis. Išoriškai tai, žinoma, romanas apie Goethe’ę, kurio galinga viršukalnė dunkso tolumoje ir į kurį mūsų autorius lygiuojasi, konkuruodamas su net išvaizda į Goethe’ę vis panašesniu Gerhardu Hauptmannu. Bet kaip tik dėl šio lygiavimosi manau, kad tai ir romanas apie patį Thomą Manną. Tai juk irgi romanas apie pašaukimą – ir apie jo kainą. Man regisi, kad šiuo romanu Thomas Mannas duoda mums ženklą, kad gerai supranta, jog pašaukimo kainą moka ne tik jis pats, bet ir jo šeima, apskritai jo artimoji aplinka. Man šis romanas tai ir mėginimas pasiteisinti dėl to, kad pašaukimas „nuskurdina“ (tą žodį Verkümmerung pasako Lota, kalbėdama apie Friederikę Brion) „menkuosius“, pašauktojo savuosius, bet ir atsiprašymas, kad kitaip klausyti savojo pašaukimo neįmanoma. „Mano atilsio atgulusioje širdyje ilsėsitės jūs, brangieji paveikslai, – ir kokia miela akimirka bus, kai mes kada nors vėlei drauge nubusim. Ramybė tavo senatvei!“ – taip Goethe atsisveikina su Lota, savo jaunystės meile. Turbūt todėl man ir būna drovu skaitinėti šiuo metu itin populiarias knygas apie Thomo Manno šeimos tarpusavio santykius. Juk taip norom nenorom tampame pašauktojo teisėjais, nors vieninteliu jo teisėju turbūt gali būti tik tas, kas jį pašaukė.
Tik po Lotos Veimare, po šios tarpinės stovyklos, pasirodo tetralogijos viršūnė – Juozapas maitintojas. Šis romanas baigiasi Jokūbo laidotuvėmis, taigi turėtume manyti, kad pabaiga didžiai liūdna. Bet juk visai taip nėra – žinoma, tai laidotuvės, bet užtat kokios! Aš sakyčiau, kad tai tiesiog pašaukimo apoteozė.
Prieš laidotuves dar vyksta palaiminimo – mūsų kontekste tai juk tas pat, kas pašaukimas? – perdavimas ir išdalinimas būsimoms Izraelio giminėms. Juozapas jo lyg ir negauna. Bet iš tikrųjų juk gauna, ir gauna net dvigubą – palaiminimas tenka abiem Juozapo vaikams.
Čia Thomas Mannas, žmogus ir rašytojas, iš tikrųjų pasiekia viršukalnę, kurią mes vadiname jo vardu. Kultūros kraštovaizdyje į viršukalnę visados gali užlipti tik tas vienas, kurio vardu ji tada ir vadinama. Tiesą sakant, kopdamas į tokią viršūnę, jis pamažu ir pats tampa kalnu, viršukalne.
Gal dar prisimename, kad Tonijas Kregeris alias Thomas Mannas Lizavetai Ivanovnai sakėsi mylįs gyvenimą. Panašu, kad taip iš tikrųjų ir buvo. „Juozapo“ tetralogija man yra pirmiausia knyga apie meilę. Ir tai apie abi meilės atmainas, ir apie amor, ir apie caritas. Bet mūsų krikščioniška tradicija gieda: ubi caritas et amor, Deus ibi est. Galbūt Jį pačioje viršūnėje ir sutiko Thomas Mannas? To nežinome, tai mums neduota žinoti. Viršūnė, kaip sakiau, yra vienatvės buveinė. Į viršūnes ir alpinistai kopia juk kiekvienas skyrium.
Viršūnėje neįmanoma gyventi, ilgai ten neužsibūna ir alpinistai. O leidžiantis nuo jos turbūt neišvengiamai ateina mintys apie tai, kas būtų buvę, jei viršūnės nebūtum įveikęs. Mūsų atveju – kaip būtų viskas susiklostę, jei Tonijas Kregeris anuomet nebūtų pajutęs tos „pasiklydusio biurgerio“ meilės gyvenimui, kuri pavirto meilės kupinu dvasios ir gyvenimo susilietimu „Juozapo“ tetralogijoje? Taigi ateina laikas atlikti Lebensbeichte, viso gyvenimo išpažintį, kaip apie romaną Daktaras Faustas pasisako pats Thomas Mannas, prisipažindamas šitaip: „Ceitblomas yra mano paties parodija. Adriano gyvenimo nuotaikoje esama daugiau manęs paties, nei derėtų – ir dera – manyti“.
Šitas didis romanas irgi kalba apie daugybę dalykų, bet pirmiausia juk ir vėl – apie meilę. Apie tai, kuo baigiasi atsisakymas mylėti gyvenimą ir sudaryti sandorį su tamsybės kunigaikščiu.
Tik trupučiuką nukrypdamas dar kartą į šoną, pasakysiu, kad man šis romanas regisi ypač aktualus mūsų dienomis, nes kalba – aišku, ne tiesmukai, kitaip čia nebūtų Thomas Mannas – apie menininko, bet ir ne vien menininko, o kiekvieno mūsų atsakomybę už pasaulį, kuriame tenka gyventi. Kiekvieną kartą, kai girdžiu kalbas apie tai, kad nedera painioti meno su politika, nejučiom prisimenu kompozitorių Adrianą Leverkiūną ir iškalbingas jo vėlyvųjų kūrinių antraštes – „Apocalypsis cum figuris“ ir „Daktaro Fausto raudą“.
Jau kaip ir artėjame prie pabaigos. Bet negalime čia imti ir sustoti, nes iki tikros pabaigos kelyje žemyn nuo pačios viršūnės matome dar du romanus. Pirmiausia – tai Išrinktasis. Deja, lietuviškai jo neturime, ir turbūt tik labai nedaugelis esame jį skaitę ar bent čiupinėję originalo kalba. Tai Viduramžių legendos apie popiežių Grigalių atpasakojimas. Kaip ir dera tokiai legendai, čia esama daugybės stebuklingų dalykų, žinoma, esama sunkių nuodėmių ir didžios atgailos. Stebuklingai jis ir baigiasi – per incestą gimęs ir pats incestu su savo motina nusidėjęs, o paskui 17 metų ant akmens prirakintas atgailavęs, neįtikėtinai likęs gyvas herojus, kilus konfliktui dėl naujo popiežiaus rinkimų surandamas, atgabenamas į Romą ir ten išrenkamas popiežium. Visa tai mums dėsto „pasakojimo dvasia“ vienuolis Klemensas Airis. Žinoma, kaip ir dera Thomui Mannui, čia esama gausybės žaidimo kalba ir, aišku, ironijos, be kurios šio autoriaus kūrinių mes juk ir neįsivaizduojame. Galėtume sakyti, kad tai tiesiog žavi pasaka ir tiek. Bet štai Hermannas Hesse, su kuriuo Thomas Mannas palaikė draugiškus santykius, 1950 m. lapkričio 8 d. laiške rašo jam: „Daugumai skaitytojų užteks gebėjimo pajusti šio žavaus veikalo ironijas, bet turbūt ne visiems pakaks gebėjimo įžvelgti už tų ironijų slypinčią rimtybę ir maldingumą, tiktai ir suteikiančius joms tikrąją, aukštają giedrumą“. Man pačiam, kalbančiam čia apie Thomo Manno pašaukimą, apie jo gautąją dvasios dovaną, užtenka vien nepaprastai gražios pirmosios romano pastraipos, bylojančios apie tai, kad, herojui įžengiant į Romą, visi miesto varpai ir varpeliai patys savaime ėmė skambėti. Dar tiksliau: man užtenka vien tų dviejų frazių, kurias, pasak autoriaus, tie varpai skambėdami skelbia. Vienoje pusėje varpai sako: „In te Domine speravi“, o kitoje atsišaukia: „Beati, quorum tecta sunt peccata“. Žinodamas, kad Thomo Manno veikaluose jokia citata ar užuomina nėra atsitiktinė, palieku šioje vietoje klausimą sau pačiam ir jums, ar tos dvi varpų skelbiamos frazės nėra glausta santrauka pašnekesio, įvykusio ten, pačioje viršukalnės viršūnėje, į kurią, kaip jau sakiau, niekam daugiau be paties Thomo Manno neduota užkopti.
Čia manoji alpinizmo istorija lyg jau ir baigiasi. Tačiau Thomas Mannas nebūtų Thomas Mannas, jeigu, tiek daug mums pasakęs, pristigtų ironijos ir autoironijos. Jau ko ko, o jų jis turėjo tikrai su kaupu. Kodėl gi neapsimetus, kad visa, ką kalbėjai ir darei, nėra taip labai rimta, kaip skaitytojas galėtų pamanyti, kad gyvenimas – tai tiesiog avantiūra? Taigi Thomas Mannas ir užbaigia visą gyvenimą nuo pat 1905 m. jį lydėjusiu nebaigtuoju romanu Avantiūristo Felikso Krulio prisipažinimai. Ir dar pats apie šį romaną priduria: „O ką, jeigu romanas pasiliktų plačiai atviras? Mano nuomone, tai nebūtų jokia bėda“.
Štai šitaip aš penkias dešimtis metų ir karstausi po šią viršukalnę. Jeigu kam kyla klausimas, ar leistina kalbas apie Thomą Manną sukti tokia tikėjimo ir pašaukimo kryptimi, į liudininkus tokioje byloje kviesčiausi čia jau minėtą amžiną atilsį Hermanną Kurzke’ę ir jo pranešimą, skaitytą Thomo Manno festivalyje 2008 m. apie „Tikėlį Tomą“. Tą pranešimą Kurzke užbaigė sakiniu: „Homo ironicus Thomas Mannas yra didis homo religiosus“.
Žinoma, šlaitas, kuriuo mėginau kopti į Thomo Manno viršukalnę, tikrai nėra vienintelis. Į kiekvieną kalną galima kopti iš įvairių pusių, taip galima kopti ir kopiama ir į šį. Būčiau galėjęs, pavyzdžiui, kopti į jį kaip vertėjas ir pasakoti apie visokiausias kliūtis, uolas ir ledynus, kuriuos teko ar teks įveikti, apie patirtus nubrozdinimus ar didesnes žaizdas, amo stygių ir panašius dalykus. Gal taip ir būčiau padaręs, jei būčiau kalbėjęsis su vertėjiškojo alpinizmo broliais ir seserimis. Bet juk pradžioje sakiau, kad visa, ką mes rašome, kalbame ar statome, vienaip ar kitaip susiję su labiausiai mums rūpimais dalykais. Jei sakysite, kad kalbėjau ne tik apie Thomą Manną, bet ir apie save – neimsiu ginčytis.
Pašaukimas yra visados abejotinas dalykas, niekada negali tikrai pasakyti, kad jį supratai ir atlikai, kas tau buvo pavesta. Bet juk kitais metais sukaks septynios dešimtys metų nuo Thomo Manno mirties, jo autorinės teisės taps nebe paveldėtojų, o visos žmonijos nuosavybe. Ir mes, šiandien žvelgdami iš savo gyvenimo lygumų į viršų, turbūt galime pasakyti, kad Thomo Manno viršukalnė iš tikrųjų aukšta ir stati, kad ir iš kokio šono mėgintume į ją ropštis.
Ir jau visai pabaigai tebus man leista patiekti desertą iš to paties skyriaus „Kaip Abraomas Dievą atrado“. Štai kaip jis baigiasi: „O Dievas, savo pirštų galiukus bučiuodamas ir slapta angelų pavydą žadindamas, sušuko: „Net neįtikėtina, kaip gerai mane tasai žemės gurvuolis pažįsta! Argi per jį aš nepradedu vardo įgyti? Iš tikrųjų, aš jį patepsiu!“
Tai čia apie Abraomą? Ar apie Thomą?
