Dariui Chmieliauskui
I
Ką mums daryti, kai Tu pasitrauki į savo šešėlį?
Visos tamsybės tada atgyja, sukrunta pakampiuos,
Griežia iš džiaugsmo dantim, kikena, krizena,
Kiša rankas iš angų nešvarių ir taikos sugriebti
Mūsų širdis baugias. Ir kaip mums ištverti
Apgultį tokią namuos, kur niekas mūsų neklauso?
Pelės, ir tos – ar matai? – mūsų jau nebebijo,
Tupi erčios vidury ir žiūri mažom akutėm
Tiesiai mums į akis. O veidrodžiai – veidrodžiai, mus
Nuogus pamatę, kvatojas, raukšlę ir votį kiekvieną,
Randus ir metų rieves, ir visą mūsų menkystę
Rodo be pagailos. O kaip jie mums pataikavo
Tavo šviesoj kitados! Tunikom drobės balčiausios
Valkstė mus, aukso sandalais kojas mums avė, gražiai
Plaukus mums garbiniavo ir siautė purpuro skraistę
Mums ant pečių.
Dabar, o dabar, o dabar
Vaikštom galvas nunėrę, ir gatvės praeiviai
šaukia mums įkandin: Žiūrėkit, žiūrėkit,
Kur tas jų Viešpats, kuriuo jie taip gyrės? Tai kur?
Nebėra artumos, visi mes pasklidę po vieną,
Urkštuose kiūtom ir žiburius varganus savo
Žiebiam dabar, ir knygas išmintingas rašom ir skaitom,
Židinius kuriam, žvakes degam languos, ir Tavęs
Laukiam sugrįžtant, kaip laukėm tada, kai stovėjom
galvas užvertę, o vyras drabužiais baltais
Sakė mums: Vyrai galilėjiečiai, ko stovit ir žiūrit į dangų,
Tas, kuris paimtas, grįš, kaip matėt jį žengiant aukštyn.
Duok mums garstyčios grūdelį, ir mes išjudinsim kalnus,
Tavo šešėlį nustumsim į šalį ir Tavo šviesoj
būsim nuogi ir negražūs, randuoti, žaizdoti,
Bet sulaukę Tavęs, ir stos taika pagaliau.
II
Juk sakiau, kad nespės. Matai? Ir nespėja
sielų surinkt angelai. Visai nusiplūkę,
ieško, kur atsikvėpti. Vienas jų Vilniuj,
visai greta mano namų, ant kaimyno tvoros
sėdi, suglaudęs sparnus, greičiausiai ištroškęs ir alkanas.
Dar gerai, kad bekūniai, todėl tiktai mūsų
kraujo ir prakaito kvapas pasklidęs virš žemės.
Bet sielos,
varganos sielos, nesurinktos gatvėse guli
Bučioje ir kitose, mažiau įspūdingose vietose,
Sunkios kaip akmenys, kitos jau, regisi,
net angelams nepakelsimos, juodos kaip žemė.
Kartais galvoju, ar tik nereikės Tau ir vėlei
grįžti pas mus ir visą mūsų tamsybę
kelti ant kryžiaus, kad jau angelai neįstengia
jos suvaldyti. Su Tavo vardu juk
darome viską, kad mus pasiglemžtų Šeolas.
„Ak“, pasakau, ir girdžiu kaip atsišaukia
žemės kitam pakrašty žmogus, ir sako man „Ak“,
šitoks šiltas rugsėjis, bet saulė lyg negandos ženklas,
krinta kaštonai, o regis, kad atslenka karas.
Miunchene mano bičiulis, poetas kaip reta,
tas, kur sakė Tavęs netikįs, bet norįs taip gyventi,
kad su Tavim nesipyktų, gaisrus pasaulio išvydęs,
pernai meldė Tave nors lietų atsiųsti.
Nelyja.
Aš nė lietaus neprašau, tik leisk mums ištverti,
kad dėl taurės nepradėtume brolių žudyti.
Kartą šitaip jau buvo, bet mes jau užmiršom,
mūsų atmintys trumpos, ne tokios kaip Tavo.
Meilės apaštalu andai brolis mane išvadino,
mat norėjo užgauti ir manė, kad vien teisingumas
pridera mums, kad mūsų rankoj svarstyklės.
Su vėtykle tik, prašau, neateik, visi mes neteisūs
Tavo šviesoj, bet palik ir toliau mums viltį,
Viltį menkutę ir pačią didžiausią, kad rasim
pragarą tuščią, kaip vylės anądien Pranciškus.
III
Aišku, kad nežinau, nors kartais manau, kad žinau.
Kas gi pažinti įstengs tą, kurio veido net Mozė,
negalėjo ištverti, tik vėją pajuto
už uolos pasislėpęs. O vis dėlto, vis dėlto
daugelis vargo ir plūkės, apglėbti mėgino
tą, kuris pats nuo pradžios laiko apglėbęs visus.
Buvo toks vienas, kuris apkasuos savo knygą pradėjo,
šimtmetis geras jau bus, kai pirmąjį žodį parašė.
Žodis tas buvo: mirtis.
Kaip jisai triūsė,
puslapių puslapius rašė ir vis negalėjo nurimti,
apie Tave ir pasaulį, ir dar apie žmogų,
taigi apie save, apie mus, kol suprato, kad vartai
į gyvenimą verias ir taip surado paguodą.
O mes dar to pirmojo žodžio vis įsikibę,
pilni jo mūsų tinklalapiai, saulei balandžio
šildant mūsų namus, kuriuos Tave baigiam pamiršti.
Nuožmūs ateina laikai, dabar jau rimtai kuprinę
išgyvenimo krautis turėsim, iki išsekimo
meilės atsargas kaupti, nes jų labiausiai stokosim,
gal net labiau nei vandens.
Nieko daugiau neprašau, kas dieną, kas dieną
vieno meldžiu: kad nepaleistum iš rankos
mūsų nė vieno, kad nepristigtum kantrybės
bjaurastį mūsų kęsti, mūsų baisius žaidimus.
Rankos kruvinos mūsų ir širdys taukais apėjusios,
kalbam meilingus žodžius, bet užanty akmenį laikom.
Ak, plunksnele baltoji, paguoda sielvarto valandą,
ką pasakyti norėjai, ūmai nusileidus
nuo pušies, kurioje tik pilkas varnėnas gyvena,
vienas iš mūsų, toks pat kaip ir mes
varganas paukštis? Antanas išėjo, palikęs mums žinią
tą Penktadienio rytą, kad Dievas piktasis
mirė ant kryžiaus dėl mūsų, visus mus apglėbęs
savo rankom. Sunku mums tą žinią priimti,
mat ji niekaip netinka mūsų nuodingom dienom.
Tūkstantis vienas ir antras metų praėjo, bet mes
vis dar ciesorių smilkom ir patys į ciesorius taikom,
vis įstatymais dangstom skyles prakiurusio stogo,
tariamės viską valdą, nors net vėjas stipresnis
gali mus kartais nupūsti. Pranciškus ir tas neįstengė
perkalbėt mūsų, išėjo, pasaulį palaiminęs,
mums jį palikęs. Bet mes nieko neturim daugiau,
tik Tavo baltą plunksnelę, atsiųstą mums nuo pušies,
kurioj įsikūręs varnėnas.
