Dailininkas Vilmantas Žumbys
Vergilijaus lydimas Dante Pragaro centre prieš save išvydo šėtono nasruose tris didžiuosius išdavikus: Judą Iskariotą, Brutą ir Kasijų. Šioje Dante’s kelionėje nusikaltimai buvo graduoti pagal jų sunkumą, paskutiniu ir sunkiausiu nusikaltimu įvardijant išdavystę. Dante‘s požiūris buvo suformuotas semiantis pavyzdžių iš jį supusios etinės, socialinės bei politinės aplinkos ir vienalaikės jurisprudencijos (Paul G. Chevigny, „From Betrayal to Violence: Dante’s Inferno and Social Construction of Crime“, in: Law & Social Inquiry, 2001, t. 26, Nr. 4, p. 788–780). 2018 m. pabaigoje pasirodė Andrejaus Ryčkovo monografija (parašyta apgintos disertacijos pagrindu), kurioje valdovo išdavystės samprata tampa esmine ašimi, jungiančia ne tik požiūrį į išdavystę ir jos raidą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, bet ir valdovo veiksmus prieš tokį nusikaltimą atlikusį asmenį. Tema yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, nes objektu tampa samprata, o ne giminės istorija, svarbus mūšis ar garsus įvykis. Archyvinių šaltinių gausa ir plati įvairiakalbė literatūra praturtina šią knygą, kurioje ne tik atskleidžiami XV–XVI a. Lietuvos visuomenės pokyčiai, bet jie yra lyginami su kitų Europos kraštų – Anglijos, Šventosios Romos Imperijos ir Prancūzijos – pavyzdžiais. Taip pat nevengiama pasinaudoti kitų mokslininkų darbais, kartais oponuojant senas pozicijas, pateikiant naujas išvadas. Pateikti faktai nėra paliekami vien tik skaitytojo sprendimui – autorius drąsiai imasi iniciatyvos juos paaiškinti ir moksliškai bei argumentuotai pateikia savo poziciją.
Suprasti praeities reiškinius ir normas nėra lengvas uždavinys, dar sunkiau tai paaiškinti apie temą mažai žinančiam skaitytojui. Išspręsti šiai problemai autorius (sąmoningai ar ne) pasirinko patrauklų pasakojimo konstravimo būdą. Beskaitant neretai kildavo klausimų apie pateiktus teiginius, vertusius sustoti, juos apmąstyti. O sugrįžus, autorius, kaip žinodamas, į tuos klausimus atsakydavo tolesnėse dalyse. Tad skaitytojas nėra „puolamas“ informacijos gausa – atvirkščiai, jis yra nuosekliai supažindinamas pirmiausia su išdavystės sampratos raida (p. 37), paskui su LDK terminija (p. 43–51) ir tai, kaip teisiškai buvo apibrėžta išdavystė (p. 80–113). Išnagrinėjęs šiuos pamatinius klausimus, autorius pereina prie kultūrinės išdavystės sampratos raidos dėstymo (kuriam skirta visa antroji knygos dalis „Valdovo išdavystės nusikaltimo samprata teisinės ir politinės kultūros lauke“). Kiekviena detalė yra svarbi, kiekvienas valdovo ar jo pavaldinių veiksmas analizuojamas per kultūrinę prizmę, simbolizmus (net mirties bausmės vieta ir būdas turėjo reikšmę). Tačiau kartais knygoje yra per daug tikslumo, kuris gali retkarčiais skaitytoją išmušti iš vėžių, ypač skaitant ir bandant prisiminti pilnus rusėniškus vardus ir pavardes ar ilgos, tekstui nenusileidžiančios išnašos. Užtat itin sveikintini vertimai iš senųjų kalbų, kurie skaitymą palengvins ne akademikui. Beskaitant nustebino viena vieta – antai Mykolo Glinskio „didžioji išdavystė“, knygoje minima ne vieną kartą, kažkodėl išsamesnio pristatymo susilaukė tik artėjant prie pabaigos (p. 168).
Knygoje kuriamas lengvai skaitomas naratyvas, atskleidžiantis valdovo išdavystės nusikaltimo dinamiką: nuo dar teisiškai nenusistovėjusios sampratos (XV a. pirma pusė), bet po truputį prigyjančios tuometinėje visuomenėje. Tad nuo abstraktaus supratimo, kas yra valdovo išdavystė, einama link konkretumo. Tai lėmė vidiniai valstybės „sukrėtimai“ (pasikėsinimai į valdovą, sąmokslai, pabėgimai į priešų žemes), kilę iš vietinių problemų, christianizacijos bei vis glaudesnio ryšio tarp valdovo ir įvairias pareigybes užėmusios diduomenės. Atsirado poreikis tikslinti ir plėsti išdavystės sampratą, kuo aiškiau apibrėžti visuomenės santykius ir taisykles. Išdavystę pradedama apibrėžti privilegijose ir sutartyse (p. 83), vėliau Lietuvos Statutuose (p. 96–113). Išdavystės sampratos „evoliuciją“ galima matyti autoriaus pateiktuose pavyzdžiuose: jeigu didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laikais pabėgimas dar nebuvo laikomas valdovo išdavystės nusikaltimo dalimi (p. 101), tai jau didžiojo kunigaikščio Aleksandro laikais tokie pabėgėliai buvo įvardijami kaip išdavikai. Didesnis pabėgėlių į priešo teritoriją mastas ir jų aktyvus įsitraukimas į karą prieš buvusį valdovą ryškėja karuose su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste XV–XVI a. sandūroje (p. 104). Tokie pabėgėliai išduodavo ne tik valdovą, bet ir pačią valstybę, nutraukę su ja lojalumo ryšius.
Kaip Dante‘s kūrinyje kiekvienas pragaro ratas turėjo atskirą bausmę nusidėjėliams, taip ir išdavikai Lietuvoje buvo baudžiami skirtingomis bausmėmis. Suklastojus dokumentą – viešas sudeginimas, pabėgus pas priešą – turto konfiskavimas ir amžina nešlovė, sudalyvavus sąmoksle – nukirsdinimas arba ketvirčiavimas. Tačiau ne visi išdavyste apkaltintieji sulaukdavo mirties bausmės – esant abejonei, jie galėdavo reabilituotis ir atstatyti buvusią reputaciją valdovo akyse. Vis dėlto tai buvo ilgas procesas, nes net ir išteisinus tokį asmenį, visuomenės atmintyje likdavo įtarumas ne vien individualiam asmeniui, bet ir visai giminei (p. 149).
Taip pat skaitytojas yra supažindinamas su emocijų istorija, pateikiant pykčio istoriją ne tik kaip, atrodytų, akivaizdų reiškinį, bet ir kaip valdovo valią išreiškiantį socialinį konstruktą (p. 124). Įvesdamas naujus apibrėžimus autorius išskiria skirtingas emocijos kategorijas: valdovo rūstybė – socialinis konstruktas, o pyktis – emocija (p. 125). Tačiau jie yra glaudžiai susiję. Pyktis galėjo pereiti į rūstybę, t. y. iš emocijos tapti teisminiu ar politiniu kontrolės mechanizmu. Pateiktame 1531 m. konflikto pavyzdyje tarp didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos ir Lietuvos didžiojo etmono Jurgio Radvilos galima būtų suprasti, kad siekdamas užtikrinti pavaldinių paklusnumą valdovas galėdavo netiesiogiai grasinti, kad apkaltins išdavyste, t. y. „užsirūstinti“ ant pavaldinio. Galbūt iš vieno pavyzdžio sunku daryti tvirtą išvadą, nors neabejojama, kad valdovas tikrai siekė įvairiais būdais užtikrinti savo interesą, tačiau tikėtina, kad tokį galios rodymo mechanizmą pasufleravo Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca (p. 147). Žinoma, valdovas negalėjo peržengti teisėtumo ribų, kitaip jis būtų sulaukęs diduomenės pasipriešinimo (ar net dieviškosios intervencijos, kaip, pasak metraštininkų, įvyko didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, p. 134–135).
Perskaičius knygą galima suprasti, kad aukščiausioji valdžia LDK visais būdais išdavikus bandė sumenkinti ir panaikinti bet kokį jų prieš tai buvusį statusą visuomenėje. XVI a. viduryje tai jau buvo sistemiška ir vyko etapais (nebūtinai eiliškumo principu), kaip autoriaus pateikta diagramoje (p. 196). Be abejo, pirmiausia turėjo būti pareikštas kaltinimas, po kurio sekė sulaikymas ir teisimas. Nuteisus laukdavo egzekucija, o išteisinus – stigma ir ilga reabilitacija. Visa tai dar papildydavo ir kiti veiksmai, kuriuos turėdavo išgyventi išdavikai: sukaustymas grandinėmis, kalėjimas ir viešas pasmerkimas. Nepaisant to, kad dauguma knygoje pateiktų pavyzdžių kartojasi, nes išdavysčių XV–XVI a. buvo ne itin daug, autoriui vis dėlto pavyko jas išnagrinėti įvairiais aspektais.
Galiausiai norėtųsi pasidalinti mintimis apie kai kuriuos diskutuotinus klausimus. Skaitant knygą neretai susidaro įspūdis, kad paraštėse atsidūrė svarbus aspektas – tai pačių išdavikų motyvai. Knygoje jie lieka mažai paliesti, kaip Dante‘s kūrinyje aprašyti išdavikai: leduose sušalę, deformuoti ir negalintys pratarti nė žodžio. Suprantama, kad tie motyvai ne visada galėjo būti užčiuopiami šaltiniuose (Stephen C. Rowell, „Išdavystė ar paprasti nesutarimai? Kazimieras Jogailaitis ir Lietuvos diduomenė 1440–1481 metais“, in: Lietuvos valstybė XII–XVIII a., Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997, p. 56), tačiau svarstymai šia tema knygos turinį būtų praturtinę.
Nepaisant kelių diskusinių klausimų ir smulkių pastabų, Andrejaus Ryčkovo knyga yra solidi monografija, praturtinanti Lietuvos vėlyvųjų viduramžių socialinę ir teisinę istoriją. Nuosekliai atskleistas valdovo išdavystės reiškinys žingsnis po žingsnio priartina prie Lietuvos visuomenės praeities pažinimo ir suvokimo.
