Vokiečių ordino kronikininkas Jonas Posilgietis, išsamiai aprašęs XIV a. vidurio – XV a. pradžios Ordino istoriją, apie 1371 metus pasakojo nedaug, tik pažymėjo: „Šiais metais nieko ypatingo neįvyko, išskyrus belaisvių išlaisvinimą su Kęstučiu“1. Kronikininkui šis įvykis atrodė įprastas ir nevertas išsamesnio aptarimo. Tačiau trumpas paminėjimas kelia daug klausimų: kas buvo tie belaisviai? ar jie buvo iškeisti, ar išpirkti? kiek dažnai vykdavo tokie paleidimai? Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) karai paliko gausybę šaltinių, kurie atskleidžia sudėtingą derybų dėl karo belaisvių išlaisvinimo procesą. Šis klausimas buvo svarbus ir Ordino broliams, ir Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, tai liudija dažnos nuorodos į belaisvius įvairiose sutartyse, laiškuose ir kronikose. Iš esmės XIV–XV a. sandūroje derybos dėl belaisvių tapo rutinine Ordino ir Lietuvos politinių santykių dalimi. Tai verčia kelti kitą esminį klausimą – ar galima palyginti šias praktikas su Vakarų Europa? Kaip Ordino ir LDK karas įsilieja į platesnį Viduramžių Europos karo nelaisvės reiškinį?
Karo belaisvio ir kalintojo santykis
Britų istorikas Maurice‘as Keenas pastebėjo, kad trys Viduramžių juristai belaisvio ir kalintojo santykius prilygino vasalo ir valdovo ryšiams2. Abi šalys turėjo abipusių įsipareigojimų: pirmasis pasiduodavo į nelaisvę, o kalintojas saugodavo jį nuo žalos. Pavyzdžiui, 1363 m., kai Vokiečių ordinas užpuolė Veliuoną, jos seniūnas Goštautas, supratęs, kad tolesnė gynyba beprasmė, ėmė „šauktis maršalo, brolio Heningo Šindekopfo, kad teiktųsi, kaip pridera, garbės ir šlovės vardan paimti jį belaisviu“3. Nors kronikininkas Vygandas Marburgietis aiškiai nemini karo teisės (kaip ir kitiems amžininkams, tokia situacija kronikininkui buvo savaime suprantama), jis savaip perteikė pasidavimo, paėmimo į nelaisvę ir pareigos išsaugoti belaisvio gyvybę sampratą. Tiesa, ši istorija parodo ir tai, kad nusistovėjusių praktikų laikomasi būdavo ne visada – Goštautas vis dėlto buvo nužudytas Ordino karių, taip užsitraukusių maršalo (o gal ir paties kronikininko) nemalonę, mat šis buvo atsakingas už belaisvio saugumą. Kitas pavyzdys mus pasiekia iš 1378 m., kai Ekersburgo pilies viršininkas Jonas Zurbachas pasidavė į kunigaikščio Kęstučio nelaisvę – šiuo atveju kunigaikštis apsaugojo Zurbachą nuo lietuvių, ketinusių jį paaukoti dievams4. Tokie iš pažiūros izoliuoti pavyzdžiai vis dėlto aiškiai parodo, kad Vakarų riteriškosios kultūros elementas – pasidavimas priešo nelaisvėn – palaipsniui tapo karo tarp LDK ir Ordino praktikos dalimi.
Viduramžiais belaisvio ir kalintojo įsipareigojimai vienas kitam dažnai buvo individualūs, privatūs, jie skyrėsi savo pobūdžiu priklausomai nuo belaisvio ir kalintojo statuso, amžiaus ir kitų savybių, nors, žinoma, tam tikrų universalijų būta5. Dėl tokios situacijos kalbėti apie išpirkų dydžius ar praktikas yra sudėtinga, nebent šaltiniuose prabyla belaisvis, prašantis pagalbos surinkti pinigus išpirkai. Pavyzdžiui, nedatuotame Grudziondzo komtūro laiške didžiajam magistrui sužinome, kad komtūras ne tik buvo patekęs į nelaisvę, bet ir skolingas „šimtą nobilių kunigaikščiui Vytautui nelaisvėje“6. Jis prašė didžiojo magistro padėti sumokėti šią sumą Lietuvos valdovui, kad būtų užtikrinta jo laisvė.
Žvelgiant plačiau, šiuo laikotarpiu kilmingųjų išpirkos7 svyravo nuo kelių šimtų auksinų iki milžiniškos 10 000 vengriškų auksinų sumos už vieną belaisvį. Pastarosios sumos buvo reikalaujama už Ordino brolį Vernerį Neselrodę, kuris pateko į nelaisvę per 1431 m. Nakelio mūšį8. Tuo metu jis buvo Livonijos krašto maršalas – vienas iš aukštesnių Ordino pareigūnų, tad Ordinas buvo suinteresuotas Neselrodę išvaduoti, tačiau derybos ir pinigų rinkimo procesas užtruko. Pirmosios žinios apie derybas dėl maršalo laisvės mus pasiekia iš 1433 m. grafo Hanso de Frangepani laiško didžiajam magistrui. Grafas informavo Ordino magistrą ne tik apie išpirkos sumą, bet ir apie sunkumus tariantis dėl sumos sumažinimo: „po ilgų derybų, su Dievo pagalba, sumą sumažinome iki šešių tūkstančių vengriškų guldenų“9. Kokia galėjo būti didžiojo magistro reakcija, nėra žinoma, bet galima tik įtarti, kad reikalaujama suma turėjo palikti įspūdį – net ir „pritaikius nuolaidą“ ji liko milžiniška. Pavyzdžiui, kai per 1435 m. Pabaisko mūšį du Vokiečių ordino broliai pateko į nelaisvę, išpirka už vieną iš jų, Jerveno (Jarvos) vaitą, buvo laikoma pernelyg didele, nors buvo mažesnė už Neselrodės. Livonijos ordino kapitulos nutarimu už vaitą prašoma suma buvo pernelyg didelė, be to, kilo precedento pavojus – kad sumokėjus bus reikalaujama tokios pat didelės išpirkos ir už kitus belaisvius10. Tokiais atvejais vienintelis sprendimas būdavo apsikeisti belaisviais: apie 1433–1434 m. Verneris Neselrodė buvo iškeistas į lenkų didiką, Kamienieco seniūną Teodorą Bučackį, kurį į nelaisvę kunigaikštis Švitrigaila perdavė Livonijos ordinui11.
XIV–XV a. sandūros šaltiniai rodo, kad net paprasti valstiečiai galėjo tapti belaisviais ir atitinkamai būti išpirkti už gerokai mažesnius pinigus – 2–4 markes12. 1433 m., kai tarp Vokiečių ordino, Švitrigailos, Lenkijos ir Žygimanto Kęstutaičio buvo sudarytos paliaubos prie Jesenicų, buvo numatyta, kad norinti šalis neišvaduotus valstiečius ir vargšus belaisvius gali išpirkti kiekvieną už 2 vengriškus auksinus (XV a. vengriškų auksinų ir markių vertės buvo praktiškai vienodos)13.
Žvelgiant iš įkalinusiojo perspektyvos, ėmimas į nelaisvę buvo susijęs ne tik su riteriška kultūra ar politika, bet ir su pragmatiškumu – belaisvių ėmimas buvo finansiškai apsimokanti veikla, tad belaisviai būdavo ir išpirkos garantai. Norint paspartinti išpirkos sumokėjimą, kartais belaisviai būdavo laikomi užrakinti ar net surakinti grandinėmis, kad giminaičiai (arba Ordinas) greičiau susiprotėtų išvaduoti nelaimėlį. Teoriškai grasinti belaisviams mirtimi ar bet kokiu būdu pažeisti jo garbę (kad ir tomis pačiomis grandinėmis) buvo draudžiama, tačiau praktikoje tokių atvejų pasitaikydavo nuolat, realybėje tokie pažeidimai buvo dažni, prastu elgesiu su belaisviais buvo pagarsėjęs Žygimantas Kęstutaitis14.
Kai kuriais atvejais belaisviai galėdavo būti paleidžiami lygtinai, laidavus kuriam didikui – tačiau formaliai jis likdavo belaisviu, kol pats surinkdavo išpirką arba rasdavo kitą kalinį, į kurį galėtų būti išmainytas. Lygtinio paleidimo statusas reikšdavo ir tam tikrus ribojimus, pavyzdžiui, lygtinai paleisti belaisviai negalėjo imtis ginklo, todėl jie turėjo teisę į apsaugą. Nesant laisvų pasiuntinių, belaisviai netgi galėjo tapti diplomatiniais agentais. Tokiu pasiuntiniu buvo Vokiečių ordino brolis Henrikas Klocas, kuris į nelaisvę pateko apie 1401 m. vasario mėnesį, kai lietuviai užėmė Ordino pilis Žemaitijoje. Nors didžiojo magistro Konrado Jungingeno ir didžiojo kunigaikščio Vytauto korespondencijoje jis neįvardintas kaip karo belaisvis, Ordino sąskaitų knygose jo belaisvio statusas pažymėtas15. Iki abipusio apsikeitimo belaisviais 1402 m. rudenį Klocas nuolat keliavo ir veikė kaip didžiojo magistro įgaliotinis derybose su Lietuvos valdovu16, užtikrindamas, beje, kad ir kiti nelaisvėje esantys Ordino nariai ir kiti asmenys gautų jiems priklausančias išmokas17. Kitas pavyzdys – Lietuvos didikas Jonas Butrimas, kartu su kitais lietuviais 1414 m. rugsėjo 4 d. patekęs į Ordino nelaisvę netoli Prūsų Olandijos (dab. Paslenkas)18. Po mėnesio, spalį, jis buvo paleistas lygtinai už didžiojo kunigaikščio laidą ir iki išlaisvinimo apie 1416 m. kelis kartus nuvyko pas didįjį magistrą perduoti Lietuvos valdovo laiškus ir žodžius19.
Pagal lygtinio paleidimo ir laidavimo sąlygas belaisviai privalėjo kaskart pasirodyti, kai tik juos iškviesdavo kalintojas arba kai pasibaigdavo jų paleidimo terminas20. Pavyzdžiui, 1414 m. Vokiečių ordino didysis magistras paprašė Lietuvos valdovo Vytauto perduoti jam už laidą belaisvius ir nurodyti jų vardus bei kilmės vietas, kad būtų lengviau juos sugrąžinti, kai tik Vytautas juos „pašauks“21. Panašiai 1415 m. gegužę Vytautas priminė didžiajam magistrui, kad kai kurie belaisviai vėluoja atvykti pas jį: „atkreipiame jūsų dėmesį į tuos, kurie dar nepasirodė. Rašote, kad tie iš Kulmo krašto serga, bet nepaminėjote dviejų jūsų Ordino brolių, Liubičo malūno viršininko ir jo bendražygio, už kuriuos Laisko vaitas Alfas, prie Strasburgo laidavo, ir kurie dar nepasirodė“22. Po 1454 m. Chojnicų mūšio į Vokiečių ordino nelaisvę patekęs nemažas skaičius lietuvių, Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio dvariškių, turėjo pagal jiems duotą terminą pasirodyti Prūsijoje šv. Martyno dieną (lapkričio 11 d.)23. Nors lietuviai sąžiningai ir laiku pasirodė Marienverderyje (dab. Kvidzynas)24, tačiau nebuvo iš karto paleisti: Lietuvos didikai turėjo naujai už juos laiduoti ir prašyti juos darkart paleisti25.
Karo belaisviams buvo itin svarbu, kad jų priesaikos ir įsipareigojimai būtų oficialiai anuliuoti, kadangi patekę į nelaisvę jie tiesiog nebegalėdavo šių įsipareigojimų išpildyti26. Dažnai tai buvo pasiekiama taikos sutartimis, pavyzdžiui, 1411 m. Torunės taikos sutartis žadėjo, kad belaisviai „būtų paleisti iš nelaisvės, laisvi ir nesuvaržyti be jokios apgaulės, o visi susitarimai ir reikalavimai išpirkti tuos pačius belaisvius, kurie dar nebuvo įvykdyti, būtų atšaukti ir pripažinti negaliojančiais“27. Tačiau šios sutarties nuostatos įgyvendinti neskubėta. Varšuvos Vyriausiajame senųjų aktų archyve iki šiol saugomi 1410 m. gruodį išduoti pasižadėjimai, kuriuos davė trys karaliaus Vladislovo Jogailos per Žalgirio mūšį į nelaisvę paimti riteriai: Albrechtas Loimas, Mikalojus Varnsdorfas ir Heinas Niembžicas pasižadėjo kiekvienas save išpirkti už 150 čekiškų kapų grašių, po šarvą ir po du arbaletus28. Šie dokumentai – ne šiaip popierėlis, o įsipareigojimas valdovui, kuris, jį įgyvendinus, arba, kaip šiuo atveju – po Torunės taikos, turėjo būti belaisviams grąžinamas, tačiau tai padaryta nebuvo29. Maža to, Ordinas kitoms valstybėms skundė lietuvius ir lenkus, kad šie verčia belaisvius atnaujinti savo pasižadėjimus, pavyzdžiui, 1411 m. rudenį instrukcijoje Ordino pasiuntinybei pas Čekijos karalių pranešama apie vis dar nelaisvėje esančius riterius ir atnaujintas jų išpirkas30. Kitaip tariant, įvykdžius šį įsipareigojimą, valdovas turėjo belaisviams ne tik grąžinti jų įsipareigojimus liudijančius dokumentus, bet ir išduoti kitą dokumentą, patvirtinantį jų paleidimą. Tokio dokumento pavyzdžių taip pat turime išlikusių, pavyzdžiui, tokį liudijimą, patvirtintą Vilniuje Vladislovo Jogailos ir Vytauto, gavo dar vienas Žalgirio mūšio belaisvis Konradas Baltasis iš Olesnicos:
Šiuo mūsų raštu skelbiame visiems, kuriems reikia tai žinoti, kad šviesiausiąjį kunigaikštį, poną Konradą, Olesnicos kunigaikštį, kurį kaip belaisvį paėmėme mūšyje, įvykusiame su magistru ir kryžiuočių ordinu, paleidžiame iš visų nelaisvės pančių, įžadų, pažadų ir įsipareigojimų, kuriais jis mums buvo susaistytas dėl minėtos nelaisvės, ir šiuo dokumentu jį atleidžiame ir išlaisviname […].31
Kitu atveju Vladislovas Jogaila turėjo net priminti didžiajam magistrui Henrikui Plauenui svarbią detalę, kai pastarasis derėjosi dėl vieno iš Ordino brolių mainų į lenkų riterį. Jogaila atkreipė dėmesį, kad per tą patį konfliktą į nelaisvę patekęs garsus riteris Jaroslavas jau buvo visiškai atleistas nuo priesaikų ir pažadų – jis buvo laisvas žmogus, todėl mainams netiko32.
Kitaip nei Anglijoje ar Prancūzijoje, kur ginčai (išpirkų klausimas, (ne)teisėta nelaisvė, elgesys ir pan.) tarp karo belaisvių ir jų kalintojų turėjo institucijas, Ordino ir LDK karuose jų nerandame. Riterystės gimtinėje Prancūzijoje už nesumokėtas išpirkas ar pažadų nesilaikymą, žodžio laužymą, giminės herbai, emblemos ir kiti ženklai, simbolizuojantys giminės garbę, galėjo būti išniekinti, juos apverčiant, sulaužant ar ištepant33, arba ieškoti teisingumo specialiuose teismuose (court of arms)34. Tad dažnai didiesiems magistrams ir kunigaikščiams panašius ginčus tekdavo spręsti patiems, ieškant kompromisų, ir tik išskirtiniais atvejais ieškoti tarpininkų, pavyzdžiui, Šv. Romos imperatoriaus.

Pasienyje, pagal seną paprotį
Nepavykus belaisvių išpirkti, vienintelė viltis juos išvaduoti buvo apkeitimas su kitu asmeniu, atsidūrusiu panašioje padėtyje. Nors gali atrodyti, kad surasti du vienodos ar bent panašios vertės belaisvius nebuvo sunku, tačiau mainų procesas buvo sudėtingas35. Datos ir vietos pasirinkimas, logistikos problemos, gamtinės sąlygos, laiko trūkumas, komunikacija – visa tai tik apsunkindavo ir vilkindavo derybas. Mainų sėkmė itin priklausė nuo asmeninių valdovų santykių ir sprendimų bei tuometinės geopolitinės situacijos. Kartais dėl nenoro derėtis ar bandymų įgyti pranašumą susitarti dėl belaisvių niekaip nepavykdavo. Pavyzdžiui, 1438 m. Ordino magistras išreiškė nusivylimą Vengrijos karaliui Albrechtui nepavykus susitarti su Žygimantu Kęstutaičiu dėl belaisvių išvadavimo: „negalime sugalvoti jokių kitų būdų ar priemonių jiems išlaisvinti, išskyrus tai, ką jau išbandėme. Jis iš tiesų yra keistas ponas, su kuriuo labai sunku derėtis ir tartis“36.
Nepaisant tokių nesklandumų, apsikeitimo belaisviais tarp LDK ir Ordino praktika buvo plačiai paplitusi nuo XIV a.: 1369 m. rudenį Vokiečių ordino maršalas Heningas Šindekopfas nurodė savo kariams pasigailėti visų lietuvių, gynusių Gotesverderio pilį, gyvybių, mat tikėjosi iškeisti juos į krikščionis belaisvius, esančius LDK pusėje37. Po ilgų kovų Kęstutis pradėjo derybas su maršalu, nes norėjo „išvaduoti savuosius kilmingo ir prasto luomų belaisvius“38, ir pasiekė susitarimą, pagal kurį buvo apsikeista abiejų pusių belaisviais. Po kelių dešimtmečių didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas laiške popiežiui Urbonui IV pabrėžė šios ilgametės praktikos svarbą ir nusistebėjo, kad Jogaila atsisako laikytis jo protėvių papročių39.
Nepaisant dažnų abiejų pusių skundų, ginčų ir priekaištų, po mūšių ir apgulčių buvo nuolat keičiamasi belaisviais. Šiuose mainuose buvo apsikeičiama visais – Ordino broliais, Lietuvos didikais, „svečiais“ riteriais, samdiniais, miestiečiais, pirkliais ir net valstiečiais. Be abejo, šių apsikeitimų metu buvo išlaikomas tam tikras paritetas, užtikrinantis, kad būtų keičiamasi panašios socialinės padėties belaisviais. Kai 1414 m. Ordino maršalas planavo apsikeitimą belaisviais, jis rūpinosi, kad vienas pirklys iš Lietuvos būtų iškeistas į pirklį iš Karaliaučiaus40. Anksčiau minėtas Jonas Butrimas buvo iškeistas į Golubio vicekomtūrą, kurį Vytautas didelėmis pastangomis perėmė iš lenkų41.
„Nuo seno“, kaip korespondencijoje užsimenama, belaisviais buvo keičiamasi patogiausiose ir neutraliausiose vietose, dažniausiai pasienyje arba Dubysos saloje – vietose, kur nė viena pusė nesijautė šeimininkais42. Praktika rinktis neutralias vietas buvo paplitusi įvairiuose regionuose ir neapsiribojo tik belaisvių klausimu: pavyzdžiui, taikos derybos, turnyrai taip pat buvo rengiami Škotijos ir Anglijos pasienyje43. Tačiau būta ir šios tradicijos pakitimų, pavyzdžiui, Vytautas atsisakė organizuoti belaisvių apsikeitimą prie Dubysos, vos tik sužinojo, kad Vokiečių ordino didysis magistras tik atsiųs įgaliotinius, bet asmeniškai nedalyvaus. Vietoje to Vytautas pasiūlė apsikeitimą surengti Veliuonoje arba Kaune, kur jis tuo metu būtų44. Prieš tokius suvažiavimus lygtinai paleisti belaisviai turėdavo pasirodyti įkalintojams. Tačiau gamtinės sąlygos (audros Baltijos jūroje, silpnas ledas)45, ligos46 ar dideli atstumai dažnai apsunkindavo jų atvykimą laiku47.
Konkrečių detalių apie susitikimų ir apsikeitimo belaisviais eigą nėra daug, tačiau keli šaltiniai leidžia numanyti, kad delegacijos paprastai su savimi turėdavo belaisvių sąrašus; vieni save tuo metu išpirkdavo (jei pavykdavo surinkti išpirką), o kiti būdavo iškeičiami į tokios pat vertės ar daugiau belaisvių48. Po sėkmingų taikių ir draugiškų suvažiavimų (taip jie įvardijami šaltiniuose) vykdavo tolesnės derybos, kaip, pavyzdžiui, užsimena didysis magistras Konradas Jungingenas Romos karaliui (taip ir netapusiam imperatoriumi) Ruprechtui apie 1403 m. liepą įvykusius belaisvių mainus, kai Vytautas paprašė asmeninio susitikimo su Ordino magistru49 – po šio susitikimo tarp Ordino ir LDK vėl įsivyravo taika, bent trumpam.
(Ne)garbingi pabėgimai
Lietuvišką istorinę vaizduotę bene labiausiai jaudinantis vaizdinys susijęs su nelaisve – belaisvio Vytauto pabėgimas iš Krėvos pilies, įsivaizduojamas kaip Vytauto legendos pradžia, herojiškas veiksmas. Tačiau žvelgiant plačiau (ir nekreipiant dėmesio į tai, kad Vytautas nebuvo tipinis belaisvis, t. y. jis nebuvo paimtas į nelaisvę mūšio lauke), pabėgimas iš priešo nelaisvės Viduramžiais nebuvo savaime laikomas herojišku veiksmu.
Kilmingieji privalėjo laikytis griežto garbės kodekso, o jų veiksmai visada buvo atidžiai stebimi. Kaip pažymi Aronas Gurevičius, patekimas į nelaisvę dažnai buvo laikomas garbingesniu nei pabėgimas iš mūšio lauko, reiškęs bailio etiketę. Kilmingųjų elgesys buvo skirtas stebėtojams padaryti įspūdį, kiekvieną veiksmą paverčiant spektakliu50. Taip Janas Dlugošas vaizdžiai pasakojo apie Kristupo Gersdorfo drąsą Žalgirio mūšyje. Pasak Dlugošo, Gersdorfas, „sumanus karys“, nepabėgo iš mūšio lauko, o liko tvirtai vadovauti savo šventojo Jurgio vėliavai, taip įkūnydamas iš riterių laukiamą narsą ir atsidavimą51.
Viduramžiais pabėgti iš nelaisvės, kai esi saistomas duoto žodžio, buvo laikoma didele negarbe. Tačiau jei belaisvis neturėjo tokių įsipareigojimų, kaip minėta anksčiau (Jogailos ir trijų riterių pavyzdys), jis galėjo bandyti pabėgti ir taip neužsitraukdavo sau nešlovės. Ši kebli situacija išryškėjo didžiojo magistro ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio susirašinėjime. Didysis magistras siekė išsiaiškinti pabėgimo aplinkybes: ar konkretus pabėgėlis ištrūko prisiekęs gerame tikėjime, ar tiesiog pasinaudojo proga pasprukti be jokio duoto žodžio. Didysis magistras valdovui patarė, kad jei belaisvis neturėjo jokių įsipareigojimų, jam turėtų būti leista pasilikti laisvėje, kadangi jo pabėgimo istorija buvo įspūdinga: belaisvis sugebėjo nukeliauti iš Lietuvos į Rastenburgą (dab. Kętrzyn), o paskui per dykrą į Livoniją ir nebuvo sugautas52! Šio konkretaus atvejo baigtis neaiški, tačiau Žygimantas Kęstutaitis ėmėsi priemonių, kad situacija nepasikartotų – įsakė likusius belaisvius griežtai saugoti, laikyti surakintus grandinėmis, uždaryti į belanges ir nepaleisti už jokį laidavimą53. Iš šių belaisvių buvo atimtos garbingesnės riteriškos nelaisvės sąlygos ir su jais buvo elgiamasi šiurkščiai – jiems teko kęsti valstiečių likimą54. Dėl to, kaip minėta, Žygimantas Kęstutaitis pagarsėjo kaip žiauriai su belaisviais elgęsis valdovas.
Panašus incidentas įvyko su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu 1414 m. Trys jo belaisviai – Hansas Sureina, Henningas Czansas ir Rutcheris Huntebergas – pabėgo ir paspruko pavogtais žirgais. Šis pabėgimas buvo ypač komplikuotas, nes belaisviai buvo prisiekę ne tik savo, bet ir savo bendražygių vardu55. Vytautas primygtinai reikalavo didžiojo magistro, kad belaisviai kartu su pavogtais žirgais būtų grąžinti pagal duotą priesaiką. Didysis magistras Mykolas Kuchmeisteris galėjo diplomatiškai atsiprašyti už gėdingą belaisvių elgesį, tačiau kažkodėl nusprendė ignoruoti skundą, o tai tik pagilino Vytauto nusivylimą. Tad nusiskundimą turėjo išgirsti ir Balgos komtūras, kuriam Vytautas priekaištavo, kad nei Ordino magistras, nei maršalas jokio atsakymo jam nepateikė. Didysis kunigaikštis buvo kategoriškas – belaisvių nuo priesaikų nepaleis ir jiems tai turi būti priminta56. Laiške didžiajam magistrui Ordino maršalas svarstė apie panašius pabėgusių belaisvių atvejus ir akcentavo būtinybę išsiaiškinti pabėgimo aplinkybes, t. y. ar pasiduodami į nelaisvę jie davė priesaiką, kurią pabėgdami vėliau sulaužė. Tokiu atveju jie neturėtų būti laikomi patikimais ir „gerais žmonėmis“ ir turėtų būti kuo greičiau sugrąžinti į nelaisvę57. Šie incidentai paskatino abi kariaujančias puses atsargiai laiduoti už belaisvius, nes jų žodis dažnai būdavo ne toks patikimas kaip jų laisvės siekis58.
Grįžkime į teksto pradžioje išsikeltus klausimus ir į kiek ankstesnį, XIV a. pabaigos laiką. 1388 m., praėjus beveik dviem dešimtmečiams po įvykių Gotesverderio pilyje, Vokiečių ordino didysis magistras Konradas Ciolneris Rotenšteinas pateikė popiežiui skundą dėl Lietuvos valdovo Jogailos – kad šis nesilaikė pirmtakų įtvirtintų nusistovėjusių papročių59. Didysis magistras išsamiai išdėstė, kaip per Ordino ir LDK konfliktą belaisviai buvo išperkami, jais apsikeičiama ar jie tiesiog paleidžiami. Šios praktikos (kaip ir tuomet neseniai pradėtas taikyti lygtinis belaisvio paleidimas) buvo vis plačiau propaguojamos Vakarų Europoje nuo XIV a.60 Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfliktų metu su karo belaisviais buvo elgiamasi panašiai kaip ir likusioje Europoje. Tai buvo aukštų idealų – garbės, priesaikų ir išpirkų – pasaulis, kuriame būta ir žmogiškųjų trūkumų – pabėgimų ir sulaužytų žodžių. Vakarų Europos riteris, patekęs į Lietuvos didžiojo kunigaikščio nelaisvę, būtų susidūręs su tokiu pačiu elgesiu – palankiu ar žiauriu – kaip ir savo gimtinėje – priklausomai nuo valdovo asmenybės, politinės situacijos ir kitų aplinkybių, apie kurias kalbėta šiame tekste.
1 Johann von Posilge, „Chronik des Landes Preussen“, in: Scriptores rerum prussicarum (toliau – SRP), hrsg. von Theodor Hirsch, Max Töppen, Ernst Strehlke, t. 3, Leipzig: S. Hirzel, 1866, p. 91.
2 Maurice Keen, The Laws of War in the Middle Ages, London and New York: Routledge, 2016, p. 157.
3 Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, iš lotynų kalbos vertė Rimantas Jasas, Vilnius: Vaga, 1999, p. 127–128; plg. su Kasparo Šiuco kronika, ibid., p. 238.
4 Ibid., p. 163; kiti pasidavimo atvejai – p. 132; Wigand von Marburg, Nowa kronika pruska, opracowanie Sławomir Zonenberg, Krzysztof Kwiatkowski, Toruń: Towarzystwo Naukowe w Toruniu, 2017, p. 248, 354, 362.
5 Rémy Ambühl, Prisoners of War in the Hundred Years War. Ransom Culture in the Late Middle Ages, New York: Cambridge University Press, 2013, p. 228.
6 Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz (toliau – GStA PK), XX. HA, Ordensbriefarchiv (toliau – OBA) 28066; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS), f. 15, b. 73, p. 169.
7 Kiek kitokia situacija su samdiniais: pavyzdžiui, 1434 m. Vokiečių ordinui tarnaujantys samdiniai, patekę į nelaisvę, buvo išperkami po 5 kapas grašių pagal Bohemijoje nusistovėjusią praktiką; GStA PK, XX. HA, OBA 6797.
8 Butau vėliavininko laiškas Vokiečių ordino didžiajam magistrui, Tuchelis, 1431-09-18, in: GStA PK, XX. HA, OBA 5793.
9 GStA PK, XX. HA, OBA 6350.
10 Liv-, est- und kurländisches Urkundenbuch nebst Regesten (toliau – LUB), t. 1, 9: 1436–1443, hrsg. von Hermann Hildebrand, Riga, Moskau: Deubner, 1889, Nr. 109.
11 Joannis Dlugossii Annales seu Cronicae incliti Regni Poloniae (toliau – Joannis Dlugossii Annales), Lib. 10–11, 1406–1412, Varsaviae: PWN, 1997, p. 108.
12 Das Marienburger Tresslerbuch der Jahre 1399–1409 (toliau – MTB), hrsg. von Erich Joachim, Königsberg: Thomas & Oppermann, 1896, p. 315.
13 GStA PK, XX. HA, Ordensfolianten (toliau – OF) 14, p. 745.
14 Vokiečių ordino didžiojo magistro Pauliaus Rusdorfo laiškas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Kęstutaičiui su prašymu su belaisviais elgtis humaniškai (menschlich), Marienburgas, 1438-03-04, in: GStA PK, XX. HA, OF 13, p. 112.
15 MTB, p. 115–116.
16 Codex Diplomaticus Prussicus. Urkundensammlung zur älteren Geschichte Preußens (toliau – CDP), hrsg. von Johannes Voigt, t. 6, Königsberg: Bornträger, 1861, Nr. 121–122; Codex epistoliaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376–1430 (toliau – CEV), editor Antoni Prochaska, Cracoviae: Academiae Literarum Cracoviensis, 1882, Nr. 257, 259.
17 MTB, p. 115–116, 150.
18 Šviežiausia informacija apie jo sugavimą sužinoma kitą dieną po įvykių iš Vokiečių ordino didžiojo magistro laiško Gdansko miesto tarėjams – Marienburgas, 1414-09-05, Archiwum Państwowe w Gdańsku, 300 D 37, Nr. 50; SRP, t. 3, p. 345; Joannis Dlugossii Annales, Lib. 11, 1413–1430, p. 37.
19 CEV, Nr. 607, 633.
20 Maurice Keen, op. cit., p. 161.
21 CEV, Nr. 602.
22 GStA PK, XX. HA, OBA 2229.
23 Karo belaisvių sąrašas: Marian Biskup, „Spisy jeńców polskich z bitwy pod Chojnicami“, in: Przegląd Historyczny, 1965, t. 56, d. 1, p. 88–103.
24 GStA PK, XX. HA, OBA 13200.
25 GStA PK, XX. HA, OBA 13725.
26 Maurice Keen, op. cit., p. 170; Klaus Neitmann, Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preußen 1230–1449: Studien zur Diplomatie eines spätmittelalterlichen deutschen Territorialstaates, Köln: Böhlau, 1986, p. 351–356.
27 Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preußen im 15. Jahrhundert, hrsg. von Erich Weise, t. 1 (1398–1437), Königsberg: Gräfe und Unzer, 1939, p. 86.
28 Inventarium omnium et singulorum privilegiorum, litterarum, diplomatum, scripturarum et monumentorum…, editor Erazm Rykaczewski, Lutetiae Parisiorum: L. Martinet, 1862, p. 75, 389.
29 Markian Pelech, „W sprawie okupu za jeńców krzyżackich z wielkiej wojny (1409–1411)“, in: Zapiski Historyczne, 1987, t. 52, d. 1, p. 138; Andrzej Niewiński, Jeniectwo wojenne w późnym średniowieczu: Studia nad problematyką zjawiska w Polsce w kontekście zachodnioeuropejskim, Oświęcim: Napoleon V, 2020, p. 170–174.
30 GStA PK, XX. HA, OBA 1567.
31 GStA PK, XX. Perg.-Urk, Schiebl. 64, Nr. 9.
32 GStA PK, XX. HA, OBA 1383; Sławomir Jóźwiak, „Jeńcy strony krzyżackiej po bitwie pod Koronowem“, in: Zapiski Historyczne, 2010, t. 75, p. 271.
33 Lauren Hablot, „French Armorial Disputes and Controls“, in: Courts of Chivalry and Admiralty in Late Medieval Europe, edited by Anthony Musson, Nigel Ramsay, Woodbridge: Boydell press, 2018, p. 32–33.
34 Jean Dunbabin, Captivity and Imprisonment in Medieval Europe 1000–1300, London: Palgrave Macmillan, 2002, p. 88.
35 Rémy Ambühl, op. cit., p. 153–154.
36 LUB, t. 9, Nr. 281.
37 Die Chronik von Wigand von Marburg, in: SRP, t. 2, hrsg. von Theodor Hirsch, Max Töppen, Ernst Strehlke, Leipzig: S. Hirzel, 1863, p. 563.
38 SRP, t. 2, p. 561–562.
39 CDP, t. 4, Nr. 51.
40 CEV, Nr. 604.
41 CEV, Nr. 651.
42 CEV, Nr. 257, 662; CDP, t. 6, Nr. 20; Adam Szweda, Organizacja i technika dyplomacji polskiej w stosunkach z zakonem krzyżackim w Prusach w latach 1386–1454, Toruń: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2009, p. 208.
43 Andy King, „‘According to the customs used in French and Scottish wars’: Prisoners and casualties on the Scottish Marches in the fourteenth century“, in: Journal of Medieval History, 2002, t. 28 (3), p. 271. Limonlu upė, natūrali Bizantijos imperijos ir Abasidų kalifato siena, taip pat buvo susitikimų ir apsikeitimo belaisviais vieta; žr. Yvonne Friedman, Encounter between Enemies: Captivity and Ransom in the Latin Kingdom of Jerusalem, Leiden: Brill, 2002, p. 34–35.
44 CEV, Nr. 664.
45 LUB, t. 8, Nr. 848; CEV, Nr. 622.
46 CEV, Nr. 632.
47 CEV, Nr. 651.
48 GStA PK, XX. HA, OF 13, p. 106–107.
49 GStA PK, XX. HA, OF 3, p. 32; Sebastian Kubon, Die Außenpolitik des Deutschen Ordens unter Hochmeister Konrad von Jungingen (1393–1407), Göttingen: V&R unipress, 2016, p. 70.
50 Aronas Gurevičius, Viduramžių kultūros kategorijos, iš rusų kalbos vertė Vanda Nekrašienė, Vilnius: Mintis, 1989, p. 258.
51 Sven Ekdahl, Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ Žalgirio mūšio šaltinis, iš vokiečių kalbos vertė Alvydas Nikžentaitis, Vilnius: Viltis, 1992, p. 156; Andrzej Niewiński, op. cit., p. 95–96.
52 LUB, t. 9, Nr. 116.
53 LUB, t. 5, Nr. 2679; t. 9, Nr. 267; GStA PK, XX. HA, OF 13, p. 112–113.
54 Jean Dunbabin, op. cit., p. 39.
55 GStA PK, XX. HA, OBA 2146.
56 CEV, Nr. 610.
57 GStA PK, XX. HA, OBA 2167.
58 CEV, Nr. 650
59 CDP, Nr. 51.
60 Jean Dunbabin, op. cit., p. 88.