Nori nenori, bet kartais esi priverstas nukelti kepurę prieš senovės pasaulio žmones ir jų išmintį. Atrodo, kad jie, tikėdami, jog viskas šiame pasaulyje kartojasi cikliškai, buvo teisūs. Karai, herojai, niekšai, didieji įvykiai, mažieji įvykiai, žiemos olimpiada, pasaulio futbolo čempionatas ir, be abejo, kalbėjimas apie humanitarinius mokslus, jų ateitį ir (ne)aktualumą – viskas kartojasi. 2018-ieji irgi prasidėjo panašiai: nuo žiemos olimpiados ir humanitarinių mokslų. Vasario 20 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko konferencija, kurios dalyviai vienaip ar kitaip bandė atsakyti į klausimą, suformuluotą konferencijos pavadinime: Ar humanitariniai mokslai Lietuvoje turi ateitį?
Vos peržvelgus pranešėjų sąrašą ir mindžikuojant Seimo koridoriuose ankstų antradienio rytą, pagrindinis konferencijos trūkumas atrodė aiškus: šeši humanitarai susirinko pakalbėti apie humanitarinius mokslus, kalbama bus humanitariškai humanitarų auditorijai (o dabar – dar vieno humanitaro mintys apie šį renginį). Ar ateis kas iš šalies? Ar bus kalbamasi tik tarpusavyje, ar su visuomene, ar su politikais (vis dėlto konferencija vyksta Seime)? Bet apie viską nuosekliai.
Visi kalbėtojai jau ne kartą viešojoje erdvėje buvo reiškę savo nuomonę apie humanitarinių mokslų problemas, ateitį ir perspektyvas. Tai konferencijai suteikė profesionalumo ir solidumo: pranešėjai nebuvo atsitiktiniai, o savo sričių esamos ar dar kylančios žvaigždės: filosofai Mantas Adomėnas ir Nerija Putinaitė, istorikai Rimvydas Petrauskas ir Vytautas Ališauskas, literatūros kritikai Elžbieta Banytė ir Mantas Tamošaitis. Kita vertus, tai užprogramavo ir tam tikrą konferencijos vienakryptiškumą ar statiškumą.
Šešis pranešimus, futbolo terminais kalbant, būtų galima suskirstyti taip: gynėjų grandį sudarė Ališauskas ir Adomėnas, žaidimą aikštės viduryje kūrė Putinaitė ir Petrauskas, o įvarčius į Lietuvos institucijų vartus mušė Tamošaitis ir Banytė. Bėda ta, kad varžovų rinktinė į rungtynes taip ir neatvyko. Gynėjai dar kartą aktualizavo humanitarinių mokslų svarbą šiandienos pasaulyje ir užginčijo mąstymo apie humanitarinius mokslus klišes. Ališauskas priminė, kad humanitariniai mokslai pačiu savo buvimu keičia visuomenę ir jos tapatybę, tegul visuomenė to gali ir nepastebėti. Adomėnas išvardijo net dvylika pasauliui XXI a. kylančių iššūkių (globalizacija, emigracija, dirbtinis intelektas, fake news ir pan.) ir pabandė paaiškinti, kodėl kovojant su jais itin svarbūs tampa humanitarai. Petrauskas ir Putinaitė kalbėjo kiek konkrečiau: apie esmines mokslo ir kultūros politikos problemas Lietuvoje. Vienas dažniausiai pasikartojusių teiginių – dirbtinai forsuojamas akademinio gyvenimo tarptautiškumas, kuris kartais šviesmečiais prasilenkia su sveiku protu (konkrečiai – tarptautiniai ekspertai recenzuoja lituanistinės tematikos darbus). Kartu, atliekant šiuos formalius, biurokratinius reikalavimus, devalvuojamas ir pats akademinis tarptautiškumas, bendruomeniškumas: vargu ar daug žmonių (net akademikų) Lietuvoje domisi užsienio kultūros erdve ir aktualijomis – nebent tiek, kad pažymėtų formalią varnelę prie asmeninių publikacijų sąrašo. Lietuviškas kontekstas tarptautiniuose leidiniuose neretai tiesiog plaukioja, neįsiliedamas į jokias bendras pasaulio (Europos) aktualijas, lietuvių tekstai tarptautiniuose žurnaluose tampa tik tam tikra prielipa, neaišku kam reikalinga.
Vis dėlto, kaip futbole, taip ir humanitariniuose moksluose – labiausiai žaidimą pagyvina įvarčiai. Paskutiniai kalbėtojai, ypač Banytė, kiek apleido humanitarams būdingą kalbėjimą, t. y. nepateikti atsakymų, o tik kelti klausimus, kaip dažnai darė kiti. Apžvelgdami lituanistikos lauką mokyklose, Tamošaitis ir Banytė mušė baudinius į oponentų vartus: mokymo programų sudarinėtojams, kurie kažkodėl istoriją, etiką ir filosofiją priskiria socialiniams mokslams (sic!), Nacionaliniam egzaminų centrui už absurdiškas lietuvių kalbos egzamino vertinimo instrukcijas, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai už tai, kad ji dar egzistuoja, vyriausybei už trypčiojimą vietoje ir taip toliau. Tai, atrodo, išjudino ir baigiamąją konferencijos diskusiją, kurioje jau visi susirinkusieji Seimo Konstitucijos salėje turėjo galimybę išsakyti savo nuomonę.
Vargu ar vertėtų detaliai analizuoti kiekvieno pranešimo turinį. Konferencijos pagrindinio organizatoriaus Adomėno teigimu, yra ruošiama savotiška švietimo politikos Baltoji knyga, kurioje veikiausiai nuguls ir konferencijos medžiaga. Galbūt tiesiog reikėtų atsakyti į klausimą, iškeltą konferencijos pavadinime.
Viena vertus, buvo smagu sėdėti tarp bendraminčių, kuriems iš tiesų pavyko darkart įtikinti, kad pasaulis be humanitarinių mokslų ir jų suformuojamų įgūdžių yra nykus ir net neįsivaizduojamas. Vis dėlto šį katarsį labiausiai trikdė langas, priešais kurį sėdėjau ir pro kurį atsivėrė vaizdas į Seimo rūmus. Arba, kitaip tariant, – tikrovė, kuri, atrodo, humanitarams didelių prošvaisčių nežada. Štai jau po kelių dienų feisbuke buvo galima stebėti, kaip viena perspektyviausių Lietuvos biochemikių piktinosi, kad Lietuvos mokslo taryba teologiją iki šiol laiko mokslu, argumentuodama savo erzelį ir vienu didžiausių humanitarų keiksmažodžių – „tarptautinių ekspertų logika“.
Konferencijoje buvo pasakyta daug minčių, kurias kiekvienas humanitaras arba jau yra ne kartą girdėjęs, arba suvokia intuityviai. Tarp konferencijos svečių buvo ir nemažai dar mokyklinio amžiaus jaunimo, tikėtina, kad jiems galėjo būti naudinga išgirsti, kaip dekonstruojamos pagrindinės klišės apie humanitariką ir iškeliamos esminės problemos, tačiau vargu ar tai buvo pagrindinis konferencijos tikslas. Ir, tiesą pasakius, gana sunku tą tikslą ir tikslinę auditoriją identifikuoti. Galbūt todėl, kad be humanitarų, nelabai kam ir rūpi humanitarinių mokslų ateitis Lietuvoje. Ryškiausias to pavyzdys – chaotiškas švietimo viceministro Giedriaus Viliūno („ant popieriaus“, beje, humanitaro) įsitraukimas į diskusiją. Pasirodęs pačioje konferencijos pabaigoje, neklausęs pranešimų, jis atsiprašė, kad negalėjo dalyvauti visame renginyje, pasveikino dalyvius, pirstelėjo kelis bereikšmius žodžius apie orą ir bites, pamojavo ranka ir išėjo. Adomėno teigimu, kvietimas į šią konferenciją buvo išsiųstas kiekvienam Seimo nariui. Nuo konferencijos pradžios iki pabaigos ten išbuvo tik vienas parlamentaras – Adomėnas, dalį pranešimų išklausė Aušrinė Armonaitė ir Egidijus Vareikis.
Ar Seimo nariai privalėjo dalyvauti? Žinoma, ne. Ar jie norėjo dalyvauti? Irgi, ko gero, ne. Net paklaustas apie šios konferencijos galimą įtaką kam nors, Adomėnas gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad ji naudinga patiems pranešėjams, ruošiantiems Baltąją knygą, kurią paskui bus galima išsiųsti kiekvienam Seimo nariui. Tiesa, čia pat jis pripažino, kad sunku tikėtis, jog šie knygą skaitys, bet gal bent susimąstys pamatę viršelį. Tik tiek šiame kontekste ir galime tikėtis – susimąstymo pamačius viršelį. Todėl teisus buvo į diskusiją įsitraukęs Paulius Subačius: negalima palikti humanitarinių mokslų ateities Seime, nes šioje institucijoje humanitariniai mokslai neturi jokios ateities.
Toks politikų abejingumas lėmė tam tikrą visos konferencijos pakibimą ore. Taip ir liko neaišku, kam ir kodėl ji buvo surengta, ir kas ja turėjo susidomėti. Humanitarinis kalbėjimas sukėlė nemažai iššūkių tiems konferencijos svečiams, kurie nėra humanitarai. Bet koks bandymas įsilieti į diskusijas iš šono iškart sukeldavo nesusikalbėjimą: tarsi pusė auditorijos šnekėtų lietuviškai, kita – latviškai. Lyg ir panašu, bet suprasti nepavyksta. Susumavus daugelį tokių pasisakymų iš šono, ko gero, būtų galima teigti, kad konferencijos „latviai“ į humanitarų problemas vis tiek žiūri kaip technokratai: pasakykite, ką mums padaryti, kad būtumėte patenkinti, ir mes (galbūt, su trim klaustukais) tai padarysime. Čia ir yra esminė kalbėjimo apie humanitarinius mokslus problema – dažniausiai kalbame arba su bendraminčiais, arba kalbame taip, kad mūsų žodžiai nepasiekia sprendimus priimančiųjų. Aišku, tai ne vien humanitarų, bet ir jų besiklausančiųjų problema.
Baigiamoji renginio diskusija programoje buvo pavadinta gana nehumanitariškai: „Ką daryti?!“. Deja, realaus atsakymo taip niekas ir nepateikė arba aš jo neišgirdau, nebent tai, ką būtų galima vadinti baby steps. Pranešėjams tikrai pavyko įrodyti, kad humanitariniai mokslai Lietuvoje turi ateitį (ar bent turėtų turėti), tačiau turbūt visi konferencijos svečiai ir taip tuo buvo įsitikinę. Tad išėjus iš Seimo beliko tik atsidūsti ir tikėtis, kad būtent šie žmonės ateityje galės priimti esminius sprendimus – o ne iš Platono olos neišlendantys biurokratai ir jų tarptautinių ekspertų logika. Iki tol klausimas „ką daryti?!“ lieka atviras ir neatsakytas. Tad neabejoju, kad šiemet galėjome stebėti tikrai ne paskutinę žiemos olimpiadą ir ne paskutinį bandymą kalbėti apie humanitarinių mokslų ateitį.
