Dizaineris Dovydas Čiuplys
Ėmus studijuoti istoriją Vilniaus universitete, kolegos medievistai kaip juokelį mėgdavo cituoti profesoriaus Edvardo Gudavičiaus knygos Miestų atsiradimas Lietuvoje pirmąjį sakinį: „Viduramžių miestas – savitas reiškinys“. Lyg ir nieko nepasakantis sakinys, bet nepasiginčysi. Kažkodėl šis prisiminimas grįžo bandant kažkaip apibūdinti Herkaus Kunčiaus (ypač pastarojo dešimtmečio) kūrybą – tikrai savitas, specifinis ir ne kiekvienam įkandamas reiškinys. Nereikia net paimti knygos į rankas – Kunčiaus kūriniai su savimi iškart atsineša tam tikrą krūvį, lūkestį. Dviračio Kunčius dažniausiai neišradinėja, jo įrankiai gerai žinomi ir nugludinti – absurdas, groteskas, ironija. Kartais subtili ir taikli, skaitytoją verčianti šypsotis, kartais – brutali, nuoga ar net kelianti šleikštulį.
Vasarą tyliai – be trimitų ir skambių pristatymų, didelių reklamų – pasirodęs Kunčiaus romanas Kolūkio metraščiai tęsia gerokai seniau pradėtą rašytojo kūrybos liniją, kuria bandoma apmąstyti sovietinę tikrovę. Galinis romano viršelis žada pasakojimą apie pirmaujančio kolūkio „Lenino keliu“ pirmininką Vytautą (g. 1930), tačiau kaip būdinga Kunčiaus kūrybai, į tradicinius romano rėmus Kolūkio metraščiai sunkiai telpa. Kūrinio siužetas nesisuka aplink pagrindinį personažą, personažas siužeto nevaldo ir nekuria, nevysto, greičiau priešingai – Vytautas tampa tik dar viena detale autoriaus dėliojamoje scenografijoje, padedančioje iliustruoti ir įgyvendinti literatūrinius autoriaus sumanymus. Tai tarsi atspindi žmogaus gyvenimą sovietmečio sąlygomis: nors kažkokių asmens valios apraiškų Vytautas turi, tačiau labai dažnai (ypač išgėrus) jam nutinka keisti ir sunkiai paaiškinami dalykai, kurių akivaizdoje jis tampa bejėgis – lyg jį supanti tikrovė yra už jį kur kas galingesnė, niekais paverčianti jo valią, asmenį ir pasirinkimus. Romane Vytautas tarsi laboratorijoje vykdomame eksperimente įmetamas į vis kitas sovietmečio sąlygas, laiką, kurio trūkius ar lūžius romane dažniausiai įrėmina TSKP CK pirmųjų sekretorių permainos.
Suprasti ar tapatintis su Vytautu šiuolaikiniam skaitytojui yra kone neįmanoma – jis visomis prasmėmis atgrasus (tiesa, juokingas) menkysta. Perestukininkas Vytukas, dargi Aleksandras, vaikystėje iškritęs iš medžio ir gerokai stuktelėjęs galvą į akmenį, pirmas klasėje 1940 m. užsirašo į pionierius. Karo metus praleidžia vaikų namuose TSRS, pokariu įsitraukia į klasių kovą ir galiausiai tampa kolūkio pirmininku. Jis neturi ne darbinių, ne partinių ryšių su pasauliu, yra absoliučiai atomizuotas. Be buvimo entuziastingu komunistu ir kolūkio pirmininku, Vytautas neturi jokios tapatybės – atsisakė net ir tėvų, išmesdamas visą jų mantą prieš pat juos išvežant į Sibirą.
Kunčiaus vaizduojama LTSR turi daug panašumų su tąja, kuri egzistavo nuo pokario metų iki 1990-ųjų. Bendraudamas su kultūros ir politikos lauko veikėjais (nuo Salomėjos Nėries iki Vytauto Žalakevičiaus ar Antano Sniečkaus), Vytautas patiria absurdiškus nuotykius, tačiau nė su vienu žmogumi taip ir neužmezga žmogiškų santykių. Kažkokių detalesnių motyvacijų be idėjinio entuziazmo savo poelgiams Vytautas taip pat neturi, jų nelabai geba reflektuoti, tad jo vidinis pasaulis itin skurdus – raudonas ir apdriskęs. Romano herojus tampa ne tiek savarankišku pagrindiniu veikėju, išgyvenančiu vidinį virsmą, kiek sieteliu, per kurį prakošiamos įvairiausios sovietmečio kasdienybės detalės, politinės permainos, klišės ir absurdai: asmens kultas ir destalinizacija, Chruščiovo kukurūzų vajus, kurortai ir sanatorijos, visuotinis alkoholizmas ir degradacija, Poezijos pavasaris, Andropovo viduramžiai ir TSRS subyrėjimas. Todėl istorikams jau daugiau nei dešimtmetį dūsaujant, kad sovietmečio istorijos sintezės nėra (nebent okupacijos istorija), Kunčius pateikia savitą sovietmečio praeities apmąstymą. Kadangi romano herojus yra itin lėkštas, apmąstymo esmė gana paprasta – gyvenimas sovietmečiu buvo visiškai nenormali ir absurdiška būsena.
Paskutiniai Kunčiaus kūriniai – Lietuviškos apybraižos (2018), Geležinė Stalino pirštinė (2019) – nors ir pretendavo tapti metų knygomis, didelio profesionalių skaitytojų dėmesio (recenzijų) nesulaukė. 2020 m. pasirodęs dramų rinkinys Nušviesta: Komunistinės dvasios dramos, atrodo, išvis nebuvo pastebėtas. Abejočiau, ar tai atspindi besitraukiantį Kunčiaus skaitytojų ratą: Geležinė Stalino pirštinė tikrai tapo tam tikru įvykiu, buvo žmonių skaitoma, cituojama, apmąstoma. Vis dėlto rašyti recenzijas Kunčiaus kūriniams darosi (yra) sunku. Priežastys, manding, dvi. Visų pirma – Kunčiaus tekstai, kuriuose jis aprašo sovietmetį, reikalauja arba gyvenimo sovietmečiu patirties, arba tam tikro istorinio išsilavinimo, arba gausybės nuorodų ir paaiškinimų. Kitaip turbūt ir lieki nesupratęs, kodėl Maskvoje būsimi disidentai ir partiniai veikėjai susipliekia dėl fizikos ir lyrikos (p. 79–82), kam prisireikia brutalios karvės apsėklinimo scenos (p. 113–119), ką reiškia pirmosios meilės Ninel vardas, nesupranti, kad aprašomas „kolūkio pirmininko“ šokis – ne rašytojo fantazija. O net jei paskiras aliuzijas supranti, vis tiek sunku įvertinti, kaip subtiliai ar taikliai kartais Kunčius išsišaipo iš sovietinės tikrovės ir tam tikrų mitų. Todėl jaunesniems skaitytojams (kad ir profesionalams) šie kūriniai gali atrodyti ne tiek egzotiški, kiek svetimi, primenantys nuo tikrovės atitrūkusią fantasmagoriją.
Antra priežastis – didelei daliai Kunčiaus romanų galima rašyti kone identiškas recenzijas. Papasakoti, koks postmodernus autorius, kaip laisvai žongliruojama laiku ir pasakojimo struktūra, koks specifinis ir kandus stilius. Pacituoti keistoką sekso ar orgijos sceną ir pasakyti, kad gal čia kiek perspausta, gal kiek vulgaru: „Tik dėl miklios Vytuko rankos sušaudytų liaudies priešų sūnus Serioža patyrė, kas yra solo meilė. Tai jis, pionierius Vytukas, supažindino draugą su oraliniu, vėliau – analiniu seksu. Būtent Vytuko įkalbėtas pionierius Serioža tapo tikru vyru, nes barako raudonajame kampelyje po poetės Salomėjos Nėries kūrybinio vakaro leido draugui ir iš antrosios pusės save pažinti“ (p. 72). Pagirti vaizduotę – ir sugalvok tu taip, kad broliai Lokiai iš Žalakevičiaus Niekas nenorėjo mirti tikrovėje buvo broliai Kiškiai, dargi banditai, siautėję kolūkio apylinkėse. Ir kad paskutiniai partizanų vado Aitvaro žodžiai filme „Ar žinai, kaip skauda?“ buvo visai ne jo, kaip pavaizdavo Žalakevičius, – o jo paleistuvės žmonos? Kad tuos žodžius „ji pasakė tąkart, kai broliai Kiškiai, prisiliuobę pas partorgą Duškiną degtinės, pakaitomis kluone žemino šios kaimo darbštuolės orumą“ (p. 106)? Pabaigai galima apibendrinti, kad Kunčius permąsto praeitį, tad yra toks rašytojas-istorikas, tik neįrėmintas mokslinių reikalavimų.
Pasakyti kažką naujo apie Kunčiaus kūrybą nelabai pavyksta, nes rašytojas yra susikūręs gerai veikiantį mechanizmą, ant kurio užmauna naujus personažus, tačiau rezultatas lieka labai panašus. Tai nėra priekaištas – tokia yra jo prieiga, toks jo rašymo stilius, taip jis kuria. Tokio rašymo gerbėjams kiekvienas jo kūrinys bus dovana, o nemėgstantys kandumo ir grubumo skaitytojai sakys, kad čia vulgarybė. Panašiai yra ir su Kolūkio metraščiais – abejoju, ar ši knyga sulauks daugybės recenzijų ir bus ilgai aptarinėjama, tačiau Kunčiaus mėgėjai tikrai su malonumu praris ir šį kūrinį.
Pats romaną vertinu dėl trijų dalykų – pirma, dėl tebetęsiamos Kunčiaus kovos už ironijos vertę. Gyvenant laikais, kai ironija patiria defliaciją ir dažnai yra tiesiog nebeįkandama statistiniam skaitytojui (ypač feisbukuose), Kunčiaus sukuriamas groteskiškas pasaulis tampa tam tikra atgaiva – kad ne visur įsigali sterilus kalbėjimas, kad rizika būti nesuprastam nėra pakankama priežastis atsisakyti kandumo. Antra – Kunčius Kolūkio metraščiais leidžia dar kartą įvertinti, kiek daug absurdo, siurrealizmo buvo sovietinėje tikrovėje, koks vis dėlto į vaizduotę ir estetiką, į sovietinį grožį nukreiptas buvo šis projektas. Skaitant knygą (jei pavyksta atsiriboti nuo išankstinių žinojimų ir kultūrinių diskursų) galima įvertinti, kokia nesuderinama su žmogaus prigimtimi buvo sovietinė pasaulėvoka (ypač ankstyvoji, totalitarinė). Kunčius nestovi su fakelu ir nesiūlo deginti visko, kas raudona, tačiau parodo absurdo mastą, kuris dėl mūsų istorinės ir kultūrinės patirties dažnai yra užmirštamas, sovietmetį normalizuojant. Tai, žinoma, nėra būtina sąlyga sovietmečiui suprasti, gal net supratimą apsunkinanti prieiga, bet čia tegu jau vargsta istorikai. Galiausiai – Kunčius vis dėlto sugalvoja kažką naujo ir įdomaus. Šiame romane įdomiausi pasirodė du epizodai, kai kolūkio pirmininkas Vytautas susitinka su Nėrimi ir Žalakevičiumi – dviem odiozinėmis LTSR figūromis. Abiejų susitikimų scenarijus identiškas: tiek Nėris, tiek Žalakevičius klausosi Vytauto nuotykių, išgyvenimų ir juos pavagia – iškraipo ir panaudoja savo kūryboje, pavaizduodami ne taip, kaip iš tiesų įvyko. Abu Vytautą apgauna, apie jo indėlį į savo kūrinius (Mama, kur tu? ir Niekas nenorėjo mirti) niekur neužsimena, o jo pasakojimus iškraipo. Tai intriguojanti prieiga, Kolūkio metraščiuose neišplėtojama, tačiau sąveikaujanti su vienu iš sovietmečio kultūros fetišizavimo mitų: esą menininkai gebėdavo subtiliai, Ezopo kalba apgauti sovietinę sistemą, prabilti taip, kad suprastų žmonės, bet ne sistema – papasakoti, užsiminti apie tai, kaip buvo iš tikrųjų. Kunčius tarsi pasiūlo kitokį variantą – kad būtent žmonės šiais kūriniais ir buvo labiausiai apgaudinėjami, o tikrovės elementas kūrėjams nebuvo svarbus. Kas žino, galbūt siužetas bus išplėtotas ateityje – ir galėsime pasiskaityti apie orgijas, kuriose dalyvavo ir jautri poetė, ir šaunus režisierius. O kol kas Kunčiaus kūryba, kaip ir Kolūkio metraščiai bei Viduramžių miestas, išlieka savitu reiškiniu.
