Seimo archyvas
Bandymas lengvai apibendrinti nelengvą Nijolės Sadūnaitės gyvenimą lieka bergždžias – pernelyg spalvoto žmogaus būta, ypač dvispalviams televizoriams, kurie mūsuose iki šiol labai paplitę. Tik darkart įsitikinu: nenuostabu, kad disidentus ir rezistentus vėlyvuoju sovietmečiu skaičiuojame dešimtimis, o ne šimtais ar tūkstančiais. Maža to, labai sunku surasti kažkokią giją, kuri susietų tas kelias dešimtis pasipriešinimo dalyvių. Kas sieja Nijolę Sadūnaitę, Vytautą Skuodį, Algirdą Patacką, Antaną Terlecką, Gintautą Iešmantą? Atrodytų, kad beveik nieko – nebent pats jų herojiškumas ir kentėjimas už pasirinktą gyvenimo kelią. O jeigu į lygtį dar įtrauktume Tomą Venclovą, Aleksandrą Štromą? Skirtingos šeimų biografijos, socialinė kilmė, skirtingos pažiūros, patirtys okupacijos metais, skirtingos net pamatinės vertybinės nuostatos, pavyzdžiui, religijos vertinimas. Bet kažkodėl visus galime sukabinti ant vieno kurpalio, vadindami disidentais, ar, kai kuriais atvejais, – rezistentais.
Tik kaip tą bendrą žodį praskleisti, įvardyti – kas iš tiesų juos sieja? Drąsa? Ar tiksliau – baimės stoka, kuri, kartais atrodytų, liudija net ir apie racionalumo stoką? Juk kentėjimas už idealus, pasiaukojimas visada prasilenkia su savisauga ir „racionaliu“ protu. Suvokimas, kad kompromisai su sąžine – lėtai po sielą plintantis vėžys, galiausiai galintis sielą ir visiškai pasiglemžti? Atsakomybė už šalį, tautą, tiesą? Sokratiškos teisingumo paieškos, bandant jį ne tik suprasti, bet ir pasiekti? Arba, kaip siūlo Simas Čelutka (žr. laišką redaktoriui), – kažko absoliučiai neįtikėtino išsiveržimas visuotinio konformizmo ir abejingumo jūroje? Niekaip nesugalvoju. Ir nemanau, kad šie išskirtiniai žmonės anuomet patys žinojo atsakymą. Galbūt anuomet ir apskritai nejautė tarpusavio bendrystės.
Ko vertas vien Sadūnaitės paskutinis žodis teisme, prieš paskelbiant nuosprendį ir išvežant į Mordoviją: „Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už LKB Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! […] Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. […] Iš teismo noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalėjimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus žmones, kurie kovojo už žmogaus teises ir teisingumą. Tuo įrodytumėte savo gerą valią ir būtų gražus indėlis, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis: „Žmogus žmogui brolis“ virstų tikrove“.
Čia truputį kitoks dvasinis registras nei įsivaizduoti taburetes virš galvos, ne „darbas Lietuvai“. Atsakomybės prisiėmimas, suvokimas, kad ne žodžiais, o darbais mes tėvynę mylim. Tik tokie žmonės ir tegali kautis su drakonais, o ne kantriai moka drakonui duoklę (tegul kartais ir špygą parodydami), aiškindami, kad kitaip negalį – drakonas juos prarysiąs. Tokio nuoseklumo, tokių spalvų pavyzdžių reta, ir apie juos norisi kalbėti – tokie pavyzdžiai įkvepia.
Pirmąkart su Nijole Sadūnaite tiesiogiai susidūriau 2010 m. birželio 11 d., penktadienį, maždaug 13 val. dienos. Buvo karšta, ko gero, ne mažiau karšta nei tą pragarišką dieną, kurią Albert’as Camus aprašė romane Svetimas. Pamenu taip tiksliai, nes susitikome ne šiaip sau – tądien buvo pirmoji atsisveikinimo su ką tik gyvųjų pasaulį palikusia Elena Terleckiene diena. Močiutės mirtis buvo pirmas susidūrimas su netektimi ir jos palikta tuštuma. Todėl, tiesą pasakius, Sadūnaitės apsireiškimas manęs, gedinčio paauglio, nenudžiugino. Įėjo šypsodamasi, su puokštele gėlių. Persižegnojo, greit pasimeldė, pamerkė gėles ir lyg tyčia atsisuko tiesiai į mane ir plačių plačiausiai šypsodamasi pasakė: „Reikia džiaugtis. Dabar turėsim savo ambasadorių pas Dievulį“.
Dabar pagalvojus, ši situacija, manding, idealiai įkūnija tai, kas yra Nijolė Sadūnaitė. Žmogus, ne tik tikintis, bet žinantis, kad po mirties laukia amžinas gyvenimas; žmogus, savo žinojimu bandantis paguosti tuos, kurie kenčia. Ir ta amžina šypsena. Bet anuomet, aišku, jai pasisekė, kad priešingai nei Merso, tą karštą dieną aš neturėjau revolverio. Tik atsisukau į mamą ir paklausiau: „Kas šita beprotė?“
Vėliau vis pasitaikydavo susitikti. Keliskart esu apsilankęs jos bute Antakalnyje, kur ji noriai pasakodavo apie savo nuotykius ar regzdavo naujų kovų su drakonais planus. Ant stalo vis atsidurdavo knygos ar laikraščiai, kurių puslapiuose Sadūnaitė žymėdavo savo kovos orientyrus. Horoskopų puslapis tušinuku užbrauktas, šalia ranka prirašyta: „XXI a. gėda!!!“ Kitame puslapyje – Vladimiras Putinas ir Dmitrijus Medvedevas, abiem ta pačia ranka it velniams pripaišyti ragai. Ir vis ta šypsena, tas atvirumas, kuris visiškai nokautuoja – čia tau reikia prie jo prisitaikyti, ne jam prie tavęs. Nors prie naujų Sadūnaitės žygių neprisidėjau – o jų reikalingumu ir tikslingumu dažnai ir nebetikėjau, – ji niekada neatsisakydavo padėti. Ištikus ligai ar nelaimei, visada būdavo galima Sadūnaitei paskambinti – ji kaip mat suorganizuodavo tarptautinį vienuolių desantą, kuris maldos pagalba netrukdavo Dievui į ausį kuždėti tavo vilčių ir norų. Dabar dar vienu ambasadoriumi pas Dievulį daugiau. Galime džiaugtis.
Nuo Antikos iki Holivudo visi herojiniai epai mus moko, kad herojai visą savo gyvenimą ir lieka herojais. Retas kuris gali apsiaustą ramiai pakabinti ant vinies ir oriai išeiti ilsėtis, jei pasauliui jų nebereikia. Achilas, nors ir būdamas garsiausias to meto karys, tol vaikėsi amžinos šlovės, kol žuvo. Heraklio žygdarbiai ir nuotykiai tęsėsi ir po dvylikto išbandymo. Geležinis žmogus iš Keršytojų visatos paliko žmoną ir dukrą, nes atsirado menka galimybė susigrąžinti Thanoso išžudytą žmonijos dalį, – ir galiausiai žuvo, nors tikslą ir įgyvendino. Maža to, kartais herojai klysta: Klonų karų didvyris Anakinas, norėdamas apsaugoti mylimąją nuo mirties, pasiduoda Palpatino gundymams Tamsiąja puse bei amžinu gyvenimu – ir išduoda džedajų ordiną, tampa Darthu Waderiu. Bilbas, padėjęs nykštukams atkovoti Ereborą, į Grafystę parsinešė Žiedą, užtraukdamas pavojų visam Viduržemiui. Frodas, mėgindamas ištaisyti Bilbo klaidą ir sunaikinti Žiedą, galiausiai pats yra Žiedo užvaldomas.
Herojai todėl ir yra herojai – jiems sunku pasikeisti. Jie visada kovoja. Naivu tikėtis, kad iš to absoliučiai neįtikėtino išsiveržimo visuotinėje abejingumo jūroje, herojus staiga nurimtų ir taptų drumzlina bala, kurioje net vėjams siaučiant nekyla menkiausia bangelė. Nijolė Sadūnaitė visą savo gyvenimą skyrė kovai už tiesą, už teisingumą; kovai su blogiu ir drakonais. Kelias švento Jurgio pramintu taku prasidėjo anksti, Sadūnaitei vos sulaukus pilnametystės: 1956 m. ji įstoja į sovietų valdžios požiūriu nelegalią Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją, netrukus atsiduria KGB akiratyje, su ja dirbama „profilaktiškai“, tačiau didesnio poveikio nepalieka – Sadūnaitė tampa viena aktyviausių LKB kronikos talkininkių, už ką galiausiai 1974 m. buvo suimta ir nuteista. Lageris ir tremtis, atrodo, jos net neįbrėžė – nelaisvėje ji kovojo už kalinių teises, badavo, reikalaudama nutraukti politinių kalinių persekiojimą. 1980 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsitraukė į LKB kronikos rengimo ir platinimo veiklą, užsiėmė silpnųjų ir mažutėlių globa.
1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo būtent Sadūnaitė prabilo pirmoji. Bepigu kalbėti eiliniame mitinge – stoji į vieną gretą su dešimtimis ar šimtais pirmtakų, kurių reikalavimus pakartoji, kažką pridėdamas nuo savęs. Bet prabilti pirmam, pirmame viešame mitinge, ir kažkaip pirmam suformuluoti skaudulius ir reikalavimus? Ir dar, kaip ir tardymų metu, kreiptis į „brolius kagėbistus“, zujančius aplink ir viską fiksuojančius?
Keitėsi santvarkos, valstybės, visuomenės, tačiau ne Sadūnaitės noras kovoti. Net jeigu poreikio buvo mažiau, net jeigu blogis buvo kur kas mažesnis ar net išvis – nebe blogis, o tik įsikalbėtas ar kitų įpirštas priešas. Man atrodo, kad tai dėsningiausia ir logiškiausia herojinio epo pabaiga. Net ir atsižvelgiant į tai, kad pastarųjų metų Sadūnaitės tiesos ir teisingumo samprata nesutapo su manąja, ar, turbūt, plačiau vertinant, dabartinės visuomenės. Tarp herojaus ir šventojo egzistuoja didelė praraja – to neįvertinus, iš herojų imama reikalauti neįmanomų dalykų. Žinant sesers Nijolės kuklumą, į šventuosius ji ir nepretendavo.
Tad galiausiai ir turime labai svarbų, išskirtinio herojaus epą. Galbūt Nijolė Sadūnaitė nebebuvo toks herojus, kurio mums šiandien reikia – bet tas, kurio nusipelnome. Kartais pamirštama, kad herojiniai pasakojimai yra ne tik apie pačius herojus, bet ir apie visuomenes, kurioms jų prisireikia.
