Birželio 12–14 d. Tartu universitete buvo surengta šeštoji kasmetinė Rusijos ir Rytų Europos studijų konferencija (Sixth Annual Tartu Conference on Russian and East European Studies). Konferencija sutraukė labai įvairaus akademinio (nors dominavo politikos mokslininkai) ir geografinio (be europiečių – JAV, Kazachstanas, netgi Japonija, Pietų Korėja ar Indonezija) profilio dalyvius. Buvo ir rusų – dalis dar iki karo gyveno užsienyje, bet buvo ir dalyvių iš Rusijos universitetų. Sankcijos akademiniame lauke nebuvo tokios griežtos kaip dažnu atveju Lietuvoje: be institucinės afiliacijos prisakyta dalyvauti tik tiems, kurie dirba Rusijos valstybinėse mokslo institucijose (tokių sutikti neteko), o apskritai neleista tik tiems, kurie viešai palaikė Putino karą Ukrainoje. Konferencijoje dalyvavo pakankamai nemažai pasaulinio ar bent europinio masto žvaigždučių. Net menkai iš specializacijos ratelių išlendantiems istorikams Lietuvoje galėtų būti pažįstamos Ronaldo Suny, politikos mokslininkams – Viačeslavo Morozovo, lyčių studijų specialistams – Andrea Pető ir pan. pavardės. Kitaip tariant, dalis festivalyje dalyvaujančių atlikėjų melomanams buvo gerai pažįstami, tačiau čia ne Glastonburis ir ne Woodstockas. Nors vykstant į konferenciją toks įvairus pranešėjų spektras kėlė įtarimų, kad konferencija virs eiline masuote, kur visi kalba kas sau, likau maloniai nustebintas. Kad ir kokie skirtingi būtų buvę pranešimai, jie nesunkiai siejosi tarpusavyje, o tam, matyt, labiausiai padėjo gravitacijos centras, kuris norom ar nenorom traukė visus – karas Ukrainoje. Veiksmas vienu metu paraleliai vykdavo keliose sesijose, tad net norint nebuvo įmanoma visko aprėpti, todėl, kaip dažnai tokio pobūdžio renginiuose ir būna, svarbiau buvo išnaudoti progas neformaliam bendravimui.
Pagrindinis dėmesys plenarinėse paskaitose ir diskusijose buvo skirtas Ukrainai – konferenciją atidarė ukrainiečio Vitalijaus Černeckio, dirbančio Kanzaso universitete, paskaita apie episteminį neteisingumą Ukrainos atžvilgiu, kuris kelia iššūkius visam šių tyrimų laukui, o užbaigė diskusija apie karo Ukrainoje pamokas. Ukrainiečiai ne kartą dėkojo įvairioms Vakarų valstybėms ir visuomenėms už paramą (tarp jų – ir Lietuvai – „Bayraktaro“ pirkimo istorija tikrai nuaidėjo plačiai). Karas keitė ne tik konferencijos programą, bet ir formą: dėl karo nuo kitų metų iš konferencijos pavadinimo dingsta žodis „Rusija“, jį pakeis neutralesnis „Eurazija“.
Klausantis pranešimų buvo galima pasitvirtinti kai kurias nuojautas, įtarimus, netgi akivaizdybes. Pavyzdžiui, kad mūsuose girdimų prigimtinių ir šeimos vertybių gynėjų retorika dažnu atveju menkai kuo skiriasi nuo patriarcho Kirilo. Politikos mokslininkų Alaro Kilpo ir Jerry Pankhursto atlikta Kirilo ir jo pirmtako patriarcho Aleksijaus II viešose kalbose vartojamų žodžių kiekybinė analizė aiškiai rodė, kad Kirilui, ypač tapus patriarchu, itin parūpo šeima, kaip ir kiti lozungai, kurių dažnai griebiasi ir čionykščiai vertybių gynėjai: (Sąjūdžio laikų) vienybė, istorinis kelias, įsivaizdavimas, kad (Lietuva) Rusija yra tarsi apgulta tvirtovė, į kurią iš Vakarų vis veržiasi globalizmo, neoliberalizmo, LGBT-izmo ir kiti baubai. Taip pat eilinį kartą buvo galima įsitikinti, kad ateities scenarijų dėlionės (kurias, deja, labai mėgsta Lietuvos medijos) yra itin trapios, nes dažniausiai neatsižvelgia į kataklizmo, kaip kad vasario 24-oji, galimybes. Ne tik todėl, kad kataklizmo įtaką apskaičiuoti sunku, bet ir todėl, kad vakarietiškam, liberaliam, ekonominiam mąstymui vasario 24-oji tam tikra prasme visada liks neracionali – milžiniškas gyvybių ir finansinių išteklių švaistymas, sankcijos, priešo mobilizacija ir t. t. Didelė dalis pranešėjų užbaigdavo savo pranešimus su tam tikra rezignacija ar bent atodūsiu – štai, tokios išvados, bet viską tenka permąstyti po vasario 24-osios. Arba: norėjom užbaigti ties 2020 m., bet dabar… Arba: parašiau knygą apie Putiną, išleidau iki karo. Man atrodo, ji neprarado aktualumo, nors…
Jei reiktų suformuluoti kažkokią esminę žinutę, kuri siejo visus pranešimus, ji būtų tokia: viskas nėra taip paprasta. Nestebime Tolkieno pasaulio materializacijos tikrovėje – karą mums, menko protelio meškiukams, aprėpti yra labai sudėtinga. Problema ta, kad sutarus dėl sudėtingumo masto, tolesni tikrovės aiškinimai labai skiriasi. Visi kalbėjusieji sutarė dėl esmės: Rusija brutaliai užpuolė Ukrainą, visų širdys ir viltys yra su Ukraina. Kaip teigė Suny, visiems – Ukrainai, pasauliui, mūsų tyrimų laukui, net Rusijai būtų geriau, jei Rusija pralaimėtų. Bet konstatavus akivaizdybes, tolesnės deviacijos buvo pakankamai didelės, ypač bendraujant neformaliai. Švedijoje studijuojantis jaunas prancūzų mokslininkas, prie vyno taurės burbtelėjęs, kad atšaukti visas Rusijos muzikines grupes iš festivalio Barselonoje – nesąmonė. Izoliuotis vieniems nuo kitų nepavyks. Rumunų istorikas, doktorantę iš Vokietijos meistriškai sugluminęs klausimu: tu už Ukrainą, ar už taiką? Minėtoji doktorantė, pirmą vakarą prisistačiusi angliškai skambančiu vardu Kate, ir tik vėliau, rodėsi, pusbalsiu pasipasakojusi, kad ji ne Kate, o Katerina. Kad truputį bijo kalbėti rusiškai viešai. Tėvas rusas, mama vokietė, ji gimusi Maskvoje, bet augusi Vokietijoje, kur dabar ir mokosi. Prieš pat karą Katerina atvyko į Sankt Peterburgą – stažuotei. Stebėjo protestus ir suiminėjamus žmones, pati dalyvauti bijojo, bet ketino pasilikti Rusijoje ir toliau, baigti stažuotę. Grįžti privertė sankcijos – nustojo veikti jos banko kortelė. Beveik su ašaromis akyse ji keikė Putiną, kad jis sušiko Rusijos įvaizdį dešimtmečiams į priekį, bet šitos karo psichozės jai esą per daug. Pavyzdžiui, pasieniečiai kelioms valandoms buvo sulaikę jos durnelį draugą, kuris po pusmečio mokslų Rusijoje buvo prisikimšęs pilną lagaminą komunistinių ir rusiškų suvenyrų.
Ne tik bendraujant neformaliai nuskambėdavo teiginiai, kurie kuteno lietuvišką ausį. Bene daugiausiai klausytojų sulaukė diskusija tokiu pačiu pavadinimu kaip šis tekstas, kurią moderavo Morozovas, o dalyvavo minėtasis Suny, taip pat iš Indonezijos kilęs, dabar Tartu universitete dirbantis Radityo Dharmaputra, rusistė Sanna Turoma iš Tamperės universiteto ir lyčių studijų tyrinėtoja Anna Tiomkina iš Europos universiteto Sankt Peterburge. Morozovas atsispyrė nuo teiginio, kad Rusijos studijos dėl karo išgyvena tam tikrą identiteto krizę. Pašnekovai Morozovo tezę interpretavo įvairiai, visgi dažnai peržengdami mokslinės diskusijos ribas (taip, aišku, padarydami pokalbį dar įdomesnį) ir prabildami politiškai. Būtent čia ir buvo išsakyta daugiausiai stebinusių minčių. Pavyzdžiui, diskusijos rėmuose Suny teigė, kad dabartinę Rusijos studijų identiteto krizę galima būtų palyginti su 90-aisiais sovietologijos lauką ištikusia krize, sukeltą SSRS subyrėjimo. Bet peržengdamas tiesioginius diskusijos rėmus Suny teigė, kad šis karas – ne tik tarp Rusijos ir Ukrainos, bet veikiau – netiesioginis karas tarp Rusijos ir NATO, NATO gynybos ir technologijų bandymų poligonas, tad JAV nesistengia kuo skubiau užbaigti karo ir yra pasiryžusios kovoti „iki paskutinio ukrainiečio“. Panašiai kalbėjo ir politologas iš Indonezijos, papasakojęs, kad nors Indonezijoje Rusijos studijos nelaikomos aktualiomis (Kinija regionui svarbesnė), Rusija į vietos universitetus kiša milžiniškus pinigus, ir iškart po karo pradžios ėmė reikalauti grąžos: per ambasadą pradėjo siekti tiesioginių kontaktų su profesūra ieškodama, kas viešai paremtų Putino karą. Tarsi pratęsdamas Suny mintį, jis prasitarė, kad Rusijos invazija yra neteisinga ir atgrasi, bet nu gal biškį čia yra ir JAV bei NATO kaltės. Turoma prabilo apie rusofobiją Suomijoje, esą studentai universitete po karo pradžios bijojo kalbėti rusiškai, ir iškėlė (jai) fundamentalų klausimą: kaip įmanoma vykdyti tyrimus be bendradarbiavimo su kolegomis Rusijoje? Tiesa, sulaukusi pastebėjimo iš auditorijos, kad apie rusofobiją daugiausiai kalba Lavrovas ir Putinas, ši puolė atsiprašinėti, esą tik pasiklydusi vertime; be to, gal kiek per daug pasidavusi emocijoms, nes dėl karo nuplaukė jos mokslinis projektas. Tiomkina pasakojo apie pirmąsias karo dienas Rusijoje, kaip irgi stebėjo protestus, kaip trys jos studentės buvo suimtos, kad nebėra saugumo jausmo ir ji rimtai svarsto išvykti iš Rusijos, bet nenori palikti studentų. Pasak jos, nors naujienų ir žinių paklausa iš Rusijos yra milžiniška, dėl karo sąlygotos abipusės izoliacijos tikros vidinės situacijos šalyje žinoti niekas negali. Vykdama į konferenciją ji kiek baiminosi kitų dalyvių reakcijų ir pasisakymų, bet, pasirodė, be reikalo. Tiesa, vieno Tartu universitete studijuojančio japono aštrius ir nelabai mandagius pasisakymus apie Rusijos akademikų atsakomybę karo akivaizdoje jai visgi teko atlaikyti. Toli gražu ne visi konferencijos dalyviai užsiėmė tokias, kaip pasakytų tūlas piktas lietuvaitis, naivias pozicijas: nuomonių susikirtimų būta ir pakankamai aštrių.
Akivaizdu, kad vasario 24-oji sukrėtė Rusijos studijų lauką, vis dėlto sunku sutikti su šios identiteto krizės prilyginimu 90-ųjų situacijai sovietologijoje. Juk tada nustojo egzistuoti pats tyrimo objektas, paliktas daugiausiai istorikų kapstymuisi, o SSRS egzistavimo pabaigos veik niekas nenumatė. Dabar išvis galima suabejoti, ar po vasario 24-osios tyrimo objektas bent kiek pasikeitė, juolab turint omenyje, kad karas prasidėjo ne 2022 m., o dar 2014 m. Kol kas, atrodo, daugiau keičiasi ne laukas, o patiems tyrėjams tenka permąstyti savo darbo metodus ir vertybes (plg. pasisakymus apie rusofobiją). Panašiai kaip ir dabar stebime Europoje – kaip ir nepatinka karas, bet dujų taigi reikia. Izoliuotis juk nepavyks. Tai – ne principo, o patogumo klausimas, juk kilniau kalbėti apie iššūkius laukui, o ne asmeninius nepatogumus. Paguosti kolegas čia galbūt galėtų istorikai, kuriems Rusijos archyvai padoriai taip ir nebuvo atsivėrę, o ir neva fundamentalūs klausimai apie tyrimų lygį be bendradarbiavimo su kolegomis iš Rusijos veikiau turėtų kelti šypseną.
