Dailininkas Laimis Kosevičius
Kultūrinėje spaudoje retai atsiranda vietos sportui, bet nemanau, kad dėl to kaltas kultūrininkų tariamas rūpinimasis aukštesnėmis materijomis nei prakaitas, turnyrai ir čempionatai – tiesiog retai pasitaiko tekstų, įvykių, į kuriuos būtų verta reaguoti. Sportas apskritai sunkiai virsta apmąstymo, intelektualiosios istorijos objektu: žurnalistų ir analitikų tekstai dažniausiai pasensta jau kitą dieną po parašymo, kai žaidžiamos kitos rungtynės, o sovietine tradicija besiremiantys negyvi, proginiai įvairių sporto organizacijų leidiniai irgi niekam neįdomūs. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pasirodė vos keletas knygų apie sportą (įskaitant ir verstines), kurios kažkuo išsiskiria: Declano Hillo Sutartos futbolo rungtynės: Žvilgsnis iš vidaus (2018), kelios (beveik) autobiografijos – Šarūno Jasikevičiaus Laimėti neužtenka (2015), Valdo Ivanausko Žaidimas gyvenimu (2009), Valdemaro Chomičiaus Gimęs Laisvės alėjoje (1999) bei štai naujausias mėginimas – Jono Miklovo knyga apie Vladimiro Romanovo laikus Kauno Žalgiryje.
Knyga iš bendro sporto tekstų lauko aiškiai išsiskiria visų pirma beveik istoriniu žanru, kuris Lietuvoje iš esmės neplėtojamas. Jau pats sprendimas apsiriboti praeities laikotarpiu (2008–2013) autorių tolina nuo žurnalistikos, tiesa, vidinio žurnalisto (autorius yra vieno didžiausių Lietuvos krepšinio portalų basketnews.lt vyriausiasis redaktorius) išjungti taip ir nepavyksta. Užuot surinkęs kažkokių pasenusių citatų ir statistikos rinkinį, Miklovas atlieka tyrimą – paima keliasdešimt interviu, nagrinėja senas publikacijos spaudoje – ieško šaltinių, netgi vietomis bando juos vertinti kritiškai.
Vis dėlto didžiausia šios knygos vertė, manding, susijusi ne su sportu, o su tuo, ko Miklovas, ko gero, pats pilnai neįvertino – Romanovo, arba kitaip tariant, eilinio oligarcho, portretu. Su sporto dalimi viskas kaip ir gerai, pristigo tik kelių apmąstymų ir drąsesnių sprendimų, pavyzdžiui, susidarė įspūdis, kad visiškai nesusimąstyta apie knygos skaitytoją. Miklovo tekstas apkrautas tiek daug pasenusių faktų, faktelių ir faktelyčių, kad atrodytų, jog knyga parašyta įsivaizduojant, jog tikslinė auditorija – su krepšiniu mažai ką bendra turintis žmogus. Abejočiau, ar knyga tokiam skaitytojui bus patraukli vien dėl to, kad krepšiniu nesidominčiam žmogui visiškai nesvarbu, kiek taškų pelnė ir kiek kamuolių atkovojo prieš dešimtmetį vykusiose varžybose Dainius Šalenga, Paulius Jankūnas ar Mantas Kalnietis – ir visiškai pagrįstai. Mažokai knygoje ir detalių, kurios būtų nežinomos žmogui, prisimenančiam visas Žalgirio peripetijas Romanovo laikais – kaip vienas tokios kategorijos skaitytojų, mėgavausi knygoje aptinkamomis razinkomis, tačiau jos paskęsdavo tose pačiose nereikalingose ir perteklinėse detalėse. Be konkurencijos mėgstamiausias pipiriukas – Romanovo kabinete kabėjo paveikslas, kuriame pavaizduoti Leninas ir Romanovas – ne bet kaip, o pirmasis sėdi kėdėje ir klausosi kalbančio Romanovo išminties (p. 276). Užuot autoriui pasakojus ištisą istoriją, kurią daugelis skaitytojų ir taip žino, reikėjo susitelkti į aspektus, kurie menkiau pažįstami. Vienas paprasčiausių būdų, kaip tai padaryti – į knygos priedus sukelti atliktus interviu, o ne iki šiol internete pasiekiamus Romanovo ir Gedvydo bei Jono Vainauskų „viešus susirašinėjimus“. Įtariu, kad krepšininkai ir kiti pašnekovai nelabai norėjo, kad jų išsakytos mintys būtų ištisai publikuojamos, tačiau kokį nors sprendimą tikrai buvo galima rasti. Atsikračius faktokrapštinio balasto, knyga būtų kur kas įdomesnė ir bent šimtu puslapių plonesnė, nors, ko gero, krepšinį taip mėgstančioje visuomenėje skaitytojų netrūks. Pirmas tiražas, panašu, jau seniai išpirktas, tad Miklovo kūrinys jau dabar tapo bene didžiausiu 2019 m. bestseleriu.
Visiška inovacija man buvo į puslapius integruoti QR kodai, kuriuos nuskanavęs gali rasti nuorodų į papildomus šaltinius (dažniausiai, kiek teko mėginti, YouTube), praturtinančius pasakojimą. Pagirti tenka Miklovo stilių ir gebėjimą konstruoti naratyvą – knyga yra pakankamai nuosekli, vienas skyrius veda prie kito, nėra jungties ar logikos spragų. Tai šiaip nebūdinga sporto pasaulio atstovams, kurie su rašymu dažniausiai nedraugauja, prisigaudo kvailų metaforų ir nesugeba rašyti kitaip. Pavyzdžiui, pastaruoju metu sporto komentatoriai dažnai žodžio „kamuolys“ sinonimu laiko kvailą konstruktą „žaidimo įrankis“. Jeigu žaidėjas būna arti įspūdingo asmeninio pasiekimo, tai dažniausiai jis „flirtuoja su trigubu dubliu“. Na, o jei ne konkrečios klišės, tai tokie sakiniai: „Atrėmęs Lietkabelio šeimininko Alvydo Bieliausko kaltinimus, vis dar vienas klubo dalininkų Mantas Ignatavičius savo buvusios būstinės link nutiesė kilometrus kritikos kabelių“ (citata iš vieno 15min.lt straipsnio). Todėl Miklovas iš kolegų šios knygos stiliumi akivaizdžiai išsiskiria, tiesa, erzinančių dalykų išvengti nepavyko.
Bet grįžkime prie knygos svarbiausios dalies – perskaitęs ją aiškiai supranti, kad jokiai organizacijai jokio oligarcho globa negali būti panacėja, o išgelbėtojo efektas labai laikinas. Būtent taip į Žalgirį atėjo Romanovas – gelbėti nuo skolų legendinį krepšinio klubą, kuriam grėsė bankrotas. Kam jam reikėjo Žalgirio? Dėl dėmesio stokos, kuri paūmėjo po įvykusių fiasco futbolo pasaulyje, kai žlugo kiti Romanovo projektai su FBK Kaunu ir Edinburgho Hearts. Skaitant į akis vis krito paralelės su kitų mums pažįstamų (daugiau iš politikos pasaulio) gelbėtojų gyvenimais, apie kuriuos šie dažniausiai meluoja, todėl jie apgaubiami mitais ir legendomis. Miklovas bent iš dalies šią miglos skraistę praskleidžia, o smalsiems skaitytojams tai visada malonu, juolab kad šie siužetai bent jau kažkiek universalūs. Tačiau kodėl Miklovui tai pavyksta tik iš dalies?
Svarbiausia priežastis – knygos autoriui, sporto žurnalistui, akivaizdžiai trūksta konteksto, išeinančio už sporto lauko, dėl to kai kurie apibendrinimai ar teiginiai kelia abejonių: „Žalgiris jam [Romanovui, – A.T.] – tai „Žalgirio“ mūšis, pagonių pergalė prieš Romos katalikus, Lietuvos laimėjimas prieš Vakarus. Kol Europos tautos viena po kitos krito prieš Kryžiaus žygių kariuomenes, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ilgiausiai tam priešinosi ir buvo paskutinė pagoniška Europos teritorija“ (p. 16–17). Nekyla klausimų Miklovui ir dėl sovietmečiu Romanovo susikrautų turtų, jis sugeba kone romantiškai pavaizduoti spekuliaciją ir nematyti virš Romanovo galvos jokio institucinio šešėlio, be kurio tokia sėkmė būtų neįmanoma. Pavyzdžiui, Romanovas, po tarnybos laivyne, Murmanske dirbo „jūreiviu į užsienį plaukiojusiuose laivuose“, kur spekuliuodamas (ar už kitus nuopelnus) uždirbdavo per mėnesį 1500–2000 rublių ir dar tada Murmanske nusipirko du butus ir automobilį (p. 88). 1973 m. grįžęs į Kauną jis atrado verslininko talentą: „Vienu metu jis dirbo tris darbus – taksisto, sargo ir elektriko, o netrukus pradėjo savo pirmą didesnį verslą – įsitaisė keliolika mezgimo staklių namo pusrūsyje ir atidarė savotišką gamybinį cechą. Drabužių (kaip ir visko kito) Sovietų Sąjungoje nuolat trūko, todėl rinka tam buvo palanki. Nebuvo tik taisyklių, leidžiančių samdyti žmones megzti ir tais mezginiais prekiauti – privatus verslas Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamas, o tuo užsiimantys žmonės – baudžiami. V. Romanovą, manoma, čia turėjo gelbėti jo gebėjimas megzti kitokius tinklus – pažinčių. Jis lengvai susipažindavo su žmonėmis ir žinojo, kam susimokėti, kad jo verslas nebūtų stabdomas, o jis pats – baudžiamas“ (p. 88–89). Po SSRS žlugimo Romanovui susikrauti turtus padėjo „uoslė“. Kitaip tariant, skaitytojas turi atlikti dalį autoriaus darbo, kuris vengė griežtesnių žodžių, o daugiau mėgino rašyti sine ira et studio, tiesa, gana naivokai.
Vis dėlto skaitant kylančios paralelės iš dabartinės Lietuvos politinės tikrovės parodo, kad tekstas savo vertę turi, nes gelbėtojo kompleksas veikia tais pačiais principais. Vieni gelbėja Žalgirį nuo skolų, kiti – Lietuvą nuo alkoholio, treti nuo korupcijos, tačiau išblėsus medaus mėnesio fazei, parodo tikrąjį veidą. Romanovas nekęsdavo visų, kurie jam prieštaraudavo, mėgo lepinti žaidėjus, perstumdė galios centrus – tiek aikštelėje, tiek už aikštelės ribų svarbiausiu žmogumi tapo jis pats, apsistatęs galva linksinčiais klapčiukais. Laiku nepalinksėsi – skrisi lauk. Panašiai kaip vienas Seimo narys, valstybės centrą perkėlęs į Kultūros komitetą, laiku nelinktelėjusius verčiantis lauk. Romanovas net išskyrė iki tol komandos rūbinėje lyderiavusią Manto Kalniečio, Jono Mačiulio ir Pauliaus Jankūno trijulę vien dėl jų draugystės ryšių, kur matė pavojų savo diktatūrai. Jis net trenerius versdavo šokti pagal savo įnorius, liepdamas rungtynių metu keisti žaidėjus pagal savo įsivaizdavimą, o ne kokį nors žaidybinį planą.
Paskui atėjo metas kovai su priešais – Romanovo atveju – Lietuvos ryto vadovybe su Vainauskais priešakyje, kartais krepšininkų agentais, kartais žurnalistais. Kad kovoti būti sklandžiau, įsigijo ir Kauno dieną, kurią pertvarkė pagal analogišką modelį. Viską išmanydavęs geriau už kitus, Romanovas žaidėjus rinkdavosi metodais, su kuriais palyginus horoskopai atrodo kone kaip mokslinė studija – įvedė privalomą žaidėjų sveikatos patikrą „odos dujų analizatoriumi“, kad ir kas tai būtų, o žaidėjo potencialą nustatydavo pagal jo gimimo datą ir kitus kosminius ženklus.
Žodžiu, Romanovas su Žalgiriu elgėsi kaip su savo žaisliuku, privertė jį suktis ir veikti taip, kaip norėjo. Žmonės klubo viduje jam virto daiktais, kuriuos jis valdė – vienas daiktas fainesnis, tai su juo pažaidi ilgiau, kitas greičiau atsibosta, tai išmeti. Visi gelbėtojai tokių žaisliukų turi ir su jais elgiasi lygiai taip pat – ar tai būtų pseudocivilizacijos sukūrimas Naisiuose, ar ezoterinių knygų rašymas, ar krepšinio klubo valdymas. Svarbiausia yra tai, kad pasitraukus gelbėtojui, žaisliukas lieka pamestas, su dešimtis milijonų siekiančiomis skolomis. Laimei, Žalgiris šį išbandymą atlaikė ir dabar vėl virto fenomenu Europos sporto padangėje.
Na, o Joną Miklovą vis dėlto reikia pagirti – nors knyga ir turi nemažai trūkumų, tačiau prasmingų knygų apie sportą, ypač su kiek universalesniu siužetu, norėtųsi daugiau. Viliuosi, kad autoriaus sėkmė paskatins ir kitus jo kolegas imtis panašių, ambicingų projektų.
