Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Nežinomas fotografas. Laikraščio Lietuvos aidas vyr. redaktorius
Valentinas Gustainis ir kalbininkas Jurgis Gerulis. 1930.
Iš: https://www.limis.lt (MLLM GEK 16870)

Lietuviams nesiseka rašyti biografijų. Nerijaus Šepečio teigimu, istorikų bandymai rekonstruoti žmogaus gyvenimą moksliškai dažniausiai virsta herojaus parodija arba negyvu dokumentiniu pasakojimu, tinkamu tik saugoti muziejuje1. Prie to prisideda ir sustabarėjęs žanro suvokimas, įrėmintas dviejų žodžių atkarpos – gimė ir mirė. Pasilikdamas prie šių įprastų rėmų, bet nesileisdamas į nuoseklią mokslinę rekonstrukciją, į čia pateikiamą biografinį etiudą įsiejau ir intelektinės istorijos dėmenį, vildamasis, kad tai suteiks gyvumo ir aktualumo. Juolab kad šis etiudas – apie anaiptol ne pirmojo ryškumo Pirmosios Lietuvos Respublikos asmenybę, tik svarbiausių įvykių fone matomą Valentiną Gustainį (1896–1971). Sekant jo veiklos pėdsakais, atsiskleidžia kitoks, ne „didžiųjų vyrų“ gyvenimuose matomas Pirmosios Respublikos paveikslas, dažnu atveju išryškėja stebėtojo, ne dalyvio žvilgsnis. Gustainis buvo vienas produktyviausių, visuomenei geriausiai pažįstamų publicistų, 1918–1940 m. parašė daugiau nei 600 įvairaus pobūdžio tekstų, jo balsas dažnai skambėdavo ir radijo bangomis. Tapęs savu politikos erdvėje, Gustainis tiesiogiai joje dalyvavo minimaliai: politinės karjeros viršūnė buvo vyriausiojo redaktoriaus postas 1927–1932 m. Antano Smetonos režimo oficioze.

Būtent už darbą Lietuvos aide Gustainis ir amžininkų, ir istorikų neretai tituluojamas tautininkų ideologu2. Jo pasaulėvoka įdomi ir dėl kitų priežasčių – jį galima laikyti ir vienu pirmųjų totalitarinių ideologijų kritikų Lietuvoje, į istoriją Gustainis įsirašo ir kaip entuziastingas eugenikos šalininkas.

Kas jūs, tautininke Gustaini?

Bendrais štrichais, Gustainio gyvenimas klostėsi taip. Gimė 1896 m. liepos 15 d. Vinkšnupių kaime, Šakių apskrityje, vidutinių ūkininkų šeimoje, buvo vyriausias sūnus šeimoje. Mokėsi Griškabūdžio ir Kauno mokyklose, priklausė ateitininkų kuopelei3. Greitai pramokęs užsienio kalbų, ypač daug dėmesio skyrė vokiečių literatūrai. Jau 1918 m. vasario 2 d. Lietuvos aide pasirodė pirmasis jo tekstas „Patriotizmo svarba“4. Publikacijos turinys gan paprastas, tonas – nuosaikus, svarstoma apie patriotizmo naudą tautai ir individui. Svarbesnis yra pats publikavimosi faktas: 22-uosius metus įpusėjęs jaunuolis jaučiasi turįs ką pasakyti Lietuvos aido skaitytojams.

Dar 1919 m. sausį Lietuvos valstybės II konferencijoje Gustainis užmezgė ryšius su tautininkais (Vladu Mironu). Kovą užsirašė savanoriu į Lietuvos kariuomenę, jo karinės tarnybos asmens byloje užfiksuota, kad renkant Steigiamąjį Seimą agitavęs balsuoti už tautininkus5. Po tarnybos išvyko į Heidelbergo universitetą, kur 1921–1923 m. studijavo filosofiją ir politinę ekonomiką, klausėsi tokių žvaigždžių kaip Karlas Jaspersas ar Heinrichas Rickertas paskaitų6. Studijų Vokietijoje metu parašė pirmuosius tekstus eugenikos temomis.

1923–1924 m. Gustainis studijavo ir Sorbonoje, tačiau dėl lėšų stokos buvo priverstas grįžti į Lietuvą, studijas baigti Kaune. 1924 m. jis sulaukė rekomendacijos iš paties premjero Ernesto Galvanausko ir vyko į Ženevą, Europos telegramų agentūrų konferenciją. Atsižvelgiant į tai, kad prie Galvanausko tautininkų leidiniai buvo nuolat uždarinėjami ir apkraunami baudomis7, šis faktas liudija, kad Gustainis nebuvo laikomas vien tautininkų klapčiuku, nors ir publikavosi vien tik jų spaudoje.

Kaune talentingas publicistas sutiko ir 1926 m. perversmą, kurį, anot atsiminimų, sveikino, nes buvo įsitikinęs, kad Lietuvai grėsė komunistų pavojus, o ir pats autoritarinis režimas būsiąs tik laikinas (tam prieštarauja ligtolinės Gustainio publikacijos, liudijančios apie jo gan autoritarišką (tautininkišką) laikyseną8). Perversmas Gustainiui atvėrė naujų galimybių kilti karjeros laiptais: 1927 m. lapkritį jis tapo oficiozo vyr. redaktoriumi. Vėlgi atsiminimuose jis vaizduojasi buvęs savotiškas džentelmenas: nors ir neslepia, kad užimdamas tokį postą atsidūrė geresnėje padėtyje už kitų laikraščių redaktorius, tačiau tvirtina visuomet buvęs „didesnės ar mažesnės spaudos laisvės pusėje“9. Tačiau akivaizdu, kad spaudos laisvė ir vadovavimas autoritariniam oficiozui – sunkiai dera tarpusavyje.

Toliau Gustainio karjeros kreivė užstrigo. Izidorius Tamošaitis jį keikė, laikydamas politiniu diletantu10, po Augustino Voldemaro nušalinimo 1929 m. Gustainiui nesisekė rasti bendros kalbos su naujuoju minist­ru pirmininku Juozu Tūbeliu. Galbūt Andrius Vaišnys perdeda teigdamas, kad Gustainis Tūbelio nekentęs11, tačiau įtempti santykiai su Tūbeliu gerokai apsunkino redaktoriaus darbą. Penkerius metus praleidęs tose pačiose pareigose, 1932 m. gruodį Gustainis kiek mįslingomis aplinkybėmis pasitraukė iš Lietuvos aido. Pats atsiminimuose rekonstruoja įvykusį sąmokslą, kuriame figūruoja Tūbelio, Jono Navako ir Igno Šeiniaus pavardės12. Panašu, kad esminė šio darbo netekimo priežastis buvusi paprasta: Tūbelis neapsikentė konfliktų su redaktoriumi ir nusprendė juo atsikratyti.

Premjero elgesys Gustainį įžeidė, jis prezidentui pareiškė, kad kol Lietuvos aido vyr. redaktoriumi bus Šeinius, laikraščiui tikrai nerašysiąs. Smetona patikino, kad Šeinius redaktoriumi netaps13, tačiau pažadas ištesėtas nebuvo, o tai Gustainį dar labiau supykdė. Jis rašė į Naująją romuvą, Akademiką, Mūsų rytojų, vienas tekstas netgi buvo perspausdintas iki tol Gustainį nuolat kritikavusių (kairiųjų) Lietuvos žinių puslapiuose14. Nors ir ne tiesmukai, dažniausiai – abstrakčiai, be konk­rečių pavardžių, publikacijose Gustainis ėmė kritikuoti susidariusią padėtį valstybėje. Pavyzdžiui, Naujojoje romuvoje jis rašė:

 

Šiandie matome visą eilę gana taurių ir garbingų žmonių, pasižymėjusių ar tai valstybės ar visuomenės gyvenime, kažkaip atstumtų ar pasitraukusių nuo kūrybinio valstybės darbo. Tuo tarpu iki įkyrumo įgriso sena daina apie tai, kad nėra žmonių, kad visuomenės ir valstybės darbui dirbti trūksta pajėgų.15

 

1933 m. gruodį per Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) suvažiavimą vienintelis Gustainis nepritarė organizacijos įstatų keitimui ir pareiškė išstojantis iš LTS. Autoritarinėse valstybėse, ypač režimo fasadinėse organizacijose tokie vieši demaršai yra nepageidaujami. Be to, šis suvažiavimas nebuvo eilinis: Liudo Truskos teigimu, minėti įstatų keitimai LTS pavertė autoritariniais pagrindais besitvarkančia, nuasmeninta ir Smetonos valiai absoliučiai pajungta organizacija16. Aišku, kaip sakytų Šepetys, Truskos teigimai ne visada tikslūs.

Galų gale Tūbeliui atsibodo Gustainio kaišomi pagaliai – atsiminimuose jis teigia, kad 1934 m. vasarą premjeras per VSD uždraudęs jam lankytis Kaune17. Šitaip Gustainis atsidūrė visiškame politiniame užribyje, o tai, galbūt paradoksalu, išėjo į naudą jo politinės minties brandai. Atsiminimuose nuolat tvirtinęs buvęs „prisiekusiu liberalu“, Gustainis iš tiesų pradeda judėti šia linkme. Pasitraukęs iš Lietuvos aido, jis savo publikacijomis nebeprivalėjo atspindėti vyriausybės pozicijos, tad rašė kur kas solidesnius tekstus. Neatsitiktinai į Gustainio Raštuose pristatomą rinktinę bibliografiją nepateko nė vienas 1919–1930 m. rašytas tekstas. Kadaise Arūnas Sverdiolas apgailestavo, kad Juozas Girnius išeivijoje labiau telkėsi į visuomeninę veiklą, ne filosofiją, o tai buvo didelis nuostolis Lietuvos filosofijos istorijai. Iš esmės atvirkštinis variantas nutiko Gustainiui: 1932–1934 m. įvykiai, išstūmę jį iš politinio gyvenimo, buvo vienas pozityviausių impulsų jo politinės minties raidai.

Konfliktas su tautininkais baigėsi tik 1934 m. pabaigoje, kai Gustainiui pasiūloma tapti Lietuvos aido korespondentu Varšuvoje. Algio Povilo Kasperavičiaus teigimu, tai rodė didžiulį Smetonos aplinkos pasitikėjimą Gustainiu, nes ši misija buvusi svarbi galimų derybų su Lenkija kontekste18. Bet interpretuoti galima ir kitaip: režimui galėjo būti naudinga „atsikratyti“ Gustainiu. Pavyzdžiui, pasak Arūno Streikaus, kritiškas padėties Lietuvoje vertinimas buvo viena priežasčių, kodėl Stasys Antanas Bačkis buvo išsiųstas į diplomatinę tarnybą užsienyje19.

Nuvykęs į Lenkiją, Gustainis ten prabuvo beveik pus­antrų metų, o vėliau išleido ir knygą20, kuri istorikų vienareikšmiškai vertinama kaip objektyviausias pasakojimas apie didžiausiu Lietuvos priešu laikytą valstybę21. Po misijos Varšuvoje Gustainis, vėlgi kaip Lietuvos aido korespondentas, išvyko į Prancūziją, savo įspūdžius vėl apibendrino knygoje22. Ši misija taip pat turėjo diplomatinę potekstę – rinkti informaciją apie nuotaikas Prancūzijos politinėse „apačiose“23.

Lemtingu Gustainiui tapo sugrįžimas į Lietuvą pas­kutinėmis 1939 m. rugpjūčio dienomis. Tapo ELTA direktoriumi, be to, dėl sukauptos patirties jo balsas tapo svarus ir kalbant apie užsienio politiką. Edvardas Turauskas buvo jį numatęs savo įpėdiniu Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus pareigoms24.

1940 m. birželio 14-osios naktį Gustainis buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją. Jam buvo pavesta suredaguoti Smetonos laišką SSRS Aukščiausiojo Sovieto pirmininkui Michailui Kalininui, siūlant susitikti asmeniškai ir spręsti susidariusią situaciją25. Gustainis parengė tekstą ir Lietuvos aidui apie praėjusių dienų įvykius, kuris užbaigiamas raginimu likti savo vietose ir dirbti kasdienius darbus26, o tuomet išvyko į Žemąją Panemunę, kur stengėsi atrodyti kuo paprasčiau:

 

Maniau, jeigu aš naujos tvarkos įstatymų nelaužysiu, tai ir jie manęs nekliudys. […] Ėjau šieno grėbti, rugių ir kviečių kirsti kartu su visais kitais darbininkais. Kartu su jais laukuose dirbau, kartu iš vieno puodo ir valgiau.27

 

Vis dėlto 1941 m. birželio 14 d. Gustainis su šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą. 1946 m. (tremtyje) jam iškelta byla dėl šnipinėjimo, jis nubaustas 10 metų lagerio. 1956 m. liepą Gustainiai sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas Valentino seserį Griškabūdyje. Ten, nuolat sekamas KGB, rašė atsiminimus. Iš pradžių darbo vertimo srityje susirasti padėjo Justas Paleckis, vėliau už atsiminimų rankraščius sumokėdavo Kostas Korsakas.

Liberalas ar tautininkų ideologas?

Gustainį tautininkų ideologu pakrikštijo išeivijoje atsidūrę buvę tautininkai – naujieji liberalai28 bei sovietinė istoriografija29. Jeigu pastaroji tiesiog siekė kuo daugiau nepriklausomos Lietuvos istorijos nudažyti fašistinėmis spalvomis, tai pirmieji, ko gero, labiausiai stengėsi kurti distanciją tarp savo tautininkiškos praeities ir liberalios dabarties. Rastenis, kur kas labiau nusipelnęs tautininkų ideologo vardo, šio titulo atsisako ir jį užleidžia Gustainiui, kuris atsiminimuose nuolat primena buvęs „prisiekęs liberalas“.

Tačiau liberalumo (jeigu nesuprasime to vien kaip antiklerikalizmo) apraiškų Gustainio mąstyme iki ketvirto dešimtmečio ne tiek ir daug. Nuo 1918–1919 m. su Tautos pažangos partija susitapatinęs Gustainis po jos nesėkmės Steigiamojo Seimo rinkimuose nuo tautininkų nenukrypo, toliau kritikavo Seimą ir politinę erdvę. Bene esmine problema, idėjiškai perskiriančia Lietuvos politinę erdvę, Gustainis laikė individo ir tautos santykio klausimą: „Mūsų kultūra daug greičiau pažengs pirmyn, jei jos vadai nebus sutarpinami bendrijoje, bet, aukštai iškėlę kultūros vėliavą, eis pirmyn savo pavyzdžiu visą šalį patraukdami, jai naujas gyvenimo sritis atidengdami“30. Tai – tipiškai tautininkiška politinės tikrovės interpretacija. Tautininkai (suprask – kultūros vadai) buvo nustumti nuo buvimo tautos avangarde ir negalėjo realizuoti savo potencialo, o tai esą kenkia valstybei. Individo sąvoka šiame kontekste persmelkta elitarizmu, t. y. vieninteliai individai, kurių vertė visuomenei yra svarbi, yra potencialūs vadai. Tai dar labiau išryškėja vėlesniuose Gustainio tekstuose, kuriuose teigiama, jog viena pamatinių demokratijos bėdų esanti ta, kad neišsilavinusio, nieko politikoje nesuprantančio kaimiečio balsas yra tokios pat sprendžiamosios vertės kaip ir inteligento.

Vis dėlto aptariamuoju laikotarpiu Gustainis panašesnis ne į ideologą, o į propagandistą ar vykdytoją, mechaniškai kartojantį kitų seniai nukaltus teiginius. Tas pačias Tamošaičio, Smetonos, Voldemaro mintis jis tiesiog pateikia kita forma, neįnešdamas naujų impulsų tautininkų minties raidai. Tą patį jis darė ir redaktoriaudamas Lietuvos aide.

Ryškesnė dinamika jo tekstuose pastebima tik pasitraukus iš oficiozo. Anot Sauliaus Šiliausko, Gustainis bendrame tautininkų kontekste išsiskyrė modernesniu požiūriu į politinę laisvę ir ketvirto dešimtmečio pabaigoje vis labiau idėjiškai tolo nuo tautininkų31. Dar pirmame 1932 m. Vairo numeryje rašęs, kad didžiausią smūgį demokratijai sudavė parlamentarizmas32, 1933–1934 m. Gustainis įsivelia į konfliktą su Domu Stankūnu, Tamošaičiu, Rasteniu ir kitais polemikoje dėl vado kulto. Ketvirtame dešimtmetyje jo tekstuose „tautos“ idealas neretai virsta vertybiškai neutraliu „kolektyvu“, taip tarsi maskuojant, kad kalbama ne apie Lietuvą. Į individo ir valstybės (tautos) santykį imta žiūrėti „iš apačios“: „Kažin, ar perdidelis susirūpinimas kolektyvu, kuo mažiausia atsižvelgiant į atskirus individus, ilgainiui negali pakenkti kaip tik tam kolektyvui, kuris juk iš tų atskirų, bet paniekintų individų susideda?“33 Tai – savotiška liberalizmo apraiška, nebūdinga tautininkams. Čia derėtų prisiminti ir 1933 m. gruodžio 15 d. LTS suvažiavimą, kuriame Smetona pareiškė, kad „Lietuva eina prie vienos autoritetinės valdžios“34, o Gustainis pasitraukė iš Sąjungos.

Vargu ar teisinga Šiliausko interpretacija, kad pakeisti pažiūras Gustainį paakinęs suvokimas, jog Lietuvoje įvedama nebe autoritarinė, bet totalitarinė diktatūra35. Jį veikiau baugino ne režimo stiprėjimas, o jo stagnacija, kurios galimai nejautė dirbdamas Lietuvos aide. Iki tol aktyviai dalyvavęs šalies kūrimo procese, Gustainis buvo nustumtas į šalį ir suprato, kad tokioje padėtyje atsidūrė didelė dalis Lietuvos šviesuomenės.

Šiuo metu pasikeičia ir Gustainio rašymo stilius, ir publikacijų adresatas. Panašiai kaip ir 1936 m. deklaracijos į organišką valstybę kūrėjai, Gustainis kreipiasi nebe į eilinį skaitytoją, o į kitaminčius intelektualus, kviesdamas ieškoti alternatyvių valstybės vystymo kelių. Galbūt idėjiškai jis ir nebuvo artimas jaunajai katalikų kartai, tačiau jo prieiga, požiūris į politinę erd­vę buvo kur kas artimesnis būtent 1936 m. deklaracijos autoriams, o ne ketvirto dešimtmečio tautininkams, kurie pristatinėjo fašizmą kaip modernią, sektiną alternatyvą liberalizmui ir socializmui36. Gustainis pasuko kita kryptimi ir ėmė vis labiau panėšėti į liberalą, tokiu, tiesa, netapo37.

Dar labiau nutolti nuo režimo Gustainį paskatino ir 1936 m. vasario 1 d. įsigaliojęs Draugijų įstatymas, dėl kurio vienintele legaliai veikusia partija Lietuvoje liko LTS38. Šį nutarimą jis kritikavo savo tekstuose, teigdamas, kad be politinių organizacijų nėra įmanomas politinių ideologijų susikūrimas ir tautos politinio elito susiformavimas39. 1939 m. tokią poziciją Gustainis išplėtos ir iš esmės mėgins reabilituoti liberalizmą Lietuvos viešojoje erdvėje, o Smetonos režimą praktiškai įvardys kaip veiksnį, trukdantį skleistis tiems patiems tautininkų idealams. Išlaikydamas nuostatą, kad valstybę į priekį turi vesti elitas, inteligentija, Gustainis rašė, kad asmenybių neįmanoma išugdyti, jeigu joms nebus suteikta veikimo politikoje laisvė. Tam geriausias sąlygas sudaryti gali politinis liberalizmas ir parlamentinė santvarka, todėl Gustainis iškelia politinės laisvės minimumo reikalavimą40.

Tokia pažiūrų kaita visiškai nebūdinga prieškario Lietuvos politinei erdvei, kuri liberalizmą traktavo kaip radikalią politinės minties formą, nematančią valstybės ir visuomenės interesų, susitelkiančią tik į individą41. Kaip matome, Gustainis visą laiką kelia tuos pačius klausimus, tačiau ketvirto dešimtmečio pabaigoje prieina prie visiškai kitokių išvadų. Nors ir negalima Gustainio vadinti liberalu, tačiau postūmis liberalizmo link jo politinėje mintyje yra matomas. Svarbiausia tai, kad šis virsmas yra kur kas autentiškesnis nei pokarinis jaunųjų tautininkų „atsivertimas“ ir negali būti ignoruojamas mąstant apie lietuviškojo liberalizmo genezę.

Tarp rasizmo ir eugenikos

Nuo pat eugenikos mokslo atsiradimo ginčytasi dėl tikslaus šios sąvokos apibrėžimo. Eugenika, kaip ir genetika, susitelkia į paveldimumą. Tačiau eugenikoje svarbu ne paskiras individas, o visuomenė (rasė), jos paveldimųjų savybių gerinimas. Dažniausiai eugenika mokslinėje literatūroje skirstoma į dvi sroves: pozityviąją ir negatyviąją. Pozityvioji akcentuoja pronatalistinę politiką, teigia, jog žmonės su teigiamomis paveldimomis savybėmis turi daugintis, o negatyvioji stengiasi pažaboti žmonių su neigiamomis savybėmis reprodukciją42, neretai pažeidžiant individo ar net visuomenės teises, interesus43.

XIX–XX a. sandūroje šis mokslas laikytas itin perspektyviu spręsti socialinėms problemoms, o po Antrojo pasaulinio karo diskredituotas ir marginalizuotas, siejant jį su nacizmu. Tai ypač ryšku buvo Sovietų Sąjungoje, kur bet kokias genetikos apraiškas bandė pakeisti įvairūs kliedesių mokslai – taip ir Gustainis Irmijos Zakso buvo pavadintas rasizmo ideologu44. Įdomu tai, kad sovietmečiu rašytuose atsiminimuose Gustainis savo susidomėjimą eugenika pamini tik kartą, lyg tarp kitko, – ar dėl baimės, ar dėl pakitusių pažiūrų?

Pirmuosius tekstus šia tematika Gustainis parašė dar 1923 m., „Jauno eugeniko“ slapyvardžiu. Tekstai apžvelgiamojo, supažindinamojo pobūdžio, justi, kad Gustainis jautėsi nedrąsiai, slėpėsi už užsienio autoritetų pavardžių. Jis buvo vienas pirmųjų viešai (ne moksliniame diskurse) prabilusių apie eugeniką, tad konkretumo šiuose tekstuose mažai. Pernelyg aktyvus eugenikos principų piršimas galėjo sukelti labai prieštaringą reakciją katalikiškoje Lietuvoje: kaip pastebi Aistis Žalnora, Bažnyčia, pasmerkusi eugeniką kaip amoralų reiškinį, buvo vienas veiksnių, stabdžiusių eugenikos idėjų plėtrą Lenkijoje45.

Tapęs Lietuvos aido vyr. redaktoriumi, Gustainis jau iš sustiprėjusių pozicijų rūpinosi eugenikos sklaida. Vienas tekstas „Susipažinkime su eugenika“ išskaidomas net į devynias atskiras publikacijas, kurios pasirodė 1930 m. spalio 6–16 d. Teksto adresatas – eilinis laik­raščio skaitytojas, kuriam Gustainis labai paprastais pavyzdžiais bandė paaiškinti, kas yra eugenika, kodėl ji aktuali ir kuo skiriasi nuo prietarų. Prieš tai paneigęs kelis mitus, tarp jų ir frenologiją, Gustainis labai detaliai aprašo „tikrąjį“ mokslą:

 

Tikras išsigimimo ženklas yra, kada žmogaus smak­ras ir palūpis taip išsikišęs, kad apatiniai dantys yra labiau priešakyje negu viršutiniai. Ir žmogaus liežuvis yra reikšmingas, sprendžiant išsigimimo klausimą. Labai raukšlėtas liežuvis itin dažnai sutinkamas pas silpnapročius išsigimėlius. O kas nežino labai didelio dantų iškalbingumo? Visi mėgsta gražius dantis rodyti ir jais gėrėtis, nes tokie dantys yra ne tik kūniškos, bet ir dvasiškos sveikatos ženklas. Bet maži, reti, neišaugę kreivi dantys visada yra įtartini. Psichiatrai sakosi niekad neradę pas gimusius idiotus nors iš tolo sveikų dantų. […] Ir plaukai daug ką pasako, ypač apie moteris. Jau senesnių laikų gydytojai yra pastebėję, kad plaukai krūtinės srityje pas moteris rodo jų palinkimą isterijon.46

 

Tai – pozityviosios eugenikos pavyzdys. Gustainis nesiekia, kad jo idėjomis įtikėtų inteligentai, o suprimityvina tekstą ir taikosi į visuomenės „apačias“, pateikia lengvai kasdienybėje atpažįstamus požymius, matyt, tikėdamasis, kad žmonės pritaikys juos praktikoje. Apie tai liudija ir pats faktas, jog Gustainis nusprendė publikuoti tekstą ne vientisą kuriame nors kultūros žurnale, o didžiausią tiražą turėjusiame Lietuvos aide. Iki negatyviosios eugenikos Gustainis šiame tekste neprieina ir silpno genofondo savininkų nenurašo, pateikdamas pavyzdį, kad daugelis genijų eugenikos požiūriu nėra sveiki47.

Maždaug tuo pat metu, kai nacionalsocialistai perėmė valdžią Vokietijoje, Gustainio pažiūros įgavo konk­retesnį, radikalesnį pavidalą. Analogiškų tendencijų Žalnora pastebi tarp Lenkijos intelektualų48. Tačiau Gustainis nuo pat pradžių atmetė nacių plėtotą rasizmą kaip pseudomokslinį politinės manipuliacijos konstruktą49, jam priešpastatydamas eugeniką, kaip mokslu paremtą būdą gerinti tautos būklę50. Tiesa, Gustainio tekstai radikalėja, pavyzdžiui:

 

Išsigimėliai ir nusikaltėliai juk yra tik grynas nuostolis, tik sunki našta tautai ir valstybei. Niekas jų nenori. Ir jie patys yra labai nelaimingi. Todėl geriau būtų, jei jų visai neatsirastų.51

 

Gustainis nebuvo vienintelis Lietuvoje, kritikavęs Vokietijoje aktyviai plėtotas rasistines teorijas. Vis dėlto dažniausiai publikacijose jis apeliuodavo į metodologinius nacių teorijos trūkumus, jos mokslinį nepagrįstumą, tačiau patį principą gryninti rasę (tautą) laikė sveikintinu, tik suvokė jį kitaip. Anot Gustainio, apsivalymas turėjo vykti socialiniu, o ne rasiniu ar tautiniu pagrindu. Todėl nors ir atmetė rasizmą, jo kritika iš esmės skyrėsi nuo, pavyzdžiui, vyskupo Mečislovo Reinio. Abu sutiko, kad nacių teorija tėra fantazija, tačiau Gustainis, gindamas eugeniką, iškėlė valstybę aukščiau už žmogų, tuo tarpu Reinys tai kategoriškai atmetė teigdamas, kad žmogus turi pirmenybę arba bent lygiavertį statusą su valstybe: valstybė, kuri bendrojo gėrio siektų tik bendruomenės daliai, būtų beprasmė52. Esminė euge­nikos problema Gustainiui rodėsi esant ribų, kurias peržengus būtų pritaikomi atitinkami principai, nustatymas, tačiau jis buvo linkęs tikėti mokslininkais – šie sugebės tas ribas nustatyti.

Šis eugenikos epizodas gerai iliustruoja, kodėl Gustainio poslinkis liberalumo link nebuvo nuoseklus. Perėjęs į idėjinę opoziciją Smetonos režimui, jis nuolat akcentuodavo, kad etatizmas, ypač ryškus totalitariniuose režimuose, yra blogybė. Tačiau eugenikos kontekste etatizmas – t. y. vienintelė priemonė, galinti eugeniką iš teorijos paversti praktika – laikytas jau privalumu

Totalitarizmo kritika

Gustainio tekstuose totalitariniais vadinami SSRS, Vokietijos ir Italijos režimai. Jo analizės yra daugiau mažiau politologinės, dažnu atveju jis atkartoja autoritetų mintis, jas aktualizuodamas lietuviškame kontekste. Visas tris ideologijas Gustainis laikė svetimas Lietuvai. Bolševizmą jis atmetė dar 1918 m. straipsnelyje Lietuvos aide, gana anksti, 1931 m. liepą, konstatavo, kad Hitlerio galimas iškilimas Vokietijoje Lietuvai nežada nieko gero53.

Viena esminių problemų, dėl kurios iki šiol ginčijamasi istoriografijoje – nacizmo ir komunizmo tarpusavio santykis (ar jo nebuvimas). Kol, pavyzdžiui, Domas Cesevičius įrodinėjo šių ideologijų skirtumus54, Gustainiui jos iš esmės atrodė analogiškos: nacionalsocializmą jis siūlė vadinti vokišku komunizmu, kėlė klausimą, ar Stalinas iš tiesų yra toli nuo fašizmo55. Tiesa, pastebėjęs ideologijų bendrumą, dėl bendrų jų šaknų Gustainis blaškėsi: kartais totalitarinių režimų genezę jis aptikdavo vokiečių revanšizme ar pamatinėse demokratijos problemose, kartais – Darwino, Hegelio, Marxo, Nietzsches filosofijoje ar nihilistų kūryboje. Vientiso atsakymo Gustainis taip ir nepateikė. Kviesdamas į „Frontą prieš komunizmą“ jis rekonstravo netgi tokią įvykių grandinę: „Žiūrėdami į dalykus praktiškai, matome, kad komunistus išugdė socialdemokratai, o socialdemokratus savo metu pagimdė demokratai, kurie buvo liberalų vaikai“56.

Konceptualiausias bandymas paaiškinti totalitarinių sąjūdžių genezę užtinkamas 1935 m. tekste „Standartizuotas žmogus“. Anot Gustainio, viena esminių modernizacijos pasekmių – standartizuoto (masių) žmogaus įsivyravimas57. Pokario literatūroje „masių“ terminas dažniausiai siejamas su totalitariniais režimais, tačiau Gustainis masių įsivyravimą mato tiesiog vykstančios modernizacijos fone, t. y. masės įsivyrauja ir demokratiniuose režimuose.

Atsispirdamas nuo Jasperso idėjų apie asmenybių stoką ir visuomenės supanašėjimą, Gustainis, kaip labiausiai standartizuotas valstybes įvardija SSRS, Vokietiją ir Italiją. Masių žmogus, anot jo, yra komunistų, fašistų ir nacionalsocialistų idealas58 ir vice versa: standartizuotas žmogus yra linkęs į kolektyvizmą59. Toks žmogus yra savotiška homo politicus redukcija į homo oeconomicus, kai už viską svarbesnis tampa saugumo, ramybės jausmas. Jis vengia atsakomybės ir mąstymo, nepajėgia suvokti pasaulio ir ieško, kas mąstytų už jį. Todėl, anot Gustainio, į masiškiausias partijas ir toliau stojama skaitlingiausiai.

Perfrazuodamas Nietzsche’ę Gustainis konstatavo, kad masių visuomenėje Dievas nebėra autoritetas, o tai palieka žmogų savotiškoje tuštumoje, kai, nebeturėdamas dvasinio pamato, jis ieško atramos – o atramą suteikia vadai. Kitaip tariant, Dievas mirė, o į jo vietą stoja žmogus (vadas), sugebantis masę organizuoti: „Masė be vado – tai tik galingas potencinės energijos krovinys“60. Vis dėlto masė netampa vien tik manipuliacijos objektu, bet ir verčia patį vadą taikytis prie masės: minia, nors ir yra baili, horizontali, tačiau nemėgsta statiškumo, jai patinka ne tik vadų energija, bet ir jų žiaurumas.

Remdamasis masių psichologija, Gustainis teigia, kad masei pateikus tam tikrą ideologiją, kuria bent iš dalies patikėtų žmonės, su jais galima daryti iš esmės bet ką. Patogiausia, tam tinkamiausia ideologija jis laikė komunizmą, kuris, lyginant su fašizmu, buvo abstraktesnis ir aiškiau pagrįstas filosofiškai. Neatsitiktinai ryškiausias masių organizacijos pavyzdys Gustainiui – komunistų partija ir jos vadovas:

 

Stalinas sykiu yra ir lygus, ir nelygus. Lygus kaip komunistas, labiausiai standartizuotas žmogus, bet toli gražu nelygus kaip vyriausias vadas, prieš kurį dreba ne tik milijonai Rusijos eilinių piliečių, bet kurio bijo ir jo seni draugai, seni bolševikų vadai bei ideologai.61

 

Vėlesniuose tekstuose plėtodamas šią koncepciją Gustainis, atrodo, įžvelgė ir esminę skirtį tarp masių SSRS ir Vakarų Europoje. Anot jo, komunizmas galutinai pavergia individą ir savo tiesas įvedinėja prievarta62, dėl to ir pačios masės SSRS pasidaro atomizuotos, inertiškesnės, priklausomesnės nuo vadų. Nušalinus kolektyvą (komunizmo idealą) nuo dalyvavimo politikoje, vis labiau įsigali etatizmas, valstybė. Ieškodamas analogijų, Gustainis teigia, jog SSRS visuomenė nedaug tepažengė nuo carinių laikų: skirtumas tas, kad baudžiauninkai priklausė skirtingiems dvarininkams, o dabar ponas vienas – valstybė.

Tarpukariu masių įsivyravimą skelbė ne vienas mąstytojas. Vienas garsiausių bandymų – 1929 m. pasirodžiusi ispanų filosofo Jose Ortega y Gasseto studija La rebelión de las masas63. Neteko aptikti Gustainio tekstų, kuriuose jis remtųsi Gassetu, kiek skiriasi ir abiejų prieiga prie problemos, pavyzdžiui, Gassetas mases vaizduoja kaip kur kas racionalesnį, daugiau valios turintį organizmą, daug dėmesio skiria masės ir elito priešpriešai, kuri Gustainio tekstams nebūdinga. Vis dėlto abiejų išvados – panašios, nors Gasseto žvilgsnis aprėpia daugiau. Panašu, kad esminis autoritetas, kurio mintimis nuolat sekdavo Gustainis, buvo būtent Jaspersas, šiuo atveju – 1931 m. išleista studija apie žmogų modernybėje64. Tyrinėtojų teigimu, viena esminių Jasperso tezių – visuotinės sekuliarizacijos fone žmogaus būtis drastiškai pasikeičia: senosios vertybės nyksta, o gyvenimo prasmės poreikis nebeperžengia individualios egzistencijos ribų65. Kaip matėme, Gustainis iš esmės teigė tą patį, kalbėdamas apie Dievo pasitraukimą iš asmeninio gyvenimo ir homo economicus įsivyravimą. Atsižvelgiant į tai, kad Gustainis klausėsi Jasperso paskaitų, jį gerbė ir vertino, tikėtina, kad šis tekstas (kaip ir daugelis kitų) – savita Jasperso idėjų adaptacija.

Įdomu skaityti ir kitus Gustainio tekstus, kurių analizei, deja, negalime skirti atitinkamo dėmesio, tačiau jis atkreipia dėmesį į daugelį esminių totalitarizmo bruožų: terorą kaip būtiną įsitvirtinimo sąlygą, judėjimų dinamiškumą, niekuo neprimenančio įprastų politinių partijų veikimo, etatizmą ir kolektyvizmą, ritualus, nesuderinamumą su religija, etc. Ryškiausias ideologijų bendrumas Gustainiui išryškėja teisės ir moralės srityse. Teisė šiuose režimuose iš esmės nyksta, o įsigali partinis (vado) teisingumas, besiremiantis nuožiūra ir gairėmis; absoliučiai svetimas europietiškam menta-litetui.

Suvokti nesuvokiamą

Tarpukariu totalitariniai režimai daugeliui intelektualų buvo mažų mažiausiai įdomūs. Jeigu Gustainis (žinoma, ne vienintelis) į juos žiūrėjo priešiškai, tai į radikalumą linkusioms grupuotėms jie buvo tam tik­ras pavyzdys, įkvėpimo šaltinis. Be to, kalbėjimas apie SSRS, Vokietiją ar Italiją buvo sąlyginai neutralus polemikos apie politinę situaciją Lietuvoje laukas. Galbūt cenzūra neleistų tiesiogiai kritikuoti Smetonos režimo stiprėjimo, tačiau galima kalbėti abstrakčiai – apie neigiamas valstybės įsigalėjimo prieš pilietį pasekmes.

Pavyzdžiui, Gustainis etatizmo pasekme laikė vadų asmens kultų susiformavimą ad absurdum: „kaip pasakoja Andre Gide ir kiti, Stalino negalima net pavadinti be kurio nors ypatingai garbingo epiteto. Maskviečiai pasakoja, kad masės Stalinui dėkoja net už kasdieninį duonos kąsnį“66. Pasakodamas apie totalitarizmą Gustainis dažnai savo mintis iliustruodavo ir pavyzdžiais iš Lietuvos gyvenimo, ypač kalbant apie vado kultą, savotiškus ritualus ir pan.

Tuo tarpu 1934 m. Vaire Bronys Raila rašė:

 

1933 m. gruodžio 15 diena suteikė formą ir būdą naujajai Lietuvos valstybės santvarkai […]. Lietuvos valstybė tampa totalinė. Tat nepaprastai keičia jos netolimos ateities gyvenimo kelią. Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją.67

 

Performulavę kai kuriuos Gustainio teiginius, pasakytus apie totalitarinius sąjūdžius, mes vėl iškeltume tuos pačius klausimus, kaip ir kalbėdami apie Lietuvos politinę erdvę, vienas kurių yra individo ir kolektyvo santykis. Priešingai nei apie tai mąstė jis pats trečiame dešimtmetyje ar jaunieji tautininkai ketvirto dešimtmečio antroje pusėje, dabar Gustainis akivaizdžiai stoja į individo pusę, šį klausimą išplėtodamas kur kas platesniame kontekste.

Kalbant apie totalitarinių režimų keliamą grėsmę Lietuvai reikia pastebėti, kad Gustainis esminį skirtumą tarp totalitarinių valstybių įžvelgė jų užsienio politikoje. Vokietija ir Italija rėmėsi atvirai imperialistine politika, o SSRS ją tariamai atmetė, nors ir siekė valdyti pasaulį bei rengė dirvą pasaulinei revoliucijai per Kominterną68. Kalbėdamas apie išorinius pavojus Lietuvai, Gustainis omenyje turėjo Vokietiją, o ne SSRS. Vokietijos grėsmę jis suvokė visų pirma kariniame lygmenyje, iš valstybės, turinčios pamatinių interesų Klaipėdos krašte, taip pat atkreipė dėmesį, jog rasistinės nacių teorijos kelia grėsmę lietuvių tautos išlikimui.

Sovietų Sąjungos fizine grėsme Gustainis nebuvo linkęs ir neturėjo pagrindo (?) tikėti: taikos sutartys bei pati SSRS retorika žadėjo Lietuvai draugystę, suvereniteto užtikrinimą. Kitaip tariant, jis patikėjo tuo „normalios“ valstybės fasadu, kurio kūrimui tiek daug dėmesio skyrė naciai ir sovietai, ir kuriuos vėliau analizavo daugybė totalitarizmo tyrinėtojų.

Vis dėlto pačią ideologiją Gustainis laikė absoliučiai priešiška Lietuvos valstybingumui, nepamiršdavo paminėti ir Maskvos sąsajų su Kominternu. 1936 m., kai kuriuose inteligentijos sluoksniuose vis labiau plintat kairuoliškoms idėjoms, Gustainis pakvietė visuomenę kurti bendrą frontą prieš komunizmą. Jis įrodinėjo, kad komunistinės santvarkos įvedimas Lietuvoje reikštų valstybingumo pabaigą: komunizmo plėtrą imtų stabdyti Vokietija ir Lenkija, o SSRS stotų ginti naujosios santvarkos – Lietuva tokiame kontekste liktų visiškai nesavarankiška. Komunizmas, anot jo, lietuviams, iš prigimties individualistams, yra svetima ideologija: „komunistinė diktatūra ilgai išsilaikyti negalėtų ir didžiausio teroro priemonėmis. Mūsų žmonės į šaudymus atsakytų šaudymais“69. Ir šiame tekste Gustainis SSRS vertino kaip Lietuvai draugišką valstybę, o komunizmo grėsmę įvardijo kaip Lietuvos vidaus problemą, kurią gilina Kominterno veikla. Šepečio teigimu, Yla kur kas rimčiau už Gustainį įvertino išorinę komunizmo grėsmę70. Apskritai tenka pastebėti, kad Gustainio įžvalgoms neretai pristinga konceptualumo, minties gelmės, jis slysta paviršiumi (pavyzdžiui, nerimtai atrodo bandymas atmesti komunizmą lietuvių prigimtiniu polinkiu į individualizmą). Todėl norisi teigti, kad Ylos studija yra kur kas brandesnis kūrinys.

Nors sunku tiksliai rekonstruoti, tačiau panašu, kad net ir 1939–1940 m. Gustainis buvo linkęs tikėti Mask­vos draugiškumu. Tai liudija ir asmeninė jo korespondencija, 1939 m. vasarą Gustainis nerimavo, nujautė artėjantį karą, tačiau tikėjo, kad Lietuva padarė viską, kas nuo jos priklausė:

 

Užsienių politikos linija dabar yra aiški. Reikia tik žiūrėti, kad jos nepasuktume į vieną ar kitą pavojingą pusę. Bet, rodos, ir Lietuvos visuomenė dabar jau bus supratusi, kad mes negalime vesti nei antilenkiškos, nei antivokiškos politikos. Tuo tarpu, rodos, balansuojame teisingai.71

 

Net ir po 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutarties pirminį nerimą nuslopino optimizmas – bene vienintelė paguoda to meto lietuvių diplomatams buvo kitų valstybių ant popieriaus užrašomos garantijos Lietuvos suverenitetui. Tačiau karo pradžia bei 1940 m. birželio įvykiai aiškiai parodė, kad teisinės sutartys to meto Europoje mažai ką reiškė, o perprasti totalitarinių režimų veikimo principus buvo itin sudėtinga.

Tokį Gustainio idėjinį portretą pabandėme nubrėžti šiame tekste. Talentingo publicisto gyvenimas liudija mums apie dinamiškesnį Pirmosios Lietuvos Respub­likos politinį paveikslą, nei kartais įsivaizduojama, radikalų požiūrį į socialinių problemų sprendimą bei apie totalitarinių režimų suvokimą prieškario Lietuvoje. Kone dešimtmetį bandęs teoriškai mąstyti apie totalitarizmo keliamą pavojų Lietuvai, Gustainis 1940 m. birželį susidūrė su praktiniu klausimu: ką daryti žmogui sovietinės okupacijos akivaizdoje? Nors ir turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, Gustainis atsisakė, tikėdamas, kad prasmingas veikimas yra įmanomas ir okupacijos sąlygomis. Šis sprendimas vėliau turėjo skaudžių pasekmių jam ir šeimai – 15 metų gyvenimo tremtyje ir lageryje.

 

 

1 Nerijus Šepetys, „Rec.: Streikus A. Diplomatas Stasys Antanas Bačkis“, in: Lietuvos istorijos studijos, 2007, t. 19, p. 164.

2 Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Nuo Kazio Griniaus iki Antano Smetonos: Valdžios ir opozicijos santykiai Lietuvoje 1926–1940 metais, Vilnius: Gimtasis žodis, 2014, p. 174; Liudas Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 166; Vincentas Lukoševičius, Liberalizmo raida Lietuvoje: XIX a. pab. – 1940 m., Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995, p. 333.

3 Valentinos Gustainytės pasakojimo apie tėvą rankraštis, gautas iš leidyklos „Versmė“, in: Asmeninis autoriaus archyvas.

4 [Valaentinas Gustainis] Val. Šlaitinis, „Patriotizmo svarba“, in: Lietuvos aidas, 1918-02-02, p. 1–2.

5 Vidaus reikalų ministerijos Griškabūdžio valsčiaus valdybos skyriaus pranešimas generalinio štabo žvalgybos skyriui, in: LCVA, f. 930, ap. 1, b. 459, l. 9.

6 Algis Povilas Kasperavičius, „Lietuvos inteligento likimas XX amžiuje: Valentinas Gustainis epochos lūžiuose“, in: Edvardas Kriščiūnas: mokslinių straipsnių rinkinys, skirtas Edvardo Kriščiūno atminimui, sudarė Algis Bitautas, Vilnius: Lietuvos edukologijos universiteto leidyk­la, 2015, p. 97.

7 Zenonas Butkus, „Jei opozicija gauna finansavimą iš svetur…“, in: Kultūros barai, 1995, Nr. 8–9,  p. 83.

8 Cit. iš: Alfonsas Eidintas, Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, p. 151.

9 Valentinas Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus: Atsiminimai apie Lietuvos spaudą, jos darbuotojus (1915–1940) ir Lietuvos rašytojus 1924–966), Kaunas: Spindulys, 1991, p. 101.

10 Valentinas Gustainis, Spauda ir jos darbuotojai 1917–1940 m. (atsiminimai), in: LLTIBR, f. 11, b. 147, l. 146.

11 Andrius Vaišnys, Spauda ir valstybė, 1918–1940: Analizė istoriniu, teisiniu ir politiniu aspektu, Vilnius: Biznio mašinų kompanija, 1999, p. 97.

12 Valentinas Gustainis, Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus, p. 113–115.

13 Valentinas Gustainis, Spauda ir valstybė, l. 130.

14 Ligija Vanagaitė, Valentinas Gustainis: Biobibliografijos rodyklė (1918–2005), Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 62–63.

15 Valentinas Gustainis, „Kada Lietuva bus lietuviška“, in: Naujoji Romuva, 1933, Nr. 136–137, p. 650.

16 Liudas Truska, op. cit., p. 281–282.

17 Valentinas Gustainis, Spauda ir valstybė, l. 146.

18 Algis Kasperavičius, op. cit., p. 100.

19 Arūnas Streikus, Diplomatas Stasys Antanas Bačkis, Vilnius: Lie­tuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2007, p. 34.

20 Valentinas Gustainis, Lenkai ir Lenkija, Kaunas: Spaudos fondas, 1937.

21 Audrius Abromaitis, Lenkija ir Lietuvos visuomenė: Požiūriai į Lenkiją Lietuvoje 1918–1940 m., Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2002, p. 51–52; Krzystof Buchowski, Litvomanai ir polonizuotojai: Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmoje XX amžiaus pusėje, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 315.

22 Valentinas Gustainis, Prancūzija, Kaunas: Spaudos fondas, 1938.

23 Apie tai liudija prezidento kanceliarijos archyve saugomas Gustainio raportas: „Konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui (per Lietuvos Pasiuntinybę Paryžiuje)“, in: LCVA, f. 922, ap. 1, b. 11, p. 6–9.

24 Edvardas Turauskas, Lietuvos nepriklausomybės netenkant – įvykiai, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 189.

25 Valentinas Gustainis, Kaip ir kodėl Lietuva neteko nepriklausomybės 1940 metais?, rankraštis, in: LNB RS, f. 130, b. 2580, l. 37.

26 „Visų Lietuvos Respublikos piliečių ir gyventojų žiniai”, in: Lietuvos aidas, 1940-06-17, p. 1.

27 Valentinas Gustainis, Be kaltės: 15 metų Sibiro tremtyje ir lageriuose, Vilnius: Mintis, 1989, p. 40.

28 Vincas Rastenis, Tarp kairės ir dešinės, tarp Lietuvos ir Amerikos, sudarė Daiva Daputė, Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 462.

29 Juozas Bulavas, Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazinėje Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidyk­la, 1956, p. 143.

30 Valentinas Gustainis, „Mūsų politinė jėga“, in: Lietuva, 1922-12-24,
p. 2.

31 Saulius Šiliauskas, Demokratijos samprata Lietuvos Respublikoje (1918–1940), Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 1999, p. 26, 46.

32 Justinas Dementavičius, Tarp ūkininko ir piliečio: Modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 190.

33 Valentinas Gustainis, „Kolektyvizmas ir asmenybė“, in: Akademikas, 1934, Nr. 6–7, p. 142.

34 Cit. iš: Raimundas Lopata, Autoritarinis režimas tarpukario Lietuvoje: Aplinkybės, legitimumas, koncepcija, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, p. 96.

35 Saulius Šiliauskas, op. cit., p. 82–83.

36 Michael Kohrs, Die Litauische Nationale Union – Porträt einer (Staats-) Partei: Die Litauische Nationale Union (LTS) und ihre Bedeutung für das autoritäre Regime der Zwischenkriegszeit in Litauen 1924 bis 1940, Frankfurt am Main [etc.]: P. Lang, 2012, p. 277–278.

37 Justinas Dementavičius, op. cit., p. 185.

38 Liudas Truska, op. cit., p. 239.

39 Valentinas Gustainis, „Politinė ideologija“, in: Raštai, p. 381.

40 Valentinas Gustainis, „Politinis liberalizmas“, in: Ibid., p. 386–388.

41 Algimantas Jankauskas, Alvydas Jokubaitis, „Tarp individualizmo ir kolektyvizmo: politiškumo paieškos tarpukario Lietuvoje“ , in: Lietuvos politinės minties antologija, t. I: Lietuvos politinė mintis 1918–1940, sudarė Justinas Dementavičius, Kęstutis Girnius ir kt., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012, p. 23.

42 Donald MacKenzie, „Eugenics in Britain“, in: Social Studies of Science, 1976, t. 6, Nr. 3–4, Special Issue: Aspects of the Sociology of Science: Papers from a Conference, University of York, UK 16–18 September 1975, p. 499.

43 Aistis Žalnora, Visuomenės sveikatos mokslo raida Stepono Batoro universiteto Medicinos fakultete ir visuomenės sveikatos būklė Vilniaus krašte 1919–1939 metais, Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2015, p. 140.

44 Žr. Irmija Zaksas, Rasizmas ir eugenika buržuazinėje Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959.

45 Aistis Žalnora, op. cit., p. 152.

46 Valentinas Gustainis, „Susipažinkime su eugenika“, in: Lietuvos aidas, 1930-10-13, p. 2.

47 Ibid.

48 Aistis Žalnora, op. cit., p. 149.

49 Valentinas Gustainis, „Rasės politika“, in: Vairas, 1932, Nr. 3, p. 412.

50 Valentinas Gustainis, „Rasė ir eugenika“, in: Trimitas, 1933, Nr. 15, p. 284–285.

51 Valentinas Gustainis, „Rasės politika“, p. 412.

52 Mečislovas Reinys, „Rasizmo problema“, in: Lietuvos politinės minties antologija, t. I, p. 454–458.

53 [Valentinas Gustainis] Lietuvis, „Diktatūros ūpas Vokietijoj“, in: Lietuvos aidas, 1931-07-11, p. 2.

54 Domas Cesevičius, „Bolševizmas, fašizmas, nacionalsocializmas“, in: Lietuvos politinės minties antologija, t. I, p. 434–445.

55 Valentinas Gustainis, „Komunizmas ir fašizmas“, in: Raštai, p. 359.

56 Valentinas Gustainis, „Frontu prieš komunizmą”, in: Ibid, p. 349.

57 Valentinas Gustainis, „Standartizuotas žmogus“, in: Ibid., p. 329.

58 Ibid., p. 335.

59 Ibid., p. 337.

60 Ibid., p. 331.

61 Ibid., p. 335.

62 Valentinas Gustainis, „Komunizmas ir fašizmas“, p. 357.

63 Jose Ortega y Gasset, Masių sukilimas, iš ispanų kalbos vertė Elena Treinienė, Vilnius: Vaga, 2013, p. 91.

64 Karl Jaspers, Die geistige Situation der Zeit, Berlin, Leipzig: W. de Gruyter, 1931.

65 Matthias Bormuth, Life Conduct in Modern Times: Karl Jaspers and Psychoanalysis, Dordrecht: Springer, 2006, p. 45.

66 Valentinas Gustainis, „Komunizmas ir fašizmas“, p. 365.

67 [Bronys Raila] Algirdas Daumantas, „Laikraštis, viešoji nuomonė, valstybė“, in: Vairas, 1934, Nr. 4, p. 183–184.

68 Valentinas Gustainis, „Komunizmas ir fašizmas“, p. 370.

69 Valentinas Gustainis, „Frontu prieš komunizmą“, p. 345.

70 Stasys Yla, Komunizmas Lietuvoje, parengė Nerijus Šepetys, Vilnius: Aidai, 2012, p. 133.

71 Valentino Gustainio laiškas Juozui Urbšiui, 1939-07-22, in: LNB RS, f. 15, b. 221, l. 1.