Jei domitės istorija, birželį tikrai negalėjote skųstis nuoboduliu. Minėtos net trejos itin svarbių Lietuvos istorijos įvykių metinės – 1941 m. birželio 14–18 d. trėmimų, birželio sukilimo ir žydų žudynių (Holokausto) Lietuvoje pradžios. Vos per porą 1941 m. birželio savaičių Lietuvos gyventojai patyrė daugiau nei kada nors būtų pajėgę įsivaizduoti žiauriausiame košmare – toks reikšmingas Lietuvos istorijoje šis mėnuo.
2021 m. birželį kone kiekvieną dieną istorijos entuziastai galėjo rinktis iš daugybės renginių, minėjimų, konferencijų, parodų atidarymų, diskusijų, podkastų, radijo laidų, publikacijų naujienų portaluose – viskas buvo skirta bandant apmąstyti 1941 m. birželio įvykius. Bendra atmosfera ir iniciatyvų gausa (nejaugi žmonėms pradeda iš tiesų rūpėti istorija?) maloniai stebino. Aišku, nebuvo apsieita be tradicinių provokacijų viešosios erdvės paribiuose, neva siejamų su istorija ir atmintimi, už kurių slepiasi tik politinės ar asmeninės ambicijos. Tačiau šiemet viešumos užvaldyti provokacijomis ar nereikšmingais debatais nepavyko, nors skirtingos bendruomenės ir telkėsi į skirtingas 1941 m. birželio prasmes. Natūralu, kad atmintys čia gali konfliktuoti – statistiniam lietuviui turbūt svarbiau prisiminti trėmimus ir sukilimą, žydams (ir Vakarų auditorijai) – žudynių pradžią. Tuos konfliktus galime periodiškai stebėti, kai viešumoje vis bandoma sukilimą pateikti kaip Holokausto Lietuvoje preliudiją, arba – atvirkščiai – visiškai nuo jo atsieti.
Iš visų renginių šiemet savo mastu ir profesionalumu išsiskyrė tarptautinė mokslinė konferencija „Skaldanti atmintis: SSRS-Vokietijos karas ir masinio smurto naratyvai Vidurio Rytų Europoje“, vykusi birželio 4–5 d. Vilniaus rotušėje, skirta profesorės Irenos Veisaitės atminimui. Renginį organizavo Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Dar iki konferencijos skaitant jos programą, akis užkliuvo už kai kurių keistokų teiginių, kurie liudija milžinišką atminčių (ir atminčių-politikų) spaudimą, kuriam kartais pasiduodama net tokiose konferencijose, kurie parodo, kad praeitis gal net ne tiek skaldanti, kiek slegianti. Lietuvoje kalbant apie atminčių konfliktus, dažniausiai primityviai išskiriamos dvi stovyklos, kurias fantazijos neturintys apžvalgininkai dažniausiai vadina „patriotine“ ir „liberaliąja“. Pasiduodant supaprastinančiai logikai – vieni ieško herojų, kiti ragina tapatintis su aukomis. Tačiau mūsų kieme vykstantys žaidimai yra nykštukinės reikšmės, lyginant su tuo, kaip praeitis slegia Vakarų pasaulį. Galima kalbėti apie ekstremumus, kuriuos sąlygoja cancel culture plėtra Vakaruose – kai istorinių revizijų taikinyje atsiduria net tokios asmenybės kaip Kristupas Kolumbas. Tačiau tai jau egzotika, kurią suprasti Lietuvoje pernelyg sunku. Vis dėlto yra ir kur kas artimesnių bei suprantamesnių pavyzdžių, bene geriausias – kaip Lietuvoje, Europoje ir JAV vertinami komunizmas ir nacizmas. Iki pat šiol kalbėti apie nacizmo ir komunizmo bendrystę, apie lygybės ženklą tarp nacizmo ir komunizmo, apie abi ideologijas apjungiančią totalitarizmo sąvoką yra tam tikras vertybinis apsisprendimas. Antrasis pasaulinis karas ir jo baigtis, Holokaustas ir Niurnbergo procesas nacizmui užkrovė tokį krūvį, kokio komunizmas niekada nesulauks. Tekstų apie šių ideologijų bendrystę, kuri ir atrišo rankas ir karui, ir Holokaustui, toli gražu nestinga, o Lietuvoje dėl istorinių aplinkybių ši tezė jau virtusi kone aksioma – jos net nereikia įrodinėti. Tačiau Vakaruose šis lygybės ženklas arba nededamas, arba dedamas kur kas atsargiau – su daugybe išlygų, sąlygų ir saugiklių ar net tam tikra baime įžeisti. Nacizmas Vakarų pasaulyje tebėra Didysis Blogis, kuriam neįmanoma prilygti. Bet kokia sąsaja su nacizmu, net ir pati toliausia ir teįžiūrima su mikroskopu, tampa inkriminuojančia ir gniuždančia – tokia sąsaja išjungia mąstymą ir užleidžia kelią emocijai.
Ši istorinė trauma kažkiek atsispindėjo ir konferencijoje kalbėjusio Vokietijos ambasadoriaus Lietuvoje Matthiaso Sonno kalboje apie visuomet kolektyvinę ir laikui nepavaldžią istorijos atsakomybę: „Jei Lietuva 1941 m. birželį negalėjo veikti kaip suvereni valstybė, ar istorinė atsakomybė tampa tik individualių atsakomybių rinkiniu? Ar kiekvienas to meto lietuvis, atsakingas už tai, kaip elgėsi su savo kaimynais žydais lietuviais, savo bendrapiliečiais, savo tautiečiais? Ar kiekvienas šių dienų anūkas su nerimu svarsto apie savo senelio vaidmenį?“ Lietuvoje, bent istoriografijoje, klausimai taip retai formuluojami – mūsuose įprasčiau kalbėti apie asmeninę atsakomybę, nes kolektyvinės antklodės užsitraukimas (dargi ant anūkų), kolektyvinių tapatybių prisiėmimas neišvengiamai sumūsiškina istoriją. Be to, jei Vakarų Europoje atsakomybės klausimas iš esmės baigiasi su 1945 m., tai Vidurio Rytų Europoje, nuolat besimainydamas, išlieka aktualus iki pat 1990–1991 m.
Ši praeities našta, sąmoningai ar ne, prislėgė ir organizatorių pečius. Konferencijos programoje rašoma apie Vokietijos pradėto karo etapo išskirtinumą, kadangi „priešais buvo laikomi ne tik Raudonosios Armijos kariai, bet ir okupuotų kraštų civiliai gyventojai“. Nelabai suprantama fiksacija į vieną agresorių ir jo priešus – juk SSRS irgi buvo agresorius, irgi priešu laikęs civilius gyventojus – netgi tose pačiose teritorijose. Ir 1941 m., ir 1939 m., ir dar anksčiau. Dar keisčiau atrodo konferencijos programoje atsidūręs pasažas apie detaliai ištyrinėtas Vermachto karines operacijas ir „šių karinių pajėgų reikšmė okupuojant naujas teritorijas bei vykdant masines žudynes“. Juk Vermachto vaidmuo žudynėse, ypač jų vykdyme, buvo itin menkas. Gal tai smulkmenos, bet jos parodo, kaip kartais lūžtama po skaldančios praeities našta.
Nepaisant to, konferencija buvo itin profesionali ir solidi, tokių Lietuvoje sulaukti yra retas įvykis ir tikra šventė. Sveikinimo žodžius tarę ambasadoriai Robertas Gilchristas (JAV), Yossi Levy (Izraelis), minėtasis Sonnas pademonstravo Lietuvos istorijos išmanymą, pateikdami įdomias stebėtojų įžvalgas. Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen ir premjerės Ingridos Šimonytės kalbos priminė, kaip svarbu (ir malonu), kad svarbiausius postus valstybėje užimtų žmonės, gebantys mąstyti politiškai, europietiškai ir nepaverčiantys istorijos vien banalybių šnekėjimo, tuštoko patriotizmo ir bandymo įsiteikti rinkėjams instrumentu.
Organizatoriams pavyko pakviesti tiek vietinio, tiek ir tarptautinio masto žvaigždes – Joachimą Tauberį, Adamą Michniką, Davidą Fishmaną, Saulių Sužiedėlį, Tomą Venclovą, etc. Konferencijų sekcijos buvo gerai apmąstytos ir logiškai sudėliotos, tarsi atkartojo istorikų darbo metodus: pirma diena buvo skirta daugiau istoriografijos ir šaltinių apmąstymui, antra – atminties problematikai. Didžiausias komplimentas konferencijai – ji iš tiesų buvo apie Vidurio Rytų Europą ir visą šį regioną, bendrą regiono patirtį, ne paskiras valstybes ar siužetus. Kadangi renginio įrašą nesunkiai galima rasti lrt.lt mediatekoje, į pranešimų turinį pernelyg nesigilinsiu, tik išskirsiu kelias mintis, kilusias besiklausant konferencijos.
Visų pirma, itin skaudžiai nuskambėjo Michniko mintis, nuo kurios jis pradėjo pranešimą – kad Lenkijoje tokia konferencija šiandien būtų neįmanoma. Laisvės premijos (Lietuvos) laureato žodžiai galėtų paraginti atsikvošėti lietuviškuosius valstybinės istorijos politikos ir Instytut Pamięci Narodowej entuziastus, kurių perteklius valstybinėse institucijose baugina. Panašiai kalbėjo ir vengrų istorikas Laszlo Karsai, teigęs, kad Viktoras Orbanas Vengrijoje vykdo istorinį revizionizmą, kurio esmė – įtvirtinti Vengrijos kaip Antrojo pasaulinio karo aukos statusą, nepaisant admirolo Horčio kolaboravimo su nacistine Vokietija.
Susimąstyti privertė ir kelintą kartą pastebimi tapatybiniai-geografiniai-istoriniai pačių istorikų skirtumai, besiskleidžiantys tarp tapatybės sąlygoto subjektyvumo ir mokslinio objektyvumo. Mūsuose humanitarinį kalbėjimą (mokslą) įprasta laikyti nuasmenintu ir vaikytis saviapgaulių kalbinių idealų: moksliniame tekste įvardis „mes“ kažkodėl virsta labiau legitimiu nei „aš“, dažnai slepiamasi ir nuo savęs paties, pažiūrų ir vertybių, nes tai esą nepridera moksliniam kalbėjimui. Tuo tarpu Karsai pranešimą pradėjo nuo savęs suasmeninimo, savotiškos subjektyvumo deklaracijos: prisistatė esąs anti-antisemitas, antinacionalistas ir antikomunistas. Tarsi panašiai elgėsi ir JAV istorikas Ronaldas Bergeris, pranešime nagrinėjęs savo šeimos, išgyvenusios Holokaustą Lenkijoje, istoriją; Venclova ir Michnikas taip pat aiškiai atspindi tam tikras pasaulėžiūrines stovyklas. Lietuvoje galbūt apsibrėžti esant antikomunistu būtų banaloka, bet vis dėlto istoriko (ir humanitarikos) nuasmeninimas yra pernelyg menkai reflektuojamas, kartais gal net kiek netyčiom ar refleksyviai užmaskuojant asmenines pozicijas, kurios visgi turėtų būti deklaruotos.
Galiausiai susidarė įspūdis, kurį ir seniau buvo galima nujausti – kad istorijoje ima įsivyrauti atminties diktatas. Net grynai istoriniuose pranešimuose apie faktus ar šaltinius, jučiomis ar nejučiomis, kai kurie pranešėjai vis nuklysdavo į atminties problematiką, atsakinėdavo į klausimus, kuriuos diktuoja atminties laukas. Tai atspindi madas ir tendencijas – panašu, kad istorikams svarbus nebe tik Leopoldo von Ranke‘s idealas – kaip buvo iš tikrųjų, bet ir kaip prisimename tai, kas buvo. Taip pat ši situacija atspindi ir tam tikrą visuomenės(-ių) būklę, į kurią neišvengiamai reaguoja ir istorikai. Aštrėjant ginčams dėl atminties, neišvengiamai vis daugiau istorikų daugiau dėmesio ima skirti būtent atminčiai, jai pasiduoda. Galbūt tai būdas megzti tvirtesnį dialogą su visuomene – panašu, kad atmintis ir visuomenę domina labiau, nei pati istorija.
