Praėjusių metų pabaigoje pasirodė nauja Sauliaus Grybkausko ir Rūtos Grišinaitės knyga apie inžinierius sovietų Lietuvoje Inžinieriai pagal planą: Techninis mokymas ir specialistų rengimas Lietuvoje 1944–1990 metais. Sovietmečiu techninė inteligentija buvo viena esminių socialinių grupių, režimui svarbi tiek pragmatiškai, tiek ir ideologiškai, vis dėlto atitinkamo mokslininkų dėmesio inžinerija nesulaukė. Pastaruoju metu techninės inteligentijos sąvoka praktiškai dingo iš viešosios erdvės. Sąjūdžio ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais apie techninę inteligentiją buvo kalbama pakankamai daug, kalbėjo ir ji pati, tačiau dabar inteligentijos sąvoką tarsi monopolizavo kultūrininkai, o bent dalį turėtos svarbos ir įtakos inžinieriai prarado pasikeitus konjunktūrai, vietą po saule teko dalintis su naujais konkurentais – verslininkais, pramonininkais, etc. Tad istorikų bandymas grįžti prie techninės inteligentijos yra tikrai prasmingas. Juolab skaitytojas turėtų neapsigauti – atrodytų, kad knygos pavadinimas nurodo į pakankamai siaurą ir specifinį objektą, tačiau pati tema ir jos nagrinėjimas – labai įvairialypis ir platus. Kalbama ir apie įstaigas (institutus, ypač Kauno politechninį (KPI) ir Vilniaus inžinerinį statybos (VISI)), ir apie asmenybes, ir apie pačią sovietinę sistemą. Knygoje pasakojama apie inžinerijos LSSR su(si)-formavimą, ieškoma atsakymų, kodėl LSSR tarp inžinierių taip aiškiai dominavo lietuviai, kai niekur kitur SSRS tokio etniškai monolitiško techninės inteligentijos sluoksnio nebuvo; paliečiami ir konkrečių asmenybių – Antano Sniečkaus ir ilgamečio KPI rektoriaus Kazimiero Baršausko – mitai. Knygoje taip pat nesislepiama tik tarp institutų sienų, rašoma apie bandymus „kurti“ inžinierius sovietinėje visuomenėje praktiškai nuo pat lopšio, vaikystėje. Tad knyga turėtų sudominti tiek politinės, tiek ir socialinės istorijos tyrėjus, kadangi švietimas ir ugdymas yra vienas tų laukų, kur visuomenė ir politika susiduria, ypač – sovietmečiu.
Nors knyga ir parašyta dviejų istorikų, tačiau jų indėlis – labai nevienodas, kadangi Grišinaitė, kaip informuojama pratarmėje (p. 8), parašė tik du iš penkių pirmojo skyriaus poskyrius (iš viso knygoje – keturi skyriai). Knyga ir šiaip atrodo labai grybkauskiška nuo pat pirmų puslapių, ji net ir pristatoma kaip ankstesnio Grybkausko tyrimo Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais (2011) tęsinys (p. 7–8). Tad ir Inžinierių pagal planą privalumai, galimi trūkumai ar polemikos taškai plaukia ne vien iš šio konkretaus tyrimo, bet ir iš bendro (pagrindinio) autoriaus įdirbio sovietologijos lauke. Grybkauskas per pastarąjį dešimtmetį susikūrė solidaus mokslininko reputaciją, jo darbai skaitomi ir vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje; visai neseniai jo knyga Sovietinis „generalgubernatorius“: Komunistų partijų antrieji sekretoriai Sovietų Sąjungos respublikose (2016) buvo išversta ir publikuota Latvijoje. Grybkausko tyrimai išsiskiria dviem pagrindinėmis savybėmis: naudojamų šaltinių baze ir itin plataus konteksto išmanymu. Istorikas yra sukaupęs bene didžiausią paties įvairiausio rango „buvusiųjų“ – nuo LKP CK narių iki įvairių įstaigų darbuotojų ar tiesiog sovietmečio kasdienybės liudininkų – interviu archyvą. Ar pavyksta jam visuomet išlaikyti reikiamą distanciją nuo šio šaltinio – kitas klausimas, vis dėlto turėti tokią bazę – neginčijimas privalumas. Be to, Grybkauskas neužsiciklina ant interviu kaip patikimesnio ar patogesnio šaltinio, tad daug dėmesio skiria ir archyvams. Galiausiai, lietuviškoje istoriografijoje, kurioje pakankamai įprasta atlikinėti „atvejo analizes“, kalbėti apie Lietuvos savitumą, o kontekstą kurti tik santykių su Maskva perspektyvoje, Grybkauskas kaip bene niekas kitas laisvai žongliruoja įvairiausiais sovietologiniais kontekstais – ne tik Latvijos ar Maskvos, bet ir gerokai svetimesniais ir tolimesniais. Kitaip tariant, jo tyrimai nėra grynai lituanistiniai, bet ir pakankamai sėkmingai įsipaišo į bendrą pasaulinį sovietologijos lauką, ypač knyga apie antruosius sekretorius. Abu šiuos privalumus aiškiai matome ir šioje knygoje: čia taip pat kaip šaltinis figūruoja amžininkų pasakojimai, kurie papildo Lietuvos, Rusijos, Latvijos ir Estijos archyvuose tyrinėtų dokumentų pagrindu atliktą tyrimą. Knygoje taip pat gausu įvairaus pobūdžio konteksto, skaitytojui pasakojančio ne tik apie KPI steigimą, bet ir pristatančio situaciją ar konkrečius atvejus tokiuose Dievo (ir lietuvio) užmirštuose kampeliuose kaip Biškekas (Frunzė), Ašchabadas ar Kišiniovas.
Knyga pakankamai sėkmingai atskleidžia, kad sovietinę sistemą gali vartyti kokiais tik nori pjūviais, tačiau tam tikros konstantos egzistuoja – net ir kalbant apie inžinierių ugdymą, sistema lieka nelanksti ir negeba prisitaikyti prie nuolat kintančių tikrovės sąlygų. Parodoma, kad planavimo principai (ne)veikė ne tik ekonomikoje, bet ir švietime. Iš pradžių inžinierių sluoksnį sistemai tarsi reikėjo sukurti, planuoti, o dėl išaugusio poreikio inžinieriaus profesija atrodė prestižinė, stojant į aukštąsias mokyklas vykdavo dideli konkursai. Tačiau ilgainiui situacija apsivertė: įstoti darėsi vis lengviau, o sovietmečio pabaigoje teko konstatuoti, kad vienų inžinerinių specialybių buvo perteklius, kitų – didelis trūkumas (p. 122). Svarbu atrodo ir tai, kad autoriai rodo pakankamai dinamiškos ir gyvos sovietinės visuomenės vaizdinį, suformuluodami prielaidą, kad lietuviškosios, etniškai monolitiškos inžinerijos susiformavimui didžiulę įtaką padarė ne tik LKP vadovai, bet ir aukštųjų mokyklų vadovų iniciatyvos, visų pirma Juozo Kupčinsko ir Baršausko (p. 129).
Pagrindiniai knygos trūkumai slypi jos koncepcijoje, dėl kurios knyga atrodo iki galo neišbaigta ir neapgalvota. Knygą ir jos leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba, tad pradinis jos taškas buvo projektas, o galutinis – skaitytojams pristatyta knyga. Idealiu atveju šis kelias turi būti labai ilgas: atsiranda idėja, ji detalizuojama, sukuriama būsimo tyrimo vizija. Tuomet vykdomas tyrimas, kuris niekada nepavyksta taip, kaip buvo įsivaizduojamas, rezultatai įvertinami, permąstomi, perrašomi ir tik tada skaitytojui pateikiamas galutinis rezultatas – knyga. Šiuo atveju atrodo, kad permąstymui galbūt nebeliko laiko ar noro. Vien atsivertus turinį matyti, kad koncepcija ir turinys nebuvo iki galo apmąstyti: antai paskutinis trečio skyriaus poskyris apie ideologinį inžinierių mokymą per visą sovietmetį užima varganus keturis puslapėlius, o ir jų pusę – nuotraukos. Po jo knygoje įtalpinamas paskutinis, trumpiausias skyrius apie paskyrimus dirbti baigus studijas, kuris nesuskaidomas į poskyrius, nors yra tik keliais puslapiais trumpesnis už antrą skyrių „Inžinerijos lituanizacija“, kuriame buvo keturi poskyriai.
Koncepcijos išsigryninimo problemos ryškiau atsiskleidžia įvade: klausimai, į kuriuos bandoma atsakyti, preciziškai taip ir nesuformuluojami. Pabiromis (kas puslapį po vieną-dvi) suminimos temos ar problemos, kurias norėtųsi tirti: čia ir inžinerijos, kaip socialinio sluoksnio, tapsmas (p. 10), klausimas, kodėl ir kokiu būdu inžinieriai netapo internacionalizmo nešėjais, o „įsivietino“ (p. 13), čia pat paminimas Sniečkaus fenomenas. Vėliau (p. 16) tikslai formuluojami naujai, tačiau vėlgi nepakankamai preciziškai. Kai kurie tikslai formuluojami per neiginius ir projektinius burtažodžius: „Nesame mitų griovėjai, sau nekeliame tikslo paneigti ar patvirtinti atskiruose visuomenės sluoksniuose jau įsigalėjusias nuostatas. Mūsų tikslas yra pažvelgti giliau ir atskleisti ne vieno ar kito veikėjo blogus darbus ar nuopelnus, o ištirti to meto socialinės sanklodos ypatybes“ (p. 14). Todėl skaitant knygą atrodo, kad jos koncepcija yra paremta pirmine-projektine vizija, kuri taip ir nepakito po atlikto tyrimo.
Tai nulėmė kai kuriuos trūkumus, kurie ryškiausi plačiausiai aprėpti bandančiame pirmame knygos skyriuje „Technicizmas ir asmens socializacija“, jis atrodo kiek eklektiškas ir painus. Pavyzdžiui, vien pirmame poskyryje „Technicizmo kultūra sovietmečiu“ keistoki atrodo ekskursai į tarpukarį, primenant, kad „humanitaro, filologo Antano Smetonos vedama Lietuvos valdžia nematė kokių nors didesnių perspektyvų inžinerijai“ (p. 36; o šią tezę, panašu, suformuluoti padėjo dar 1974 m. išleista Solomono Atamuko knyga Nauja Lietuva, nauji kadrai). Arba: „Lietuvoje inžinierius taip nė karto ir netapo pagrindiniu meno kūrinio veikėju. […] Ši literatūrinė tradicija – nerašyti apie miestą, techniką ir inžinierius buvo pratęsta ir sovietmečiu“ (p. 37). Juolab įvade rašoma: „Intensyvi, ypač nuo 7-o dešimtmečio pramonės plėtra sovietmečiu kontrastavo su agrarinės tarpukario Lietuvos Respublikos situacija, kurioje negausūs inžinieriai užėmė ypatingą socialinę padėtį“ (p. 13). Kaip nelabai reikalinga ir taip klampokame tekste pasirodo Martino Heideggerio nuomonė apie augančio šiuolaikinio nihilizmo priežastis, o demonstruojama priešprieša tarp humanitarų ir inžinierių (kurią neva įrodo Romualdo Ozolo dienoraščio citatos, Rolando Pavilionio ir Meilės Lukšienės pasisakymai ar tekstai, tarsi menkinantys ne humanitarus) irgi atrodo kiek dirbtinoka. Abejoju ir tokiu gan suprimityvinančiu galutiniu skyrelio apibendrinimu: „šiandien Lietuvoje dar išlikusi tiksliųjų mokslų ir humanitarų šalininkų priešprieša iš esmės yra sovietinis vedinys“ (p. 45). Panašiai būtų galima narstyti ir kitus šio skyriaus poskyrius, vieni jų pavyko labiau, kiti – mažiau, tačiau apskritai skyriuje pasigendama aiškesnio apmąstymo: kas nagrinėjama, ką norima pasakyti ir kas pasakoma.
Tolimesnė knygos eiga kur kas sėkmingesnė ir aiškesnė, o tam padeda ir susiaurėję laikas bei erdvė. Užuot bandžius pateikti kažkokias kone visą kultūrą apimančias įžvalgas, likusiuose trijuose skyriuose susitelkiama į pakankamai aiškias erdves ir asmenis: Sniečkus, Baršauskas, KPI, VISI, bendras politechnikos institutų kūrimas SSRS, etc. Tad nors konceptualiai knyga neatrodo galutinai išpildyta ar vientisa, pats tyrimas ir įnašas į lietuvišką istoriografiją yra pavykęs ir sėkmingas.
