Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Rugsėjo 22 d. festivalio „Open Books“ pašonėje įvyko pirmoji teksto redagavimui skirta konferencija REDA. Konferenciją kuravo leidyklos Lapas įkūrėja Ūla Ambrasaitė, redaktorė Aira Niaurionytė ir rašytoja Gabija Grušaitė, jos tikslas – „sukurti forumą, kuriame apie kalbą atvirai diskutuotų rašytojai, redaktoriai, akademinė bendruomenė ir suinteresuoti lietuvių kalbos vartotojai“.

Konferencija skirta redagavimui – bene pirmąkart Lietuvos kultūros padangėje sušmėžavęs paukštukas. Apie ją organizatoriai viešai ėmė kalbėti dar vasarą socialiniuose tinkluose, kiek rečiau – naujienų portaluose ir kultūrinėje spaudoje. Pripažinsiu, suintrigavo iškart, o lūkesčiai kilo gal net per dideli. Skaitant žinutes apie būsimą renginį, netruko užgimti ir hipotezė, kodėl konferencija apskritai atsirado. Kuratorės pasakojo apie pokalbius Knygų mugės metu, pripažįstant, kad nors tai mažai reflektuojama, redaktoriaus figūra leidyboje yra bemaž esminė, nes redaktorius palydi kiekvieną tekstą į viešumą. Tačiau, man rodos, tikrosios priežastys buvo kiek pragmatiškesnės: spėčiau, kad rengdamos konferenciją kuratorės kiekviena pasiūlė su redaktorių darbu susijusią problemą, su kuriomis pačioms tenka susidurti. Ambrasaitei, kaip leidyklos vadovei, kylanti problema yra redaktorių honorarai, kuriuos pagrįsti projektų sąmatose yra sunku, apie ką ji kalbėjo ir savo pranešime. Kultūros tarybų ir fondulių ekspertams ši eilutė atrodo nepakankamai reikšminga, dažnai – vieta, kur galima sutaupyti. Juk šventvagiška finansuoti tiek, kiek užsiprašė – geriau visuomet biškį (svetimybė, – red. past.) nukirpti. Niauronytės, kaip redaktorės, iškelta problema – apie redaktorius niekas nekalba, o jei ir kalba, tai neigiamai. Antai vieną tekstą portale 15min.lt ji pradėjo tokiu pasažu: „Kai pasakau, kad esu tekstų redaktorė, pašnekovai (jei ne iš leidybos ar literatūros srities) dažnai susigūžia ir net pradeda keistai teisintis, kad štai jie netaisyklingai kalba, kad rašydami daro klaidų ir jiems dėl to baisiai gėda“. Grušaitei problema yra pats darbas su redaktoriais – prisikabinėja prie visko, siūlo savo variantus, skatina pagalvoti apie vieną ar kitą dalyką, gaišina autorių, nors viskas yra apgalvota. Tai ji iliustravo savo pranešimu, kuriame pristatė eksperimentą – keliems redaktoriams pasiūlė suredaguoti tą patį rašomo romano fragmentą. Pridurčiau, kad ryšys kartais abipusis – prisikabinėji, siūlai variantus, skatini rimčiau pagalvoti apie vieną ar kitą dalyką, skiri laiką ir jėgas, o autorius prigimtine teise atsako: apie viską jau pagalvota, mielas redaktoriau.

Platus problemų laukas, kurio pirmam impulsui prabilti apie redaktorių darbo specifiką visiškai užtenka. Vis dėlto nepakankamai platus visumai aprėpti. Programą kuratorėms pavyko sudaryti solidžią: įžvalgomis dalijosi ir leidybos pasaulio atstovai (Vitalija Maksvytė, Erika Lastovskytė), ir redaktoriai (Dangė Vitkienė), ir rašytojai (Grušaitė), ir mokslininkai (Paulius Subačius, Dovilė Gervytė, Giedrius Tamaševičius), kalbinį eksperimentą pasiūlė ir menininkė Agnė Jokšė. Kai kuriais atvejais šios skirtingos terpės persidengdavo: Danutė Kalinauskaitė kalbėjo tiek kaip rašytoja, tiek kaip redaktorė, tiek kaip buvusi VLKK narė, Ambrasaitė ir Saulius Repečka – kaip leidėjai ir redaktoriai. Spektras platus, bet nebuvo nė vieno naujienų portalo redaktoriaus, nė vieno kultūros periodinio leidinio atstovo (kurie apie vargus dėl kalbos, ar tiksliau, redagavimo, leidybos ir egzistavimo šioje mažoje, nuo valstybės paramos priklausomoje rinkoje kalba daugiau nei du, jei ne tris dešimtmečius), trūko ir perspektyvos apie senųjų raštų, istorinių šaltinių leidybą, kurioje taip pat nuolat reikia reflektuoti kalbos subtilybes. Bet čia mintys ateičiai – bjaurus būtų įprotis priekaištauti švediškam stalui, kokių užkandžių ant jo pasigendi (stilius, – red. past.)

Konferencijoje kalbėjusios ir aktyviausiai į pranešėjų mintis reagavusios kuratorės nuolat kartojo tą patį leitmotyvą: redaktoriai įgyvendina valstybės (ar VLKK) kalbos politiką. Įsivaizdavimas, kad redaktorius visų pirma yra kažkieno politikos įgyvendintojas, yra simptomiškas ir atskleidžia, kad ne tiek visuomenėje slypi redaktoriaus darbo neįvertinimas ar nesupratimas, kiek patiems redaktoriams yra kilusi identiteto krizė, kurią perima ir su jais dirbantieji. Jei priimame požiūrį, kad redaktorius yra kalbos politikos įgyvendintojas, redaktorių uždarome net ne amatininko ceche, o manufaktūroje – redaktorius prilyginamas (stiliaus klaida, – red. past.) darbininkui, į beveik pagamintus batus įveriančiam raištelius ir atiduodančiam prekybai. Pataisyk kablelius, pataisyk stilių ir siunčiam į spaustuvę.

Pastaruoju metu vyksta išsilaisvinimas nuo institucijų ir asmenybių sukurto represyvaus santykio su kalba, arba, kaip pasakytų klasikai – kalbos ideologijos. Panaikintas didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, net į konferenciją pakviestas Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka stengėsi parodyti, kad nėra ko kalbos bijoti, kad baudų Inspekcija jau senokai nebeskirianti. Galiausiai, tiesa, savo pavyzdžiu įrodė, kad bijoti reiktų nebent savo paties netobulumo. Bet laisvėjant neišvengiamai kyla klausimas – ką su ta laisve veikti?

Patogu būti bet kokios institucinės politikos įgyvendintoju – visų pirma, išvengi identiteto krizių, nes nėra dėl ko kelti klausimų; antra – turi žaibolaidį, apsaugantį nuo konfliktų. Aš juk nekaltas, kad žodžiai broma, dekis ar galka yra nevartotinos svetimybės – aš tik įgyvendinu kažkieno politiką, neklausdamas, kiek ji prasminga. Todėl imk savo tarpuvartę, užtiesalą ar kukulį ir samdyk mane, kad leidykla negautų baudų už politikos neįgyvendinimą. Kitaip tariant, formos – taisyklingumo, purizmo, kablelių – klausimas nustelbia turinį. O jeigu redaktoriaus darbo tikslu ir prasme įvardiji ne politikos įgyvendinimą, o aukštesnę teksto kokybę, siekį užtikrinti kuo sėkmingesnį komunikacijos tarp skaitytojo ir autoriaus aktą, tuomet tenka sau ir savo darbui kelti kitus, visų pirma kokybinius, vertinimo kriterijus. O tai jau nelabai patogi būklė. Šia prasme neretai akcentuojama griežta skirtis tarp kalbos ir turinio redaktorių galbūt dar labiau kenkia patiems redaktoriams, nes sukuria įspūdį, kad tik dalis dirbančiųjų su tekstais turi teisę kažką pasakyti ir apie turinį. O pastarųjų, kaip ne kartą užsiminė pranešėjai, Lietuvoje stinga, niekas neruošia, visi jie savamoksliai.

Nuo tokio vertinimo, laimei, atitraukė konferencijos turinys – pranešėjai kalbėjo labai plačiai, kalbos politikos klausimai buvo pastebimi, tačiau neakcentuojami. Kalinauskaitė pasakojo, kaip buvo panaikintas didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, Tamaševičius lyg koks psichoterapeutas paguodė norminės kalbos traumuotus susirinkusiuosius, reabilituodamas nabagą, sarmatą, latrą ar strioką; Subačius pademonstravo, kokia subtili ir trapi yra (kalbos) klaidossąvoka. Vis dėlto sureaguoti ir kvestionuoti vis pasikartodavusio vertinimo, kad redaktorius yra kalbos politikos įgyvendintojas, nesiimta, nors netiesioginės polemikos būta. Pavyzdžiui, Gervytės teigimu, redaktoriai apie savo darbą turėtų mąstyti kaip apie katalizuojantį poveikį autoriui; Vitkienė atsisakė tapatintis tik su klaidų taisytojo role. Šia prasme didžioji dalis pranešėjų buvo terapeutai, guodžiantys sunkia kalbos liga sergančius susirinkusiuosius – pacientus.

Atsispiriant nuo kolektyvinio pagulėjimo ant Tamaševičiaus kušetės, norisi pereiti prie esmės: jeigu iš redaktorių reikia tik kablelių sudėliojimo, svetimybių išrankiojimo, sintaksės pataisymo – kalbos politikos įgyvendinimo – tai tokia REDA neturi prasmės. Paverčiant šį darbo aspektą esminiu, spėju, kad net lietuviška, ne ypač gudri ChatGPT versija dažną redaktorių po kelerių metų nukonkuruos. Net ir dabar paklaustas, ką mano apie kalbos klaidas, šis atsako: „Kalbos klaidos yra natūralus dalykas ir daugeliui žmonių jų padaryti yra neatsiejama kalbos vartojimo dalis“. Matyti, kad kiek ilgiau užtruks su sintaksės įvaldymu, bet sintaksė taip pat nuolat kinta, o pastarojo dvidešimtmečio tendencija – įsiveržiančios angliškos sakinio konstrukcijos. Pavyzdžiui, citata iš Lapo naujienlaiškio, už kurį Ambrasaitė susilaukė kritikos, aptartos ir jos pačios pranešime: „Leidyba seniai nebėra apie knygų spausdinimą ir pardavimą“. Kaip ciniškas, bet vis dėlto optimistas, manau, kad tokios sintaksės konstrukcijos rašytiniame tekste lietuvių kalbai nereikalingos, svetimos ir taisytinos, bet jeigu jos atsiras (o jau atsirado, toliau jų tik daugės), kalbos pasaulis nesugrius.

Aišku, redaktorius redaktoriui nelygu: redaktoriui prisiimti atsakomybę už autorių, t. y. imtis kūrinį perrašinėti ir gelbėti autoriaus kailį, kaip pasakojo Kalinauskaitė, arba užimti turinio kontrolieriaus vaidmenį, nevalia; konfliktai tarp autoriaus ir redaktoriaus dažnai neišvengiami; yra vietų, kuriose dirbant nereikia nieko kito nei būti kalbos prievaizdu (pavyzdžiui, politinėse ar teisinėse institucijose) – visą šį kontekstą reikia turėti galvoje darant apibendrinimus. Bet būtent tokios konferencijos suteikia galimybę modeliuoti idealius scenarijus, kuriuose niuansus galima kiek pamiršti. O tokiu atveju redaktoriai turi prisiimti atsakomybę ne už politiką ar jos įgyvendinimą, o, kaip siūlė Gervytė, matyti save kaip darančius katalizuojantį poveikį autoriui. Kitaip, kolegos, mūsų laukia išnykimas.

Kalba yra mąstymo įrankis, o ne atvirkščiai – tezė, kone diagnozė, kurią kalbos vartotojams NŽ-A puslapiuose beveik prieš trisdešimtmetį išsakė Mantas Adomėnas, kalbėdamas apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos kalbėjo ir konferencijos dalyviai – klaidas, taisyklingumą, kalbos politiką ir ją įgyvendinančias institucijas (žr. NŽ-A, 1995, Nr. 1). REDA suteikė galimybę apsilankyti gydytojų konsiliume ir dar kartą įvertinti, kokia paciento būklė. Situacija keičiasi į gera, pacientas sveiksta, bet ligos simptomų išlieka nemažai. Galbūt po dešimties metų vyksiančioje jubiliejinėje konferencijoje šiųmetinis turinys jau bus dar vienas atramos taškas, nuo kurio atsispyrus bus galima apmąstyti dešimtmečio tendencijas. Neatsitiktinai kalbu apie tokią ilgalaikę perspektyvą – būtų apmaudu, jei šis padangėje sušmėžavęs paukštukas išskristų žiemoti į šiltesnių honorarų kraštus. Redaktoriams Lietuvoje reikia nuolat mąstyti apie savo darbą ir identitetą, o būtent tokią galimybę ir suteikė šių metų REDA.