Dizainerė Laura Grigaliūnaitė
Ant pusiau išsilydžiusių mantijos uolienų plūduriuojančios litosferos plokštės juda nuolat. Mes to nejaučiame, kol šių judėjimų sukelti procesai neprasiveržia į žemės paviršių, plutą – tada įvyksta žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, formuojasi naujos kalnų grandinės. Panašiai, man atrodo, yra ir su istorijos mokslu: plūduriuodamas kažkur universitetų ir tyrimų institutų, centrų koridoriuose, jis nuolat juda, tačiau to pasekmes pajaučiame tik kai šis judėjimas galiausiai prasiveržia į viešumą – knygos, straipsnio, parodos ar diskusijos pavidalu. Ievos Balčiūnės disertacijos pagrindu išleista knyga Augintiniai: Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje, manding, yra vienas tų žemės drebėjimų, kurio proga verta apmąstyti ne tik patį gamtos reiškinį, bet ir lauką, kuriame jis atsiranda.
Lietuvoje pastebimas aiškus poslinkis nuo politinės prie socialinės istorijos, ypač kalbant apie sovietmečio istoriją. Politinė istorija, aišku, niekur nedingo ir nedings, tačiau pastarojo dešimtmečio tendencija akivaizdi. Tomo Vaisetos, Valdemaro Klumbio, Dalios Leinartės ir daugybės kitų sovietologų darbai atsitraukė nuo ankstyvojo nepriklausomybės laikotarpio tendencijų, kuriose aiškiai dominavo politinės istorijos tematika, ir pasuko socialinės istorijos kryptimi; jaunosios kartos tyrėjai irgi vis mieliau renkasi socialinės istorijos tyrimus. Čia pavyko atrasti ir nuobodulio visuomenę, ir seksualumą, ir lyčių santykius, ir kasdienybę. Tokių tyrimų poreikis aiškiai matomas ir visuomenėje: reikšminga dalis socialinės sovietmečio istorijos tyrimų publikuojama nebe standartiniu „akademinės plytos“ formatu ir 300 egz. tiražu; knygos rašomos nebe siauram kolegų ratui, o skaitytojams, kurie domisi praeitimi. Mokslininkų knygos perkamos, vertinamos, sulaukia įvairių apdovanojimų. Šias tendencijas konstatuoti jau darosi banalu (nors dar prieš dešimtmetį tokia situacija atrodė sunkiai įsivaizduojama), tad belieka kelti vištos ir kiaušinio klausimą: ar atviriau komunikuojantys praeities tyrėjai formuoja visuomenės poreikius, ar besikeičianti visuomenė primeta savo prioritetus mokslui?
Kiekvienas naujas tyrimas visų pirma praplečia mūsų žinojimo ribas ir suaktualina klausimus, kurie iki tol arba menkai pažinti, arba laikyti trivialiais ar neįdomiais. Bet dar svarbiau – jie praplečia ir mūsų nežinojimo ribas, vėl ir vėl judina tektonines plokštes. Nors Balčiūnės knygos pavadinimas akcentuoja vaikų patirtis, bet tyrimo objektas kur kas platesnis, ir knyga vis dėlto daugiau pasako ne apie vaikus, kuriais atsikratoma, o tuos, kurie atsikrato – brėžiant labai plačiais mostais – sovietinę visuomenę. Knyga susideda iš keturių dalių, nors pjauti būtų galima ir stambiau. Pirmose dviejose nagrinėjamas institucinis tinklas, kuriame nereikalingi vaikai atsidurdavo sovietmečiu: nuo vaikų namų iki internatų ir specialių globos įstaigų, jų esminės problemos ir priežastys, kodėl jie ten atsidurdavo. Trečioje ir ketvirtoje dalyje nagrinėjamas fizinis atsikratymas vaikais: nėštumo nutraukimo ir infanticido praktikos sovietų Lietuvoje. Jeigu rekonstruoti institucinį tinklą yra įveikiama užduotis, tai tirti aborto praktikas ar vaikžudystę, akivaizdu, yra gerokai sudėtingiau. Grubiai apibendrinant, sovietmečio istoriniai šaltiniai nenoriai kalba apie seksualumą, negalią, (realias) visuomenės problemas, sistemos trūkumus ir didesnio masto nelaimes. O ir priėjimas prie šaltinių kartais gali būti komplikuotas. Pavyzdžiui, kai kuriuose archyvuose kartais imama mosuoti bendruoju duomenų apsaugos registru net kalbant apie sovietinius dokumentus, konstruojamos hipotetinės situacijos, kodėl negalima išduoti, pavyzdžiui, rajono vykdomojo komiteto dokumentų: o jeigu tarp jų pasitaikys įvaikinimo (beje, viena iš knygoje nagrinėjamų temų) aktas?
Konkrečios istorijos, kurias Balčiūnė tarp skurdžių šaltinių vis dėlto atranda, yra žiaurios, šokiruojančios ir darkart verčiančios permąstyti visą gyvenimo sovietmečiu patirtį. Ne apie (ne)nutiestus kelius ar (ne)pastatytas elektrines, (ne)atimtą nuosavybę norisi kalbėti, o apie socialinę tikrovę ir institucijas, turėjusias apsaugoti pažeidžiamiausius visuomenės sluoksnius. Net ne skurdžiaisiais ar žiauriaisiais pokario metais, o sovietų valdžiai nusistovėjus, sovietinėje gerovės valstybėje. Keletas pavyzdžių, pateikiamų knygoje: kadangi įvaikinimo institutas veikė itin prastai, o ir pati praktika visuomenėje buvo stigmatizuojama, klestėjo šešėlinė rinka – būtent rinka, kur vaikai turėjo savo vertę. Lietuvos provincijoje nuo 1955 m. akušere dirbusi moteris Balčiūnei pasakojo, kad „būdavo atvejų, kai skurde gyvenančios motinos už bulvių maišą parduodavo savo naujagimius vaiką turėti norėjusiems žmonėms“ (p. 152). Arba: viena yra oficiali statistika, pagal kurią sovietų Lietuvoje kasmet buvo atliekama 45 000 abortų (p. 167, kosminis skaičius!), kita yra liudijimas tų, kurie tuos abortus praktiškai be nuskausminimo turėdavo atlikti, kone konvejerio principu, po keliolika per dieną: „Tu įeini, apsirengi, užsimauni pirštines. Toks bliūdas, toks dezinfekavimui, pirštines pamirkai, ten moterį įstumia, ta moteriškė įeina, nu, toks įspūdis kaip skerdykloj. Tau tą moterį įstumia, tu paguldai ją, padarai tą, staigiai suleidi vaistus, greit greit greit padarai, nes reikia jau kitą, kita už durų stovi, tą išstumi“ (p. 181). Arba: nors šaltiniai itin nenoriai ir aplaidžiai kalba apie vaikžudystės atvejus ir aplinkybes, bet vienas dokumentas vien per aštuonis mėnesius 1966 m. Šiaulių apylinkėse užfiksavo penkis mažamečių vaikų smurtinės mirties atvejus: „Joniškio rajone girtas tėvas uždusino su pagalve, Radviliškio rajone vieniša motina pagimdžiusi leido nukraujuoti, Šiaulių rajone vieniša motina sušaldė ir nukraujino, Šiaulių mieste du kūdikiai buvo nužudyti su pagalviu“ (p. 215). Arba ką reiškia tai, kad net sovietiniai dokumentai nuolat pabrėždavo, jog vaikų namuose dirbo moterys, kurios „amoralios, nedrausmingos, girtuokliauja ir tiesiog sunku bet kam įsivaizduoti kaip jos kūdikių namuose atlieka savo darbą“, „vaikų nemyli ir nenori su jais dirbti“, kad inspekcijų metu vis pasitaikydavo „atvejų, kai vaikai buvo sumušti“ (p. 84). O kiek tokių istorijų apie sisteminę nepriežiūrą, prievartą ar net seksualinį beglobių vaikų išnaudojimą (p. 95–96) taip ir lieka ta nebylia dauguma, balsais, kurių nebeprakalbins joks istorikas, nes jie nėra dokumentuoti, o žmonės apie tokias savo patirtis tiesiog nekalba? Susidūrus su tokiais emocingais šaltiniais, istorikui kyla pagunda leisti šaltiniui kalbėti, prisiimti nebe tyrėjo, o dramaturgo vaidmenį. Būtent tyrėjos balsas ir yra viena didžiausių šios knygos stiprybių: Balčiūnė emocijoms nepasiduoda, nors ir užsimena, kad emociškai tyrimas buvo labai sunkus, bet ir nenusišalina nuo dalyvavimo pasakojime, neleidžia šaltiniams jo užvaldyti.
Kadangi atsikratymo vaikais praktika atsirado kartu su žmonija ir išlieka opia problema bet kurioje modernioje ar postmodernioje visuomenėje, demonizuoti vien sovietmečio nereikėtų. Vis dėlto būtent sovietmetis suformavo sistemą, kurią paveldėjo ir nepriklausoma Lietuva – su institucijomis, į jas patenkančiais ir jose dirbančiais žmonėmis, su ydomis, ir su pačia visuomene. Nors didelė dalis Balčiūnės nagrinėtų skaudžių istorijų ir praktikų yra susijusios su skurdu ir asocialumu, su žmonėmis, kurie kentėjo nuo priklausomybių, smurto, etc., vis dėlto atsikratymo vaikais praktika toli gražu nebuvo būdinga tik labiausiai vargstantiems visuomenės sluoksniams ar sociumo pakraščiams. Kitaip tariant, ši knyga nėra apie kažkokią egzotiką ar nuokrypius nuo sovietmečio „normos“, ne – tai yra grynoji socialinė istorija, – o tai ir labiausiai šokiruoja skaitant knygą. Pavyzdžiui, savaitiniuose darželiuose (kai vaikai visai savaitei atskiriami nuo tėvų ir grįžta tik savaitgaliams, o kartais negrįžta mėnesį ar net metus – tai irgi tėvų atsikratymas vaikais, kad ir laikinas) didelę dalį vaikų sudarydavo sovietinio kultūros ir politinio elito vaikai. Knygos išvadose taip pat kalbama apie visuomenę, ne atskirą jos segmentą: konstatuojama, kad abortas tapo parankiausiu šeimos planavimo metodu, o vaikžudystė visuomenėje praktiškai tapo ar išliko toleruojama (p. 240). Šalia šios visuomenės stovi minimaliai funkcionalus institucinis tinklas, turėjęs spręsti beglobių vaikų problemą, bet nesugebėjęs: „Kaip elgiamasi su vaikais, patekusiais į socialinės rūpybos sistemą, atsidūrusiais įstaigose, praktiškai išvis nebuvo kontroliuojama, arba tik paviršutiniškai. […] Dalis vaikų įstaigų darbuotojų jų sąskaita spręsdavo savo vartojimo poreikių deficito sąlygomis sunkumus, negana to, fiksuojami smurto, nepriežiūros, dingimo be žinios, savižudybių, žalojimosi, medicininio apleistumo, fizinių bausmių, maisto trūkumo ir prastos kokybės, neslaugymo, psichologinio smurto ir kt. atvejai, tai rodo ir bendresnio pobūdžio visuomenės požiūrio į šeimos užnugario neturinčius vaikus problemą“ (p. 242).
Šis tyrimas gerokai praplečia mūsų supratimą apie erdves ir praktikas, apie kurių kasdienybę iki tol žinojo tik toje sistemoje dirbę ar per ją praėję asmenys. Bet kartu kyla ir daugybė klausimų, į kuriuos atsakymo kol kas neturime. Vienas jų, bauginančiai persekiojęs skaitant knygą – kaip greitai ši sistema ir jos sraigteliai, ši visuomenė gebėjo keistis po nepriklausomybės atkūrimo? Bijau, kad staigių lūžių čia nebuvo. Bet norint į šį klausimą atsakyti, reikia laukti naujų žemės drebėjimų.
