Prieš pat prisėsdamas prie šio teksto, nusiunčiau į Popiežiaus Rūmų Prefektūrą – Šventojo Sosto biurą, atsakingą už Šventojo Tėvo audiencijų, tiek privačių, tiek bendrų, organizavimą – prašymą, kad po poros savaičių popiežius Leonas XIV suteiktų galimybę trumpai su juo pasisveikinti grupei paauglių iš Kyjivo. Regis, eilinis darbinis dokumentas, bet net pats nustebau, kai tiesiog apsižliumbiau perskaitęs vieną pastraipą: „Jaunuoliai iš keleto Kyjivo mokyklų norėtų padėkoti Šventajam Tėvui už elektros generatorius ir kitą humanitarinę pagalbą, kuri ženkliai prisidėjo prie to, kad Kyjivo miestas galėtų išgyventi praeitą žiemą“.
Senokai taip jautriai nereagavau – turbūt nuo Kryžiaus kelio šių metų Gavėnios priešpaskutinį penktadienį Kyjivo Šv. Sofijos soboro teritorijoje. Kryžių nešė vyriškiai ir merginos, dėl karo netekę kojų arba rankų. Seniau tokios reakcijos pasitaikydavo dažniau – lankantis prie namų, kuriuose sudegė „eilinės“ šeimos po „eilinių“ bombardavimų Kryvyj Rihe, Odesoje, Ternopilyje (800 km nuo „fronto“!), Kyjive, Charkive ir kitur. Dažniausiai pravirkdavau 2022 m. balandžio ir gegužės mėnesiais, vos pamatęs okupantų (tyčia!) išniekintus kūnus Kyjivo apylinkių vietovėse: Borodiankoje, Vorzelyje, Irpynėje, Bučioje. Šie vaizdai giliai įsirėžė į atmintį, juolab kad tie žmonės (ir kūdikiai!) buvo nukankinti vos 22–23 km atstumu nuo Apaštalinės nunciatūros. Vaizdai keliomis dimensijomis viską suvedė į viena: tuo metu, kai šie žmonės buvo kankinami, aš girdėjau tik sprogimus, šaudymus ir užuodžiau degančių namų kvapus. Kai kuriuos nužudytųjų kūnus, nufilmuotus dronais, mačiau kone tiesioginiame eteryje. Paskui, pamačius gausybę kūnų, viskas jau visiškai nauju būdu susiliejo į vieną emocinį sprogimą, kuris paskui mane lydėjo kelis mėnesius. O tai buvo tik karo, šiandien tebesitęsiančio penktus metus, pradžia.
2025 m. lapkričio pabaiga. Ukraina vis dar neturi priešnuodžių rusų dronams, kurie šimtais atakuoja Ukrainos įmones, vaistų, prekybos ir humanitarinės pagalbos sandėlius, šilumines elektrines ir elektros pastotes (apsauga nuo dronų tapo efektyvesnė tik 2026 m. sausio pabaigoje). Pagrindinių civilinės infrastruktūros trijų sluoksnių apsauga dar nėra baigta – kaip man aiškino energetikos ministras Denysas Šmyhalis, pilnas apsaugos įrengimo ciklas trunka apie dvejus metus, o daugeliu atvejų su darbais buvo pavėluota, užsiimta vos 2024 m. pradžioje, kai vertėjo pradėti bent pusantrų metų anksčiau. Ką ir kalbėti apie apsaugą nuo balistinių raketų – Ukrainai tiesiog trūksta priešraketinių gynybos sistemų ir amunicijos. Todėl vienas iš vyriausybės vadovų į konfidencialų posėdį pasikvietė grupę asmenų. Posėdžio esmė: beveik nėra abejonių, kad žiemą Kyjivas neturės ne tik elektros, bet ir šildymo, o gal ir vandens. Konfidenciali informacija nėra jau tokia konfidenciali, kadangi situaciją beveik visi supranta ir taip. Net ir nunciatūros vienuolės jau keletą savaičių komentuodavo: nebegirdėti gynybinių raketų, tik atskrendančių raketų sprogimai. Užtenka turėti ausis naktinių bombardavimų metu, kad suprastum situaciją.
Ką daryti? Iš Kyjivo, miesto, kuriame šiuo metu apie trys su puse milijono gyventojų, į apylinkes persikėlė maždaug 800 000 žmonių – visi turintys giminių ar pažįstamų kaimo vietovėse, kur galima tikėtis pasišildyti savo priemonėmis (dyzeliniais generatoriais, dujomis, malkomis ar granulėmis) ir turėti atskirą vandens šaltinį. Viena pažįstama žurnalistė man guodėsi: į užsienį išsiuntė savo mažametę dukrą kartu su sergančia mama. O ji pati lieka Kyjive: dar jauna, kaip nors ištvers ir šaltyje. Tokia migracija karo metu, beje, dažna: 2022 m. pradžioje Kyjive buvo apie keturis milijonus žmonių, apie pusantro milijono 2022 m. vasarį ir kovą pasitraukė. Jų vietą iš dalies užėmė maždaug milijonas persikėlėlių iš Ukrainos rytinių regionų.
Gruodis. Matau, kad mieste sumažėja diplomatų. Klausiu vienos didelės ambasados: kiek jūsų liko? Atsako: žinant, kad Kyjivą gali tekti visiškai evakuoti, buvo priimtas sprendimas dėl prevencinės dalinės evakuacijos, kad ambasadoje žiemos metu liktų tik apie 30 proc. personalo. Reikalui esant staigi evakuacija sukeltų mažiau problemų.
Sausis. Maždaug kas tris naktis Ukrainos miestai, ypač Kyjivas, intensyviai bombarduojami. Po kiekvieno išpuolio maždaug ta pati situacija: visas miestas ir jo apylinkės visiškai neturi elektros 24–36 valandas, kol dešimtys darbų komandų paskubomis nesuremontuos bent dalies elektros pastočių. Po to situacija sugrįš į „savo“ vėžes: paeiliui kiekvienam miesto kvartalui imama tiekti elektros energija, maždaug po 2–4 valandas per dieną.
Deja, šildymo maždaug pusė Kyjivo gyventojų neturi visiškai – nuo sausio vidurio iki kovo pabaigos. Likusioji dalis šildosi tik per tą patį 2–4 valandų laikotarpį per dieną, kai tiekiama ir elektra. Sausio pabaigoje man kaip tik prisireikia konsultacijos vienoje Kyjivo ligoninėje dėl menisko problemų. Visi ligoninėje su paltais, ir personalas, ir pacientai. Klausiu gydytojo, namie auginančio du vaikus: kaip išgyvenate šį laikotarpį, kai jūsų dukros negali eiti į darželį? Jis atsako: „Dėkui Dievui, viskas gerai, žmona pasiėmė neapmokamų atostogų, pabūna su dukromis namie, o dienos metu eina pasišildyti į šalia esantį prekybos centrą“. Tarp kitko, būtent prekybos centre nugirdau pokalbį tarp mamos ir jos paauglės dukros: „Eime nusipirkti maisto, ten mikrobanginėse krosnelėse pasišildysime ir suvalgysime. Juk žinai, kad namie nėra nei vandens, nei dujų, nei elektros“. Sugrįždamas mintimis į kitą vizitą ligoninėje, prisimenu ir dar vieną pokalbį su medicinos sesele. Klausiau, ar turi kaip pasiruošti maistą namie. Seselė nuramino, kad pas juos viskas gerai – nors neturi nei elektros, nei šildymo, tačiau turi dujų viryklei, todėl net ir jos dukra, gyvenanti gretimame kvartale ateina pasiruošti maisto. „Neturiu kuo skųstis“, – užbaigė seselė.
„Dėkui Dievui, viskas gerai“ ir „neturiu kuo skųstis“ – be abejo, ne vienintelės reakcijos, yra ir neigiamų. Bet vis tik vyrauja ganėtinai rami atmosfera. Visi mato, kad karas baisus, todėl nelabai kažko kito ir tikėjosi. Nunciatūros darbuotojai apie savo gyvenimo sąlygas ir nuotaikas pasakojasi nenoriai, reikia kone už liežuvio traukti konkrečiais klausimais. Tada išaiškėja, kad temperatūra butuose svyruoja nuo +2 iki +9 laipsnių, o šviesai kambariuose beveik visi naudoja specialias pakraunamas juostas – panašias į atšvaitus, kokius naudoja dviratininkai tamsiu paros metu, bet ryškesnes. Po pakrovimo jos keliolika valandų skleidžia blyškią šviesą. Tamsa – dar vienas žiemos palydovas Kyjive. Kartą nuėjau su viena vienuole į nedidelę parduotuvę. Jeigu didesni prekybos centrai turi savo generatorius, tai mažos parduotuvės veikia tamsoje. Įeiname į vidų, pasišviesdami telefonais išsirenkame prekes ir prieiname prie kasos. Pardavėjas minutėlei įjungia kasos terminalą ir priima apmokėjimą kortele.
Mokyklos, kaip ir darželiai, jau porą mėnesių neveikia. Ukrainos Rados pirmininko pavaduotoja man skundžiasi, kad ir jos kabinete temperatūra beveik nulinė, o sieną nuo drėgmės išmušė plėmai – prieš keletą metų darytas remontas nuėjo šuniui ant uodegos. Patalpose nėra ir vandens – nei tualetui, nei arbatai išsivirti. Todėl parlamento darbo grafikas irgi sutrumpinamas.
Po susitikimo su užsienio reikalų ministru, ministerijos darbuotojų klausiu: kaip laikotės? Atsako: „Kaip matote, ministerija turi generatorių, todėl turime elektros, bet visu pajėgumu dirbti generatoriui būtų per brangu, todėl 80 proc. darbuotojų kasdien dirba iš namų – tai yra iš ten, kur turi elektros ir šilumos. Į ministeriją daugiausiai ateiname tik susitikimams su delegacijomis iš užsienio“.
Vasaris. Ispanijos ambasadorius manęs klausia, kur galima rasti meistrą, galintį sutaisyti generatorių – jų turimas nebeužsiveda, o dauguma meistrų ir specialistų mobilizuoti į kariuomenę. Lietuvos ambasadorė irgi pasiskundžia, kad dirbti sunku, nes nuo didžiulių apkrovų ir nuolatinio naudojimo sugedo ir jų generatorius.
Atvyksta įvairios humanitarinės pagalbos grupės. Generatoriai ir mobiliosios katilinės atvežamos iš įvairių šalių. Visos bažnyčios, kur tik įmanoma, automatiškai tampa humanitarinio prieglobsčio erdve. Parapijos stengiasi įrengti lauko palapines arba patalpas viduje, kur būtų galima prisijungti prie interneto, išgerti karštos arbatos ir šiltai pabūti. Kairiajame Kyjivo krante, kur situacija blogiausia, aplankau tris humanitarines katalikiškas misijas. Viena iš jų, koordinuojama Maltos ordino, jau keletą savaičių atveža turistinių dujų viryklių ir balionėlių, kurių vieno užtenka porąkart paruošti maisto. Klausiu: kaip paskelbėte adresą, iš kur žmonės žino, kur ateiti? Atsako: tiesiog atvažiuojame nieko neskelbę. Žmonės per langus pamato mūsų palapines, stovinčias gatvėje, ir po keliolikos minučių jau turime stabdyti eilę, nes šiandieninė tūkstančio viryklių partija jau pasibaigė. Kitas dalinimas vyks po savaitės, o iki tol vyks intensyvus darbas: per Lenkijos pasienį reikės įsivežti naują viryklių siuntą, jas pervežti į sandėlius Ivano-Frankivske, per keletą dienų suruošti paketus, tinkamus atskirų šeimų poreikiams, o tada – vėl atvykti į Kyjivą ir išdalinti.
Šv. Egidijaus bendruomenė stengiasi aplankyti senyvus žmones, rinkdama informaciją iš jų kaimynų. Senyvų žmonių situacija ypač sunki: telefoną retai tegali pasikrauti, interneto praktiškai neturi, šilumos nėra, o išeiti į parduotuvę maisto sunku, kai neveikia liftas. Deja, ne visus atvejus pavyksta sužinoti. Vienas savanoris man nuotraukoje parodo sušalusios, jau negyvos senolės kūną viename bute: apie ją sužinota per vėlai.
Chersonas (iš klebono pasakojimo). Kad ir kaip būtų keista, elektros Chersone daugiau nei Kyjive, nors Chersonas visiškai prie fronto linijos, einančios Dniepro upe. Ten liko vos 10 proc. miesto gyventojų – apie 30 000 iš prieškarinių 300 000, todėl elektros poreikiai ne tokie dideli. Tačiau pafrontėje irgi sava specifika: visi vengia šildytis, jeigu dūmai ar garas išeina per kaminus – baiminamasi, kad dronų pilotai kitapus upės pamatys, jog name vyksta gyvenimas, ir nusitaikys būtent ten. Visi stengiasi ir kuo mažiau laiko praleisti lauke, kad patys netaptų dronų taikiniu. Katalikų parapijose Velyknakčio mišios vyko 11 val. ryto, kad po pietų visi jau galėtų būti namie. Net sėkmingai slapstantis nuo dronų, pavojus tyko visur – mieste pilna mažų minų, numestų rusų dronais, todėl tamsiu paros metu vaikščioti po miestą būtų tolygu savižudybei. Tad Chersone vyrauja nerašyta taisyklė – nuo 14 val. miesto gatvėse nebėra nė gyvos dvasios, tik benamiai šunys. Šie, beje, karo metu vis labiau tampa dar viena problema.
Kramatorsko apylinkės (iš italo savanorio pasakojimo). Kramatorskas stovi vos už kelių kilometrų nuo fronto linijos, bet dar blogesnė padėtis kaimeliuose, patenkančiuose į pačią fronto liniją. Vienas savanoris italas kas mėnesį atveža į Ukrainą vis naują paramą: tai greitosios pagalbos automobilį, tai elektros generatorių ir maisto, tai šarvuotų evakuacinių mašinų. Jis tiesiogiai kontaktuoja su įvairiais žmonėmis Kramatorsko rajone. Viena moteris nepanoro evakuotis, nors frontas artėjo link jos namų. Pirmomis vasario dienomis italas nuo jos gavo žinutę: „Man insultas, niekas negali man padėti, nes tai jau fronto zona. Tik tu vienas su šarvuota mašina galėtum atvykti“. Kaimelį minėtas italas pasiekė po keturių dienų. Per vėlai – moteris buvo negyva, o galūnės vietomis tapo beveik permatomos – suledėjo. Po poros dienų jis man verkdamas rodė mirusiosios nuotraukas: kaip tik to kaimelio gyventojų evakuacijos poreikiams buvo surinkęs pinigų šarvuotai mašinai, ją nupirko, tačiau atvykti nespėjo. Kiekviena mašina, beje, fronte irgi išgyvena trumpai: vieną, du, penkis evakuacinius žygius. Anksčiau ar vėliau ji užvažiuoja ant minos arba į ją pataiko dronas. Tiesa, tokios mašinos privalumas – nors po smūgio ji dažnai tampa nebetinkama naudoti, bet spėja išgelbėti gyvybes.
Charkivas (iš Jungtinių Tautų Organizacijos generalinio sekretoriaus specialiosios atstovės vaikų klausimais pasakojimo). Vanessa Frazier pasakojo: „Praeitą naktį Charkive nemiegojau, miestas apšaudytas raketomis. Šiąnakt nemiegojau, nes psichologiškai žinojau, kad apšaudymas gali pasikartoti. Tačiau būtent tam ir atvykau į Ukrainą, kad savo kailiu patirčiau tai, ką patiriate jūs“. Vėliau ji tęsė: „Dieną vėl sproginėjo balistinės raketos, visai netoli tų vietų, kur buvau, bet tuo metu lankiausi požeminėje mokykloje. Vaikai girdėjo visus sprogimus virš jų, bet visi buvo labai laimingi, nes jau kelios savaitės, kai jie gali eiti į mokyklą po šešerių metų pertraukos (COVID pandemija, vėliau karas). Nedaug kur esu mačiusi tiek vaikų džiaugsmo dėl to, kad jie gali eiti į (požeminę) mokyklą“.
Balandis, Kyjivas. Žiema jau praėjo, Kyjivas atgimė. Mokykloje greta nunciatūros vėl zuja moksleiviai. Visi – vyriausybė, eiliniai piliečiai ir diplomatai – pradėjome ruoštis artėjančiai žiemai, nes žinome, kad ruoštis reikia daug. Tikrai ne viską spėsime per greitai prabėgantį ateinantį pusmetį.
Prisikėlusio Jėzaus Velykos tampa ženklu, kad bent Jame yra Viltis.
