metionil-tRNR (Met‑tRNRiMet) ir Wolfgangui Iseriui
5’ – GAACUACCCAGGUAGAGAGAUCUACAGUCAaCACUGAGGCuCGGCA CCACg CCCCUGAGCUGGaaaUCACUGAAuuuGAAAGACUGGgggAUUGUCUCA GGGUAUAUaugACAACACUUUCAAaugtCGGCGAUGCGCaugtiCUAGGAugtiPlėstisAtaugtiApaugtiIšaugtiGCACGGGGUAAACAGUACGAIšgytiCUACAAIšnyktiCUGAIšvyktiGUCAGUGUACCGCCCUAAGGAGalima tik iš fikcijos įfikciją AUAAUGGGCCUU ACGGA iš vizijos į viziją, iš išmonės į išmonę, nes AUGti reiškia dalytis, didėti ir plisti, o išAUGti – apleisti, pabėgti, išsinerti, bet nei viena, nei kita neapsieina be baltymų, taip, baltymų, iš kurių visa kas sudaryta, nes ex nihilo nihil fit, nes būtent sudaryta, sudėstyta, sukurta yra viskas, kiekvienas kūnas, kiekvienas raumuo ir kremzlė, ir oda, ir kvapas, ir rainelės spalva, ir žvilgsnis, ir daiktas, knyga, popieriaus skiautė, marškiniai, žiebtuvėlis, lėkštė, laikrodis, pieštukas, ausinių laidai, ir baldai, ir sienos, ir stalviršiai, ir visi paviršiai, kadaise – o gal visai neseniai – dar buvę medžiais ir šnarėję girioje, o gal žiedmusėmis, ir dūzgę vabzdiškais sparnais tarp aukštpievės viksvų, arba stegozaurų, brachiozaurų, triceratopsų torsais šlitinėję po pelkes, kuriose galiausiai prigėrė, nugaišo, prasmego, susislėgė, susitrynė į beformį lydalą, į naftą, į akmenį, smėlio smiltis, durpyno plėnis, rūdžių klodus, ir taip pragulėjo ištisus tūkstantmečius, kol naujas formas jiems surado dailidė, puodžius, račius, laikrodininkas, pergamento rišėjas, metalurgijos fabriko robotas, katilinės liepsna, mados dizaineris, Nikola Tesla ar stogdengys iš kaimyninės laiptinės, taigi, taip, baltymų, nes nė vienas jų, nei dailidė, nei puodžius, nei laikrodininkas ar Tesla, juk nekūrė ex nihilo, priešingai, tik atrinko ir sudėstė medžiagas, formas, paviršius bei detales taip, kad laikytų žodžius, skeltų ugnį, sAUGotų nuo vandens, skraidintų asfaltu, ištėkštų organus ar vėl juos susiūtų, atrinko ir sudėliojo į neįtikimiausias kompozicijas, tiek daug neįtikėtinų kompozicijų, kad visų jų aprėpti nepajėgtų net fenomenaliausia nervų sistema, bet visi tie išradėjai, kalnakasiai, inžinieriai ir menininkai, tverdami savąsias visatas, vis tik atrinko ir sudėliojo ne ką kita, kaip kūnų liekanas – galbūt labai senas, priešistorines, neišdildomu būties nuovargiu persismelkusias beformybes, nebeprisikelsiančias gyvent be apdirbėjo rankų, o gal dar traškančius, čežančius kūnus, tarkim, šviežią medieną, karnieną, uolieną, žvėrieną, pūkus, odą, šaknis, sėklas, pluoštines skaidulas, visą materijos jūrą, prieinamą perkūrimui, monetizavimui, eksponavimui vien todėl, kad kartą ją jau buvo palietus mirtis, kartą spinozauras išleido paskutinį kvapą, ir vien dėl to po kelių tūkstančių metų Spinoza turėjo kuo išguldyti savo traktatą, taigi, taip, visa kas sukasi apie baltymus, pačių įvairiausių organizmų pačiomis įvairiausiomis laiko atkarpomis suaukotus kūnus, pačius įvairiausius tų įvairių kūnų baltymus, o tiesa ta, kad patys baltymai negalėjo atsirasti niekaip kitaip, kaip tik būt sukurti, susikurti save pačius, pastatyti savimi apčiuopiamybę, iš kurios rasis viskas, viskas, visa kas, įskaitant ir šią akimirką, o juk norint ką nors sukurti, visai nesvarbu, kad, šiuo atveju, kurti tenka save, ir dar pagal kodą, pagal instrukciją, informacinį lankstinuką, kuriame senoviniu nukleotidų raštu nurodyta visa kūrybos seka, prisieina vykdyti lygiai tą pat procedūrą, kaip ir įgyvendinant bet kokią meninę ambiciją – atrinkti ir sukomponuoti, prasijoti galimas sudedamąsias dalis ir išmesti visa, ko neprireiks, ir suausti materiją kaip grandiozinį meno projektą, pradėti nesibaigiantį performansą, didžiausią istorijoje ekspoziciją, kurios eksponuojamoji erdvė taip pat yra eksponatas, neaprėpiamo masto instaliaciją, kurios autorių gretos laikui bėgant didėja ir mąžta, vienodėja ir skirtingėja, kruopščiai evoliucionuoja, o paskui dalis staiga išnyksta, išmiršta, išsižudo ar išprotėja, bet niekuomet nenustoja ošti daugiabalsiu choru, AUGti ir AUsti, nerti ir kurti, ir sintetinti baltymų, kad ir kokie sveiki ar paliegę, permatomi ar storaodžiai, pasmerkti nyksmui ar džiugiai vaisingi, vandeniniai ar sausmėgiai, dAUGiakūniai ar atskalūniški, judrūs ar rizomiški būtų, taip, baltymų, nes visai nesvarbu nė tai, ar bendraautoris turi akis, odą, plaučius, pirštus ir lytį, ar plaukioja po dirvožemio poras, galvijo ryklę arba debesų verpetus vinguriuodamas žiuželiu, ar pulsuoja pampdamas drėgnu glitėsiu, vienu metu atstojančiu ir galvą, ir pasturgalį, ir kloaką, o gal stiebias dangop liaunu vijoklišku juosmeniu glusdamas prie kitų, tvirtesnių – visa tai nekeičia fakto, kad bet kuris iš jų kiaurą dieną vargiai veikia ką kita nei sintetina baltymus, visą krūvą kuo įvairiausių baltymų, žinoma, vienus čia pat absorbuoja, suvirškina, papildo atsargas, atkuria sulėtėjusius mostus, gestus, žvilgsnius, šūksnius, šuolius, kąsnius, nyrius, spyrius, proto blyksnius ar kumščių žybsnius, o kitus nusodina paodžiuose riebalais, tulžies pūslėse akmenimis, storosiose žarnose išmatomis, neuronų sąAUGose prisiminimais, kriauklėse perlamutriniu spindesiu, bet taip grandioziškasis meninis projektas niekad nesibaigia, galerija neužsidaro, lankytojai neišsivaikšto, bilietų kasos langelis neapanka žaliuzėmis, o šviesa niekada neužgęsta, jei ne vienoje salėje, tai kitoje, ir taip nesiliauja, niekada nesiliauja atranka ir kombinavimas, ląstelėje po ląstelės, baltyme po baltymo, nes jei tiesa tai, kad kiekvienas baltymas prilygsta potėpiui, dažų tykšniui, skulptoriaus mostui instaliacijoje, tai tiesa ir tai, kad tasai potėpis, tykšnis, mostas neperšoka į aktualybę ir apčiuopiamybę tiesiogiai, pažodžiui, paraidžiui, ar, tiksliau tariant, panukleotidžiui, nestrykteli į vadinamąją realybę šitaip tiesmukai ir nesubtiliai – ne, menui reikia drąsos, vadinasi, kaip kad kiekvienas potėpis tekštelimas sąmoningai, prisiimant visą atsakomybę, taip ir kiekviena ląstelė, puikiai suvokdama padarinius, savo baltymus tekšteli ne griežtai pagal, o tik įkvėpta genetinės knygos, kaip laisvą ir atvirą molekulinių instrukcijų interpretaciją, kaip begėdišką variaciją determinizmo tema, ir sultingai juokdamasi suraito ją taip, kaip tuomet norisi, nukopijuoja nuo kodo tik rinktinius kąsnius, apkarpo, pašalina beprasmius intarpus, o likusius sukombinuoja į prasmę, dėl kurios vėliau, visai kitu masteliu, kitu lygmeniu – organizmo, asmens, visuomenės nario – iš naujo kankinas ir klausia, ir interpretuoja, ir varijuoja, ir renka bei kombinuoja iškarpas iš knygų, dainų, filmų, žygių, saulėlydžių, pasiklydimų ir sugrįžimų namo, ir blaškosi, nebeskirdama sapno nuo būdravimo, fakto nuo fantazijos, realybės nuo fikcijos, ir prakaituoja iš paskutiniųjų stengdamasi apčiuopti tą plyšį, tą skirtumą, tą esminį res extensa ir res cogitans netapatumą, nors kiekvieną sekundę, kiekvieno baltymo sintezės metu, kiekvieną dalyvavimo didžiojoje grupinėje parodoje akimirką vis vien daro lygiai tą pat – atrinkinėja ir kombinuoja, sijoja ir dėlioja, kuria ir kuriasi, o jei tikėsime prielaida, kad kaip tik šiedu veiksmai – atrankos ir sudėliojimo – apibrėžia fikcijos, fiktyvumo, fiktyvinimo proceso esmę, išeitų, kad veikia ne ką kita, kaip tik fiktyvina, be paliovos versdama genetines instrukcijas – joms šiuo atveju atitenka virtualumo valdos – apčiuopiamais paviršiais, kūnais ir daiktais, įrankiais ir materija, sienomis, stalviršiais, kišeniniais peiliukais, kininiais kopūstais ir dantų pastos tūbelėmis, sofų apmušalais ir raketiniu kuru, alumi ir karstų dangčiais, pieno puta ir lifto mygtukais, visa kuo, kas atsispindi tinklainėse, ataidi plaktuko, priekalo ir kilpelės virpėjime, smelkiasi į šnerves ir pasitinka pirštų pagalvėles, antenų galiukus, juntamuosius šerelius, lūpas, čiuopiklius, čiuptuvus, visa kuo, kas leidžiasi sučiuopiama ir čiupinėjama, tyrinėjama liečiant, apžiojant, laižant, kramsnojant, vartant delnuose, užkasant ateičiai, iškasant, ir galiausiai vienaip ar kitaip suvokiant kaip iš tiesų kūną supančią, neabejotinai, akivaizdžiai, čia ir dabar egzistuojančią pačią realiausią realybę, materialiąją, kūniškąją, vadinasi, baltyminę realybę – o jei baltyminė realybė radosi ne kaip kitaip, tik per juoką, per žaismą, laisvą karpymą ir jungimą, rankiojimą ir dėliojimą, mozaikišką eksperimentavimą, jei toji baltyminė, pirštų, jutiklių, čiuopiklių galuose apsireiškiančioji realybė tėra mozaika, dėlionė, kūrinys, kitaip tariant, neišvengiamai, fikcija, kas tuomet lieka iš noro pabėgti nuo sapnų, klejonių, fantazijų, geismo, vizijų, transo, svaigulio, ištrūkt iš olos į dienos šviesą, kas gi, jei ne kitas sapnas, kita klejonė, kitų fantazijos ir geismai, ir pasakojimai kitų lūpomis, ir lopšinės kitų balsais, ir sūpavimasis svetimam glėbyje, nes jei materija tegali būt fiktyvi, o materija, kaip ten bebūtų, tėra baltymų šokis, baltymų valsas, baltymų kadrilis receptoriais, smegenų vingiais ir refleksų lankais, taigi, dar vienas performansas, pasirodymas, hepeningas, meninis vyksmas, argi įmanoma nustoti klejoti, svajoti, įsivaizduoti, interpretuoti, liautis sapnavus, pabusti, atkusti, pabėgti, išsiblaivyti, nuskaidrėti kaip nors kitaip, negu redukuojantis iki grynosios molekulės, sausos raidės, kodinio simbolio, DNR spiralės, kuri vienintelė stirkso pirmiau už pirmajį kūrybinį žingsnį, pirmiau už baltymo sintezę, pirmapradiškiausią fiktyvinimo aktą, vienintelė kyšo dar prieš neišvengiamą sandorio su apčiuopiamybe vykdymo pradžią, dar iki atrankos ir kombinavimo, dar visa, pilna, nepaliesta, neperdirbta ir neiškarpinėta – priešingai, besidriekianti metrų metrus, menanti kartų kartas, talpinanti protėvių dainas, priešų iltis, mylimųjų kvapus, išsaugojusi savyje netgi negandas, badą, marus, virusus, eklektiška milžinė, spalvinga matrona, nesuskaičiuojamų pasijonių klostėse slepianti viską, kas tik po jais kada nors pateko, visa tai prisimenanti, nes užsirašiusi, nukopijavusi ir įsiklijavusi, ir ilgainiui pavertusi savimi, žavingai didžiulė ir turbūt labai išmintinga, kur nors tarp tų dAUGybės pasijonių galinti surasti sprendimą bet kokiam galvosūkiui, išsisukti iš bet kokio nepatogumo, rasti receptą, kaip prisitaikyti prie bet kokių stichijų, tik turinti vieną bėdą – patį grandioziškumą, visažinystę, motinišką gebėjimą visa aprėpti, visa talpinti, visa ką prisiminti, nes šitiek sprendimų, raktų, išeičių ir galimybių tiesiog negali apčiuopiamai egzistuoti visos kartu, negali, ir tiek, jų paprasčiausiai per daug, tiek daug, kad visas prisiminti ir susirašyti, kad ir kaip gudriai, talpiai, kompaktiškai, tebuvo galima kaip receptus, kodus ar instrukcijas, štai dėl ko matrona ir sulinko, susisuko, susivijo į tankių tankiausią raizginį, sugludo kaip knyga, kurios puslapiai nuolat gožia ir slepia vienas kitą, tačiau žinant, ko ieškai, visada galima atsiversti reikiamą vietą ir perskaityti, ir įsiminti, padeklamuoti ar net pacituoti, o gal persirašyti kur nors parankiau, išsinešti ir perduoti vietoj laiško, išsiųsti pasaulin, o gal išsitatuiruoti ant kojos, o gal įgyvendinti kaip verslo planą ir galiausiai palikti testamentu, tačiau, kaip ten bebūtų, tik tam tikrą reikiamą vietą, tik vieną, daugių daugiausia kelias, bet tikrai ne visas įmanomas tuo pat metu, tik tą, kurios ieškota ar kuri atsitiktinai atsiversta, tik tokią, kuri užpildo erdvėje ar laike žiojinčią properšą lyg trūkstama dėlionės detalė, ūmai viską paaiškina ar taip sujaukia, kad racionalūs paaiškinimai tampa absurdiški, ir nėra kas daryti, tiesiog šitaip veikia įkūnytoji sąmonė, tiesiog tokia yra kaina už kūniškumą, už laikiškumą, buvimą apčiuopiamu, regimu, girdimu, čia ir dabar, tikrai ir neabejotinai, kad ir kaip trapiai, efemeriškai, vienas pasaulis vienu metu, vienas kūnas vienoje erdvėje, arba, kaip pasakytų matrona, įvairialypis genotipas, o vis dėlto tik vienas fenotipas, daugybė genetinių galimybių, variacijų, atmainų, ištisa jūra potencialių, įmanomų, pasijonių klostėse koduojamų formų, tuntai virtualių gyvenimų, taip ir liksiančių virtualiais, jei erdvė ir laikas pasirinks ne juos, o jų brolius ar seseris, tiksliau, tą vienintelį brolį ar seserį, tą baltymą, kurio kodas bus nurašytas, apkarpytas, išravėtas nuo beprasmybių, subrandintas ir paverstas realybe, matomybe, tikrąja, čiuopikliais pajuntama čiadabartybe, tikroviškąja, nes vienintele įmanoma, fikcija, fikcijų fikcija, jutimo organų laikoma tikresne nei kitos, ta, kuri taps grandioziškosios meninės instaliacijos dalimi, didžiojo performanso komponentu, kai tuo tarpu visa, kas liko nerealizuota, neįkūnyta, tuokart nenurašyta ir nepaversta baltymais, visi likę pasijoniai ir visos likusios klostės, visos rinkės, raukšlės ir rievės, visi įmanomi kūnai ir gyvenimai toliau tarps virtualybėje – ir ką gi kita bus galima apie juos pasakyti, jei ne tai, kad begaliniam kūnijimosi, baltymingosios kūrybos, genetinių instrukcijų interpretavimo, pirmapradės sekų atrankos ir komponavimo į tai, kas virs materija, rezultatą pripažinus fikcija, tajai pirminei alternatyvių, nerealizuotų sekų virtualybei nelieka kito pasirinkimo nei prisiimti realybės vardą, taip, visiškai nerealios, niekada nerealizuosimos, egzistuojančios ir egzistuosiančios tik kaip įmanomybė, alternatyva, galimas, bet nepasirinktas kelias, o vis dėlto – realybės vardą, fiktyvumo antipodą, nes eukariotinis protas ilgisi dualistinių sistemų ir jomis mėgaujasi, ir jam lengviau jose gyventi, lengviau tikėti, kad esama ryto ir vakaro, ateities ir praeities, anūkų ir senelių, kavos ir pieno, klyksmo ir murkimo, vandens ir dirvožemio, dujų ir deimanto, kraujo ir pasąmonės, lengviau suprasti, kaip būti savo kūne ir kada nebebūti, kas turi prasmę, o ką atrinkti, praleisti, išmesti, taigi, vėl sufiktyvinti – juk net ši raidžių seka, žodžių kodas, reikšmių instrukcija bus neišvengiamai pervaryta per prasmės ir beprasmybės rėtį, apvalyta nuo bereikšmių simbolių, pasikartojančių frazių, varginančių įterpinių ir galiausiai, jei išliks kaip prisiminimas, citata, tatuiruotė, verslo planas ar testamentas, tai tik į visumą suklijuotomis nuotrupomis, dryksniais, tarsi skiautinys, susiūtas sudursčius po atraižą nuo kiekvienos galimos interpretacijos, bet tai nieko nekeis, nes jei AUGgti, plėstis, ataugti, apaugti, išaugti, išgyti, išnykti, išvykti galima tik iš fikcijos į fikciją, iš vizijos į viziją, iš išmonės į išmonę, argi galima kaltinti tuos, kurie galop nusispjauna, nebeištveria, ima ir nustoja kartoję atbudimo mantrą, liaujasi bėgę, ieškoję, kaip nebesapnuoti, nebefiktyvinti, nebematyti savaip, ir, jeigu jau šitaip, nusprendžia atsiduoti regėjimams, interpretacijoms, dainoms, lopšinėms, prasmegti savo paties, o ne kieno nors kito istorijoje, dar daugiau – argi galima kaltinti tuos, kurie ryžtasi pakeisti taktiką, apgręžti puolimą, užkariauti užsispyrėliškai atsparią tikrovę iš priešingos pusės, nebelaukti, kol pati išnirs pro fiktyvumo šydus, nes neišnirs – nebent patys elementariausi statybiniai blokai, ir net ne blokai, o tai, pagal ką dar tik bus lipdomi blokai – ne, užuot laukus, patiems imtis veiksmų, užuot bandžius pramušti nepramušamąjį skliautą, prasiskverbti kiaurai, tyliai apkrėsti, infekuoti, užtvindyti savimi, užgriozti kietakaktiškąją tikrovę savąja jos versija, perpildyti taip, kad sunktųsi pro kraštus, kad išstumtų bet ką Kita, bet ką nesuprantama, neprieinama, nesava, neįžengiama, prisidAUGinti iki nebegalėjimo, perAUGti, ištinti, išsipūsti į tiek AUGlių, kad galiausiai dalis jų atsiskirtų, išplistų su kraujotaka, įsiveistų kraujagyslėse lyg nėgės upėse, prinerštų palikuonių visame kūne, kiekvienam audinyje, ertmėje, rievėje, organe, latake, įsisėtų bet kurioje terpėje, išvešėtų perimdami bet kurios kūno dalies funkcijas, ir visu tuo daugybiniu atkaklumu, metastaziniu ryžtu, beprotišku žygiu be paliovos daugintų ir daugintų tik save, begėdiškai išnaudodami genetinę knygą karpyti ir dėlioti, rinkti ir kombinuoti kodą į vis daugiau baltymų, vis gausesnes metastazes, kurti nesibaigiančias savosios fikcijos kopijas, nepaliaujamai plėsti savojo kūno imperiją, vienintelės pažinios materijos viešpatystę, išsiėsdinti reprodukcinius organus, bet pernokus sprogti it šrapneliui, pažyrant AUGliais ir ląstelių santalkomis, krešuliais ir gleivių gumulais, krauju ir limfa, baltymais ir beprotybe, aptėškiant jais sienas, lubas, grindis, langus, durų staktas, medžių kamienus, skliautus, grotas, virbus, perbrinkstant ir išspriegiant vidurius lauk, kad būtų gerai matomi, atviri visiems pageidaujantiems žvilgtelėti, maloningai ir misionieriškai plytintys laukdami, kol bus perskaityti, permanyti, suvokti, įrašyti į kieno nors kito smegenų rieves, kraujagyslių linkius, receptorių kaskadas, matronų sijonus, pernokti ir sprogti, ir viskas, ir tiek, o prieš pat sprogstant svarbiausia – šokti, būtinai reikia šokti, nes tik tokie paiki ir vienalaikiai dalykai kaip šokis, giesmė, riksmas, malda, transas, vizija, seksas, mirtis, rauda, įniršis, geismas, virpulys, prakaitas, nuovargis, nuostaba, svaigulys, ir tėra verti viso to triūso, viso sekinančio kūrybinio darbo, milijonų ir milijardų kasdien susintetinamų baltymų, vieno neišskirtinio siūlo didžiajame gobelene, nanoskopinio potėpio neaprėpiamojoje drobėje, vienos šlovės mikrosekundės visuotiniame performanse, vieno sąmonės blyksnio begalinėje nesąmonėje, lygiai kaip ir vieno atsitiktinumo, klaidos, mutacijos, kancerogeninio klystkelio, per dažno rūkymo, transriebalų vartojimo, chroniško neišsimiegojimo, deginimosi be SPF, arba per didelio kiekio mikroplastiko, neišvengiamai išgerto su vandeniu, ar pernelyg intensyvios spinduliuotės iš išmaniųjų telefonų, palydovinių antenų ir rentgenoskopijos seansų, o gal įgimtos kliaudos, nelemtos įplyšos viename pasijonių, o gal tik fakto, kad senelių ir prosenelių gyvenimai prabėgo po asbesto stogais ir supelijusiomis lubomis, kas ten žino – kaip ten bebūtų, viskam baigiantis svarbiausia šokti, šokti ir nesidairyti per petį, ir nesigręžioti į tai, ko nebuvo, net jeigu visa, kas buvo, buvo fiktyvu, nes tik taip orus, neišniekintas ateina ir praeina sprogimas, malda, kūnas, baltymai, tikrovė, čiuopikliai UAAAUAAGAAGCGAAGGACC laikas GAAGGUGACCGGCGUAGGAUAGGAUACCCGUAAAAGGAAAAAAUGCG CCCGUAAU ir visataAAAGGGAGUCCUUCUUAUAGCGCACCGGACGGGAUAA AAAAAAAAAAAAAAA – 3’
***
Baltymų sintezė vyksta visų gyvų organizmų ląstelėse. Ne kas kita, o baltymai palaiko ląstelės struktūrą, perneša, skaido, modifikuoja kitas medžiagas, užtikrina homeostazę (pastovių organizmo vidinės terpės sąlygų išlaikymą), taiso pažaidas, reguliuoja molekulinius mechanizmus, lemianèius jutimą, apsirūpinimą energija, specializaciją, integraciją su aplinkinėmis ląstelėmis1. Kadangi atliekamos funkcijos tokios skirtingos ir gausios, ląstelės genetinėje medžiagoje užkoduotų ir pagal šiuos kodus sintetinamų baltymų įvairovė taip pat didžiulė – tiesą sakant, pernelyg didelė, kad visų baltymų genai sutilptų į DNR ar RNR, jei būtų joje išdėstyti nuosekliai2. Užuot ilginusi „genetinę knygą“ iki sunkiai suvaldomos apimties, gyvybė ilgainiui išmoko pasinaudoti genialia kodų taupymo gudrybe – alternatyvaus splaisingo (angl. splicing) procesu. Šio proceso metu nevienodai apdorotos to paties genetinio nuorašo kopijos virsta skirtingais baltymais – kaip kad skirtingas montažas ir postprodukcija identiškai nufilmuotą vaizdinę medžiagą paverstų visiškai skirtingais kino filmais. Visa tai įmanoma dėl to, kad tarp prasminių genetinio kodo atkarpų, sauganèių tam tikro baltymo informaciją ir vadinamų egzonais, yra įsiterpusios iš pažiūros beprasmės, jokio rišlaus produkto nekoduojanèios sekos – intronai3. Nuo to, kiek ir kokių intronų splaisingo metu pašalinama iš nuorašo, priklauso, kokia tvarka bus sujungti likę egzonai, o tai savo ruožtu lemia tolesnius baltymo specifikacijos žingsnius – savitą išsilankstymą erdvėje, sąveikas su kitais baltymais, chemines bei fizikines savybes4. Tad didžiulę funkcinę baltymų įvairovę eukariotiniuose organizmuose užtikrina ne tiek genų, kiek skirtingų jų interpretacijų daugis.
Šiaip ar taip, kiekvieno baltymo kodas pirmiausia nukopijuojamas nuo DNR į „darbinį nuorašą“ – informacinę RNR (iRNR), kuri išnešama iš branduolio ir patenka ant baltymų sintezės aparato „darbastalio“. Sintezės aparatas atpažįsta specifinę nukleotidų seką, signalizuojanèią, kad būtent nuo jos prasideda reikiamo baltymo kodas – vadinamąjį START-kodoną, prisijungia prie šios sekos ir įtraukia į darbą fermentus, kurie imasi dėlioti baltymą sudarysianèias aminorūgštis pagal kode nurodytą tvarką5. Universalus ir plaèiausiai paplitęs START-kodonas yra AUG (adenino-uracilo-guanino) tripletas, koduojantis aminorūgštį metioniną. Tik sintezės aparatui atpažinus AUG seką, prasideda daugumos baltymų sintezė. Pirmąją būsimo baltymo aminorūgštį atneša ir baltymo statybą ja pradeda metionil-transportinė RNR (Met‑tRNRiMet)6.
Taèiau už baltymų sintezės aktyvavimo procesus, glaudžiai susijusius su ląstelės augimu bei dalijimusi, ne mažiau svarbūs biocheminiai mechanizmai, reguliuojantys, kada juos nutraukti ar pristabdyti. Perteklinė netaisyklingų, todėl nefunkcionalių ir ląstelėse besikaupianèių baltymų gamyba susijusi su itin rimtais sveikatos sutrikimais – metaboliniu disbalansu, toksikoze, cistine fibroze, inkstų nepakankamumu, neurodegeneracinėmis ligomis (Alzheimerio, Parkinsono, Huntingtono)7. Nekontroliuojama baltymų sintezė ir signalų sustoti nebepaisanti ląstelinė mašinerija – tiesioginė onkologinių susirgimų priežastis. Ląstelės tampa vėžinėmis tuomet, kai dalijimąsi kontroliuojanèiuose genuose susikaupus mutacijoms ir išsiderinus reparacijos (genetinių pažaidų taisymo) mechanizmams ima ignoruoti normalius dalijimosi ciklą reguliuojanèius signalus, praranda kontaktą su aplinkinėmis ląstelėmis ir pereina į greito, besaikio dauginimosi fazę8.
1 David Whitford, Proteins: Structure and Function, John Wiley & Sons, 2013.
2 Izabela Makalowska, Chiao-Feng Lin, Wojciech Makalowski, „Overlapping Genes in Vertebrate Genomes“, in: Computational Biology and Chemistry, 2005, t. 29 (1), p. 1–12.
3 Stefan Stamm, Shani Ben-Ari, Ilona Rafalska et al., „Function of Alternative Splicing“, in: Gene, 2005, t. 344, p. 1–20.
4 Luciano E. Marasco, Alberto R. Kornblihtt, „The Physiology of Alternative Splicing“, in: Nature Reviews: Molecular Cell Biology, 2023, t. 24, p. 242–254.
5 William C. Merrick, „Mechanism and Regulation of Eukaryotic Protein Synthesis“, in: Microbiological Reviews, 1992, t. 56 (2), p. 291–315.
6 Andrey V. Pisarev, Anett Unbehaun, Christopher U. T. Hellen, Tatyana V. Pestova, „Assembly and Analysis of Eukaryotic Translation Initiation Complexes“, in: Jon Lorsch (ed.), Translation Initiation: Reconstituted Systems and Biophysical Methods, (ser. Methods in Enzymology, t. 430), Academic Press, 2007, p. 147–177.
7 Enrique Reynaud, „Protein Misfolding and Degenerative Diseases“, in: Nature Education, 2010, t. 3 (9), p. 28.
8 Robert A. Weinberg, „How Cancer Arises“, in: Scientific American, 1996, t. 275 (3), p. 62–70.
