Klausimą užduota tema apie krikščionio intelektualo atsakomybę visuomenei performulavau į klausimą, ar apskritai galima apibrėžti kokią ypatingą atsakomybę ar misiją visuomenei, kurios krikščionis intelektualas galėtų ar turėtų imtis? O tokios misijos nesiėmęs jaustis, kad neatliko tam tikros pareigos? Tačiau ir šie klausimai pernelyg sudėtingi. Aptarsiu pavojus ir pagundas, kurioms gali pasiduoti intelektualai, prisiėmę savo intelektualo misijas ar savitai supratę savo atsakomybę visuomenei.
grafito pieštukas. 30 × 40
Trumpai papasakosiu keturias istorijas, kurios man yra ir keturios pamokos, iš kurių galima šio to išmokti. Net jei ir nepavyksta išmokti, šios istorijos moko apie galimus paklydimus. Keturios istorijos yra apie vidinio balso negirdintį intelektualą moralistą, visuotinę kankinystę prisiėmusį intelektualą, politikos įtrauktą intelektualą filosofą ir intelektualą, kurio atžvilgiu visuomenė turi lūkesčių.
MORALISTAS ALFA IR NUTILĘS VIDINIS BALSAS
Czesławas Miłoszas Pavergtame prote aptarė kelias intelektualų pozicijas ir išbandymus, kurių šios pozicijos neatlaikė autoritarinių režimų sąlygomis. Labiausiai pamokoma yra istorija apie Alfą arba moralistą. Šis „troško būti rašytoju, kuris yra ir moralinis autoritetas“, jis visą laiką norėjo būti tam tikru moraliniu lyderiu kitiems. Dar ikikarinės Lenkijos laikais Alfa parašė jį išgarsinusį romaną, kurio herojus buvo kunigas, tad ir tam tikras moralinis autoritetas.
Vokiečių okupacijos metais Lenkijoje veikė pogrindinės literatūros tinklas. Literatų aplinkoje Alfa išsakydavo nuomones, kurie poelgiai yra teisingi, o kurie ne. Šios nuomonės „prilygo galutinėms nuostatoms ir jis dažnai buvo prašomas nuspręsti, ar kuris nors kolega neperžengė nerašyto patriotinio kodekso ribų“. Jam iš tiesų pavyko tapti autoritetu, kuris veda kitus į ateitį. Po karo toliau vadovavosi nuostata, kad „reikia žvelgti į priekį“, ir ėmė tarnauti naujajai socialistinei Lenkijai. Alfa ir šioje situacijoje siekė būti pirmas ir vesti kitus. Atliko privalomą savikritikos aktą ir įstojo į partiją.
Miłoszas rašo, kad jam tragiškų Lenkijai įvykių akivaizdoje Alfos kalbėjimas atrodęs pernelyg sklandus. Jis teigia, kad „[k]artais geriau mikčioti iš perdėto jaudulio, nei skanduoti aptakias frazes“. Miłoszas sako, kad per daug pasakyti neleidžiąs vidinis balsas, o tiesos aistra galėjusi Alfą apsaugoti, kad netaptų tuo, kuo tapo. Alfa galėjęs ir negirdėti tokio balso: „Aplinkui Alfą gyveno ir gyvena daug darbininkų ir valstiečių, kurių žodžiai nedarnūs, tačiau jie girdi vidinį balsą. […] Nežinia, gal niekam nežinomas valstietis ar smulkus pašto tarnautojas turėtų būti pastatyti aukščiau nuopelnų žmonijai hierarchijoje nei moralistas Alfa“.
Miłoszo papasakota istorija, kuri yra ir pamoka, labai sudėtinga. Intelektualams, ypač iš mūsų regiono, kuriame visuotinis švietimas atėjo gana vėlai, neretai priskiriama ir tam tikra moralinė lyderystė. Iš jų net tikimasi tam tikro geresnio susigaudymo, kas vyksta pasaulyje. Ir intelektualui nėra sunku tiems lūkesčiams pasiduoti ar net šią misiją prisiimti. Nemanau, kad Miłoszas iš principo tokią misiją atmeta kaip kokią puikybę. Manau, kad jis perspėja, jog moralinė lyderystė, kuri yra vedama ir su tiesa susijusio vidinio balso, nebūtinai yra garsi. Ji gali skatinti ir nesakyti per daug ar apskritai mažai ką sakyti. Bet kuriuo atveju, pamoka, kurią galima išmokti iš šios istorijos yra ta, kad intelektualai neturi jokio monopolio į tiesą. Priešingai, jiems kyla įvairiausių pagundų šio tiesos balso negirdėti. Ypač skambiai moralizuojant ir lyderiaujant.
VISUOTINĘ KANKINYSTĘ PRISIĖMĘS INTELEKTUALAS
Alexanderis Etkindas knygoje Deformuotas gedulas aptaria įvairias situacijas, susijusias su Gulago atmintimi sovietinėje Rusijoje. Jam labiausiai rūpi įvairių grupių, įskaitant ir buvusius kalinius, elgsena situacijoje, kai represijos po Stalino mirties buvo pasmerktos, bet teisingumas aukų ir nusikaltėlių atžvilgiu nebuvo įgyvendintas.
Jis aptaria šioje situacijoje intelektualų prisiimtą savitą laikyseną, kurią vadina „gedėjimo mimikrija“, pastarajam žodžiui nesuteikdamas neigiamos prasmės. Gedėjimo mimikriją praktikuojantis intelektualas deda visas pastangas, kad Gulago patirtis nebūtų visiškai užmiršta. Turintis kultūrinį kapitalą ir visuomenei žinomas intelektualas stengiasi tapti antisovietiniu prasižengėliu ar net nusikaltėliu režimo atžvilgiu, kad būtų nuteistas ir patektų į kalėjimą, Gulagą. Šia savo laikysena jis nori išlaikyti visuomenėje prisiminimą, kad Gulagas egzistuoja, ir taip pat turėti galimybę priimti Gulago istoriją. Taip kultūros lauko veikėjas savitai praktikuoja kankinystę, kad kiti sistemos kankiniai nebūtų visiškai pamiršti.
Toks intelektualas, apie kurio tokią poziciją Etkindas pasakoja, yra disidentas Andrejus Siniavskis. Jie drauge su Julijumi Danieliu 1965 m. buvo teisiami už jų užsienyje paskelbtus kūrinius, kurie sovietinio teismo buvo identifikuoti kaip antisovietiniai. Už kūrybą Siniavskis buvo nuteistas keliems metams Gulago, vėliau, atlikęs bausmę, emigravo į užsienį.
Etkindas aiškina, kad Siniavskis sąmoningai pasirinko veikti taip, kad sistema jo veiklą identifikuotų kaip antisovietinę, kad išsiųstų jį į Gulagą. Tai buvęs jo tikslas, nes tokiu būdu sovietinei visuomenei jis galėjęs priminti apie Gulagą kaip sistemos reiškinį.
Tokia intelektualo laikysena gali atrodyti labai kilni. Tačiau kyla keli klausimai. Pavyzdžiui, kodėl Siniavskis nėjo kitu keliu, išryškindamas ne savo paties, o visuomenės kankinystę. Pavyzdžiui, surinkęs ir aprašydamas savo knygose konkrečias išgyvenusiųjų stalininį Gulagą patirtis. Be to, ir pats Etkindas vartoja terminą „mimikrija“, net jei ir nesuteikia jam neigiamų konotacijų. Gulagas, kuriame Siniavskis atsidūrė po 1965 m. teismo toli gražu jau nebuvo stalininis Gulagas, apie kurį skaitome kad ir lietuviškuose išgyvenusių lagerio kalinių prisiminimuose. Alinantis darbas kertant mišką, menkas maistas ir masinės mirtys nėra tos patirtys, kurias patyrė įkalintas Siniavskis.
Etkindo papasakota istorija apie tokią intelektualo laikyseną autoritarinės sistemos sąlygomis palieka daugiau abejonių nei skatina manyti, kad ji gali būti pavyzdžiu. Intelektualas pats pasirenka būti auka, tarsi solidarizuodamasis su kitomis aukomis. Tačiau jo pasirinkimas galiausiai ir tėra „mimikrija“, nevisai tikras reikalas. Jis taip ir netampa tikrųjų aukų ruporu, lieka atitrūkęs nuo visuomenės ir jos realaus bejėgiškumo pasakoti apie įkalinimą. Savo pasirinkimu, tikint, kad jo motyvai buvo tokie, kaip pasakoja Etkindas, intelektualas nenutiesia kelio, kuris bendrą teisingumo situaciją pagerintų. Pasidavęs savitam narcisizmui, tarsi ir pats įklimpsta neteisingumo realybėje.
Į POLITINES AUDRAS ĮSUKTAS GRYNASIS FILOSOFAS
Immanuelis Kantas prisimenamas ir minimas kaip intelektualas, paskelbęs drąsią religijos interpretaciją, dėl kurios sulaukė kaizerio kanceliarijos sankcijų. Vėliau jis paskelbė papildomų argumentų, gindamas poziciją filosofiškai interpretuoti religines tiesas. Ši istorija įprastai vertinama kaip Kanto filosofinės drąsos pasireiškimas. Tačiau manytina, kad Kantas vien siekė nuosekliai apmąstyti religinius dalykus ir į gana grėsmingą situaciją pateko jam pačiam netikėtai.
Detalesnė istorijos eiga buvo tokia. 1793 m. pasirodė Kanto svarstymas Religija vien tik proto ribose. Tai ne pirmas jo veikalas, lietęs Dievo buvimo klausimus. Tačiau jame pirmame jis pateikė racionalią filosofinę religijos interpretaciją, išvalydamas ją nuo Apreiškimo turinių ar mistikos. Kiek supaprastintai interpretuojant, Kantas tikėjimą redukavo į moralę, įvesdamas tokias sąvokas kaip „geras gyvenimo būdas“.
1794 m. Kantas gavo kaizerio kanceliarijos raštą, kuriuo veikalas buvo uždraustas kaip darantis blogą įtaką jaunimui, patarta ateityje neskelbti su religija susijusių nuomonių. Kantui buvo kilusi reali grėsmė prarasti profesoriaus vietą universitete, jei nesilaikytų nurodymo. Anuomet universitetų profesorius į darbą skirdavo kaizeris. 1798 m., jau mirus kaizeriui ir pasikeitus politinei situacijai, Kantas išleido Fakultetų ginčą, kuriame gynė filosofijos autoritetą ar prioritetą teologijos atžvilgiu.
Kantas iš prigimties nebuvo viešas kovotojas, nebuvo ir politikas. Jo veikalas pateko į tam tikrą politinių įtampų kontekstą, kurių padarinių jis, manytina, nebuvo įvertinęs. Prūsijos monarchija po revoliucijos Prancūzijoje baiminosi, kad Apšvietos idėjų sustiprėjimas gali išjudinti ir jos pamatus. Politiniame lauke persipynė įvairiausios įtampos: tarp monarchinės galios ir miestų savivaldos, tarp į Apšvietą linkusių teologų ir griežtų ortodoksų bažnytiniame elite, tiesiogiai veikusiame politiką ir politinius sprendimus. Bet kurios Apšvietos idėjos, ypač filosofiškai grindžiamos, buvo ir politinės idėjos. Universitetai taip pat skirstėsi į esančius už ar prieš Apšvietą. Kanto religijos interpretacija pateko į šio politinio susipriešinimo sūkurį.
Ši istorija rodo, kad intelektualų ar filosofų idėjos nėra politiškai neutralios. Jos nesunkiai gali tapti nuožmių politinių kovų įrankiais. Taip pat tai rodo, kad intelektualo pozicijos „neutralumas“, pretenduojant į kažkokią neutralią anapus politinių ar visuomeninių kovų esančią poziciją, tėra saviapgaulė. Intelektualas renkasi kaip ir bet kuris visuomenės narys, tačiau turi daugiau pagundų panirti į įvairias saviapgaules.
INTELEKTUALAS, KURIAM VISUOMENĖ TURI LŪKESČIŲ
Paskutinė istorija liečia mano pačios patirtį, kurią taip pat įvardiju kaip intelektualo(-ės) patirtį. Dar prieš pandemiją Vasario 16-osios proga vienos svarbios Lietuvai įstaigos vadovybė pakvietė mane paskaityti tai progai skirtą paskaitą. Temą galėjau pasirinkti. Kita vertus, aiškiai suvokiau ir lūkestį pasakyti tokiai dienai pritinkančią ir įstaigos profilį atitinkančią patriotinę kalbą. Situaciją išgyvenau kaip sudėtingą, nes man nėra labiau slegiančio dalyko kaip lozunginės frazės. Nusprendžiau elgtis kitaip ir kalbėti apie dalyką, kuris anuomet, gilinantis ir skaitant apie lietuviškąjį tautinį atgimimą XIX a. pabaigoje, man padarė didžiulį įspūdį.
Analizuojant lietuviškąsias dainų šventes kilo klausimas: jei Latvijoje tautos budinimas vyko per dainų šventes, tai kaip vyko Lietuvoje? Atsakymas buvo paprastas: per klojimo teatrus, į kuriuos žmonės rinkosi žiūrėti lietuviškų vaidinimų. Tie vaidinimai dažniausiai buvo komedijos. Teatrinius vaidinimus organizavo, režisavo ar juose vaidino būsimieji Lietuvos prezidentai Kazys Grinius su žmona, Antanas Smetona su žmona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Povilas Višinskis ir kiti. Mykolas Biržiška prisiminimuose nurodo, kad lietuviški vakarai „sutvirtindavo ir sužadindavo jų dalyvių – pobūvininkų tautinę sąmonę nemenkiau už Basanavičiaus ar Kudirkos straipsnius, Barono ar Maironio dainas“. Jis įvardijo, kad tai įprastai buvo „silpnokos komedijos“, į kurias žmonės labai emocingai reaguodavo. Stasys Santvaras mini, kad vaidinant šias komedijėles „žmonės garsiai juokėsi ir smarkiai plojo“.
Man didžiulį įspūdį padarė faktas, kad modernios lietuvių tautos ar net Lietuvos nepriklausomybės ištakos yra, jei galima taip sakyti, komedijoje. Vaidinamos komedijos, iš kurių populiariausia buvo Antano Keturakio Amerika pirtyje, būrė lietuvius, leido lietuviams pasijusti bendruomene, mezgė bendrumo ryšius.
Šiuo savo įspūdžiu, kad bendros pramogos buvo svarbios, jog gimtų lietuvių tauta, nusprendžiau pasidalinti su auditorija Vasario 16-osios proga. Tačiau pajutau, kad mano pasisakymas stipriai disonavo su bent jau nemažos dalies auditorijos lūkesčiais. Koks nors rūstesnis stebėtojas galbūt net pasakytų, kad elgiausi neatsakingai visuomenės atžvilgiu, nes tautiškumą paverčiau pramoga ar komedija. Ši istorija paskatino mane mąstyti apie tai, kad visuomenė neretai turi daug lūkesčių intelektualams. Tačiau ar intelektualų atsakomybė yra šiuos lūkesčius atliepti? O galbūt laikytis nuostatų, kurias visuomenė gali suvokti kaip provokaciją ar nesusipratimą, o gal – nesąmonę?
VIETOJE IŠVADŲ
Papasakotos istorijos rodo, kad intelektualui kyla daugybė iššūkių, jei jis nori apsibrėžti santykį su visuomene ar – juo labiau – tapti jos lyderiu. Jis labai lengvai gali užsižaisti visuomenės moralizavimu, prarasti tiesą ir nueiti visiškais kolaboravimo su autoritariniais režimais ar kitais demoralizacijos klystkeliais. Intelektualas nesunkiai gali prisiimti įvairių dirbtinių misijų, vengdamas realaus ryšio su visuomene. Intelektualas gali manyti, kad jo idėjos ir mintys yra neutralios, „nesuteptos“ kasdieniniais reikalais, tačiau ir tai tebūtų jo iliuzija. Visuomenė, ar skirtingos jos grupės, intelektualui turi įvairių lūkesčių, ir jam kyla pasirinkimo klausimas. Galbūt intelektualui ir telieka būti tam tikru provokatoriumi ir prašalaičiu, kuris neturi tikėtis skambių visuomenės aplodismentų.
Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Lietuvių katalikų mokslo akademijos Visuotiniame suvažiavime, vykusiame 2026 m. kovo 14 d. Vilniuje.
