Atrodo, kad kalbėti apie „krikščionio intelektualo atsakomybę šiuolaikiniame pasaulyje“ yra nepaprastai lengva. Ypač jei rašai ir galvoji apie save kaip apie šiokį tokį intelektualą, esi šioks toks krikščionis, pamąstai apie „gyvenimo nueitą pusę kelio“ ir ką per jį pavyko ar nepavyko nuveikti. Pabaigai beliks apibendrinti įkvepiančiu pasižadėjimu tarnauti Dievui ir Tėvynei. Pasidalinti tokiu neįpareigojančiu savo paties etnografiniu stebėjimu turi būti nesunku. Net jei tokio pobūdžio išpažinimo padaryti nedrįsčiau, galiu pasislėpti už saugaus analitiško pabandymo apibrėžti intelektualą, pacituojant autoritetus priminti, kas yra krikščionis, atkreipti dėmesį į kokią šiuolaikybės problemą ir nusakyti krikščionio-intelektualo atsakomybės barus.
Bet, kaip nutinka, pradedi mąstyti ir dalykus susudėtingini. Juk ką netikėto galima pasakyti maloningiems skaitytojams, kurie patys yra krikščionys. O jei jau jie skaito Naująjį Židinį-Aidus, greičiausiai yra garbingi intelektualai, kurie turi savo santykį su tema, patys kelia klausimus ir pateikia savo asmeninius bei analitiškus atsakymus. Juolab manau, kad pačia bendriausia prasme į iššūkius tiek rašantysis, tiek skaitantysis reaguoja taip, kaip į savo patiriamos šiuolaikybės iššūkius reagavo krikščionys intelektualai anksčiau, dabar ir visada – viena vertus, kaip intelektualai ieškome ir siekiame tiesos, kita vertus, kaip krikščionys (ar bent krikščioniškos kultūros asmenys) tikime, viliamės ir trokštame malonės, kuri atves į amžinąją santaiką. Ir, žinoma, norime šiuos du dalykus suderinti savo kasdienybėje. Kitaip sakant, atsispiriant nuo Jono Pauliaus II enciklikos Fides et ratio palyginimo, mes bandome plasnoti abiem, tikėjimo ir mąstymo, sparnais. Tad, neslėpsiu, rašau ir tikrai bijau akivaizdybės banalumo ir tradicijos nuobodumo.
Bet dar labiau bijau ir nenoriu moralizuoti. Pati tema skatina kalbėti apie iššūkius ir atsakomybę. O tai pirmiausia reiškia iššūkius išgirsti, apibūdinti ir tada į juos atsakyti, pasiūlyti, kaip juos spręsti. O atsakymas į klausimą „Kaip krikščioniui intelektualui elgtis šiandien?“ vėlgi gali skambėti arba kaip kiaušinio manifestas vištai su reikalavimais atsigręžti į tai, kas jau buvo sakyta (plasnokit ir skriskit!), arba kaip išpažinimas ir priekaištas sau pačiam, kad nesielgiu taip, kaip ką tik siūliau, bei iškilmingas pasižadėjimas atsiversti (nuo šiol plasnosiu ir skrisiu, nes tik tai gera, teisinga ir gražu!).
Turint omenyje šiuos sunkumus ir baimes, nusprendžiau juos nuslėpti akcentus sudėliodamas truputį kitaip. Kalbėsiu panašiai kaip kadaise Tomas Venclova kalbėjo išeivijos ateitininkijai apie Sovietų Sąjungą ir sovietinius valdininkus. Suprasdamas, kad auditorijoje visų nusiteikimas Lietuvos laisvės bylos atžvilgiu daugiau-mažiau buvo vienodas, jis antisovietiškai nusiteikusiai publikai leido pasijusti kiek nejaukiai ir sąmoningai kalbėjo kaip „velnio advokatas“ – žmogus, ginantis principą, kuriuo pats netiki, bet bando sąžiningai užklausti apie kitų (turbūt ir savo) įtikėjimo pagrįstumą. Sakau, kad kalbėsiu panašiai, nes, tiesą sakant, ne tiek bandysiu advokatauti ir priekaištauti, o kaip koks provokuojantis paauglys apversti jam siūlomus argumentus aukštyn kojom, sumaišyti tariamą aiškumą, atmesti siūlomas tiesas. Bandysiu piktinti.
APVERTIMAS
Viena giliausiai manyje esančių minčių apie asmens santykį su šiandienos pasauliu yra tezė: „momento reikalai, principo reikalavimai“. Viliuosi, kad daugeliui žinoma, jog tai nuoroda į, mano galva, vieną svarbiausių XX a. pirmoje pusėje lietuvių katalikų parašytų politinių tekstų – Stasio Šalkauskio „Momento reikalai, principų reikalavimai“. Šį tekstą jis rašė lygiai prieš šimtą metų tuometinių iššūkių kontekste – po krikščionių demokratų pralaimėjimo Seimo rinkimuose 1926 m. Tekstas, priminsiu, įvairiapusis, paliečiantis daug temų, bet pirmiausia bandantis apmąstyti, kodėl šis pralaimėjimas rinkimuose įvyko ir duodantis nuorodų į tikrąją
krikščionišką-demokratišką politinę programą, kuri gal ir negarantuos pergalės rinkimuose (ironiška: keli mėnesiai po šio straipsnio laisvi rinkimai apskritai kurį laiką nebevyko), bet bent jau nustatys sąžiningo krikščionio-demokrato santykį su politika. Būtent šio straipsnio idėjos vėliau įkvėps visą kartą jo mokinių – Židinio ir Aidų bendradarbių, būsimųjų Lietuvių fronto bičiulių, kurie išeivijoje plėtodami pilnutinės demokratijos projektą pripažins šį tekstą kaip vieną iš kertinių.
Labai supaprastinus galima sakyti, kad pati svarbiausia teksto mintis yra tai, jog krikščioniškoji-demokratinė politika turi būti nuosaiki, centristinė, įsipareigojusi asmeniui ir, kartu, visuomenei bei valstybei. Kvietimas siekti aukso vidurio skatina sąmoningai elgtis ir visada laikytis principų reikalavimų, tačiau neužmiršti, kad kiekvienas momentas kelia išskirtinius tam laikui būdingus uždavinius. Būti centre, krikščioniškame aukso viduryje, reiškia savotiškai derinti sąlygiškumą ir dogmatizmą: suprasti gyvenamąjį momentą ir visada jame veikti žiūrint į „idealų aukštumas“. Tai Šalkauskiui buvo pasaulyje veikiančio krikščionio, politiko ir, neabejoju, intelektualo pašaukimas.
O kas tada, jei taip nusakoma sintezė yra klaidinanti ir ydinga. Nepaisant sintezės pažado, Šalkauskis reikalauja kiekvieną sprendimą perkošti per idealų tinklelį arba, kitaip, pirmiau skatina suvokti doktriną, o tik paskui imtis akcijos. Dar daugiau, visas veikimas visada turėtų būti nukreiptas nelygstamo, absoliučiai laisvo, lygaus, bendruomeniško šventųjų bendrystės idealo link. Abiem atvejais sintezės svarstyklės palenkiamos principų pusėn ir balansas griūna. Juk žiūrėdami į dangų, kliuvinėjame žemėje – momentas reikalauja sprendinio, o žvelgimas per principų prizmę reiškia paskendimą etinėse diskusijose bei svarstymuose taip ir neišsprendžiant jokios problemos. Galime svajoti apie anapusybės palaimą, bet gyvename kasdienybės žemumose. Kaip kokie čiurliai skrajodami padebesiais nebemokame gyventi ant žemės ir, neduok Dieve, nukritę vargiai vėl pakylame.
O jei imtume ir priimtume tai, kas esame – žemiški, su nedideliais dangiškumo įspaudais? Taip, manau, kurtume kur kas tvaresnę sintezę: tikrasis balansas yra pripažinimas, kad reikalauja momentas, o principas yra tik vienas iš reikalų. Būtent momentas reikalauja pirmiausia. Ir sakau tai ne neigdamas principo nelygstamumą. Tiesiog sąmoninga principo taikymo erdvė kasdienybėje yra be galo maža – principus priimame tik kaip vieną iš kasdienybės elementų. Kiekviename momente, kiekvienoje vietoje principai atsiranda tik kaip vienas iš galimų elementų šalia kitų veikimą sąlygojančių veiksnių – troškimų, emocijų, atožvalgos į visuomenę ir autoritetus, įpročių ir t. t. Principas, žinoma, čia gali pasirodyti, bet tik todėl, kad momentas to pareikalaus. O jei ir pasirodo, tai kaip pasirinkti tarp skirtingų teisingų principų be atožvalgos į momentinį aš – atsitiktinės nuotaikos, atsitiktinės nuomonės ir kiek mažiau atsitiktinės nuovokos.
Kitaip sakant, principų aukštybėje gyvenantis krikščionis ir intelektualas turėtų būti skatinami grįžti į pasaulį su jo daugiaprasmiškumu ir daugiasluoksniškumu. Juk kažkada guvus, ieškantis jo protas, įšokęs į tikėjimą pažino Tiesą, bet po to aptingo ir pasislėpė už dogmatinių principų sienų. Jos kažkada statytos kaip iššūkis kitiems, dabar tapo tik tingi ir nuobodi kartotė. Krikščionis ir intelektualas šiandien jau ano, bet ne-šio-pasaulio tipažai – praeities gyventojai, kuriems dabartis tėra apgultį pradėjęs priešas.
Deklaruoti principą ir niekinti momentą yra lengva, nes gyventi momente yra sunku. Yra sunku būti empatišku kitam, ir dar kitam, ir dar visai kitokiam; yra sunku pažinti socialinę, politinę, ekonominę, žmogišką tikrovę ir įvertinti sprendimų padarinius, nes tai reikalauja nuolatinių, nesibaigiančių pastangų, neretai ir specializuoto išmanymo. Net jei pats netiri ir pasitiki ekspertais, juos surasti, juos perskaityti, juos suprasti ir iš jų išsirinkti yra nemenko intelektualinio darbo reikalaujantis iššūkis, kuriam nuolatinės kaitos fone tiesiog neužtenka laiko, valios, dažnai ir elementaraus išmanymo. Kur kas lengviau pasislėpti už paprastų atsakymų, principų „reikalavimų“, nei gilintis į sudėtingus ir kompleksiškus reikalavimus, kuriuos kelia momentas ir jame glūdinčios tikrovės.
Tad viena priežasčių teikti pirmumą momentui yra tai, kad momento svarbos akcentavimas leidžia pragmatinį lankstumą ir apgalvotą atvirumą, o principo reikalavimas linkęs virsti rigorizmu. Pastarasis kaip fariziejiškumo gundymas būdingas krikščionims ir kaip polinkis į siauraprotiškumą neretai skleidžiasi intelektualiniame gyvenime. Tik momentas, būdamas konkretus šio pasaulio patyrimas, iš tiesų turėtų reikalauti, o principas tapti tik vienu iš reikalų, kurį ištraukiame tik tam tikromis progomis.
ATMETIMAS
Kol kas kalbėjau abstrakčiai – kad krikščionio-intelektualo misija yra ne tik idealo aukštumų siekimas, bet ir kasdienybės žemumų pripažinimas. Bet apie tikro žmogaus tikrą gyvenamąjį momentą, kaip keliantį įtampą, galima kalbėti ir konkrečiau, referuojant į bendrą šios dienos temą – kaip reikia reaguoti šiandien, lyg implikuojant, kad šiuolaikybė skiriasi nuo praėjusių laikų. Doras šalkauskininkas nesunkiai galėtų padaryti išvadą, kad kiekvieno sprendinio esminė taisyklė (principai reikalauja, o momentai – tik įrėmina) lieka nepakitusi. Reiškia, ir intelektualas šiuolaikiniame pasaulyje vargiai turėtų skirtis nuo inteligento šalkauskiškame pasaulyje – būti „intelektualiniame išsilavinime aukščiau pakilusiu už bendrą masę žmonių, gavusių paprastą, bendrą vidurinį išsilavinimą. […] pakilti gyvenime ir veikime prie tobulesnio principų supratimo ir principus, vadinamus paprastai idėjomis, padėti į savo praktiško nusistatymo pagrindus. Aišku juk savaime, kad be gilesnio idėjų supratimo ir be entuziazmo aukštesnėms idėjoms negali būti tinkamo dorinio nusistatymo gyvenime ir veikime“.
Bet velnias slypi smulkmenose, ir kas tada, jei šio pasaulio smulkmenos labai kitokios nei prieš amžius buvusios? Jei momentas toks galingas, kad intelektualumo ir krikščioniškumo principai nebetenka buvusios galios? Ne todėl, kad, kaip matėme, sintezė yra sunkiai realizuojamas idealas, o todėl, kad ir krikščionybė, ir intelektualumas šiandien nebevaidina tokio vaidmens kaip anksčiau.
Nieko nenustebinsiu sakydamas, kad gyvename pokrikščioniškame pasaulyje, kuriame krikščionybė traktuojama tik kaip viena iš pasaulėžiūrų ir net nebėra suprantama kaip integralus kultūrinis ar tapatybinis kodas. Būtent intelektualas padebesiais skrajoja mažiau, yra arčiau žemės. Ir jau pats šis pripažinimas reiškia galimą įtampą tarp proto ir tikėjimo. Šia prasme mūsiškis pasaulietiškumas ir krikščioniškumas yra įtampoje, nes jie nurodo skirtingas tiesas, iškelia skirtingus principus – transcendentuojantis krikščioniškumas žvelgia į dangų, įžeminantis pasaulietiškumas nori kalbėti apie šį pasaulį. Ir būtent intelektualas yra viena ryškiausių pasaulietiškumo manifestacijų. Žinoma, galiu pasislėpti už tikinimo, kad tvirtesniam tikėjimui reikia apmąstyto žinojimo, o žinojimas prasmingas tiek, kiek remiasi tikėjimo implikuojama gyvenimo prasme. Vis dėlto jei krikščionio idealas yra pasaulio išganymas ir misija – apaštalavimas pasaulyje, tai gilus pasaulio tyrinėjimas (tiek domintis tyrimais, tiek tiriant pačiam, tiek dalinantis atradimais) nukenčia. Ir atvirkščiai – jei giliai, nuosekliai atsiduodama intelektualo veiklai, ką čia slėpti – padarome iš jos stabą, nes tai ne tik asmeninė aistra tiesai, bet ir pajamos, statusas bei garbė – krikščioniškumas lieka kažkur esantis, bet su mažiau skaitymo, mažiau maldos, mažiau apaštališko darbo. Tai dvi skirtingos vienuolystės formos, ir jas pildant, nepaisant teorinių vilčių, kad tai įmanoma, nė viena nebus išpildyta tobulai. Štai ir turime drungną krikščionį, nesiryžtantį atsisakyti šio pasaulio; ir drungną intelektualą, neleidžiantį sau visiškai atsiduoti pasauliui.
Bet galiu pasakyti dar griežčiau: šiuolaikinis pasaulis jau pasirinko, ir norint būti „intelektualu“ ar gerai vykdyti intelektualo pašaukimą, krikščionybės nereikia. Net atvirkščiai, jei krikščionis užsiims intelektualine veikla, jo įsitikinimo deklaracija visada reikš pasaulio skepsį dėl laisvo svarstymo, laisvo ieškojimo, sąžiningo, išankstinėms dogmoms nepalenkto atsakymo. Jei intelektualinių tiesų deklaravimas dar sujungiamas su apaštalavimo principo iškėlimu, kartais net pakanka ir leptelto su krikščionybe susieto termino ar argumento, intelektualumas iškart bus paverstas viduramžiška tamsybe.Ir jie iš dalies teisūs. Jei sąvoka intelektualas kyla iš intelekto, o šis, žiūrint etimologiškai, kyla iš „skaityti tarp“ ar „rinktis iš“, knygų knygos tautai pasirinkimas jau padiktuotas, o alternatyva bus klaida. Jie turi sakyti taip, jei taip; ne, jei ne. Todėl svarstančiajam ir plepiajam intelektualui geriau pašalinti ar bent apskliausti tikėjimą, kad galėtų kalbėti pasauliui ir apie pasaulį to pasaulio kalba. Ir taip kalbėti apie pasaulį, reiškia tylėti apie Dievą.
Tačiau eisiu dar toliau – pats intelektualas yra nykstanti padermė. Būta, kai intelektualais laikyti „raidžių žmonės“ – gebantys skaityti ir rašyti. Visuotinis švietimas, technologinė ir ekonominė raida šį gebėjimą suvisuotino, intelektualumas tapo pasiekiamas ir įprastas. Tikru intelektualu pradėtas traktuoti viešai veikiantis, visuomenei įtaką darantis kalbos ir raidžių žmogus. Šiuolaikinės medijos bet kurį, turintį tokią ambiciją, nesunkiai įgalina. Socialiniai tinklai kiekvienam leidžia jaustis ne tik viešosios erdvės dalyviu, bet iš esmės jos centru, autoritetiškai išsakančiu savo nuomonę lygiavertiškai bet kuriam kitam. Gal, sakysim, dar yra kokybės reikalavimas – intelektualas kalba ir rašo geriau, teisingiau nei įprastas socialinio turinio kūrėjas. Konkuruojančios ekspertinės sistemos ar tiesą iškreipianti propaganda, o dabar ir dirbtinis intelektas, peržengia ir šią kliūtį. Šiuolaikybėje, kaip ir demokratiniuose rinkimuose, eksperto balsas yra lygus bet kurio profano balsui; pergalė pasiekiama ne racionaliu argumentu ar apmąstymo gilumu, o laikais, sekėjais, papildomu žiniasklaidos dėmesiu. Konkretus, linksmas, besipiktinantis pasauliu, autentiškas, naujas kontroversijas keliantis įtakdarys yra dabartinės viešosios erdvės žymė ir artimiausia ateitis, kuriam daugiažodžiaujantis, santūrus, net ir savimi abejojantis, į tradiciją referuojantis intelektualas nėra konkurentas. Antkapinis akmenėlis Literatų gatvėje yra geriausias paminklas tokiam „raidžių žmogaus“ kultui.
O ir šiaip, savo prigimtimi intelektualas yra nemalonus tipažas. Jis neretai kritiškas, abejojantis, dažnai jaučiasi esantis aukščiau už neintelektualus, kuriuos reikia suintelektualinti, taigi ir atversti į geresnį tikėjimą. Kalba jis nežmogiškai – klampiai ir neįprastai, apie dalykus, kurie įdomūs jiems patiems, o didžiajai daliai normalios liaudies nerūpi. Jo noras sakyti tiesą gali žeisti ir poliarizuoti.
Kalbu apie pasaulietinę viešąją erdvę, bet ar intelektualumo iš tiesų reikia ir Bažnyčiai? Juk geriausia, ką jis gali padaryti, tai pradėti žiūrėti į ją kaip į tyrimo objektą – etnografinį su savo papročiais, sociologinį su savo institucijomis ir galios santykiais, filosofinį su savo išskirtine mąstymo tradicija ar panašiai – taip instrumentalizuodamas Bažnyčią savo karjeros labui. Arba, dar skaudžiau, su savo kritikos dvasia anksčiau ar vėliau jis pradeda kritikuoti autoritetus, taip pat ir bažnytinius, žiūrėk, net ir principais pradeda abejoti, tikinčiuosius ir kunigiją smerkti, alternatyvų ieškoti. Gerokai paprasčiau yra be jų. Kur kas lengviau turėti fideistus: tvirtai tiesas propaguojančius, lozungais mąstančius apologetus, kurie kritikuoja nebažnytinį pasaulį, diktuoja senus-gerus principus ir nuo pasaulio įstatymo gina kiekvieną krikščionį. Tokie gal ir nebus kitus atverčiantys apaštalai, nes artimo kitatikio kaimyno pasaulis jiems dažnai nenusipelno rūpesčio, bet jie bent jau padės išlaikyti tikinčiųjų būrį.
UŽSKLANDA
Dar kartą grįšiu prie Jono Pauliaus II sparnuoto palyginimo apie sparnus: na taip, turime tuos du sparnus, plasnojame jais, bet ar to paukščiams pakanka? Pripažinkime, didžiąją laiko dalį praleidžiame ant žemės. Skrydis, žvilgsnis iš aukštai, gali leisti pasijusti laisvesniems, aiškiau išvysti pasaulį, bet to nepakanka – grobis vaikšto pažeme ir griebiant reikės nusileisti. Kaip ir skrydžiui nepakanka turėti vien tik tuos du sparnus, tikėjimą ir protą – kad skristume, kad gyventume, turi būti pilnutinis viso gyvojo žmogaus parengimas skrydžiui. Šia prasme joks krikščioniškas-intelektualas nėra tik intelektualas ir krikščionis, bet visa tai, kas kuria jo asmenybę. Ir mojuoja jis tais šimtais sparnų, tai šen, tai ten nukrypdamas. O dar ir tas milžiniškas kairiasparnių ir dešiniasparnių ginčas dėl to, kuriuo sparnu reikia labiau mojuoti. Trečia, kokia prasmė, tiesą sakant, didžiuotis aukštu skrydžiu tarp žinduolių? Kaip jiems įrodyti skraidymo prasmę, jei ir ant žemės gerai? Manau, tai milžiniškas iššūkis – parodyti krikščionybę kaip prasmingą pasauliui, kuris ja nepasitiki; parodyti intelektualinę veiklą kaip reikalingą, kai didžioji dalis pasaulio pakenčiamai gyvena ir be jų. Galiausiai, reikia pripažinti, kad ne ereliais esame su savo trumpučiais sparnais. Greičiau stručiais, kurie „palieka savo kiaušinius žemėje, leidžia smiltims juos šildyti. Užmiršta, kad koja gali juos sumindžioti ar laukinis žvėris sutrypti. Savo jauniklius jis šiurkščiai atmeta, tarsi ne jo būtų, ir nesirūpina, kad jo pastangos buvo tuščios. Juk Dievas padarė jį kvailą ir nedavė jam supratimo. Tačiau kai išskleidęs sparnus metasi bėgti, apjuokia arklį ir jo raitelį“ (Job 39, 14–18). Suprofaninau Jobo knygą, bet jausmas, apie kurį norėjau papasakoti, truputį tas – visa tai tik žemiški stručio šokčiojimai. Gal tik tiek ir nusipelnėm.
Tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Lietuvių katalikų mokslo akademijos Visuotiniame suvažiavime, vykusiame 2026 m. kovo 14 d. Vilniuje.
