Skaitant Kartezijų
Kartezijus buvo teisus –
Daiktai erdvėje užima vietą,
Aistros pasklidę po kūną,
Prote – begalybės idėja.
Susiglausti protai negali,
Erdvėje jie neužima vietos,
Tiktai kūnai glunda vienas prie kito,
Apsikabina – retai,
Dažniau vienas kitą
Mėgina pastumti, nes erdvė
Vien protui atrodo beribė.
Kartezijus mums pamelavo –
Juslės apgauti negali.
Erdvės riba – tai, ką matom.
Horizontas. O gal dar arčiau:
Aptrupėjusi siena. Varpinė gatvės gale.
Aikštės pakrašty – suvargę suoleliai.
Ant jų kūnai – prigludę vienas prie kito.
Dar nemėgina vienas kito pastumti.
Nes erdvė jiems
Vis dar atrodo
Beribė.
ANACREONTICA
I.
Ak, Batìlai, valdyk, jei tik yra, kas paklūsta;
Jei paklūsti tik pats – save, Batilai, valdyk.
Vynas valdo tave? Vyną, Batilai, valdyki.
Vyną, Batilai, valdai? Galgi verčiau jam paklusk.
II.
Garbanas drengia lietus? Stóginėj slėpkis, Batilai.
Kaitrą Batilai kenti? Ieškoki tarp laurų ūksmės.
Meile, Batilai, degi? Nepadės tau laurai ūksmingi.
Ašaras stóginėj lieji, Batilai? Degina skruostus ir jos.
III.
Ką pamilai tu, Batilai? auksaplaukį Erotą?
Bėgi, Batilai, nuo jo, ar vejiesi – pats nežinai.
Bėgtum, Batilai, be galo ratu, pats save mėgintum pagauti –
Betgi vynas, Batilai, koją pakišo ir tau.
TOPOGRAFIJA
Niekam niekada neatskleisk savo miesto topografijos.
Net draugams – tegu jie nežino, kur baigiasi,
O ypač – kur prasideda jo ribos.
Nesakyk nepažįstamiems, kur jo upių krantai pasiekia kits kitą,
Nes ten, toje santakoje buvo pirma šventykla.
Kolonos, liūdnos ir laiko apgraužtos, dar mena
Tavo miesto pradžią ir svetimšalio ranka
Į frontoną įrėžtą šventąją išmintį:
„Pradžia kiekviena gi yra pradžia pabaigos“.
Nereikia, kad priešai žinotų šią paslaptį, draugai – juo labiau.
O geriausia išvis užmiršti savo miesto topografiją,
Ir jei kas pamėgintų priminti kalvą ir mišką, kurio tankmėje,
Herojus nukovęs taurą laimėjo teisę įsteigti miestą –
Nuo tokio bėk. Ar bent neklausk kaip buvo iš tikro,
Nes iki miestui duodant pradžią, čia kitas gyvavo miestas,
O iki šio – dar ankstesnis. „Prieš ankstesnį buvo dar vienas,“ –
Sakys tau. Užvaldytas tu liksi. Nes vėl norėsis žinoti,
Ar buvo dar vienas prieš tai. O prieš tąjį – dar kitas.
Gelbėkis, meskis tada į skersgatvių pynę, iškeiski laiką
Į labirintą. Be pradžios. Be atbaigos.
Bet nesirūpink –
Niekada niekas tau neatskleis tavo miesto topografijos.
Tad negalėsi jos perduoti nei draugams, nei priešams.
Nebus ką užmiršti, nes negalėsi jos prisiminti.
Tik kalvos papėdėje medžių guotą priėjęs
Krūptelsi. Nelyg nugirdęs
Tauro baubimą.
IŠ CIKLO „PAPRASTI KINIŠKI EILĖRAŠČIAI“
I.
O Taurusis, priešo vytis nereikia –
sprunkančio kojos ilgesnės,
pavargsi, pargriūsi, jis apsigręš
ir sudraskys tave kaip aštriadantis
tigras.
O Taurusis, nereikia pabėgti nuo priešo –
to, kas vejasi, kojos trumpesnės,
pavargs, pargrius, tu apsigręši
ir sudraskysi jį nelyg aštriadantis
tigras.
O Taurusis, iš tolo stebėki, kaip
priešai vaikosi, bėga, griūva,
ir vienas kitą uždusę drasko
nelyg aštriadančiai
tigrai.
Mūšio lauke gulės, ilgakojai,
trumpakojai gulės,
vienas kitą paviję, sudraskę
nelyg aštriadančiai
tigrai.
O tu iš tolo, Taurusis,
į jų lavonus žiūrėsi,
vieniša bus tau tada, bet
ramu.
II.
(pour VM)
‘Niekas nėra toli,’ – tarė Taurusis;
‘Viskas čia pat,’ – parodė ranka į slėnį.
‘Juk tėra Pasaulyje keturios kryptys:
Šiaurė, Pietūs, Praeitis, Ateitis.
Praeity dar Rytai yra, Vakarai – Ateity,
Nes saulė, vos patekėjus, nusileis ana va.’
Tarp kalnų slėnis driekiasi, slėnį supa kalnai.
Kariaunos slėnyje laukia – tylios ir juodos.
Laukia trimito gaudaus. Kai suaidės –
Kils jos į mūšį. Dėl Ateities, dėlei
Saulės, kuri ana va Vakaruos nusileis.
Juodos ir tylios jos į gęstantį mūšį patrauks.
Ir jau tūkstantis dužo karių Rytuose,
Vakaruos dar kitą tūkstantį dūžtant
Nuo kalnų dievai iš Pietų ir Šiaurės stebėjo.
‘Viskas čia pat,’ – pakartojo Taurusis, –
‘Šiaurė, Pietūs, Praeitis, Ateitis.
Tu ir aš. Niekas nėra toli,’ – ranka
Parodė į slėnį.
‘Duženas tegu renka dievai, laiko jie turi.
O mudu, kol saulė dar čia,
Galim išgerti.’
