Šiemet pasirodžiusi filosofo Viliaus Bartninko monografija Traditional and Cosmic Gods in Later Plato and the Early Academy (Cambridge University Press) leidžia formuluoti esminius klausimus apie filosofijos ir tradicinės religijos santykį, ieškoti atsakymų: kaip ir kada įvyksta jų susitaikymas? Dėl ko kovojo pirmieji Platono mokiniai? Kodėl Antikos filosofija skatina susimąstyti apie nežemiškas gyvybės formas? Šie knygoje aktualizuojami klausimai, kaip ir pats knygos pasirodymas, virto akstinu pokalbiui, kuris tėra tik trumpas monografijos aptarimas, atskleidžiantis už knygos slypinčią ilgą asmeninę, o kartu ir bendruomeninę filosofinę kelionę.
Dorybės, politika, pažinimas – paprastai dėl šių temų tiek akademikai, tiek mėgėjai visų pirma ima skaityti Platoną. Vis dėlto, pamilęs Platoną, nusprendei iki šiol svarbiausią mokslinį darbą skirti jo dievų ir religijos sampratai. Kodėl?
Čia esama tam tikro atsitiktinumo ir tam tikros būtinybės. Atsitiktinumas buvo pažintis su mano disertacijos vadovu Gáboru Betegh, kuris šiuo metu yra vienas garsiausių Antikos teologijos tyrinėtojų. Jis man nuolat kalė į galvą, kad privalau perskaityti Timają ir kad to nepadaręs Platono nesuprasiu. Timajas yra labai įdomus tekstas, bandantis sujungti tai, ką mes tradiciškai suprantame kaip esmines Platono mintis, su fizika, kitaip tariant, bandantis parodyti, kaip pasaulis vystėsi iš amžinų idėjų ir kokį vaidmenį šiame vystymesi atlieka dievai. Aš tikrai ne iš pirmo karto padariau tai, ko jis manęs prašė. Tam prireikė maždaug pusantrų metų ir dar vienos aplinkybės – doktorantų seminarų, kuriuose skaitėme Timają ir kurių vedėjas visaip kaip šaipėsi iš to, ką mes skaitome, – tai manyje užkūrė ugnį ir norą apginti bei suprasti Platoną. Šios dvi jėgos žmonių pavidalais ir įžiebė mano interesą.
Tačiau kartu manau, kad visi žmonės anksčiau ar vėliau savo gyvenime turi pradėti rūpintis dievais ir tai buvo grynai asmeninis mano gyvenimo posūkis. Turiu paminėti, kad esu iš tradicinės katalikiškos šeimos ir kaip tradicinis katalikiškai auklėtas jaunuolis maištavau prieš senelius ir jų tikėjimą, skaičiau Nietzschę ir taip toliau, o filosofija tik dar labiau sustiprino reikalavimus teologiniam diskursui. Tačiau anksčiau ar vėliau pasisotini įvairių filosofinių idėjų, imi testuoti pats save ir prieini tam tikras ribas. Man Platono teologija buvo įdomi visų pirma tuo, kad Platonas, kuris laikomas tokiu racionaliu, tokiu griežtu poetų atžvilgiu, tokiu kritišku kultūrinei aplinkai, vis dėlto pasirenka labai daug dėmesio skirti itin tradiciniam reiškiniui – graikų dievams. Tai man buvo mįslė. Žinodamas, kad Platonas nieko nedaro be reikalo, norėjau suprasti, kodėl jis imasi dievų klausimo.
Tavo ieškojimai virto moksliniu veikalu. Tačiau ar Platono dievų ir religijos samprata turi tokią neakademinio aktualumo perspektyvą, kokią turi antikinės filosofijos klausimai apie laimę, meilę, teisingumą?
Manau, kad turi, nors ir sunkiau apginamą ir nebūtinai tiesioginę. Čia esama dvejopo aktualumo: viena vertus, pažintinio, kita vertus, eksperimentinio. Pažintinis – nes mes ir šiandien intensyviai naudojame Platono dievus. Planetos, kurias mes vadiname pagal romėniškus atitikmenis, – Marsas, Venera, Merkurijus ir kt. – pirmąkart gauna dievų vardus (Arėjas, Afroditė, Hermis ir kt.) būtent Platono Akademijos aplinkoje. Greta žodžio „idėja“ šie vardai yra didžiausias Platono įnašas į mūsų kasdienę kalbą. Natūraliai kyla klausimas, kodėl tuometinis planetų įvardijimas yra palikęs tokį stiprų pėdsaką mūsų kultūroje.
Pritaikomumo prasme aktualumas slypi tame, kad Platonas, kalbėdamas apie dievus, kalba ir apie radikaliai kitokią gyvybės rūšį. Dievai pirmiausia yra gyvybės formos, kurios tiek savo kūnu, tiek siela radikaliai skiriasi nuo žmonių. Mes dažnai įsivaizduojam graikų dievus kaip antropomorfinius, tačiau net ir graikų religijoje tai nėra tiesa, o dar labiau nėra tiesa Platono mąstyme. Žvaigždės ir planetos Platonui yra gyvos, tačiau jų kūnai ir sielos veikia kitaip nei mūsų. Tad manau, kad Platonas labai gražiai įsilieja į šiuo metu madingą filosofinį dialogą apie sąmoningumą ir nežmogiškas gyvybės formas, apie tai, kaip atrodo kitoks veiksnumas bei sąmonė. Platonas leidžia mums kalbėtis dar radikaliau, nes kelia klausimą net ne apie mikrobų ar kerpių sąmonę, o apie dangaus kūnų gyvybingumą. Šia prasme Platonas yra labai futuristinis.
Pereinant prie Tavo tyrimo esmės, kuo apskritai skiriasi tradiciniai ir kosminiai dievai, jų įsigalėjimo procesai ir kodėl jie rūpi Platonui?
Yra graikų religija ir yra graikų mokslas – tokios disciplinos kaip astronomija, matematika ir t. t. Abiejuose šiuose laukuose esama dievų. Tradiciniai dievai mums gerai pažįstami iš mitų ir legendų, o Platono naujieji dievai – planetos, žvaigždės ir pati visata – yra pažįstami ne per tradiciją, bet būtent per astronomijos mokslą ir jo metodus. Taigi Platonas susiduria su dviem labai skirtingomis dievų rūšimis ir neišvengiamai turi apibrėžti jų santykį. Mums atrodo akivaizdu, kad kosminiai, moksliniais metodais pažįstami dievai turėtų būti žymiai geresni ir svarbesni. Dalis Platono tyrėjų anksčiau taip ir manė, tačiau iš Platono mąstymo senieji, tradiciniai dievai niekur nepasitraukia – jie minimi visuose tekstuose ir labai noriai, pozityviai įtraukiami į politinį, etinį diskursą.
Tai verčia klausti, kokiu pavidalu Platono mąstyme išlieka dievai, kurie savo tradicine forma neatitinka jo paties filosofinių kriterijų, ir koks yra tradicinių dievų, Platono dėka įgavusių naują pavidalą, santykis su kosminiais dievais, kurie tuo metu graikų religijoje dar neegzistuoja. Graikų religijoje yra Helijas ir Selėnė – saulė ir mėnulis, – kurie yra dievai, bet jie svarbūs graikų religijoje tampa tik helenizmo periodu, o Platono laikotarpiu kosminiai kūnai nėra dieviški, netgi priešingai – kai kurie intelektualai laiko planetas tiesiog įkaitusiais akmenimis. Vadinasi, Platonui tenka labai sudėtinga užduotis: viena vertus, prakalbinti naujuosius, filosofinius dievus žmonėms, kita vertus, naujame teologiniame, filosofiniame diskurse atrasti vietą tradiciniams graikų dievams – dvi šeimos kažkokiu būdu nuo šiol turi sugyventi.
Šios dvi dievų šeimos sufleruoja platesnę Tavo tyrimo temą – religijos ir filosofijos santykį. Koks jis yra ir ar pagrįsta jį suprasti tradiciškai, kaip įtampą?
Tradicinis atsakymas būtų toks, kad filosofija žengia priekyje naikindama viską, kas jai netinka, aklai taikydama savo tiesos kriterijus ir laikydama save vieninteliu tiesos šaltiniu. Iš dalies taip ir yra – filosofija žino, kas yra tiesa, ir, Platono atveju, nustato standartus. Tačiau jis neturi vienos strategijos. Kartais Platonas yra revoliucionierius, pavyzdžiui, kai kalba apie tai, kodėl dangaus kūnai yra dievai, kad jie pasižymi racionalia siela ar taisyklingu judėjimu danguje – tai yra filosofiniai kriterijai ir čia jis yra inovatorius. Tačiau kartais jis yra itin konservatyvus, pavyzdžiui, kai kalba, kad žmonės turi aukoti ir gerbti dievus – tai yra standartinė graikų polio praktika. Kartais jis priverstas nuoširdžiai pripažinti, kad gali įrodyti kosminius dievus, bet negali filosofiškai įrodyti tradicinių dievų egzistavimo, ir šis klausimas paliekamas nuošalyje. Galiausiai, esama tam tikros sintezės, kai filosofija ir religija susikerta. Pavyzdžiui, filosofiniai kriterijai sako, kad dievai negali būti neetiški, todėl mes privalome apvalyti tradicinius dievus nuo visų neetiškų savybių, kurias jiems priskiria poetai. Dėl šio kompleksinio požiūrio negalime sakyti, kad Platonas turi vieną poziciją – jis yra visoks.
Dar viena knygos aktualizuojama tema yra elitizmo ir liaudiškumo priešprieša. Visų pirma, kuo ši priešprieša remiasi ir kokį receptą Platonas pasiūlo šiai įtampai spręsti?
Platonas yra elitistas: kaip gerai žinome, jam atrodė, kad toli gražu ne visi bus pajėgūs tapti filosofais ir juo labiau karaliais-filosofais. Vadinasi, tokios prielaidos turime laikytis ne tik kalbėdami apie platoniškąją politiką, bet ir apie religiją. Būtent tai mes ir atrandame – kosminių dievų dieviškumas yra suvokiamas naudojantis astronomijos mokslu, taigi tik elitui prieinamais įrankiais. Todėl, iš pažiūros, kosminiai dievai yra dievai elitui, o tradicinius dievus išpažįsta likusi dauguma žmonių.
Vis dėlto nagrinėjant tekstus paaiškėja, kad reikalas daug sudėtingesnis ir iš tiesų abu dievų tipai skirti abiem auditorijoms. Viena vertus, todėl, kad tradiciniai dievai nėra tik tikėjimo ar įsitikinimo objektas – jie yra geri etine prasme, nes Platono teologijoje jie demonstruoja tobulas moralines savybes. Jei nori žinoti, koks yra drąsus žmogus, neįsivaizduok Achilo – įsivaizduok Atėnę, kai galvoji, kaip būti nuosaikiam, galvok, kaip elgtųsi Dionisas ar Apolonas, nes dievai neklysta ir dėl to yra puikūs moraliniai pavyzdžiai. Tai reiškia, kad jie yra vertingi tiek elitui, tiek paprastiems žmonėms ir šia prasme esama tam tikro egalitarizmo.
Kosminiai dievai, savo ruožtu, nors ir yra sunkiai pažįstami, tačiau tam tikru laipsniu juos pažinti būtina visiems. Mat kitu atveju socialinis audeklas iširs, panašiai kaip jis ỹra, kai visuomenė net ir menkiausiu laipsniu nenusimano apie mokslo objektus, todėl nesupranta, ką veikia mokslininkai, ir tinkamai neįvertina jų veiklos bei autoriteto. Kitaip tariant, elitas gerai pažins kosminius dievus ir seks jais kaip tobulai protingomis būtybėmis, o visi kiti turės pažinti kosminius dievus bent jau tiek, kad nesipriešintų jų sureikšminimui ir iškėlimui.
Taigi Platoną neatsisakyti tradicinių dievų motyvuoja politinė, etinė perspektyva. Ką tokia religijos samprata mums sako apie bendruomenę ir jos vaidmenį žmogaus gyvenime?
Nepaisant to, kad Platonas yra elitistas, jis tikrai mano, kad tam tikro laipsnio išsipildymas yra galimas mums visiems. Maža to, jis sakytų, kad žmonių aplinka, kultūrinės, religinės praktikos yra konkretūs ir visuotiniai būdai save tobulinti. Sportas (o ne karas, nes karas žudo žmones) yra gera praktika stiprinti drąsą, šventės su savo sielą harmonizuojančiais šokiais bei savitvardą ugdančiomis išgertuvėmis yra gera praktika ugdyti nuosaikumą. Panašiai ir kitose srityse būtent bendruomeninės religinės praktikos leidžia tobulėti, nes moralė Platonui yra vieša, o ne privati; religija yra vieša, o ne privati. Šios sritys persidengia – nėra privačios moralės, nėra ir privačių dievų kaip moralinių pavyzdžių. Todėl filosofija praktikoje paradoksaliu būdu vėl tampa polio gyvenimu su jo religinėmis šventėmis ir veiklomis. Mano galva, čia ir įvyksta tradicinės religijos ir filosofijos, elito ir liaudies susitaikymas, nes paaiškėja, kad tinkamai sutvarkius tam tikras praktikas, bendruomenė gali sistemiškai įgyvendinti filosofiją.
Įdomu tai, kad Platono mokiniai iš esmės nesilaiko šio egalitarinio recepto. Kodėl?
Platonas nėra vientisas ir skirtingi žmonės skirtingai interpretuoja, kas iš viso jo palikimo yra svarbiausia. Moderniais laikais svarbiausiu tekstu laikoma Valstybė, tačiau taip tikrai nebuvo Antikoje ir juo labiau nebuvo pačioje Platono Akademijoje, kur svarbiausiu laikytas Timajas. Ši skirtingumo sąlyga galioja ir jo mokiniams. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad filosofai turi gražų tikslą, kuris kartu yra ir jų prigimtinė nuodėmė – jie racionalizuoja pasaulį, jie ieško tvarkos net ir ten, kur ji nebūtinai yra. Platonas, paėmus atskirus jo tekstus, yra nepaprastai elegantiškas, tačiau Platonas kaip visuma yra visiškai netvarkingas. Šiek tiek psichologizuojant, manau, kad tai turėjo kelti frustraciją tokiems itin intelektualiems jo studentams kaip Ksenokratas ar Aristotelis, todėl jie siekė savotiškai sutvarkyti Platono palikimą. Pridėjus, kad toks sutvarkymas turi socialinio prestižo aspektą, – kas po Platono mirties paveldės jo poziciją ir bus Akademijos vadovu – neišvengiama, kad tam tikri siūlai turi būti surišti, nukarpyti ar paslėpti, kad išsidraikęs religijos ir filosofijos klausimas būtų išspręstas kažkieno naudai. Mokiniai paprasčiausiai supranta, kad elegantiškesnis atsakymas yra kosminius dievus laikyti vieninteliais tikrais dievais, nes juos galima įrodyti ir tyrinėti, o tradicinius dievus laikyti arba netikrais, arba tam tikrais simboliais, už kurių slypi tikrieji, kosminiai dievai.
Knyga netiesiogiai kalba ir apie kitą – filosofų – bendruomenę, nes tiria tęstinį Akademijos projektą. Kaip tai pakeitė Tavo filosofijos istorijos suvokimą?
Tai labai svarbus klausimas, nes leidžia pakalbėti apie tai, kas, mano galva, šiandien dar nėra filosofijos istorijos dėmesio centre. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, XX amžius buvo helenistinio laikotarpio amžius, nes buvo susidomėta šio periodo tekstų masyvu, pradėta aktyviai tirti stoikus, skeptikus, epikūrininkus. Tačiau buvo paliestas ne visas helenizmas, nebuvo paliesta jo pradžia, t. y. Platono Akademija.
Man tiriant Platono svarstymus, vienas kriterijų, koks atsakymas yra tikslesnis, buvo tai, kaip amžininkai supranta pačius svarstymus. Duosiu konkretų pavyzdį: šiandien mes vartojame žodį kosmologija, kuris nurodo į kosmoso, t. y. pasaulio kaip tvarkingos visumos tyrimus. Tačiau pasižiūrėjus į Platoną ir Aristotelį žodis kosmos yra retesnis už žodį ouranos (gr. dangus). Pavyzdžiui, Aristotelio kosmologinis kūrinys apie visatą vadinasi Apie dangų (Peri ouranou). Tai yra keista – kaip dangus gali būti kosmosas? Tuomet nusprendžiau pažiūrėti, ką šiuo klausimu rašo Platono mokiniai ir atradau, kad kosmos ten taip pat nėra centrinė sąvoka – jie užsiima uranologija.
Platono mokiniai nebūtinai turi gerus, visapusiškus atsakymus apie Platono poziciją, bet jų tekstai rodo, apie ką jie kalbasi; jie gali nesutarti, kas yra Platono filosofijos esmė, bet jų diskusija rodo pašnekesio ribas. Aš neneigiu to, ką apie Platoną sako šiuolaikiniai autoriai, bet atsigręždamas į Platono mokinius, kurie vis dar yra nepakankamai išversti ir išanalizuoti, noriu parodyti, kad galvojant apie tai, kas jiems buvo svarbu, tam tikros mūsų prielaidos gali būti pernelyg modernios. Pavyzdžiui, mano paminėtas mažas terminologinis ginčas atveria trečdalį mano knygos, nes leidžia pakeisti požiūrį į tai, kas Platonui yra teologija ir kosmologija. Jei ouranos (dangus) yra dėmesio centre, tai reiškia, kad Platono filosofija siekia kosmologizuoti dangų, kitaip tariant, išplėsti mūsų fizikinį supratimą, kas tai yra, – dangus arba dangūs yra visa visata. Kartu tai teologizuoja visatą, nes Uranas graikų religijoje yra gerai pažįstamas dievas ir Platonas imasi šio dievo reformos.
Ženkime už knygos ribų: ar tyrime atsispindintis bendruomeninis filosofijos gimimo kelias atitinka ir Tavo paties patirtį su filosofija?
Ir taip, ir ne. Man teko didžiulė laimė studijuoti su labai gabiais kursiokais, kurie nepaprastai mylėjo filosofiją ir iš kurių išmokau ne mažiau, o gal net daugiau nei iš savo dėstytojų. Gražu yra tai, kad didžioji dalis draugų iš to laikotarpio šiandien patys yra dėstytojai – tai rodo, kad jau tada mes mokėme vienas kitą, o dabar tai tiesiog tapo institucine realybe. Filosofija kaip mokslas irgi yra dialoginis užsiėmimas. Reikia kelių žmonių, tai turi būti tavo ir tavo vadovo, tavo ir tavo studentų pasikalbėjimas apie tai, kas rūpi tau ir jiems. Taip pat ir ši knyga buvo išprovokuota aplinkos, kurioje aš buvau, o jos tęstinė realizacija nebūtų buvusi įmanoma, jei nebūtų atsiradę daugiau žmonių, kurie kėlė man įdomius ir susijusius klausimus.
Aš ir toliau manau, kad visa tai yra tiesa. Tačiau Lietuvoje tik mažai daliai filosofų pasisekė patirti savotiškas mokyklas, rašyti bendrus tekstus, daryti bendrus tyrimus – tai yra retenybė. Lietuvoje dominuoja vieno žmogaus principas, kai kiti kolegos nesigilina į vieni kitų tyrimus. Tai suprantama ta prasme, kad jei tau nuoširdžiai neįdomu, ką kiti daro, tu ir nesidomi. Bet vienas dalykas, ką, kalbant apie Antikos filosofiją, manyje paliko Kembridžas, tai, kad tiriant Platoną ir Aristotelį, tau nepakanka išmanyti tik juos. Tu turi suprasti ne tik jų dalis, bet ir jų visumas ir jų visumų kontekstus – iš esmės viską, kas yra Antikos filosofijoje. Idealiu atveju reikėtų siekti suprasti visos žmonijos filosofijos istoriją, bet vien siekis suprasti visą Antikos filosofiją reiškia, kad tu galėsi šnekėtis su labai įvairiais žmonėmis. Toks požiūris man yra mielas ir mano svajonė yra, kad, nepriklausomai nuo to, ar tu užsiimi Platonu, ar Aristoteliu, ar kitais autoriais, mes galėtume susikalbėti, nes būtume skaitę panašius tekstus, mums būtų įdomu provokuoti, diskutuoti ir ieškoti geresnių būdų suprasti vienas kitą.
Dar vienas aktualus šiandieninės akademijos bruožas yra tai, kad ji visų pirma remiasi rašytiniu žodžiu. Skaitant Tavo knygą justi pastanga kuo sklandžiau ir suprantamiau perteikti mintis. Kokia buvo Tavo rašymo patirtis?
Reikia pripažinti, kad daug kur mūsų pokalbyje mes galėjome pamesti skaitytoją, nes visa tai yra savotiška ezoterika – kažkokie dievai, kosmosas… Būtent supratimas, kad skaitytojas nebūtinai yra tau palankus, yra viena iš priežasčių siekti kuo didesnio teksto prieinamumo. Nei kalba, nei mąstymas nėra iki galo privatūs, jie turi atlaikyti intersubjektyvumo kriterijų, žmonės turi iš principo galėti tave suprasti, nes kitu atveju beprasmiška kažką rašyti.
Kita, konkretesnė aplinkybė buvo svetima kalbinė kultūra, privertusi mane palikti daugybę savo lietuviškų meilių, kaip kad ilgi sakiniai ar poetinės išraiškos. Tai buvo didžiulės frustracijos patirtis, nes buvau įkalintas kalboje, kurioje negaliu savęs išreikšti. Man buvo liūdna ir ilgai kankinausi, kol supratau, kad galima kitoje kalbinėje aplinkoje išmokti to, ko nemoki lietuviškai – kalbos taupumo, grožio, kylančio iš elementarios kalbos, kai kalbi nesudėtingai, sklandžiai ir pasakai lygiai tiek, kiek nori pasakyti.
Supratau, kad dalis mano ankstesnio kalbėjimo ir rašymo lietuviškai buvo bėgimas nuo atsakymų. Gražios konstrukcijos ir išsireiškimai yra estetinė, bet nebūtinai gera episteminė patirtis. Tai padarė negrįžtamą įtaką mano mąstymui, pritaikiau sau nuostatą, kad rašymo pagrindas privalo būti taupus sakinys, kuriame praktiškai yra tik veiksnys ir tarinys. Jei sugebi pirmiausia išreikšti save apsiribodamas minimumu, tuomet gali plėstis ir pradėti reikštis vaizdingiau, būti drąsesniu ir šiek tiek rizikuoti likti nesuprastu. Bet net ir tuomet ši refleksija turi išlikti.
Tokį rašymą kai kas priskirtų analitinės filosofijos tradicijai, bet sakyčiau, kad tai nėra tikslu. Man tai primena kitą pasakojimą. Kažkada vieno dėstytojo paklausiau: tai kaipgi dailiai rašyti angliškai, kas yra ta dailios kalbos paradigma, ir jis man atsakė – The Economist. Žurnalas, kuriame nepažymėti autoriai, visi tekstai yra žurnalo ir stilistiškai vienodi. Tai yra pavyzdys, kaip bendruomenė funkcionuoja kalboje, kai negalì atskirti vieno autoriaus nuo kito, nes visi vienodai dailiai rašo. Kažko panašaus linkėčiau ir lietuvių kalbos bendruomenei – prieš atrasdamas savo atskirą raišką, pabūk bendruomenės dalimi, parodydamas, kad moki rašyti kaip visi, ir tik tuomet judėk toliau.
Esi minėjęs, kad Tau visų pirma svarbu būti filosofijos istoriku, o ne vystyti savo idėjas. Vis dėlto prie Platono ir jo mokinių dievų tyrimų praleidai beveik aštuonerius metus, tad kas per šį laiką Tau buvo svarbu ne kaip filosofijos istorikui, o kaip filosofui?
Žinoma, visa tai negali nepalikti žymės. Pirmas dalykas yra kategorijos. Einant filosofijos fundamentalumo link, tiek filosofijoje, tiek apskritai gyvenime tampa svarbu turėti kriterijus, kuriuos bet koks klausimas privalo atlaikyti. Pradedi suprasti, kokios sąvokos yra esminės, kas yra tiesos kriterijai. Tai tapo mano asmeniniu filosofijos idealu. Aš nesakau, kad filosofijos istorikas yra geriausia filosofo būklė, tikrai ne, bet, mano galva, filosofas-istorikas ir filosofas-aktualistas turi susišnekėti bendroje tiesos paradigmoje.
Kitas svarbus dalykas, kurį supratau, yra tai, kad įvairios antikinės dorybės nėra tokios paprastos kaip atrodo. Todėl ir šiandien mąstant apie dorybes, kuriomis aš nuoširdžiai tikiu kaip svarbiausiu moralinio gyvenimo aspektu, svarbu suprasti, kad už žodžių „išmintis“, „nuosaikumas“ ir „drąsa“ slypi žymiai sudėtingesnės konstrukcijos nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Todėl dorybės reikalauja filosofinio pagrindimo ir išaiškinimo. Nuosaikumas nėra tik savitvarda ar santūrumas – ne, nuosaikumas yra egzistencinis santykis ir norint jį suprasti, reikia jį aiškintis filosofiškai. Kitaip tariant, tyrimas keičia mano supratimą, kaip faktiškai reikia būti nuosaikiu ar išmintingu.
Paminėjau epistemologinį ir etinį aspektą, bet galbūt svarbiausias dalykas man ir toliau išlieka politika, nes nuo jos ir pradėjau gilintis į filosofiją. Tačiau pradėjau suprasti, kad politika nėra sau pakankama. Norint užsiimti aktualia politine filosofija, ieškant filosofinių atsakymų į įvairiausius politinius klausimus, neužtenka užkąsti sausos analitinės duonos ar panaudoti skalpelį – reikia vaizduotės. O vaizduotę geriausia yra išplėsti netikėtais atvejais, netikėtais diskursais, neantropomorfiniais pavyzdžiais. Antika yra to prisodrinta: politika yra lyginama su kosmosu, politikai lyginami su dievais, žmonių gyvenimas lyginamas su kosminių ir dieviškų būtybių gyvenimu. Visa tai nuolat teikia neantropomorfinę perspektyvą galvojimui apie antropomorfinius dalykus.
Tai, ką minėjau, turi tam tikro praktiškumo – vaizduotės išplėtimo. Bet kartu tai yra ir mano asmeninių paieškų kryptis, nes dabar jaučiu, kaip mane vis labiau traukia galvoti apie neantropomorfinį pasaulį ir tai daryti radikaliau nei žvelgiant vien tik į gyvūnus ar mikrobus. Pavyzdžiui, klausti, kaip pasaulis atrodo iš Saulės arba tuštumos perspektyvos. Kitaip tariant, kaip atrodo pasaulis, jei mes jį centruojame ne pagal pažįstantįjį, o pagal pažinimo objektą. Aš neturiu jokių atsakymų, nes esu tik kelionės pradžioje, bet pabuvimas su kosminėmis ir tradicinėmis dieviškomis būtybėmis Platono mąstyme mane įkvepia eiti toliau.
