Austėja Masevičiūtė. Istorija II. 2020. Popierius, mišri technika. 30 × 30

Knygoje minite tam tikrą paradoksą, kad Pirmojo pasaulinio karo poveikis poezijai, menui, socialiniams santykiams ir kitiems kultūros aspektams yra ištyrinėtas gausiai. Tuo tarpu šio karo reikšmė filosofijai nebuvo plačiai tyrinėta. Kaip nusprendėte imtis šios temos? ­Kodėl apskritai jus domina Pirmasis pasaulinis karas?

Nuo kultūrinio posūkio karo istorijos tyrimuose pradžios, pradedant aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais, atsirado nemažai rimtų tyrimų apie karo poveikį menui, muzikai, literatūrai. Taip pat būta daug tyrimų, orientuotų į atminties kultūros klausimus. Tačiau mane iš tiesų pribloškė tai, kad nebuvo panašaus susidomėjimo, o juolab studijų, kurios nagrinėtų karo poveikį kitam Europos kultūros aspektui – filosofijai. Todėl ir bandžiau pasižiūrėti, kaipgi tas karas paveikė vokiečių filosofus. 

Apskritai šia tema susidomėjau, ko gero, dėl dviejų priežasčių. Šalia filosofijos ir visų kitų mano interesų, mane labai domina karo istorija. Iš esmės visuomet domėjausi karo istorija, o labiausiai Pirmojo pasaulinio karo istorija. 

Kita priežastis yra susijusi su filosofijos skaitymo prieiga. Bet kas, praleidęs daug laiko skaitydamas XX a. vokiečių filosofiją, turėtų suprasti, kad filosofų biografijos yra labai svarbios. Šiuo atveju beveik visi pagrindiniai XX a. vokiečių filosofai vienokia ar kitokia forma patiria Pirmąjį pasalinį karą ta prasme, kad jie yra šio karo karta. Tik kai atidžiau pažvelgi į filosofinius raštus ir mąstymą, darosi šiek tiek sudėtingiau, nes daugelyje šių mąstytojų tekstų nėra aiškių karo kaip tokio pėdsakų, jie nerašo apie karą eksplicitiškai. 

Tačiau galima matyti, kad karas tarsi prasiskverbia per filosofus dominančias temas, klausimus ir apskritai per filosofijos atnaujinimo poreikį, kuris, žinoma, atsirado dar prieš karą, tačiau trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje sustiprėja mintis, kad vienas svarbiausių filosofijos uždavinių ar iššūkių yra iš naujo save atrasti. Taigi kyla klausimas, iš kur ši skuba? Ką noriu pasakyti, – visada įtariau, kad reikia daugiau sužinoti apie karo poveikį vokiečių filosofams.

O juo labiau pasitvirtina įtarimai, juo labiau imi suprasti, kad viskas yra daug sudėtingiau. Toliau epizodiškai sklaidant filosofų biografijų momentus tapo aišku, kad tikriausiai nėra nė vieno vokiečių filosofo, kuris nebūtų tam tikru mastu reagavęs į karą, rašęs apie karą ar asmeniškai nebūtų jo paveiktas. 

Žinote, plačiose intelektualinėse istorijose dažnai sakoma, kad Pirmasis pasaulinis karas pakeitė viską. Pavyzdžiui, tai buvusi metafizikos pabaiga. Aš maniau, kad tai per daug abstraktu ir per daug banalu. Galų gale sau pasakiau, kad tai yra labai įdomi medžiaga, kurią noriu suprasti. 

Kitas mano klausimas būtent ir yra apie tai, ką jūs vadinate banalybe: apie teiginį, kad karas pakeitė viską. Visgi – ar tai, kad matome tokį filosofinių apmąstymų apie Pirmąjį pasaulinį karą tankį, galėtų būti dar vienas patvirtinimas, kad šis karas iš tiesų buvo esminis modernybės įvykis, ir užbaigęs tam tikrą epochą, ir pradėjęs visiškai naują?

Jūsų klausimas verčia iš naujo apmąstyti filosofijos ir istorijos santykį. Viena vertus, akivaizdu, kad egzistuoja filosofijos istorija ir istorijos filosofija. Tačiau vienas esminių dalykų, kuriuos bandžiau parodyti, yra tai, kad nėra vieno būdo, kaip karas paveikė vokiečių filosofiją. Todėl, užuot operavęs labai plačiais teiginiais, kad karas kažką užbaigė, kažką nutraukė, pavyzdžiui, užbaigė metafiziką ir pradėjo egzistencializmą, ar kad visi tapo pozityvistais, iš tikrųjų manau, kad yra daug sudėtingesnis santykis tarp, pavadinkime, istorinio įvykio poveikio filosofiniam mąstymui ir to, kaip filosofinis mąstymas bando įprasminti istorinį įvykį. Šiuo konkrečiu atveju, tikrai ne bet kokį istorinį įvykį. Taigi aš tarsi atsisakiau minties papasakoti tam tikrą didįjį naratyvą ir taip pat vengiau to, ką pavadinčiau istorijos restorano meniu, kai vienoje pusėje yra vieni, kitoje – kiti, ir jūs tiesiog renkatės. 

Bet kartu, ką aš bandžiau daryti, nėra ir idėjų istorija. Nagrinėdamas filosofus kalbamo karo kontekste siekiau ne tik prisidėti prie supratimo, kaip karas paveikė filosofiją, bet taip pat norėjau padėti mums grįžti prie to, ką jie sakė ir filosofiškai apie tai šiandien mąstyti. 

Nenorėjau filosofijos susiaurinti iki istorijos, kai teigiama, kad štai yra tokios idėjos, kurias kadaise suformavo įvykiai. Kita vertus, nenorėjau visiškai ignoruoti istorijos ir sakyti, kad filosofija tiesiog vyksta savitame burbule, o vos tik įžengus į tekstą, istoriniai įvykiai išnyksta. 

Išlaikyti pusiausvyrą tikrai sunku. Maniau, tinkamas būdas tai padaryti yra atsisakyti bet kokio didžiojo pasakojimo. Nesistengti papasakoti istorijos iki galo. Taigi tiesiog sutelkiau dėmesį į dešimt konkrečių filosofų ir žiūrėjau į keletą klausimų: kaip karas paveikė filosofinį mąstymą, kaip filosofinis mąstymas perteikė karo reikšmę, prasmę ir kaip tai skyrėsi kiekvienu atveju. Kiekvienas mano nagrinėjamų filosofų skirtingai supranta karą, karas skirtingai skatina jų filosofinį mąstymą ir skirtingai juos veikia. Pavyzdžiui, Edmundas Husserlis kare neteko sūnaus, Martinas Heideggeris pats tarnavo fronte. Metafora, kurią naudoju, kaip kalbėti apie visus šiuos atvejus, yra kaleidoskopas. 

Klausimas, kas baigiasi su Pirmuoju pasauliniu karu ir kas prasideda, yra labai sudėtingas. Daugelis filosofų, apie kuriuos kalbu, jau prieš karą tarsi jautė arba modernybės, arba filosofijos krizę. Tvyrojo idėja, kad kažkas artėja prie pabaigos, jau po ranka retorinis tropas apie tai mąstyti ir kalbėti kaip apie krizę. Jeigu atliksite paprastą bibliografinę paiešką, kiek nuo 1900 iki 1933  m. buvo parašyta knygų su pavadinimu krizė, pamatysite, kad skaičius yra milžiniškas. Prieš karą, per karą ir po karo kalbama apie krizę, o didžioji dalis tik besirandančios sociologijos bando tai suprasti. Tačiau vis dėlto nenoriu sakyti, kad karas ką nors užbaigia. Kažkas jau baigiasi, o taip pat šis tas jau prasideda. 

Pirmasis pasaulinis karas yra savitas pereinamasis taškas, kuris veikia skirtingai, priklausomai nuo to, kaip atskiri autoriai supranta, kad kai kas iš tiesų baigiasi. Paimkime keletą pavyzdžių. Franzas Rosenzweigas į karą patenka jau apimtas gilios dvasinės ir tapatybinės krizės dėl buvimo žydu. Dar 1912 m. jo draugas, pats konvertitas krikščionis, gundo Rosenzweigą atsiversti į krikščionybę. Karui prasidedant Rosenzweigas atsidūręs egzistencinėse savęs paieškose. Tai taip pat persidengė su jo suvokiamu filosofijos krizės momentu, viena vertus, fundamentaliu nepasitenkinimu Hegeliu, kita vertus, panieka tam, ką jis suvokė kaip istorizmą. Apie tai jis gana aiškiai kalba keliuose laiškuose. Šia prasme karas Rosenzweigui nereiškė krizės, veikiau jis pats į karą atėjo būdamas krizėje. Tam tikra prasme karas nenutraukia jo gyvenimo – karas nutraukia gyvenimą, kuris jau buvo nutrauktas. 

Tuo tarpu Ernstas Blochas Utopijos dvasią rašo karo metu, o antrąjį leidimą perrašo trečiajame dešimtmetyje. Čia jis labai aiškiai sako, kad karas nieko nepakeitė. Gana sarkastiškai teigia, kad prieš karą ir po karo pasaulį valdo ta pati kvailystė. Egzistuoja ta pati kapitalistinė sistema, Vokietijoje – tas pats prūsų junkerių mentalitetas, tas pats buržuazijos vidutiniškumas. Blochas pateikia savitą galingą kritiką lūkesčio, kad karas, kuris užbaigs visus karus, atneš ir mūsų Europos supuvusios kultūros atpirkimo ir išsigelbėjimo akimirką. Jis nepatenkintas, kad taip nenutiko. 

Kitiems, pavyzdžiui, György‘iui Lukácsui, intelektualinis svorio centras yra ne Pirmasis pasaulinis karas, o Rusijos revoliucija. Taigi tai dar viena komplikacija, kad Pirmojo pasaulinio karo, kuris Lukácso buvo suvokiamas kaip revoliucijos, Europos ir žmonijos atsinaujinimo iš pražūties galimybė, įkarštyje atsiranda kita galimybė, proletarinės revoliucijos galimybė. 

Taigi nėra vienos prasmės, kuria karas kažką užbaigia ar kažką pradeda. 

Paskutinis dalykas, ką noriu pasakyti, yra tai, kad net neaišku, ką žmonės turi omenyje kalbėdami apie Pirmąjį pasaulinį karą. Naudoju tokią metaforą: kur yra svorio centras? Ar jis yra Rytų, ar Vakarų fronte? Tai dvi labai skirtingos patirtys ir požiūriai. Rytų fronte, kaip ką tik minėjau, 1917 m. yra esminis momentas ir manau, kad tai įdomu žvelgiant iš Baltijos regiono perspektyvos. Vakarų sąjungininkams karas baigiasi 1918 m., tačiau Baltijos ir platesniame regione smurtas nesibaigia. 

Kaip žinote, Vokietijoje smurtas virsta pilietiniu ka­ru. Buvusiose Austrijos-Vengrijos imperijos žemėse vyksta įvairūs karai, pilietinis karas Rusijoje, konfliktai Lenkijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse. Labai aiškiai matyti šis jausmas, kad yra aišku, kada prasideda karas, tačiau nėra aišku, kada jis baigiasi. Tai irgi siekiau parodyti. Kai kuriems mąstytojams, pavyzdžiui, Heideggeriui, karas niekada nesibaigia. Naciai į valdžią ateina 1933 m. ir jie patys mobilizuoja šią retoriką, kuri Vokietijoje politiškai sėk­mingai parsiduoda, – jei norite: mes užbaigsime tai, kas nebuvo užbaigta 1914-aisiais. Heideggerio diskursas labai skiriasi nuo nacių diskurso, bet jis tuo tiki.

Heideggeris būtent 1933 m. ir rašo, kad šie metai yra 1914-ųjų pratęsimas. Kalbant apie istorinius tyrimus dėl galutinės karo datos, būtent čia vyksta šiokie tokie pokyčiai, kai galų gale suprantama, kad Rytų, Vidurio ir Pietų Europoje karas toli gražu nesibaigė 1918 m., o galutine data linkstama laikyti 1923 m. Lozanos konferenciją. Tačiau mano kitas klausimas yra apie fenomenologiją ir Pirmąjį pasaulinį karą. Nors akivaizdu, kad savo knygoje neapsiribojate vien fenomenologinio požiūrio į karą nagrinėjimu, matyti ir neokantiškas, ir marksistinis požiūriai, tačiau vis dėlto noriu klausti apie fenomenologijos ir Didžiojo karo santykį. Istoriškai Husserlis savo „Bendrąjį įvadą į fenomenologiją“ išleido prieš pat karą, 1913 m. Ar karo artikuliacija, kurią galima įžvelgti jūsų nagrinėtuose filosofų tekstuose, būtų įmanoma be fenomenologijos? Ar, atvirkščiai, šis karas kaip grandiozinė patirtis ir fenomenas iš tiesų paskatino fenomenologijos atsiradimą?

Tai labai sudėtingas klausimas. Pirmiausia, norėčiau patikslinti, kad dar prieš karą būta daugybės autorių, kurie save siejo su fenomenologija ir dar prieš karą fenomenologija aprėpė ne vieną judėjimą. Tai šalutinė pastaba, bet, mano nuomone, nelabai tikslu kalbėti apie fenomenologiją kaip vieną didelį sąjūdį. Labai greitai fenomenologiniai svarstymai pajuda įvairiomis kryptimis. Mano bendra prielaida ta, kad turėtume daryti kuo mažiau apibendrinimų. 

Husserlis paskelbia transformaciją, pagrindžia fenomenologinį mąstymą ir pradeda loginius tyrinėjimus. Tai iš tiesų yra tarytum bandymas paskelbti apie savo atėjimą į vokiečių filosofijos sceną, pretenduoti į tą aukso skeptrą, kuris vis dar priklausė Immanueliui Kantui. Iš esmės jis sako, kad vokiečių filosofija yra nebaigtas pažadas, čia nebaigtas modernybės procesas. Tuo metu akademinėje filosofijoje Vokietijoje, taip pat tam tikru mastu daugelyje akademinių filosofijos katedrų Rytų Europoje, Baltijos šalyse vyravo tam tikros formos neo­kantizmas. Taigi svarbu, kad Husserlis iš tiesų beveik utopiškai supranta tai, ką atneš fenomenologija. Jis teigia, kad fenomenologija užbaigs galimybę daryti filosofiją, kuri yra išskirtinai moderni, užbaigs trascendentalinį idealizmą, kuris pats savaime leidžia atsirasti kai kam, kas panašu į tikrąją filosofiją, o kartu su ja ir pačiam modernybės kultūriniam pažadui. Ir tai artikuliuojama likus metams iki Sarajevo. 

Šia prasme Husserlio fenomenologija yra paskutinis tam tikro optimizmo pareiškimas. Ir šis optimizmas iš esmės yra paties proto, racionalumo optimizmas. Būtent šiame kontekste iškyla Pirmasis pasaulinis karas. Jo trajektoriją Husserlis išgyvena įvairiomis formomis. Jis yra patriotas. Jo sūnus Gerhartas yra savanoris, jauniausias sūnus Wolfgangas žūsta Verdene. 

Tačiau per visą karą matyti vis sudėtingėjantis ir augantis nerimas dėl karo. Husserlis rašo laiškus apie visų studentų žūtį, aišku, ir apie savo sūnaus. Paradoksalu, bet tik karo pabaigoje jis ryžtasi viešai apie jį prabilti. Jis skaito paskaitas universitete ir, grįždamas prie Fichte‘s, bando suteikti karui tam tikrą pozityvią filosofinę reikšmę. Po karo Husserlis iš naujo pamažu permąsto pasitikėjimą protu. Tai, manyčiau, ir yra fenomenologijos esmė – atkurti pasitikėjimą praktiškumu kultūroje, kurioje jaučiamas tam tikras racionalumo nuovargis. Taigi, grįžtant prie jūsų klausimo, įdomu tai, kad Husserlio atveju karas yra tarsi odisėja, kurioje išbandomas fenomenologinių teiginių patikimumas. 

Įdomu ir tai, kad karo metais Husserlis mano, jog Vokietija buvusi užpulta. Husserlio manymu, vykęs agresyvus karas prieš vokiečius, ir, kaip ir kai kurie jo draugai intelektualai, sako, kad Pirmąjį pasaulinį karą reikia įtraukti į 1813 m. karo, į Befreiungskriege naratyvą. Čia taip pat įdomus datų sutapimas, kai 1913 m., žinoma, yra Befreiungskriege metinės ir šios datos kontekste vis buvo minimi Fichte‘s tekstai. 

Tačiau XX a. pradžioje, ir čia grįžtame prie jūsų pastabos apie karą po karo, namų fronto būklė yra smurto būklė. Husserlio laiškuose jaučiamas tam tikras pilietinio smurto egzistavimas. Ši smurto patirtis namų fronte ir Didysis karas, mano nuomone, leidžia Husserliui atsisakyti šovinizmo ir apskritai suvokti, kad galutinis fenomenologijos kaip bandymo atkurti pasitikėjimą protu teiginys iš esmės yra kosmopolitinis. 

Taigi jis įsivaizduoja savitą kosmopolitinę filosofiją. Po karo jis yra pakviečiamas skaityti paskaitų į Paryžių. Čia jis pasitelkia Descartes’ą, kurį vadina dvasiniu vokiškosios fenomenologijos tėvu ir sako, kad toji fenomenologija nesanti vokiška. Tai tarytum Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo kaip Europos susitaikymo ašis. Ir būtent čia, sakyčiau, buvo nepakankamai įprasminta politinė ir kultūrinė fenomenologijos reikšmė. 

Tęsiant šią vokiškos filosofijos vokiškumo temą, jei detaliai pažvelgtume į mąstymą apie absoliutą, valstybę, auką arba, pavyzdžiui, Lukácso atveju, smurtą, ar nerastume šių temų ir kitose Europos valstybėse ir kultūrose karo metais? Kitaip tariant, ar nėra taip, kad Kriegsphilosophie, viena vertus, yra konkrečios karo patirties ir, kita vertus, vėberiškos ir arendtiškos modernybės, o ne konkrečios šalies ar kultūros rezultatas? Įvade gana aiškiai sakote, kad Kriegsphilosophie vadinti vokiečių ideologijos pradžia yra netikslu. Taigi ar Kriegsphilosophie įžvelgiate ką nors specifiškai vokiško?

Puikus klausimas. Taigi, ką iš tiesų reikia atskirti, – kai sakau „vokiečių filosofija“, neturiu omenyje visos filosofijos, rašytos vokiečių kalba. Kaip paaiškinau knygos įvade, dėl vietos ir laiko stokos visiškai nesvarstau kitų filosofų. Kalbu apie vokiečių filosofiją ir Vokietijoje dirbančius bei mąstančius filosofus, kurie yra vokiečiai, išskyrus Lukácsą. 

Taigi dabar turime kalbėti apie žinojimo sociologiją ir klausti, kaip mes klasifikuojame dalykus. Tikrai ne visus vokiečių filosofus, rašiusius apie karą ir reagavusius į jį, galima priskirti Kriegsphilosophie. Ją pavadinčiau retorine ir sociologine kategorija. 

Ryškus atvejis, apie kurį kalbu knygoje ir kurio nėra kaip priskirti Kriegsphilosophie, yra minėtasis Rosen­zweigas. Jis karo metu rašė knygą apie geopolitinį jo supratimą, bet vėliau knygos atsisakė. Karo pabaigoje – kas iš tikrųjų labai įdomu – jis tampa patriotu. Iš karto po kaizerio abdikacijos 1918 m. rudenį Rosenzweigas rašo laišką motinai, esą jam labai gaila, kad imperatorius pasitraukė. Jis nuoširdžiai liūdi ir sakosi niekuomet nesijautęs tokiu vokiečiu, kokiu jautėsi tuomet, kai kaizeris paliko sostą. Laiške tėvams karo pradžioje, kai savanoriu išėjo į artilerijos pulką, jis rašė, kad tai padarė ne dėl patriotinių sumetimų. Taigi net ne visi vokiečių filosofai, rašę apie karą, buvo patriotai.

Tačiau kalbant apie Kriegsphilosophie kaip žanrą, ir kas jame yra išskirtinai vokiška, turime grįžti prie Vokietijos suvienijimo 1871 m. Būtent susikūrus didžiajai vokiečių valstybei išryškėja, kad filosofija yra pagrindinis vokiečių kultūros projektas. Filosofija aiškiai įvardijama kaip kultūros, o ne tik kaip pažinimo, idealų ir amžinybės siekimo projektas. Į filosofiją yra investuojama, tai yra kultūrinė investicija, kurioje atsispindi tautos tapatybė. Filosofai matomi kaip vokiečių tautos filosofai, ir Fichte čia bus viena svarbiausių figūrų. Įdomu tai, kad viena iš aiškiai matomų to pasekmių yra susijusi su Vokietijos žydų filosofijos istorija. Juo labiau vokiečių filosofija tampa aiškiai išreikštu tautos ir kultūrinės tapatybės kūrimo projektu, juo labiau klausimas, kas yra tikras vokiečių filosofas, pradedamas suvokti kaip klausimas, ar žydų filosofai [taigi ir Fichte, Husserlis, Rosenzweigas, – vert. past.] yra vokiečių filosofai. Ir, žinoma, šis klausimas sprogsta Pirmojo pasaulinio karo kontekste, kai Hermannas Cohenas karą suvokia kaip galimybę sutaikyti Deutschtum su Judentum. Anot Coheno, esminis vokiečių kultūros antagonizmas yra tai, kad suvienijimas nėra pilnas, jeigu tai nėra kultūrinis suvienijimas. Taigi 1871 m. su Bismarcku įvykęs politinis suvienijimas, Bismarcko laikų katalikybės ir protestantizmo antagonizmas buvęs išspręstas, tačiau antagonizmas tarp Deutschtum ir Judentum liko. Cohenas, pirmasis žydų filosofas, vadovavęs Marburgo universiteto filosofijos katedrai, mato karą kaip galimybę šiam susitaikymui. Jis kalba apie vokiškosios Apšvietos pažado išpildymą, kurį iliustruoja Moses Mendelssohno ir Gottholdo Efraimo Lessingo draugystė. Tai liberalios, kosmopolitinės Vokietijos vizijos išpildymas, kurią užbaiga Deutschtum ir Judentum susivienijimas.

Šiuo atveju Kriegsphilosophie yra filosofijos kaip kultūrinio karo priemonės mobilizacija, siekiant galutinai įgyvendinti kultūrinį Vokietijos suvienijimą. Tai būdinga vokiečių Kriegsphilosophie, kai sukuriama pasakojimo struktūra ir karo kultūrinės reikšmės sistema, kurioje teigiama, kad karas turi unikalią reikšmę vokiečių tautai. Būtent šia prasme vokiečių Kriegsphilosophie skiriasi nuo bet kurios kitos Vakarų tautos.

Pavyzdžiui, Maxas Scheleris teigia, kad karas Vokietijai reiškiąs ką kita nei Didžiajai Britanijai, kuri, kaip teigia Scheleris, karą laikanti savo ekonominių interesų gynimo priemone. Taip pat ir Prancūzijai, kuri karą laiko kerštu už 1871-uosius. Šioje gijoje Scheleriui kyla mintis, kad Vokietijoje karas yra apie kai ką kita, – apie pamatinių vertybių, Der Deutsche Krieg atskleidimą, ir šis karas labai skiriasi nuo to, kurį kariauja sąjungininkai. Kaip teigia Scheleris, der Genius des Krieges und der Deutsche Krieg.

Tačiau kartu verta pabrėžti, kad paprastai, kai vyksta karas, mes galvojame, kad skirtingos šalys kovoja toje pačioje scenoje. Turiu omeny, kad karas vyksta dėl X, ir visi sutinka, kas tai yra. Bet aš bandžiau parodyti, kad nėra jokio sutarimo, dėl ko vyksta šis karas. Kiek­vienas Kriegsphilosophie bandymas teigia savitą karo prasmę. Ir iš tiesų nėra sutarimo, kas yra priešas. Todėl tai pavadinau savitu šešėliniu boksu, kai kovojama prieš priešininką, nežinant, kas tas priešininkas yra. Tai labai būdinga vokiečių Kriegsphilosophie

Britanijos filosofijoje tai labai skiriasi. Vyksta britų filosofų mobilizacija, intensyvios diskusijos apie tai, kokios yra britų filosofų vertybės, ar mes vis dar turėtume skaityti Hegelį ir ar vokiečių militarizmo šaltinių reikia ieškoti Kanto ir Hegelio filosofijoje.

Prancūzijoje pirmosiomis karo dienomis Henri Bergsonas teigia, kad karas yra tarp prūsiško mechanistiškumo ir prancūzų gyvybingumo. 

Taigi šis filosofinių kategorijų aspektas, kuriuo siekiama suteikti reikšmę karui, aptinkamas ir kitose šalyse. Tačiau manau, kad Vokietijoje, kur Kultur taip stipriai investavo į vokiečių filosofijos tapatybę, tai iš tikrųjų yra gana savitas dalykas.

Akivaizdu, kad filosofai ir požiūriai, kuriuos jūs nag­rinėjate knygoje, yra labai skirtingi. Hermannas Cohenas mąsto apie vokiškumą, žydiškumą, apie Dievą; Ernstas Blochas kalba apie radikalią utopiją ir pasaulio transformaciją; Heideggeriui karo metu ypač svarbi pasiaukojimo koncepcija. Pliuralumas yra akivaizdus. Tačiau kokie yra, jeigu yra, šių filosofų mąstymą vienijantys atributai? Ar įmanoma kaip nors apibendrinti šias dešimt perspektyvų?

Veikiausiai ne. Toks būtų mano trumpas atsakymas. Viskas priklauso nuo to, ką turite omeny, sakydamas „vienijantys“. Grįžtant prie to, apie ką kalbėjomės anksčiau, norėjau šia knyga tarsi pasiūlyti kitokį filosofijos istorijos darymo būdą. Įtraukti filosofinius tekstus ir suprasti juos su tankiu istoriniu kontekstu. Ne tik paviršutiniškai nagrinėti idėjų istoriją ir priskirti vieną ar kitą filosofą tam tikrai mokyklai, bet ir skaityti laiškus, suprasti socialinę dinamiką. Taigi dabar kyla klausimas, ar yra pliuralumas, ar yra vienybė?

Aš bandau pasiūlyti kitaip mąstyti apie vienybę kaip tokią. Paprastai apie vienybę mąstome jai suteikdami tam tikrus požymius. Pavyzdžiui, visi kalba apie mirtį, ji tampa filosofiškai svarbi. Tačiau Heideggeris, Rilke apie mirtį rašo dar prieš karą. Arba, pavyzdžiui, sakoma, kad metafizika baigėsi. Tačiau juk metafizika nėra baigta, o štai šie keturi filosofai paprasčiausiai yra prieš metafiziką. 

Aš siūlau atsisakyti taip suprasti filosofijos istoriją. Pravarčiau kalbėti apie tam tikras temas. Viena jų – kaip filosofija, kurioje smurtas karo metu tampa internalizuotas, gaivina patį filosofinį mąstymą. Turiu omeny, kaip smurto sąvokos tampa suprantamos kaip įvairių formų filosofinės sąvokos. Pateiksiu tris pavyzdžius, kurie, nepaisant įvairumo, turi ir vienybės. Lukácsas Romano teorijoje kalba apie Transzendentale Obdachlosigkeit (liet. transcendentalinę benamystę); jis perima Georgo Simmelio diagnozę ir kalba apie šiuolaikinės kultūros tragediją. Maxo Weberio žodžiais, nėra jokių matų, dievai mirę. Kad ir kokios vertybės būtų – tai biurokratinis, instrumentinis racionalumas, kurio tikslo niekas nesupranta. Taigi Lukácsas jau kovoja su šia gilia modernybės krize, kurią nusako kaip prasmės tuštumą. Karo metu jam laipsniškai kyla mintis apie grįžimą prie naujos religingumo formos, Dostojevskio formos, kurią jis aptaria Broliuose Karamazovuose. Tai nėra krikščionybė, nėra demokratija, nėra kapitalizmas. Tai bus kita religingumo forma, ateinanti iš Rytų. Taip pat, anot Lukácso, ne Maskva ir ne Stačiatikių Bažnyčia išgelbės mus nuo Vakarų autodestrukcijos. Tokia retorika labai galinga šiuolaikinėje Rusijoje. Šiame Lukácso svarstymų fone prasideda revoliucija Rusijoje, ir jis patiria savitą religinį atsivertimą į marksizmą: tampa Vengrijos komunistų partijos nariu, svarbia jos figūra. Karo pabaigoje jis jau diagnozuoja, kad revoliucinis smurtas yra esminis, jis turi būti kataklizminis ir apokaliptinis. Revoliucinį smurtą jis suvokia kaip steigiantį naują tik­rovę, atsiranda tam tikra smurto etika. Taigi štai pavyzdys, kaip iš smurto gimsta tikra filosofijos kūryba.

Tai yra vienas dalykų, kuriuos stengiuosi pabrėžti – karas su visu savo siaubingumu yra tikras filosofų produktyvumo šaltinis. Tokiomis sąlygomis kuriamos naujos filosofinės sąvokos ir koncepcijos. Lukácsui tai revoliucinis smurtas, turintis tarytum atpirkimo pažadą.­

Dabar pagalvokime apie Heideggerį. Sunkiai įsivaizduotume du vienas kitam priešingesnius mąstytojus nei Heideggeris ir Lukácsas. Heideggeris taip pat vartoja polemos sąvoką. Tai mintis, kad filosofija iš esmės yra tam tikra kova, titaniška kova dėl pačios būties prasmės. Jo mąstyme ši mintis patiria įvairių perturbacijų, bet labai aiškiai matome, kad smurto sąvoka irgi tampa esminė jo filosofiniam mąstymui.

Taigi Heideggeris tarsi buvo veidrodinis Lukácso atspindys, tačiau abu pavyzdžiai, kaip matome, labai skirtingi. Tad, grįžtant prie jūsų klausimo, kas yra vienovė? Juos vienija tai, kad abiem atvejais, nors ir labai skirtingai, pati filosofija tampa karo forma. Karo ne kultūrine ar ekonomine prasme, bet vyksta pačios filosofijos karas. Ir iš tiesų čia filosofijos istorija yra filosofijos karo su savimi istorija. Abiem atvejais reikia eschatologinės taikos. Mes laukiame, kol ateis dievai. Tokia yra Heideggerio eschatologija. Lukácso eschatologija labai skirtinga, bet jis taip pat yra eschatologinis mąstytojas, nes laukia proletarinės revoliucijos.

Kuri, jo supratimu, yra eschatologinis tikslas.

Būtent. Šie pavyzdžiai rodo, kad yra ir radikalus pliuralizmas, ir tam tikra vienybė.

Kuriuos kitus filosofus, kurių jūs neaptarinėjate, būtų galima įtraukti? Ernstas Jüngeris su savo jaudinančiu pasakojimu apie Plieno audras. Carlas Schmittas kariavo kare. Karlas Jaspersas taip pat gyveno tuo metu. Ar galime ką nors pasakyti apie šiuos ir kitus vardus?

Gyvenime tenka rinktis ir kartais pasirinkti būna sunku. Grįžtant prie ankstesnės diskusijos, kaip mums sociologiškai kalbėti apie filosofus ir kaip nubrėžti ribas? Aš ėmiausi tik akademinių filosofų kaip tam tik­ro apribojimo, kad rašymas būtų įmanomas ir neišeitų už kraštų. Taigi, pavyzdžiui, apie Jüngerį nekalbėjau, nes jis karo metu nebuvo akademinis filosofas ir niekada tokiu netapo. Bet tai buvo grynai prag­matinis mano pasirinkimas. 

Jaspersas buvo Heidelberge ir prieš karą. Jis buvo gydytojas, priklausė Weberio ratui. Įdomu, kad būtent Jaspersas suteikė Blochui medicininę dispensą, kad jam nereikėtų tarnauti kariuomenėje, o vėliau Weberis pasirūpino stipendija, kad Jaspersas galėtų išvykti į Šveicariją ir čia atlikti tyrimus. Jasperso filosofijoje labai svarbi Grenzsituation (liet. ribinės situacijos) ir psichopatologijos idėja, nes Jaspersas Heidelbergo ligoninėje užsiėmė visaip traumuotais kariais. Tuo tarpu Weberis buvo atsakingas už Heidelbergo ligoninių valdymą. Jo žmona Marianne rašė, kad Maxas labai didžiavęsis savo uniforma. Tiek apie Jaspersą, tiek apie Weberį būtų galima ir daugiau pasakyti. 

Tačiau jau minėjau, kad dalis šios knygos yra apie Vokietijos žydų filosofiją ir tai, kaip šis karas yra Vokietijos žydų filosofijos suklestėjimo katalizatorius. Klestėjimas tęsiasi iki pat 1933 m. Mane labai domina ir intriguoja kalbėti apie XX a. filosofijos istorijos sąjūdžius, kurie neišgyveno šimtmečio. Kalbėti ne apie didįjį pasakojimą – ne apie kontinentinę ir analitinę filosofiją – o apie sąjūdžius, kurie galėjo išlikti, galėjo tęstis. Vokietijos žydų filosofija šiame kontekste iš tiesų yra dvidešimties metų intensyvios intelektinės veiklos istorija.

Yra žmonės, kuriuos jūs įvardijate – Schmittas, Jaspersas, bet taip pat yra ir kiti: jaunas Theodoras Adorno, Herbertas Marcuse, Gershomas Scholemas, kuris, pavyzdžiui, buvo išmestas iš gimnazijos, nes pasisakė prieš patriotizmą. Walteris Benjaminas yra dar vienas geras pavyzdys, kalbantis apie smurto centrinę vietą istorijoje, kartu įdomus jo sudėtingas santykis su marksizmu ir tam tikra eschatologine žydų misticizmo ir marksizmo elementų sinteze. 

Taigi daug autorių liko neįtraukti į knygą kaip nebuvę akademiniai filosofai, bet kartu neįtraukti ir tokie ribiniai personažai kaip Benjaminas, kuris buvo šiek tiek akademikas, bet niekada juo netapo iki galo. 

Tikrai gailiuosi, kad neįtraukiau Ludwigo Wittgen­steino. Nes čia tikrai yra apie ką kalbėti. Pavyzdžiui, Vienos pozityvizmo formavimasis, kuris yra vienas analitinės filosofijos šaltinių. Kita vertus, galima būtų kalbėti apie kontinentinę filosofiją kaip kontinentinę atskirtį, kur politika yra esminė – politika, nukreipta prieš Vokietiją. Daugelis Vienos ratelio atstovų buvo socialistai ir marksistai. Tai yra jų politika, šis gilus nepasitenkinimas Vokietija, siekiantis Königgrätzo mūšį, kai Bismarckas atėmė Vokietijos sostą iš Habsburgų imperijos. Tai matome Franzo Brentano filosofijoje, kuris sako niekada nerašysiąs apie Hegelį ir Kantą, ir pasuka į mokslą ir pozityvizmą. Tai taip pat labai būdinga Austrijos-Vengrijos filosofijai XIX a. pabaigoje, kai šie filosofai atmetė vokiškąjį idealizmą, taip pat vokiškąjį protestantizmą, turint omeny, kad daugelis universitetų ir filosofų buvo katalikai, kaip ir pats Brentano.

Apie Austrijos-Vengrijos filosofiją, kuri yra žlugusi Vidurio Europos kultūrinė erdvė ir kurios mes neprisimename, galima parašyti atskirą knygą. Man atrodo, mes nepakankamai suvokiame, kad ši imperija turėjo savo gyvybingą intelektualinę sceną. Austrijos-Vengrijos filosofijos istorija pasižymi kitokia dinamika nei vokiečių filosofija. Paprastai, kai galvojame apie Europos filosofiją, įsivaizduojame prancūzų, britų ar vokiečių filosofiją ir pamirštame visas kitas, kurios atsirado Pirmojo pasaulinio karo kontekste. Kaip tik tai ir nebuvo neįtraukta į šią knygą, ir galėtų būti atskira knyga.

NICOLAS DE WARREN – filosofas, Pensilvanijos valstijos universiteto filosofijos ir žydų studijų profesorius, studijavęs Paryžiuje, Heidelberge ir Bostone. Daugelio mokslinių straipsnių ir knygų autorius ir sudarytojas. Šis pokalbis – apie paskutinę filosofo knygą: German Philosophy and the First World War (Cambridge University Press, 2023). Anglų kalba vykusį pokalbį parengė Teodoras Žukas.