Netrukus po 2022 m. vasario 24-osios į Rusijos agresiją sureagavo ir sporto pasaulis, ypač Europoje: Rusijos klubams ir rinktinėms uždrausta varžytis tarptautinėse krepšinio, futbolo varžybose, kai kurios federacijos apribojo ir individualių Rusijos sportininkų galimybes. Tačiau ilgainiui daugėja balsų, raginančių leisti Rusijos sportininkams grįžti į tarptautinę areną. Praėjusių metų pabaigoje priimtas Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas Rusijos ir Baltarusijos sportininkams leisti dalyvauti Paryžiaus olimpinėse žaidynėse (jeigu šie atvirai nepalaikė karo) rodo, kad tokia tendencija pamažu įsivyrauja.
Šachmatų pasaulis, kuriame nuo Šaltojo karo laikų dominavo Sovietų Sąjungos, o vėliau ir Rusijos sportininkai, taip pat sureagavo į karą. Tarptautinės šachmatų federacijos (toliau – FIDE) sprendimu Rusijai ir Baltarusijai uždrausta rengti FIDE turnyrus, 2022 m. Šachmatų olimpiada buvo perkelta iš Rusijos į Indiją. Tiesa, sankcijų Rusijos sportininkai iš esmės išvengė: šachmatininkams ir toliau leista varžytis tarptautiniuose renginiuose po neutralia vėliava. Tik vienas atvirai karą palaikęs Rusijos šachmatininkas Sergejus Kariakinas (2016 m. dalyvavęs mače dėl šachmatų pasaulio čempiono titulo su Magnusu Carlsenu) buvo suspenduotas pusmečiui. Beje, kiek ironiška: Kariakinas gimė 1990 m. Simferopolyje, Kryme, iki 2009 m. atstovavo Ukrainai, kol perėjo į Rusijos pusę.
Vangoka FIDE reakcija atspindi niūrią situaciją: dėl istorinių ir politinių priežasčių Rusijos įtaka FIDE ir šachmatų pasauliui – daugiau nei akivaizdi. Dabartinis FIDE prezidentas, pareigas einantis nuo 2018 m. – Arkadijus Dvorkovičius, buvęs Rusijos premjero ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo pavaduotojas ir patarėjas, dažnai fiksuojamas aukščiausio rango Rusijos vadovų aplinkoje, pagrindinis 2018 m. pasaulio futbolo čempionato Rusijoje organizatorius.
Peteri, ar šachmatų politika yra tema, aktuali tik šachmatininkams, ar tai vis dėlto atspindi platesnes, pasaulinės politikos problemas?
Manau, kad sporto politika apskritai yra labai svarbi. Akivaizdu, kad Rusija, prieš tai – Sovietų Sąjunga, daugelį metų išnaudojo sportą tiek vidinei, tiek išorinei propagandai. Akivaizdu ir tai, kad šachmatuose ši tendencija dar ryškesnė, tačiau šachmatų pasaulis yra ribotas, nedidelis. Man būtų kur kas svarbiau, jeigu Rusijos sportininkams būtų neleista varžytis Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, nei uždrausti Rusijos šachmatininkams dalyvauti tarptautiniuose turnyruose. Mes, šachmatininkai – tik maža sporto pasaulio dalis.
Dėl milžiniškos Rusijos įtakos šachmatų politika yra kone beviltiškas reikalas. Geras to pavyzdys – Garis Kasparovas, prieš gerą dešimtmetį dėjęs daugybę pastangų, kad šachmatų pasaulis pasikeistų. 2014 m. jis pats kandidatavo į FIDE prezidentus, 2010 m. stipriai rėmė kitą kandidatą, ironiška – ilgametį savo oponentą Anatolijų Karpovą. Abu Kasparovo bandymai buvo visiškai nesėkmingi: 2010 m. Karpovas pralaimėjo rinkimus surinkęs 55 balsus prieš 95, 2014 m. Kasparovas – 61 prieš 110. Abu pralaimėjo tam pačiam Kalmukijos prezidentui Kirsanui Iliumžinovui, kuriam vėliau JAV pritaikė sankcijas dėl paramos ir tarpininkavimo Sirijos diktatoriui Basharui al Assadui. Bet ir iki tol Iliumžinovas buvo spėjęs pasižymėti, pavyzdžiui, atvirai pasakojo, kad buvo pagrobtas ateivių. Kitaip tariant, 2014 m. FIDE prezidento rinkimuose geriausias pasaulio šachmatininkas pralaimėjo ateivių pagrobtam žmogui. Nežinau, ar galiu sugalvoti geresnį pavyzdį, iliustruojantį dabartinę situaciją. Po to Kasparovas perėjo į tikrąją politiką, nors ir vis užsimena apie šachmatų problemas.
Nepaisant to, man atrodo, kad mums turėtų rūpėti šachmatų politika. Esu labai nusivylęs, kad net pačiam šachmatų pasauliui, regis, ji nelabai rūpi.
Susidaro įspūdis, kad šachmatų pasaulyje įsivyravo Rusijai palanki nuostata: nepainiokime sporto ir politikos.
Taip, visiškai sutinku, tačiau tuo įtikinti kitus šachmatininkus yra labai sudėtinga. Retas kuris kelia nepatogius klausimus, pavyzdžiui, ar turėtume uždrausti Rusijos sportininkams varžytis, nes jie išnaudojami Rusijos propagandai, nes jie yra remiami Rusijos valstybės? Tačiau Vakarų šachmatininkai ir funkcionieriai atsakytų, kad tai neteisinga, nes Rusijos šachmatininkai pasisako prieš karą, neva iš esmės jie yra šios situacijos aukos.
Neabejoju, absoliuti dauguma šachmatų pasaulio atstovų atsakytų, kad jie palaiko Ukrainą. Tačiau tai nevirsta veiksmais. Pavyzdžiui, neseniai Vokietijos šachmatų federacija iškėlė klausimą: ar vertėtų mums stengtis, kad Kariakinui būtų visiems laikams uždrausta dalyvauti tarptautinėse varžybose, nes jis aiškiai kursto karą ir neapykantą? Kelios federacijos atsakė, kad taip, reiktų pamėginti, kelios atsakė, kad ne, nes mums rūpi tik šachmatai, tik sportas. Tačiau absoliuti dauguma šalių išvis neatsakė.
Kodėl? Todėl, kad joms nerūpi?
Rūpi, bet nepakankamai. Jeigu būtų alternatyva Rusijos pinigams, pavyzdžiui, jeigu staiga atsirastų rėmėjai iš JAV, iš Europos Sąjungos, galintys atsverti Rusijos įtaką, tada būtų kita kalba. Tačiau drastiškesnė reakcija dabar sukels nepatogumų, o tam šachmatų pasaulis nėra pasiruošęs. Daugybė FIDE rėmėjų atsidūrė Vakarų sankcijų sąrašuose, didžiausias rėmėjas yra kompanija Freedom Finance, kaltinama tuo, kad padeda Rusijos piliečiams ir verslininkams apeiti sankcijas.
Dvorkovičius buvo išrinktas FIDE prezidentu pirmai kadencijai 2018 m. tikintis, kad būtent tokius rėmėjus jis galės pritraukti. 2022 m., jau prasidėjus karui, jis buvo perrinktas tikintis to paties. Pirmas rėmėjas, kurį jis atsivedė, buvo Rusijos geležinkeliai, vėliau – „Rosatom“. „Gazprom“ šachmatus rėmė ir seniau, tačiau atėjus Dvorkovičiui, jų kranelis atsisuko dar labiau.
Kita vertus, 2022 m. FIDE biudžetas buvo mažiau nei 13 mln. eurų. Palyginus su didžiosiomis sporto šakomis, suma juokinga. Rusijos šachmatų federacijos vadovas Andrejus Filiatovas, milijardierius, taip pat esantis sankcijų sąrašuose, teigė, kad visos FIDE biudžetas yra mažesnis nei vienos Rusijos šachmatų federacijos. Nežinau, ar tai tiesa, bet tikrai gali būti. Kaip bežiūrėsi, tokios sumos šioms kompanijoms – centai, kapeikos, jeigu tai reiškia, kad šis minkštosios galios įrankis ir toliau veiks bei galės būti naudojamas. Dabar, po vasario 24-osios, tiesiogiai remti šachmatus iš valstybės biudžeto yra kiek sudėtingiau, bet ši problema yra nesunkiai apeinama.
Mintis šią sistemą sulaužyti dėl karo niekam nekilo. Priešingai – Dvorkovičiaus pozicijos tik stiprėja. Kai 2018 m. jis buvo išrinktas pirmai kadencijai, vienas pirmųjų jo darbų buvo įvesti kadencijų limitą – kad pareigas prezidentai galėtų eiti tik dukart. Tačiau 2023 m. gruodį, jau prasidėjus antrai kadencijai, FIDE generalinės asamblėjos metu šis klausimas buvo reaktualizuotas, mat 21 šalies atstovai pasirašė laišką, teigdami, kad šio limito reikia atsisakyti – ir kadencijų limitas buvo panaikintas. Nors buvo keletas protesto balsų, bet iš esmės tai reiškia, jog pats šachmatų pasaulis yra suinteresuotas, kad Dvorkovičius išliktų poste ir situacija nesikeistų.
Skamba labai putiniškai – panaikinti kadencijų ribojimus prezidentui. Manyčiau, Vakarai turėtų skirti tam daugiau dėmesio vien dėl išaugusios atsakomybės, dėl pastaraisiais metais visame pasaulyje aiškiai pastebimo šachmatų bumo. Tačiau tokie dalykai užtrunka. Turbūt situacija Vakaruose kiek kitokia ir dėl to, kad ten svarbiausią vietą užima aukščiausio lygio žaidėjai, šachmatų elitas. Tuo tarpu Rusijoje žaidėjai tokio svorio neturi – kontroliuojant žiniasklaidą ir pinigus, žaidėjai tampa sraigteliu, pėstininkais lentoje.
Taip, gera įžvalga. Vakaruose šachmatai laikosi ant žaidėjų arba tokių verslo subjektų kaip Chess.com. Reiktų atsižvelgti ir į tai, kad daugeliu atvejų vietinės, nacionalinės šachmatų federacijos yra valdomos žmonių, kurie turi kitus darbus, tačiau pasižymi meile žaidimui, kurie turi gerus organizacinius įgūdžius ir rūpinasi šachmatais daugiau iš idėjos. Tuo tarpu Rusijoje mes kalbame apie milijardierių Filiatovą, kuris turi milžiniškus resursus ir ryšius su Kremliumi. Dmitrijus Peskovas, Putino atstovas spaudai, kartu yra ir Rusijos šachmatų federacijos patikėtinių tarybos pirmininkas. Tiesą pasakius, manau, kad padėtis šachmatuose greitai nesikeis, tačiau viliuosi, kad keisis visas pasaulis, o pasikeitus pasauliui, ilgainiui turėtų pasikeisti ir FIDE.
Iš to ką kalbate, grubiai apibendrinant, susidaro įspūdis, kad vangoką FIDE reakciją į karą galima daugiau ar mažiau paaiškinti vadovybės ryšiais su Rusijos pinigais?
Iš dalies taip. Tačiau jeigu Dvorkovičius pasitrauktų, o kartu su juo ir Rusijos pinigai, tokiu atveju FIDE nebeturėtų jokių saitų su Rusija. Likusi FIDE vadovybės dalis mielai priimtų paramą iš JAV, Kinijos, arabų kraštų, iš bet kur. Tiesiog istoriškai taip susiklostė, kad šachmatai visuomet buvo priklausomi nuo Rusijos, o likusi pasaulio dalis į šachmatus investuoja vangokai, trūksta alternatyvų. Rusiją tokia padėtis tenkina, nes, kaip minėjau, išlaikyti šį minkštosios galios įrankį jiems tekainuoja centus. Kad padėtis ir toliau nesikeistų, Dvorkovičius turi likti FIDE. Ką tik pakeistos taisyklės jam tą ir leidžia. Ir tam jis turi paramą.
Apibendrinant pirmąją pokalbio dalį, kaip, Jūsų manymu, šiandien, karo kontekste atrodo FIDE šūkis – Gens una sumus („Esame viena šeima“)?
Deja, jis nėra visiškai netikslus. Turiu omenyje tai, kad vis dar bandoma palaikyti vienybės, bendrystės idėją dėl sporto, kuris mus vienija – taip tarsi esame viena šeima. Kita vertus, mūsų šeimos narys – Ukraina – susiduria su invazija. Karas Ukrainoje tapo drambliu kambaryje, apie kurį niekas nenori kalbėti. Bent trys šachmatų klubai Ukrainoje tikrąja to žodžio prasme buvo subombarduoti ir sugriauti. Manau, kad esant tokiai situacijai, šeimos nariui būtina padėti, tačiau to nedaroma. Liekant prie šeimos metaforos, vyras žiauriai muša žmoną, bet niekas nenori apie tai kalbėti. Prabilti apie tai viešai dabar yra visiškai nepopuliaru. Tad iš tiesų manau, kad mūsų šūkis karo akivaizdoje nieko vertas.
Tačiau kiti sakys: ne, mums viskas pavyksta, esame kartu, šachmatai tęsiasi, varžybose dalyvauja ir Ukrainos, ir Rusijos sportininkai. Dvorkovičius visai neseniai iš esmės pažodžiui tai pasakė viename interviu. Situacija priešinga nei daugelyje kitų sporto šakų. Pavyzdžiui, Tarptautinis olimpinis komitetas, nors ir nori leisti Rusijos sportininkams dalyvauti varžybose, nutraukė ryšius su Rusijos olimpiniu komitetu dėl pastarojo veiklos Kryme ir kitose okupuotose Ukrainos teritorijose. Rusijos šachmatų federacija užsiima analogiška veikla – organizuoja turnyrus Kryme, komandines varžybas, kuriose dalyvauja komandos iš Donecko ir Luhansko. Tai prieštarauja FIDE taisyklėms, tarptautinei teisei, tačiau niekas nė nebando kalbėti apie Rusijos šachmatų federacijos pašalinimą.
Vienas FIDE priimtų sprendimų prasidėjus karui – draudimas Rusijos ir Baltarusijos šachmatininkams varžytis po savo šalių vėliava. Ar tai efektyvus problemos sprendimo būdas?
Ne, nemanau. Dėl to, kad Rusijos sportininkai varžosi po neutralia vėliava, tik mes pasijuntame geriau, įsivaizduojame, kad taip neleidžiame sportui tapti propagandos įrankiu. Tačiau pats Putinas neseniai kalbėdamas apie sportą pareiškė, kad nors vėliava neutrali, visi puikiai žinome, kuriai šaliai atstovauja sportininkai.
Paimkime Jano Nepomniaščio, geriausio dabartinio Rusijos šachmatininko pavyzdį. 2021 m. jis žaidė mačą su Carlsenu dėl pasaulio čempiono titulo, tačiau pralaimėjo. Carlsenui atsisakius titulo, 2023 m. jis vėl varžėsi, šįkart prieš didmeistrį iš Kinijos Dingą Lireną, ir vėl nesėkmingai. Nepomniaščis tuoj po invazijos kartu su 43 kitais Rusijos šachmatininkais pasirašė laišką, reikalaujantį tuoj pat užbaigti karo veiksmus – stop the war. Gal dar kokį kartą Nepomniaščis pasisakė, kad yra visiškai prieš šį karą Ukrainoje. Tačiau Rusijos vadovams tai nerūpi. Rusijos televizija Матч ТВ, priklausanti „Gazprom“, skyrė labai daug dėmesio jo mačui su Lirenu. Transliacijose, aišku, šalia jo pavardės rodydavo Rusijos vėliavą, pats Nepomniaščis jiems duodavo interviu. Kitaip tariant, jis jų toli gražu neboikotavo. To rezultatas – bent iš Rusijos perspektyvos Nepomniaščis tikrai nėra neutralus sportininkas.
Nors Nepomniaščis tiesiogiai niekaip neprisidėjo prie karo kurstymo, jis vis tiek tapo sistemos dalimi. Visai neseniai buvo paskelbta, kad jis kartu su keliais kitais šachmatininkais gaus valstybinius Rusijos apdovanojimus. Dar svarbiau yra tai, kad Nepomniaščį remia vienas turtingiausių Rusijos oligarchų Vladimiras Potaninas, įvairių tyrimų duomenimis bene daugiausiai iš karo pasipelnęs žmogus, taip pat artimas Putino draugas.
Ta pati problema yra ir su šachmatininkėmis. Pavyzdžiui, artėja moterų kandidačių turnyras Kanadoje, kurio metu paaiškės, kuri sportininkė žais dėl pasaulio čempionės titulo. Dvi dalyvausiančios Rusijos sportininkės, Aleksandra Goriačkina ir Jekaterina Lagno (beje, panašiai kaip ir Kariakinas – gimusi Lvive, iki 2014 m. žaidusi už Ukrainą) yra remiamos Rusijos šachmatų federacijos, kuri finansavimą gauna iš valstybės, ir Genadijaus Timčenko fondo, oligarcho, turinčio nuosavą samdinių kariuomenę, dalyvaujančią karo veiksmuose Ukrainoje.
Man atrodo, kad neužtenka pasakyti, jog esi prieš karą. Kur kas daugiau už žodžius pasako tavo veiksmai. Kasparovas pakankamai anksti, berods, tuoj po invazijos pradžios pareiškė, kad pasisakyti prieš karą yra „šūdmala“ (bullshit). Tai eufemizmas. Jeigu iš tiesų nori pasisakyti prieš karą, reikia pasakyti tris dalykus: pirma, pasisakau prieš neteisėtą Rusijos invaziją į Ukrainą; antra, Putino valdžia yra nelegitimi; trečia, pasisakau už Ukrainos teritorijos integralumą ir nedalomumą. O tai pasakyti jau darosi per sunku.
O kaip dėl pačių Rusijos šachmatininkų reakcijos į karą? Matėme tą 44 sportininkų laišką karo pradžioje, o nuo tada?..
Nuo tada beveik nieko. Net Dvorkovičius iš pradžių kritiškai pasisakė apie karą ir tik vėliau pradėjo girti herojiškąją Rusijos armiją. Tiesa, pastarasis komentaras Vakarų žiniasklaidos iš esmės nepasiekė, todėl jis ir toliau laikomas savotišku herojumi, kuris priešinasi Putino režimui.
Tikrai? Jis laikomas kone disidentu?
Pamėginkite į Google suvesti „Dvorkovičius“ ir „karas“. Turbūt pirmi 10 rezultatų bus apie jo pasipriešinimą karui. Man tai atrodo absurdiška, kadangi 2014 m., kai jis vis dar buvo Rusijos premjero pavaduotojas, jis galbūt dalyvavo priimant sprendimus dėl Krymo okupacijos ir aneksijos. Nors, tiesą pasakius, manau, kad jis turbūt ir yra prieš karą, kaip turbūt ir dauguma Rusijos oligarchų, nes karas neapsimoka. Turbūt net tarp Rusijos kareivių rasi ne vieną taip mąstantį, bet ką padarysi, atsišaudyti taigi reikia.
Grįžtant prie šachmatininkų, Rusijos sportininkams pernelyg lengva pasakyti, kad jie prieš karą. Tai jiems nesukelia jokių pasekmių Rusijoje, o Vakarai nenori taikyti sankcijų prieš karą pasisakantiems žmonėms. Tol, kol Rusijos šachmatininkai tiesiogiai ar netiesiogiai atstovaus Rusijai, jie bus išnaudojami vidinei propagandai ir kurs normalumo įspūdį. Vienintelis dalykas, ką Rusijos sportininkai gali padaryti šioje situacijoje, tai imti atstovauti kitai šaliai, ką keletas jų ir padarė. Jeigu šalia tavo pavardės yra kitos šalies vėliava, kur kas sudėtingiau tave vaizduoti kaip rusą. Pavyzdžiui, Aleksandra Kosteniuk neseniai laimėjo du titulus Europoje, tačiau Rusijos šachmatų federacija to nešventė, nes po karo pradžios ji ėmė atstovauti Šveicarijai.
Ar FIDE kaip nors pripažino, paminėjo karo Ukrainoje aukas? Pavyzdžiui, ar kaip nors sureagavo į Ukrainos šachmatų federacijos viceprezidento Artemo Sačiuko žūtį fronte, į šachmatų klubų subombardavimus?
Ne, nelabai. Yra iniciatyvų, kylančių iš tarptautinės bendruomenės, kitų federacijų, kažkiek prisideda ir FIDE. Bet reikia suvokti, kad Dvorkovičiui nėra jokios problemos remti Ukrainos šachmatus. Kol jis išsaugo tai, kas jam svarbu, t. y. kad Rusijos šachmatininkai gali ir toliau varžytis aukščiausio lygio turnyruose, kiti dalykai yra antraeiliai. Jam rūpi, kad Nepomniaščis, Goriačkina ir kiti galėtų toliau žaisti.
O kaip dėl Kariakino suspendavimo?
Su tuo jis tikrai gali susitaikyti. Kariakinas daugiau mažiau apleido šachmatus ir prisiėmė fanatiko, putinisto rolę. Jis važinėja po Rusiją ir okupuotas Ukrainos teritorijas, atidarinėja naujus šachmatų klubus, netgi lanko Rusijos karius fronte. Jis nuolat pasirodo Rusijos vadovų aplinkoje, susitikimuose su Peskovu, Lavrovu, Medvedevu, porą kartų ir su Putinu. Dvorkovičius gali jį paaukoti, nes jam svarbiausia, kad Rusijos šachmatų elitas galės ir toliau varžytis. Svarbu ir tai, kad Rusijos vaikai gali žaisti tarptautiniuose turnyruose. Pavyzdžiui, neseniai Rusijos žiniasklaida daug rašė apie turnyrą Egipte, kur dalyvavo 78 jaunieji Rusijos šachmatininkai, iškovoję daug medalių. Tai jiems puiki antraštė, puiki istorija.
Ar žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, įsivaizduojate Kariakino ateitį prie šachmatų lentos, tarptautiniame lygmenyje?
Ne, manau, kad jam visiems laikams turėtų būti uždrausta varžytis. Tai ir turėtų būti padaryta pagal FIDE taisykles.
O vertinant objektyviai, ar jam pavyks tokių sankcijų išvengti?
Ne, nemanau. Jis galės žaisti jo garbei rengiamuose turnyruose Rusijoje, galbūt kažkur Azijoje, bet manau, kad jis niekada nebus kviečiamas žaisti Vakaruose. Tačiau, tiesą pasakius, man neatrodo, kad jam tai labai rūpėtų. Jis pasirinko savo kelią, jis nori tapti Rusijos karo didvyriu, už tai jis dabar apdovanojamas ir globojamas. Netgi priešingai, aš manau, kad sprendimas jį suspenduoti buvo itin naudingas būtent Rusijai, nes izoliavo klausimą dėl kitų Rusijos sportininkų. Klausimas dėl jų ateities nekeliamas.
Lygiai taip pat niekas nekelia klausimo ir dėl Kariakino grįžimo, net Rusijos šachmatų federacija. Dabartinė jo padėtis keistoka – jis buvo suspenduotas pusmečiui, tačiau suspendavimas seniai baigėsi. Pavyzdžiui, teoriškai jis galėjo žaisti 2023 m. pabaigoje vykusiuose pasaulio greitųjų ir žaibo šachmatų čempionatuose Samarkande, Uzbekistane. Tačiau jeigu jis būtų pabandęs tai padaryti, neišvengiamai būtų kilęs skandalas, galbūt pagaliau Vakaruose kiltų rimtesnė reakcija, klausimas dėl Rusijos sportininkų būtų iš naujo iškeltas. Turnyre dalyvavo kitas rusų didmeistris, kiek žemesnio lygio, Denisas Chismatulinas, kartais palaikantis kompaniją Kariakinui kelionėse į frontą, pasisakantis už Putino karą. Lenkų didmeistris Janas-Krzysztofas Duda tapo didvyriu laisvojo pasaulio akyse, nes prieš partiją atsisakė paspausti Chismatulinui ranką. Tačiau Chismatulinas tik smulki žuvelė. Belieka įsivaizduoti ažiotažą, kurį būtų sukėlęs Kariakino atvykimas.
Galbūt Rusijos sportininkų klausimas vėl būtų iškilęs, jeigu Nepomniaščis pernai būtų laimėjęs pasaulio čempiono titulą. Vakaruose jis vaizduojamas kaip prieš karą pasisakantis žaidėjas, pasirašęs protesto laišką po vasario 24-osios. Bet pabandykime įsivaizduoti: rusas tampa pasaulio čempionu, grįžta į Maskvą, yra sutinkamas su gėlėmis. Juk Dvorkovičius negalėtų paskambinti Putinui ir paprašyti, kad šis nepaminėtų Nepomniaščio pergalės savo kalbose, neišnaudotų propagandai, neverstų pozuoti prie Rusijos vėliavos. Galbūt ažiotažas būtų mažesnis nei Kariakino atveju, bet galbūt būtų iškeltas Nepomniaščio rėmimo valstybės valdomomis lėšomis klausimas. Sunku pasakyti.
Bet Kariakinas tiesiog daro tai, ką nori. Jis susitinka viešumoje su Medvedevu ir jo aplinkos žmonėmis, yra nuolat giriamas Maskvoje, atidarinėja šachmatų klubus okupuotose Ukrainos teritorijose, renka aukas Rusijos armijai. Dabar tai ir yra jo gyvenimas, tai, kuo jis tiki, ir tai, kas jam svarbu. Manau, kad nei jam, nei Rusijos šachmatų federacijai jo ateitis prie lentos nerūpi. Juolab oficiali versija dėl nedalyvavimo turnyruose, kurią jis pasakoja, yra ne tai, kad jam kažkas to neleidžia, o tai, kad jam per didelė gėda žaisti be Rusijos vėliavos šalia savo pavardės. Jis tarsi protestuoja prieš FIDE, ne atvirkščiai.
FIDE jį suspendavo netrukus po karo pradžios, berods už dvi karą kurstančias žinutes socialiniuose tinkluose. Nuo tada jis tokių žinučių parašė šimtus, o dar svarbiau – pats aktyviai įsitraukė į karą. Jo suspendavimas seniai baigėsi, o sprendimas dėl draudimo varžytis visiems laikams nepriimamas, nes iš esmės niekas net nekelia šio klausimo. Kariakino ateities klausimas iš esmės beviltiškas. Jeigu jis bus vienintelė Rusijos šachmatų „auka“, Dvorkovičius bus visiškai patenkintas.
Jau ne kartą užsiminėte, kad ši padėtis turi tam tikrą istorinį kontekstą, tradiciją. Paskutiniai trys FIDE prezidentai – Florencio Campomanesas, Kirsanas Iliumžinovas ir dabar Dvorkovičius – yra, švelniai tariant, kontroversiškos asmenybės…
Taip. Svarbu akcentuoti tai, kad pirmieji du savo postuose išbuvo labai ilgai. Campomanesas FIDE prezidentu tapo 1982 m., bet buvo labai įtakingas ir gerokai anksčiau, ypač kai padėjo suorganizuoti 1978 m. mačą dėl pasaulio čempiono titulo Filipinuose tarp iš SSRS pabėgusio Viktoro Korčnojaus ir Anatolijaus Karpovo.
Ir Korčnojus vėliau viešai Campomanesą apkaltino buvus KGB agentu.
Taip. Nežinau, ar tai buvo įrodyta, bet neabejoju, kad tam tikrų sąsajų būta. Campomanesas poste išliko 13 metų, iki 1995 m., kai jį pakeitė Iliumžinovas, apie kurį jau kalbėjome – Kalmukijos prezidentas, atsidūręs JAV sankcijų sąrašuose dėl paramos ir tarpininkavimo Basharui al Assadui. Tik po šių skandalų jo įtaka ėmė mažėti. Na, o dabar, nuo 2018 m. turime Dvorkovičių.
Iki šio etapo FIDE prezidento titulas buvo daugiau susijęs su garbe nei su įtaka. Pavyzdžiui, nuo 1970 iki 1978 m. prezidento pareigas ėjo olandas Maxas Euwe, buvęs pasaulio čempionas. Tačiau nuo Campomaneso prasidėjo FIDE politizavimas. Nors yra daugybė neigiamų šio proceso pasekmių, tai sutapo su šachmatų komercializacija – ėmė plaukti pinigai, šachmatai tapo ne tik intelektualia pramoga, bet ir sportu. Panašiu metu analogiški procesai, tik kur kas didesnio masto, vyko ir kitose didžiosiose sporto šakose, pavyzdžiui, futbole.
Kita vertus, kaip jau minėjau, pinigų šachmatuose nėra daug. Dvorkovičius, aišku, sakytų, kad tapimas FIDE prezidentu jam buvo logiškas žingsnis, nes jo tėvas buvo garsus turnyrų organizatorius ir arbitras. Tačiau iš tiesų tapimas FIDE prezidentu karjeros prasme Dvorkovičiui yra didžiulis žingsnis atgal. Nors aplinkybės neaiškios, bet manau, kad drąsiai galima teigti, jog jis pralaimėjo kovą dėl įtakos Kremliuje, buvo išmestas iš vyriausybės ir jam teko ieškoti vietos kitur. Daugeliui šachmatų funkcionierių Dvorkovičius tuo metu atrodė tinkamas kandidatas, kur kas mažiau kontroversiškas nei Iliumžinovas. Daugelis jį laikė Medvedevo sąjungininku, o Medvedevas tuo metu kažkodėl buvo laikomas nuosaikiu politiku. Lygiai taip pat, daugelio akyse jis pateisino lūkesčius – labai greitai atvedė dar daugiau Rusijos pinigų, dar labiau komercializavo šachmatus. Dvorkovičius yra labai populiarus, ne tik geras organizatorius, bet ir simpatinga asmenybė.
Tačiau, kaip užsiminiau, kaltinti visą FIDE ar laikyti šią organizaciją korumpuota nebūtų teisinga. Tai paprasčiausiai šiuolaikinio sporto struktūrinės problemos. Galima prisiminti pasaulio futbolo čempionatą Katare. Dėl kone vergiškų darbo sąlygų statant stadionus, tūkstančių žuvusių migrantų, dėl turnyro perkėlimo į žiemą piktinosi politikai, sportininkai, žiniasklaida, žmogaus teisių aktyvistai, bet turnyras įvyko. Galiausiai organizatoriai paskelbė, kad 2034 m. pasaulio čempionatas vyks Saudo Arabijoje. Sistema sporto pasaulyje tiesiog pernelyg stipri iš vidaus, tas pats ir su FIDE bei Rusija. Sistema nesubyrės. Situaciją kiek pakeisti turėjo prezidento kadencijų ribojimai, bet ir jų nebėra.
Grįžkime prie karo pasekmių. Ar Rusijos šachmatai apskritai patyrė kokių nors rimtesnių sukrėtimų, nuostolių dėl karo? Atrodytų, kad vienintelis dalykas, sukėlęs tam tikrų problemų, buvo kai kurių sportininkų sprendimas atstovauti kitoms valstybėms.
Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, Rusija prarado jau minėtą Kosteniuk, ėmusią žaisti už Šveicariją. Tai tarsi nuostolis, bet, kita vertus, ji nebėra laikoma kandidate į pasaulio čempionės titulą. Goriačkina yra geresnė žaidėja, dėl to nekyla jokių abejonių, todėl jai Rusija skiria didžiausią dėmesį. Nors neabejoju, kad Kosteniuk praradimas jų nepradžiugino.
Rusija taip pat prarado keletą stiprių didmeistrių vyrų – Aleksejus Sarana ėmė atstovauti Serbijai, Nikita Vitiugovas – Anglijai, Vladimiras Fedosejevas – Slovėnijai, ir pan. Tačiau šie žaidėjai yra laipteliu žemiau nei pasaulio elitas. Rusija vis dar turi Nepomniaščį, Aleksandrą Griščiuką, Danilą Dubovą ir kitus. Žinoma, netekti gerų žaidėjų nėra malonu, tačiau Rusijai pavyko išlaikyti geriausius žaidėjus ir neprarasti finansavimo, organizacinės struktūros. Be to, prasidėjus karui, Rusijos šachmatų federacija pasitraukė iš Europos šachmatų sąjungos ir perėjo į Azijos šachmatų federaciją. Rusijos šachmatų federacijai Azijoje veikti gerokai paprasčiau – ten mažiau pasipiktinimo ir pasipriešinimo dėl karo.
Panašiai kaip ir Kariakino atveju, ilgalaikėje perspektyvoje jiems svarbiausia išlaikyti Rusijos sportininkus tarptautinėje erdvėje, aukščiausio lygio varžybose. Tai jiems puikiai pavyko. Galima prarasti Kariakiną, galima prarasti Saraną, Fedosejevą ir kitus, tačiau svarbiausia išlaikyti elitą ten, kur jis yra.
Žinoma, tai vis tiek turi pasekmių Rusijos šachmatams. Karas turi pasekmių viskam Rusijoje. Tačiau šios pasekmės yra niekinės palyginus su tomis, kurias patiria Ukraina. Ukraina iš esmės gali išnykti iš šachmatų žemėlapio. Jie jau prarado savo geriausią talentą Kirilą Ševčenką, kuris dabar žaidžia už Rumuniją, dabartinis aukščiausią reitingą turintis žaidėjas Pavlo Eljanovas gyvena Miunchene, antrą geriausią reitingą turintis didmeistris Igoris Kovalenka kaunasi fronte. Ukraina jau prarado daugybę žmonių, infrastruktūrą, aukų bus dar daugiau.
Ukrainos šachmatų federacija ir sportininkai neturėjo daug pinigų ir prieš karą, tačiau neabejoju, kad karas turės labai skaudžių ir labai ilgalaikių pasekmių. Paskutinį Europos komandinį šachmatų čempionatą prieš karą, 2021 m., laimėjo būtent ukrainiečiai, nors vos sugebėjo išsiųsti komandą. Pasak gandų, komanda net neturėjo pinigų viešbučiui, todėl paskutinę sekundę turėjo kažkaip kūrybiškai išsisukti iš situacijos. Nepaisant to, jie turėjo pakankamai talento, kad laimėtų.
Artėjant prie pokalbio pabaigos, norėčiau paklausti apie labai praktišką problemą, su kuria susiduria tiek Ukrainos, tiek sąmoningesni Vakarų šachmatininkai – spausti ar nespausti rankos oponentui iš Rusijos prieš partiją, ypač jei jis palaiko karą? Ar tai tik simbolinis gestas?
Ne, nemanau, kad tik simbolinis – ir Rusijos propaganda tą puikiai supranta. Turbūt garsiausias atvejis buvo, kai viename turnyre ukrainietis Jurijus Kuzubovas paspaudė ranką rusui Vladislavui Artemjevui. Internete nesunkiai radau devynis rusų žiniasklaidos straipsnius, akcentuojančius, kad štai, protingas žmogus, supranta, jog sportas nėra susijęs su politika. Tuo tarpu Ukrainoje Kuzubovas už šį veiksmą sulaukė daug kritikos.
Ukrainiečiams sportininkams šios problemos vis iškyla. Žvelgiant plačiau, problema yra ta, kad ukrainiečiai yra palikti priimti sprendimus vieni patys. Grįžkime prie Nepomniaščio pavyzdžio: jo būtų galima paklausti, ar nori turėti Rusijos oligarchų finansinę paramą, ar nori būti priimamas Vakaruose? Bet jis gali turėti ir viena, ir kita. Tuo tarpu ukrainiečiai, kad išvengtų tokių situacijų, turi rinktis: arba spausti rankas varžovams iš Rusijos ir dėl to būti kritikuojami Ukrainoje, arba nesivaržyti apskritai.
Varžytis, bet nespausti rankų, nėra taip paprasta. Nespausti rankos varžovui yra ypač nepagarbus gestas. Turbūt garsiausias atvejis įvyko 2008 m. Po to, kai pasaulio čempionu tapo bulgaras Veselinas Topalovas, anglų didmeistris Nigelis Shortas užsiminė, kad Topalovas galimai sukčiavo. Po kurio laiko Shortas turėjo žaisti partiją su kitu bulgaru Ivanu Čeparinovu, kuris buvo Topalovo komandos dalis. Čeparinovas atsisakė spausti ranką Shortui. Pastarasis pasiskundė arbitrui, kad žaidėjai privalo vienas kitam paspausti rankas, ir galiausiai arbitras skyrė pralaimėjimą Čeparinovui, prasidėjo protestai, ir pan. Su panašia situacija buvo susidurta ir per Korčnojaus–Karpovo mačą dėl titulo, bet situacija ten buvo ekstremali – SSRS likusi Korčnojaus šeima po jo pabėgimo iš esmės buvo laikoma įkaitais, o Karpovas Korčnojui buvo sistemos simbolis.
Bet apskritai tai yra didžiulis įžeidimas, šachmatų pasaulyje pasitaikantis labai retai, bet vis dažniau nuo 2022 m. vasario 24-osios. Kartais tai tampa problema, kartais ne. Pavyzdžiui, 2023 m. pabaigoje Samarkande dėl pasaulio žaibo šachmatų čempionato aukso žaidė ukrainietė Ana Muzičiuk ir rusė Valentina Gunina. Žiūrint įrašą matosi įtampa, nejaukumas, bet galiausiai jos tiesiog ėmė žaisti nepaspaudusios viena kitai rankų. Tačiau Europos čempionate minėtasis Ševčenka, nors ir žaisdamas už Rumuniją, atsisakė spausti ranką rusui Michailui Kobalijai. Pastarasis pasiskundė arbitrui, tiesa, nesėkmingai. Vėliau dar teikė protestą ir FIDE Etikos komisijai, kuri galiausiai išaiškino, kad iš esmės Kobalija yra teisus, bet Ševčenkai buvo skirtas tik įspėjimas.
Nepamenu nė vieno atvejo per savo karjerą, kad būčiau kam nors nepaspaudęs rankos, nors mano santykiai su varžovais dažnai būdavo įtempti. Aišku, per mano karjerą niekas neįsiveržė į Daniją ir nepradėjo karo, bet nepaspausti rankos yra didžiulis įžeidimas. Tai nėra oficialiai ir aiškiai reglamentuota taisyklėse, bet tai – ritualo dalis. Nepaspausti rankos yra kur kas blogiau nei ką nors viešai išvadinti kvailiu, nuobodžiu ar net amoraliu žaidėju – čia tavo nuomonė. Bet jei tu iš tiesų atsisakai spausti ranką varžovui, iš esmės teigi, kad negerbi jo kaip žmogaus. Ir ši problema Ukrainos šachmatininkams yra opi, nes, kaip matome, varžydamiesi aukščiausio lygio turnyruose, jie nuolat sutiks varžovų iš Rusijos.
Paskutinis klausimas: ar istorijos, kurias mes girdėjome iš Ukrainos – pabėgėlių, kurie dėkojo per šachmatus užmegztiems ryšiams, padėjusiems išgyventi karą; šachmatininkų, kurie ima ginti savo šalį ginklu; solidarumo renkant lėšas Ukrainai istorijos – ar jos pasako ką nors naujo apie šachmatus apskritai?
Šachmatai yra puikus būdas pabėgti nuo tikrovės. Žaisdamas šachmatais imi užmiršti viską, atsiduri kitame pasaulyje, kuriame tau rūpi tik figūrų judėjimas. Deja, bet šiandien ukrainiečiams tai yra labai pravartu.
Matėme nuotraukas, kaip Kovalenka apkasuose, per atokvėpio valandėlę žaidžia telefone šachmatais. Jo smegenys tiesiog „atsijungia“ nuo karo. Jeigu gali tai padaryti apkasuose – tai nuostabu. Matėme ir nuotraukas iš Kyjivo metro, kur jaunuoliai sėdi ant grindų ir laukia, kol pasibaigs miesto bombardavimas. Vienas vaikinukas nuotraukoje sėdi su knyga apie endšpilius. Tai – širdį veriantis vaizdas, darkart parodantis, kokiose sąlygose atsidūrė Ukrainos šachmatai. Kita vertus, kaip kolega šachmatininkas, aš manau, kad analizuodamas tą knygą, jis užsimiršo kur yra – jam rūpėjo tik figūros.
Džiugina ir tai, kiek daug šachmatai padėjo pabėgėliams – ne tik kirsti sieną, bet ir apsigyventi įvairiose šalyse. Manau, kad ir Lietuvoje dabar gyvena Ukrainos šachmatų trenerių. Buvo ir gražių iniciatyvų Vakaruose, pavyzdžiui, vienas garsiausių dabartinių žaidėjų amerikietis Hikaru Nakamura karo pradžioje vienos savo transliacijos Twitch platformoje metu surinko 130 000 dolerių aukų Ukrainai.
Kitaip tariant, šachmatai gali būti naudingi labai įvairiai. Ukrainiečiai taip pat stengiasi išlaikyti savo tradicijas. Prieš keletą savaičių išplito nuotrauka, kur pirmąkart nuo karo pradžios Lvive susitiko 10 didmeistrių. Sunku suvokti, bet net bombardavimų metu Kyjive, Odesoje, Lvive tebevyksta turnyrai, didmeistriai žaidžia simultanus su vaikais, tebevyksta Ukrainos šachmatų čempionatas. Kartais vidury partijos tenka sustabdyti laikrodžius, nes šachmatininkams reikia leistis į slėptuves. Tai labai sunku suvokti, bet visuomenė nesustoja. Jeigu sustotų, ko gero, ir subyrėtų. Kalbėdamasis su ukrainiečiais šachmatininkais, aišku, labiausiai noriu sužinoti apie situaciją šalies viduje, bet jie turbūt ir taip per daug apie tai kalba. Todėl jeigu užuot kalbėję apie karą, galime pasikalbėti apie šachmatus – man atrodo, kad to gana.
PETER HEINE NIELSEN (g. 1973) – šachmatų didmeistris, penkiskart Danijos čempionas, nuo 2013 m. geriausio pasaulio šachmatininko Magnuso Carlseno treneris, gyvenantis Lietuvoje. Vienas aktyviausių FIDE vadovybės kritikų, 2022 m. parėmęs ukrainiečių didmeistrio Andrijaus Barišpoleco kandidatūrą į FIDE prezidentus.
