„Susidariau įspūdį, kad jis yra gerokai stipresnis politikas, nei galėjo sufleruoti jo įvaizdis, kurtas Ukrainoje prieš karą. Tai taip pat nėra ukrainietiško politiko tipas, kuriuos pažinojau iš praeities. Nevaizduoja esąs rytų bachūras ir banditas. Per daug nesikeikia. Tai toks tipas kaip iš sovietinės pasakos „Vilkas ir zuikis“. Apsukrus ir visada gauna tai, ko nori. Nepaisant to, kad nedemonstruoja jėgos ir neįdarbina raumenų.“1 Taip Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį apibūdino vienas Lenkijos diplomatas 2023 m. pasirodžiusioje žurnalisto Zbigniewo Parafianowicziaus knygoje Polska na wojnie (Lenkija kare), kuri ir atsiduria šio teksto centre.
Lietuviškai ausiai ir akiai toks Zelenskio apibūdinimas gali pasirodyti neįprastas. Jai labiau priimtina Zelenskį laikyti neklystančiu ir lyginti su Winstonu Churchilliu2, o ne zuikiu iš sovietinio animacinio filmo Nu, pogodi. Taip yra dėl to, kad mūsų viešojoje erdvėje dominuoja labai idealistinis pasaulio politikos matymas. Pagal jį tarp valstybių egzistuoja natūrali interesų harmonija, o ginčai kyla dėl blogų veikėjų, kurie griauna tą harmoniją dėl savanaudiškų tikslų. Tad Lenkiją ir Ukrainą turėtų vienyti bendra kova prieš Rusiją, o bet kokios trintys tarp šių valstybių tėra trumparegių, savanaudiškų veikėjų pasekmė. Pastaraisiais metais tas blogiukas buvo dešinioji Lenkijos Teisės ir teisingumo partija, kuri neva sukūrė konfliktus su Ukraina, kad laimėtų 2023 m. parlamento rinkimus. Tokius Lenkijos ir Ukrainos santykių dinamikos aiškinimus ir vertinimus pateikė tiek Lietuvos intelektualai3, tiek politikai, pavyzdžiui, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas4.
Nors rečiau, bet tokį patį aiškinimą galima išgirsti ir pačioje Lenkijoje. Tačiau Parafianowiczius savo knygoje bando parodyti, kad Lenkijos ir Ukrainos santykius prie krizės privedė žymiai sudėtingesnis procesas. Rinkdamas medžiagą knygai jis apklausė apie 20 žmonių iš Lenkijos prezidento ir premjero kanceliarijų, vyriausybės, diplomatinės ir specialiųjų tarnybų. Remdamasis šiais pasakojimais jis pateikė savitą Lenkijos ir Ukrainos santykių eigos nuo 2022 m. sausio iki 2023 m. pabaigos interpretaciją. Verta pabrėžti, kad tai ne pirmas kartas, kai Parafianowiczius imasi Ukrainos tematikos: anksčiau parašė knygas apie Viktoro Janukovičiaus nuopuolį5, Petro Porošenkos biografiją6. Be to, jis yra laikraščio Dziennik Gazeta Prawna žurnalistas, kuriame užsiima tarptautinės politikos klausimais ir dažnai rašo apie Ukrainą. Tad Parafianowiczius turi įdirbį tiek Lenkijos ir Ukrainos santykių temoje, tiek atliekant žurnalistinius tyrimus.
Kaip įprasta tokio pobūdžio publikacijoms, knygoje Polska na wojnie galima rasti daug įdomių faktų, pavyzdžiui, Aliaksandro Lukašenkos aplinka prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą domėjosi galimybe Baltarusijos diktatoriui iškilus poreikiui pabėgti iš šalies per Lenkiją. Arba: ukrainiečių delegaciją į derybas su Rusijos atstovais Baltarusijoje ne tik lydėjo Lenkijos premjero ir prezidento kanceliarijų ministrai, bet ir skraidino Lenkijos specialiųjų pajėgų sraigtasparniai su ginkluota palyda. Arba dar: Lenkijos specialiosios pajėgos ir žvalgyba veržėsi į Ukrainą įgyti kovinės patirties ir informacijos apie Rusijos kariavimo būdus, o per mūšį dėl Kyjivo jos mūšio lauke sutiko britų specialiąsias pajėgas su uniforma ir ginkluote. Lenkija slapčia, dar negavusi pritarimo iš Vakarų sąjungininkų, perdavė Ukrainai naikintuvus „Mig-29“: juos išardė, paliko prie Lenkijos–Ukrainos pasienio, pranešė ukrainiečiams, o po to tas dalis kažkas „pavogė“7. Anot Parafianowicziaus ir jo šaltinių, būtent Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir jo patarėjai įtikino JAV perduoti Ukrainai sunkiąją ginkluotę per JAV prezidento Joe Bideno vizitą Varšuvoje 2022 m. kovą.
Žvelgiant per lietuvišką prizmę, šie faktai patvirtina Vytauto Ališausko kadaise Facebooke parašytą teiginį: šiandien Varšuva, o ne Vilnius yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Lietuva gal ir privalo įsitraukti į Baltarusijos kovą už laisvę, remti Ukrainą, bet be glaudaus bendradarbiavimo su Lenkija ji sunkiai galės pasiekti savo pagrindinius tikslus Rytų politikoje. Varšuva, o ne Vilnius yra vienas iš esminių (bet tikrai ne vienintelis) Europos miestų, kur vyksta diskusijos ir procesai, lemiantys Ukrainos ir Baltarusijos ateitį. Ne veltui Baltarusijos vieningo pereinamojo kabineto atstovas užsienio ryšiams Valerijus Kavaleuskis prieš Kalėdas pranešė, kad persikelia gyventi iš Vilniaus į Varšuvą8.
Parafianowicziaus tyrimas parodė, kad Lenkijai Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje šią savo rolę sekėsi įgyvendinti gerai. Tarp Dudos ir Zelenskio atsirado tvirti asmeniniai ryšiai, dar prieš invaziją pavyko užmegzti gerus kontaktus tarp abiejų prezidentų administracijų. Lenkijos ambasadorius buvo vienas iš nedaugelio neišvykusių iš Kyjivo prieš invaziją, Lenkija tiekė Ukrainai sunkiąją ginkluotę, nelaukdama Vakarų šalių pritarimo. Zelenskis kasdien skambindavo Dudai ne tik pasitarti, bet ir pasiguosti, tiesiog išsikalbėti.
Tačiau situacija ėmė keistis po mūšio dėl Kyjivo, kai tapo aišku, kad Ukraina apsigynė ir reikėjo toliau kurti strategiją, kaip atsikovoti okupuotas teritorijas. Pirmi būsimo konflikto ženklai buvo smulkūs, nekėlę didelių įtarimų, bet vis dėlto keisti. Pavyzdžiui, ukrainiečiai dalį perimtos ar apgadintos rusiškos karinės technikos perduodavo Vakarų valstybėms, kad jų žvalgybos tarnybos ir kariuomenės galėtų susipažinti su Rusijos karinės pramonės galimybėmis. Bet Lenkijos atveju Ukraina pareikalavo, kad Lenkija susimokėtų už rusiškos technikos perdavimą9. 2022 m. pavasarį Zelenskis pradėjo vizitus visoje Europoje, tačiau ne Lenkijoje, kur oficialaus vizito atvyko tik 2023 m. vasarį. Lenkiją jis laikė bemaž nuosavu oro uostu, dažnai net neinformuodavo šalies pareigūnų apie savo vizitų rezultatus grįždamas per Lenkiją į Ukrainą. Kitas pavyzdys: Ukrainos atstatymo planuose nuo pat pradžių Lenkijai buvo skirtas mažas vaidmuo, tačiau ir dėl jo Lenkija turėjo nuolat derėtis ir kovoti. Kaip teigė vienas iš Parafianowicziaus šaltinių, „Buvome jau etape, kuriame jam – Mahatmai [Zelenskiui, – M. A.] – nereikėjo asistento Dudos asmenyje“10.
Lūžio momentas dvišaliuose santykiuose buvo raketos nukritimas 2022 m. rugsėjį Pševoduvo kaime pasienyje su Ukraina, kai žuvo du Lenkijos piliečiai. Bemaž iš karto paaiškėjo, kad tai buvo Ukrainos oro pajėgų iššauta raketa, bandžiusi numušti Rusijos raketą11. Nepaisant to, Zelenskis primygtinai aiškino, kad raketa buvo rusiška, nors 15 minučių po tragedijos tuometiniam Lenkijos ginkluotojų pajėgų vadui paskambino Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas ir atsiprašė už nelaimingą atsitikimą12. Duda privačiuose pokalbiuose su ukrainiečiais teigė, kad nėra jokių įrodymų, jog raketa rusiška, bet kartu išreikšdavo supratimą, kad tokie incidentai per karą yra neišvengiami ir dėl to ant ukrainiečių nepykstąs. Tačiau Zelenskis vis tiek laikėsi savo, pasak knygoje pateikiamos interpretacijos, siekdamas į karą įtraukti NATO. Duda nepasidavė, o jo poziciją palaikė Bidenas ir kiti laisvojo pasaulio lyderiai Rishi Sunakas, Olafas Scholzas ir Emmanuelis Macronas.
Anot Parafianowicziaus šaltinių, po šio nesutarimo Ukrainos politikai nusprendė, kad Lenkija, ir ypač Duda, yra silpni partneriai – bevaliai ir kontroliuojami JAV. Kaip teigia Parafianowiczius, Lenkijos atžvilgiu Kyjivas atliko Ukrainos vidaus politikoje žinomą manevrą kidat‘ locha, t. y. atsikratyti lochu: be ceremonijų ir gailesčio mesti savo draugus ir sąjungininkus, kai jie tampa nebenaudingi13.
Vėliau sekė kiti įvykiai, kurie rodė gilėjančią Lenkijos ir Ukrainos santykių krizę: Voluinės žudynių atminimas, kur Zelenskis vidury mišių iš bažnyčios išėjo aptarti „svarbių reikalų“ su vietinės valdžios atstovais; ginčai dėl grūdų ir Ukrainos kaltinimai, kad Lenkija žaidžia bendrą žaidimą su Rusija; Ukrainos bandymai kurti Vidurio Europos valstybių aljansą prieš Lenkiją, netgi skundimasis Europos Komisijai prieš Lenkiją. Bet tai jau tebuvo Pševoduvo incidento ir jo sukelto lūžio pasekmė.
Verta pabrėžti, kad Parafianowiczius aiškiai parodo, jog tiek Lenkijos diplomatai, tiek premjero ir prezidento aplinkos žmonės, tiek kalbinti ministrai ne tik matė šią kazokišką Ukrainos diplomatiją, bet ir pačiu aukščiausiu Lenkijos ir Ukrainos santykių pakilimo metu nujautė, kad greitai ateis sunkesni laikai14. Pasak Parafianowicziaus šaltinių, nuo pat invazijos pradžios Lenkija blaiviai vertino situaciją ir nesitikėjo, kad Lenkija virs nauju Europos galios centru ar juolab pakeis Vokietiją kaip esminį JAV sąjungininką Europoje. Daugiausia, ko galėjo tikėtis Lenkija, buvo perimti dalį Vokietijos vaidmens ir sustiprinti savo pozicijas JAV akyse. Kitas realistinis uždavinys – sukurti aljansą su Ukraina, kuris formuotų viso Vidurio Europos regiono saugumo darbotvarkę. Geriausias metas realizuoti šias idėjas buvo 2022 m. balandis, kai Ukraina dar nebuvo užtikrinta dėl savo išlikimo, o Vokietija išgyveno savo įvaizdžio ir patikimumo krizę. Tam tikrą iškilusią Lenkijos poziciją rodė ir tai, kad dar 2022 m. pavasarį ji buvo laikoma vienu iš Ukrainos saugumo garantijų užtikrintojų15.
Yra ir kita knygos pusė, išryškinanti Lenkijos problemas. Kodėl Lenkija neįgyvendino šių galimybių? Kodėl Lenkija nesugebėjo susidoroti su šia kazokiška Ukrainos diplomatija? Skaitant knygą, iškyla trys priežastys. Pirmoji yra Lenkijos vidaus, ypač partinė politika. Užuot pasiūlius Vokietijai bendradarbiauti dėl Ukrainos ir Vidurio Europos saugumo, kai Vokietijos pozicija buvo trapiausia, buvo pasirinkta narciziškai toliau retoriškai talžyti vokiečius ir mėgautis jų nesėkmėmis16. Tuometinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Zbigniewas Rau labiau rūpinosi savo rinkimine kampanija nei santykiais su Ukraina. Pavyzdžiui, jis buvo vienintelis ministras, nepasirodęs Europos Unijos užsienio reikalų susitikime Kyjive. Oficiali priežastis – koronavirusas, nors beveik tuo pat metu jis buvo užfiksuotas Teisės ir teisingumo partijos rinkiminės kampanijos renginyje17. Analogiškai elgėsi ir vienas pagrindinių Dudos patarėjų užsienio politikos klausimais Marcinas Przydaczas, daugiau dėmesio skyręs savo rinkiminei kampanijai Seradzo mieste18.
Lenkijos politikai Ukrainos atžvilgiu pradėjo trukdyti ir kitos įsisenėjusios partinės politikos sukurtos bėdos. Parafianowicziaus šaltiniai skundėsi, kad Lenkijai tikrai trukdė prasti santykiai su Europos Komisija, Vokietija ir Prancūzija19. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Ukraina metė Lenkiją po mūšio dėl Kyjivo: reikėjo galvoti apie tolesnę karo eigą, apie karinę ir finansinę paramą, apie Ukrainos atstatymą ir ateitį po karo. Ukrainiečių skaičiavimais, Berlynas šiems uždaviniams galėjo duoti daugiau nei Varšuva. Ukraina skundėsi Europos Komisijai dėl Lenkijos elgesio grūdų klausimu ir pateikė skundą Pasaulio prekybos organizacijai. Ukraina netgi nesigėdijo meluoti dėl Globalių Pietų badavimo, nors pagrindiniai jos grūdų pirkėjai buvo Kinija ir Turkija20.
Kita priežastis, kodėl Lenkija neįgyvendino atsivėrusių galimybių, yra asmeninės Lenkijos politikų savybės, kurias galima būtų apibendrinti trimis žodžiais: neambicingumas, nekompetencija ir bailumas. Dudai atsirado šansas įeiti į istoriją kaip prezidentui, atvedusiam Lenkiją į aukščiausiąją politikos lygą, bet tuo jis nepasinaudojo. Po pusmečio nuo invazijos pradžios Ukraina jam atsibodo. Didžioji dalis jo veiksmų Ukrainos atžvilgiu buvo daugiau mažiau reaktyvūs, o ne platesnės programos dalis. Kaip teigė žmogus iš Dudos aplinkos: „Jis pamažu prarado susidomėjimą Ukraina. Jis buvo įtikinėjamas, kad padarytų tai savo prezidentavimo tema Nr. 1, kad išliktų atmintyje ne dėl karo už teisės viršenybę, bet dėl karo už Ukrainą. Tačiau jis vis dėlto neturėjo tiek kantrybės“21. Kaip teigia Parafianowiczius, Krokuvos inteligentas ir skautas Duda neištvėrė su chuliganu iš Kryvyj Riho blokinio rajono Zelenskiu.
Tuo tarpu Lenkijos užsienio reikalų ministras Rau pasirodė ne tik labiau besirūpinantis savo asmenine politine karjera nei užsienio politika, bet ir kaip nekompetentingas ministras: invazijos pradžioje Lenkijos ambasada Kyjive liko be jokios ginkluotos apsaugos ir netgi ginklų, o jo tarptautinės koalicijos egzistavo tik Twitterio paskyrose. Vidaus reikalų ministro Mariuszo Kamińskio pavaldiniai taip pat vis susimaudavo. Ypač svarbus incidentas įvyko 2022 m. gruodį: šalia Lenkijos policijos pagrindinio komendanto biuro sprogo iš granatsvaidžio paleista granata22. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ukrainiečių Lenkijos policijos vadovui padovanotas granatsvaidis, kurio laikymui netaikyti jokie saugumo reikalavimai. Kamińskis pradėjo reikalauti iš Ukrainos pasiaiškinimo ir kalbėjo apie potencialų Rusijos ir Putino sąmokslą. Ukrainiečiams šis incidentas tik dar labiau įtvirtino lenkų kaip nevykėlių įvaizdį23. Be to, Kamińskis visais būdais priešinosi Lenkijos specialiųjų tarnybų norui vykti į Ukrainą ir ten rinkti informaciją apie Rusijos kariavimo būdus – bijojo, kad pareigūnus pričiupus rusams, prasidėtų grasinimai Lenkijai.
Panašios taktikos laikėsi ir Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Błaszczakas, kuriam labiausiai rūpėjo išvengti konfliktų eskalavimo. Jis nuolat kūrė biurokratines ir politines kliūtis ginklų išsiuntimui, neleido Lenkijos specialiųjų pajėgų kariams ir žvalgybininkams vykti į karo apimtą Ukrainą. Galiausiai Lenkijos premjero kanceliarija pradėjo naudotis jai, o ne gynybos ministerijai pavaldžia strateginių rezervų agentūra. Kad sklandžiau vyktų karinės paramos gabenimas ir būtų išvengta ilgų biurokratinių procedūrų, nutarta įkurti buvusių specialiųjų pajėgų kariškių valdomą privačią kompaniją, kuriai pavesta administruoti karinės paramos Ukrainai logistiką. Kompanija pavadinta trumpiniu CBN – Czemu By Nie („Kodėl gi ne“) – esą toks buvo būsimų jos darbuotojų atsakymas išgirdus pasiūlymą imtis tokios veiklos24.
Verta pabrėžti, kad Parafianowiczius knygoje pristato ir visiškai priešingai besielgusius Lenkijos pareigūnus, kurie suprato įvykių esmę ir elgėsi drąsiai, kilniai, kartais net įžūliai. Parafinowiczius išskiria buvusį Dudos vyriausiąjį patarėją užsienio politikos klausimais Jakubą Kumochą, premjero kanceliarijos ministrą Michałą Dworczyką, buvusį Lenkijos ambasadorių Ukrainoje Bartoszą Cichockį, neįvardytus specialiųjų tarnybų ir specialiųjų pajėgų darbuotojus. Bet jų buvo per mažai ir nepakankamai aukštose pozicijose, kad reikšmingai paveiktų Lenkijos ir Ukrainos santykių eigą.
Trečia Lenkijos nesėkmės priežastis, anot Parafianowicziaus, yra Lenkijos politikų naivumas. Esą buvo galvojama, kad užteks nuolatos priminti, kiek daug gero Lenkija padarė Ukrainai, ir tai užtikrins tiek geresnius santykius su Europos Komisija, tiek amžiną Ukrainos dėkingumą. Tai iš dalies suveikė visuomenės lygiu: tiek knygoje pateikti faktai, tiek apklausos rodo, kad Ukrainos visuomenė Dudą vertina daug geriau nei Ukrainos politinis elitas. Bet ne visuomenė priima esminius sprendimus užsienio politikoje. Parafianowiczius teigia, kad Lenkija turėjo žaisti kiečiau ir po mūšio dėl Kyjivo įspėti Ukrainą, kad parama nėra tolygi labdarai. Kaip pavyzdį jis pateikė dar liberalią Slovakijos vyriausybę, kuri prieš atiduodama pasenusias S-300 raketas susitarė dėl savo oro gynybos atnaujinimo vakarietiškomis technologijomis25.
Su pastaruoju autoriaus teiginiu norisi ginčytis. Net jeigu Lenkija būtų pradėjusi elgtis kiečiau su Ukraina ir kelti jai sąlygas už teikiamą paramą, vis tiek liktų klausimas, kur link visa tai veda. Koks yra strateginis visų tų ginčų ir potencialiai kietų diplomatinių derybų tikslas ir pasekmės? Ar nebūtų taip, kad Lenkija gautų praktinės naudos, bet ilgainiui tokia diplomatija sugadins santykius su Ukraina? Panašius klausimus kėlė buvęs diplomatas, žurnalistas Witoldas Juraszas tinklalaidėje diskutavęs su Parafianowicziumi. Anot Juraszo, Lenkija neturi alternatyvos, privalo smarkiai remti Ukrainą ir tai suteikia Ukrainai pranašumą apžaidinėti Lenkiją. Vienintelis kelias Lenkijai yra stiprinti savo valstybės institucijas, jų kompetencijas, stiprėti ekonomiškai ir politiškai, kas ilgainiui priverstų Ukrainą rimčiau žiūrėti į santykius su Lenkija26.
Vis dėlto pažvelgus į Parafianowicziaus knygoje Polska na wojnie pateiktą Lenkijos ir Ukrainos santykių pakilimo ir nuopuolio istoriją platesnėje, pastarųjų 20 metų Lenkijos užsienio politikos perspektyvoje, pasitvirtina dar 2018 m. Wojciecho Konończuko iškelta idėja: Lenkijai reikia post-Giedroyco Ukrainos doktrinos27. Ką tai reiškia? Lenkija nuo 1989 m. politikoje Ukrainos atžvilgiu vadovaujasi XX a. antros pusės Lenkijos išeivijos intelektualų Jerzy Giedroyco ir Juliuszo Mieroszewskio suformuluota ULB koncepcija, pagal kurią Lenkija turi pripažinti Lvivą Ukrainai, Vilnių – Lietuvai ir Gardiną – Baltarusijai, atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų tų valstybių atžvilgiu ir remti jų nepriklausomybę. Šitaip Lenkija, atsisakiusi savo imperinių ambicijų, įtvirtinusi Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos nepriklausomybę, privers ir Rusiją atsisakyti savojo imperializmo28.
Anot Konończuko, ULB doktrina puikiai tiko Lenkijos interesams tol, kol Ukraina bandydavo ištrūkti iš Rusijos gniaužtų. Bet vos tik Ukraina įgaudavo daugiau manevro laisvės, kai ją valdydavo provakarietiškos politinės partijos ir ji pradėdavo vykdyti savarankišką užsienio politiką Vakaruose, Ukraina dažniausiai nuspręsdavo, kad Lenkija jai yra nereikalinga, kildavo Lenkijos ir Ukrainos santykių krizės. Dėl to reikia naujos doktrinos: Lenkija turi sugalvoti, kokių ji nori santykių su suverenia, atkakliai besielgiančia, į Vakarus žengiančia Ukraina, kuri savo interesus dažnai apibrėžia priešingai nei kaimyninė Lenkija, ir kaip tai realizuoti29. Parafianowicziaus aprašytą Lenkijos ir Ukrainos santykių dinamiką galima traktuoti kaip šios lenkiškos konceptualinės tuštumos kraštutinę apraišką. Panašią mintį autorius pateikia paskutiniame, apibendrinamajame knygos skyriuje.
Tad tikėtis Lenkijos ir Ukrainos santykių renesanso, į valdžią Lenkijoje sugrįžus Donaldui Tuskui ir jo vadovaujamai Piliečių platformos partijai, yra naivu. Tusko vyriausybė toliau rems Ukrainą saugumo kontekste, nenaudos aštrios, antiukrainietiškos retorikos, o jos palaipsniui gerėsiančios pozicijos Europos Unijoje ribos Ukrainos galimybes vykdyti kazokišką diplomatiją Lenkijos atžvilgiu. Bet šiuo metu nėra jokių ženklų, kad Lenkijoje vyktų rimta diskusija dėl naujos koncepcijos santykiams su suverenia ir nuo Rusijos galutinai nusigręžusia Ukraina. O tai reiškia, kad Lenkijos santykiai su Ukraina ir toliau vystysis per kelis žingsnius nuo prarajos.
1 Zbigniew Parafianowicz, Polska na wojnie, Warszawa: Czerwone i Czarne, 2023, p. 12–13.
2 https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000258795/10-12-kuo-panasus-cercilis-ir-zelenskis.
3 https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mazvydas-jastramskis-lenkai-irode-kad-jiems-pakeliui-su-demokratija.d?id=94852297.
4 https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2147995/anusauskas-apie-gyventoju-pasiryzima-ginti-sali-potencialas-yra-didelis-bet-ismokyti-naudotis-ginklu-nepakaktu.
5 Zbigniew Parafianowicz, Michał Potocki, Wilki żyją poza prawem: Jak Janukowycz przegrał Ukrainę, Wołowiec: Wydawnictwo Czarne, 2015.
6 Zbigniew Parafianowicz, Michał Potocki, Kryształowy fortepian: Zdrady i zwycięstwa Petra Poroszenki, Wołowiec: Wydawnictwo Czarne, 2016.
7 Zbigniew Parafianowicz, Polska na wojnie, p. 74–75.
8 https://twitter.com/kavaleuski/status/1738164680202346718.
9 Zbigniew Parafianowicz, Polska na wojnie, p. 161–162.
10 Ibid., p. 180.
11 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/lenkijos-ekspertai-patvirtino-i-grudu-fabrika-pataikiusi-raketa-buvo-ukrainietiska-57-2117086.
12 Zbigniew Parafianowicz, Polska na wojnie, p. 174.
13 Ibid., p. 243.
14 Ibid., p. 226.
