Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis, 1938–1945, sudarytoja Virgilija Stonytė, įvadinio straipsnio autorius Manfredas Žvirgždas, komentarų autoriai Norbertas Černiauskas, Virgilija Stonytė, Manfredas Žvirgždas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, 428 p., [700] egz.
Dailininkas Rokas Gelažius

Apie tai, koks Vinco Mykolaičio-Putino paveikslas vėrėsi 1938–1945 m. Dienoraščio skaitytojams, jau yra kalbėta: vieniems poetas darkart rodėsi esąs įžvalgus literatūros kritikas, jautri, bet nepajudinama asmenybė; kitus erzino nuolatinis skundimasis buitimi, nuoseklus orų kalendoriaus vedimas, tuo tarpu dienoraštyje neminint svarbių istorinių įvykių, antiteziniai įrašai, pavyzdžiui, rašomi atostogų metu, o apmąstantys karinius neramumus. Dienoraščio leidimas jau pasitelktas moksliniuose veikaluose (Nerijus Šepetys), o jame besiskleidžiančias skirtingas poeto paveikslo paletes spaudoje gana detaliai aptarė Valdemaras Klumbys, Giedrė Kazlauskaitė, Jūratė Sprindytė. Palikdami apie Mykolaičio-Putino vaizdinio spalvas diskutuoti kitiems, ketiname pasvarstyti apie dienoraščio ir jo leidimo skaitytoją bei kas nuo mūsų lieka paslėpta – ar nuslėpta – knygoje.

Tad kas gi skaito dienoraštį? Dienoraščio žanras savaime nenumato kito (be paties autoriaus) skaitytojo. Estetinę ar kitą viešąją tokio teksto funkciją atitinka terapinė, (savi)refleksijos ar atminties paskirtis, tad publikuojamų dienoraščių skaitytojus paprastai domina numanomas dėstomų minčių intymumas. Atidžiau patyrinėjus aptariamo Mykolaičio-Putino dienoraščio originalą, kyla abejonių, kiek įrašai intymūs, spontaniški, o kiek rūpestingai diaristo apgalvoti adresuojant viešumai. Kadangi dienoraščio autografas liko asmeniniame rengėjos archyve ir kol kas neprieinamas tyrėjams, šis mūsų svarstymas apsiriboja keliolika leidime teikiamų faksimilių, tačiau ir jų pakanka iškelti dviem įtarioms mintims: pirma – Mykolaitis-Putinas numatė, kad jo dienoraštis bus skaitomas kito (ateities) skaitytojo, antra – leidimo rengėjai gana aplaidžiai pasielgė su šį numatymą rodančiais dienoraščio rašymo proceso ženklais.

Autoriaus numatymą, kad jo dienoraštis gali susilaukti platesnės auditorijos dėmesio, aiškiai rodo pastanga tekstą redaguoti – juk dienoraščio rašymo tikslas paprastai nėra teksto kūrimo pratybos, kur būtų svarbi aprašomų įvykių eiliškumo kuriama reikšmė. Spėtina, kad Mykolaičiui-Putinui atrodė kitaip: vienoje iš iliustracinių faksimilių (1944 m. liepos 22 d. įrašo fragmentas; perrašas p. 359) matyti, kad tokios pat spalvos rašalu, kokiu užrašytas dienoraščio įrašo tekstas, nubrėžta rodyklė, rodanti pastraipos perkėlimą. Žinoma, be specialaus tyrimo, vien iš rodyklės braižo, negalima patikimai tvirtinti, kad ją nubrėžė pats Mykolaitis-Putinas, tačiau darant tokią prielaidą, tai – akivaizdus kito skaitytojo, netgi publikavimo numatymo ženklas. (Darant prielaidą, kad rodyklė – ne diaristo, reikėtų svarstyti apie vėliau dienoraščio sąsiuvinius turėjusių asmenų mintį juos publikuoti ir atitinkamai formuoti Mykolaičio-Putino paveikslą.) Svarstymas apie diaristo numatytą platesnę auditoriją ir tokio numatymo parodymas leidime šiek tiek keistų dienoraščio perskaitymą ir recepciją, tačiau leidimas, panašu, neskirtas kritiškam skaitytojui. Palyginus originalo tekstą ir jo perrašą, paaiškėja, kad leidimo rengėjai autografo rodyklės paiso – tekstą perrašo tarsi iš juodraščio į švarraštį ir perkelia pažymėtą atkarpą į ženklu nurodytą vietą, tačiau perkėlimo veiksmo nei pagrindiniame tekste, nei tekstologiniame aparate jokia forma nefiksuoja. Iliustracinių faksimilių (juolab šiuo požiūriu skurdaus tekstologinio aparato) nepakanka įvertinti, ar tokių ženklų autografe nesama daugiau.

Kiek sudėtingiau svarstyti apie prarastas (išplėšti bent du sąsiuvinio lapai) ar iš pažiūros neįskaitomas, juodu rašalu užštrichuotas dienoraščio teksto atkarpas (žodžius, sakinius, bent vieną pastraipą), mat toks koregavimas galėjo būti atliktas saugumo sumetimais, norint ap(si)saugoti nuo okupacinių jėgų represijų. Kaip bebūtų, galima svarstyti ir apie kito teksto adresato numatymą: šiuo atveju adekvačiau mąstyti apie dienoraščio kaip dokumento palikimą tyrėjams ir siekį dalies įrašų nepalikti jų akims. Kitas keblumas – galutinai neaišku, ar tai paties diaristo, ar jau kito asmens sprendimas. Plėšyti dienoraščio puslapius ir užštrichuoti įrašų fragmentus, žinoma, galėjo pats autorius, bet galėjo ir vėliau dienoraščio sąsiuvinius turėję asmenys. Kas išplėšė sąsiuvinį, vargu ar galėtume sužinoti, tačiau ar užštrichavimai yra vienalaikiai tekstui (t. y. atlikti Mykolaičio-Putino), galbūt sudėtinga, bet įmanoma ištirti pasitelkus šiuolaikines technologijas, tik rengiant šį leidimą to nesiimta.

Kreipdami mintį nuo dienoraščio autografo savybių prie publikuoto teksto, pasiteiraukime kitaip: kokiam skaitytojui skirtas šis dienoraščio leidimas? Besidominčiam ar tiriančiam skaitytojui svarbi prarastų ar neįskaitomų atkarpų apimtis: ar žymi nesama teksto dalis, kiek ji galėjo būti reikšminga? Nors aptariamas leidimas turi pretenzijų būti dokumentiniu, o tokiuose leidimuose perraše privalu žymėti originalo puslapio ribas, tačiau tai nepadaryta. Taigi išties suinteresuotam skaitytojui tenka nemalonus pasirinkimas: arba fragmentiškoje faksimilėje dėl bent apytikrio suvokimo skaičiuoti, kiek žodžių telpa viename originalo puslapyje, arba tik mėginti įsivaizduoti, apie kokios apimties teksto prarastį sakoma: „[i]šplėšti du dienoraščio lapai: 215–216 ir 217–218“ (p. 135).

Panašioje nežinioje skaitytoją palieka ir užštrichuotų atkarpų žymėjimas perraše. Gręžiant žvilgsnį į leidime teikiamas faksimiles paaiškėja, kad tokių iš pažiūros neįskaitomai užbrauktų fragmentų apimtis gali skirtis nuo pavienių žodžių iki beveik viso originalo puslapio, tačiau nepriklausomai nuo to perraše visos lakūnos žymimos vienodai – „[…]“. Komentarai „[s]akinio pabaiga užbraukyta“, „[s]akinio pradžia taip pat užbraukyta“ (p. 117) yra pernelyg apibendrinti, tad leidimo skaitytojas negali nuvokti, kiek (spekuliuojant – kokio) teksto atsisakė diaristas ar galbūt nepanoro išsaugoti vėliau sąsiuvinius turėję asmenys.

Leidimas stokoja jautrumo ne tik jau aptartoms autografo savybėms: nežymimos ir nekomentuojamos kai kurios marginalijos (paraštėse užrašytos pastabos teikiamos aparate, tačiau iliustracinėse faksimilėse matyti, kad autografo paraštėse esama ir kitokių žymėjimų – varnelėmis, kryželiais), rašalo spalvos ar rašymo priemonės pokyčiai; neaišku, kodėl pasirenkama aparate teikti autografo paraštėse pieštuku užrašytas pastabas (autorystė priskiriama Irenai Kostkevičiūtei), tačiau ignoruoti pabraukimus pieštuku, kurie taip pat rodo teksto atkarpos sureikšminimą.

 Pagrindiniame tekste taip pat esama – tiesa, tik vieno tokio, bet išties trikdančio – aplaidumo įrašų datų atžvilgiu atvejo: vėlesnis įvykis įrašomas daug ankstesne data, t. y. tekstas parengtas taip, kad suponuoja Mykolaitį-Putiną aprašius dar tik būsimą faktą. Kad būtų aišku, kodėl taip teigiame, tenka išdėstyti, kaip leidime perteikiamos originale pabrauktos teksto atkarpos: autografe diaristas tiek įrašų datas, tiek kitokius teksto fragmentus išskiria pabraukdamas, tačiau perraše pasitelkiami du teksto išskyrimo būdai – įrašų datos teikiamos pusjuodžiu šriftu, o kitos originale išskirtos teksto atkarpos – pabraukiamos. Įprastai datą diaristas rašo nominatyvu, tačiau vienas įrašas pradedamas taip: „1938 m. rugpjūčio 11 dieną, ketvirtadienį, apie pusiau vienuoliktą valandą vakare mirė mano Motina“ (p. 64). Kaip laiko aplinkybė suformuluota įrašo data rengėjų netraktuojama pagal funkciją – kaip įrašą nuo įrašo skiriantis elementas – ir neteikiama pusjuodžiu šriftu. Tokiam rengėjų pasirinkimui trūksta komentaro, o be jo įrašą apie autoriaus motinos mirtį skaitytojui tenka sieti su paskutine pusjuodžiu šriftu pateikta atkarpa – 1938 m. balandžio 5 d., bet šią dieną tokia informacija tikrai negalėjo būti įrašyta.

Paaiškinimų stokoja ne tik teksto pateikimo niuansai, bet ir įrašų faktinis turinys: nekomentuojami vietovardžiai, diaristo minimi tuo metu jo rašyti kiti tekstai (kur (ar) jie buvo publikuoti) – ar implikuojamas skaitytojas turėtų visa tai žinoti? Nors leidimo aparate gausu asmenvardžių ir istorinių realijų komentarų, lieka neaišku, kokio išsilavinimo skaitytojui jie skirti: teikiama bendro pobūdžio informacija, o ir ji – nenuosekliai. Leidime niekur nenurodoma, kokios atrankos laikantis komentuoti asmenvardžiai ir istoriniai įvykiai. Sudėtinga netgi spėti – Jono Aisčio, Kosto Korsako, Petro Klimo, Mykolo Biržiškos gimimo ir mirties datos, profesijos pakomentuojamos, o štai Vinco Krėvės, Liudo Giros, Kazio Griniaus, Aleksandro Stulginskio – ne. Vienos kitos istorinės aplinkybės paaiškinimai varijuoja nuo išties mažiau žinomų (pavyzdžiui, apie Lietuvos neutralitetą Vokietijos–Lenkijos karinių veiksmų atžvilgiu (p. 70)) iki bendriausių (pavyzdžiui, apie Molotovo–Ribbentropo paktą (p. 68)). Aparato pobūdis numato tik nuoseklų skaitymą (ir geros atminties skaitytoją): ne kartą diaristo minimi asmenvardžiai komentuojami tik prie pirmojo paminėjimo, o vėliau kryžminės nuorodos neteikiamos.

Apie rengėjų numanomą leidimo skaitytojo išsilavinimą ir kritinio mąstymo pajėgumą galiausiai byloja įvadinio Manfredo Žvirgždo straipsnio „,Apie mus visus slankioja mirties šešėliai‘: neramių laikų dienoraštis“ vieta leidime – jis dedamas prieš pagrindinį tekstą. Nuosekliai skaitant, šis šalutinis tekstas formuoja būsimą pagrindinio teksto (dienoraščio) interpretaciją. Pasistengėme parodyti, kad įtarus žvilgsnis ir kritiškas svarstymas galimas, o štai į leidimą skaitytojas įvedamas tarsi bandant jo mintį kreipti tinkama linkme: „[t]ai egzistencinio nerimo liudijimas, kuriame atsiveria žymiausio XX a. lietuvių rašytojo pastangos išlikti idealistu, romantiku ir humanitaru par excellence tais tragiškais laikais, kai pasaulis buvo įsijautęs į ‚mirties šokių‘ siautulį“ (p. 43).

Tad kas ir koks šio Dienoraščio skaitytojas? Bent iš dalies pažvelgus į originalą – tikrai ne tik pats diaristas, o ir kitas skaitytojas, galbūt mokslininkas, galbūt platesnė auditorija. Žvelgiant į leidimo visumą – neaiškaus išsilavinimo ir ne itin tekstologiškai reiklus skaitytojas, kuriam būtina profesionalaus literatūrologo pagalba interpretacijos procese. Toks leidimas nėra parankus tyrėjams, tad, kol dienoraščio originalas nėra prieinamas viešai, sudėtinga visiškai patikimai formuluoti dienoraščiu grindžiamus mokslinius teiginius.