Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Vilma Žaltauskaitė, Paklusnūs žmonės: Romos katalikų dvasininkų sociokultūrinė laikysena XIX a. II pusės Lietuvoje, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2022, 160 p., 200 egz.
Dizainerė Violeta Boskaitė

Vilmos Žaltauskaitės tyrimo Paklusnūs žmonės: Romos katalikų dvasininkų sociokultūrinė laikysena XIX a. II pusės Lietuvoje (2022) objektas nūdienos pasauliečiams skaitytojams gali pasirodyti svetimas ir keistas. Laisvus individus idealizuojančioje informacinėje erdvėje paklusnumas neminimas kaip siektina vertybė. Net ir be griežtos disciplinos neįsivaizduojamos kariuomenės ir biurokratijos kontekstuose dažniau kalbama apie „atsidavimą“, „ištikimybę“ ar „pareigingumą“ (sufleruojančius laisvu apsisprendimu prisiimtas nuostatas) nei apie pasyvų „paklusnumą“. Pastarasis dar sutinkamas religinės tematikos tekstuose, nors XX a. totalitarinių režimų ir pasaulinių karų patirtys privertė net konservatyvesnius Katalikų Bažnyčios teologus persvarstyti paklusnumo reikšmę1.

Aptariamoje knygoje nagrinėjamas kitas laikmetis, kai Bažnyčioje, kaip nuolat pabrėžia autorė, tebegyvavo potridentinė tradicija. Geležinė Katalikų Bažnyčios hierarchija ir griežta dvasininkų atskirtis nuo pasauliečių XVI a. buvo atsakas į Reformacijos, o XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje – į Modernizmo keliamus iššūkius2. Paklusnumas šiame kontekste Žaltauskaitės apibrėžiamas dvejopai: kaip evangelinis patarimas ir socialinė norma. Nors pirmoji apibrėžtis skatina galvoti apie vienuolius, jie lieka studijos paraštėse. Tyrimas skirtas Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijų kunigų – nuo vikarų iki vyskupų – elgsenos idealams ir realijoms.

Tuometė paklusnumo diegimo dvasininkų rengimo įstaigose praktika pristatoma pirmame skyriuje. Norėdama iliustruoti teologinę paklusnumo sampratą, Žaltauskaitė cituoja kelių Imperatoriškosios Romos katalikų dvasinės akademijos – katalikų dvasininkų elito rengimo kalvės – studentų baigiamuosius darbus, kuriuose atsispindi dievobaimingumo ir paklusnumo valdžiai idealai. Pateikiamos vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų ištraukos paklusnumo autoritetui tema. Analizuodama griežtas seminarijų ir dvasinės akademijos regulas, autorė pabrėžia jėzuitišką ugdymo tradiciją. Pastarajai buvusi būdinga griežta disciplina, bet kartu ir aktyvaus tikėjimo gynėjo (ir, jei galima pridėti, ne ką pasyvesnio skleidėjo) idealas. Nepaisant paties ordino uždraudimo 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV nurodymu3 ir Rusijos imperinės valdžios reformų, jėzuitiška auklėjimo sistema katalikų dvasininkų rengimo institucijose išlikusi gyvybinga daugiau nei šimtmetį. Rengtos ordino įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos rekolekcijos. Regulose numatytos griežtos bausmės už neklusnumą, įskaitant šalinimą iš ugdymo įstaigos. Pasiremdama kelių buvusių seminaristų prisiminimais, istorikė parodo griežtą regulos taikymą ir tokio muštro poveikį jaunuoliams (pavyzdžiui, klierikui Kazimierui Kurklinskiui, kuris, seminarijos draugo Adolfo Sabaliausko žodžiais, jau nuo antro kurso „[t]ikras asceta paliko“ (p. 49)).

Antrame skyriuje pereinama prie paklusnumo kaip sociokultūrinės normos nagrinėjimo. Autorė ją analizuoja trimis pjūviais: dvasininkų santykių su pasaulietine valdžia, skirtingo rango kunigų tarpusavio santykių ir dvasininkų santykių su parapijiečiais. Daug dėmesio skirta dekanų, klebonų ir vikarų konfliktams dėl atlyginimo. Šie buitiniai kivirčai turi, kaip galima numanyti, mažai ką bendro su pirmame skyriuje pristatytais idealais. Taip pat galima suabejoti, ar paminėtų tokio pobūdžio konfliktų gausa (paįvairinta ir kurioziškais atvejais: vieno kunigo kitam užrakintomis bažnyčios durimis, per mišias užpūstomis žvakėmis) padeda suprasti sociokultūrinius katalikų dvasininkų luomo ypatumus. Užtat skaitytojai gauna progą pasigilinti į kunigų – valstybės apmokamų tarnautojų – finansinio aprūpinimo tvarką XIX a. antroje pusėje. Dvasininkų nesutarimai, aišku, sukosi ne tik apie pinigus. Šioje vietoje autorė komentuoja jauno vikaro Juozo Tumo-Vaižganto, dėl konfliktų su klebonais mėtyto iš vienos parapijos į kitą, pastabas apie tuometę kunigo tarnystės sampratą. Nepatenkintas vikaras rašė, kad ji skatina pasyvumą. Aktyvus, tautiškai angažuotas kunigas buvo visai neparankus bažnytinei hierarchijai (p. 84−88). Aptardama dvasininkų santykius su pasauliečiais, autorė pabrėžia, kad pastariesiems diegta pagarba kunigui kaip išskirtiniam asmeniui. Dvasininkų socialinis statusas taip gerbtas, kad net ir bajorams atsirūgdavo su kunigais konfliktuoti (p. 95−96), ką ir kalbėti apie valstiečius. Pastarųjų skundai dėl kunigų piktnaudžiavimo dažnai jų būdavo nuvertinami kaip įžūlūs tamsios liaudies išsišokimai, veikiausiai pakurstyti katalikybės priešų (p. 89−94).

Paskutinis studijos skyrius skirtas drausmės Katalikų Bažnyčios struktūroje palaikymo priemonėms aptarti. Pasirodo, disciplinos palaikymas nebuvo jau tokia paprasta užduotis. Žaltauskaitės skaičiavimais, net 15−20 % Vilniaus vyskupijos dvasininkų susilaukė vyskupo Karolio Hrynevickio (Karol Hryniewicki/Hryniewiecki, vysk. 1883−1889) dėmesio dėl drausmės trūkumo (p. 101). Nepaklusniuosius galėjo iškeldinti į kitas parapijas, kuriam laikui uždaryti į vienuolynus. Tiesa, užuot nuolankiai celėje apsvarstę padarytas klaidas, kai kurie nubaustieji įsigudrindavo toliau užsiimti savomis veiklomis. Žaltauskaitė pažymi aktyvią Kretingos vienuolyne uždarytų kunigų veiklą leidžiant ir platinant nelegalią lietuvišką spaudą (p. 127). Tramdant tokius prasikaltėlius, Bažnyčios hierarchams tekdavo susidurti su Rusijos imperijos valdžios pareigūnais, kurie stengėsi įsitraukti į disciplinos bažnytinės hierarchijos viduje palaikymo reikalus. Jie buvo suinteresuoti ginti pasaulietinei valdžiai palankius ir už tai vyskupo rūstybės nusipelniusius, pavyzdžiui, rusų kalbą per pamaldas vartojusius kunigus4. O štai už savavališką pasišalinimą iš parapijos ir necenzūruotų pamokslų sakymą siekta kuo griežčiau bausti5. Kaip valstybės tarnautojai, davę priesaiką carui, dvasininkai galėjo būti baudžiami administracinėmis baudomis. Vieningos baudimo sistemos, anot autorės, nebūta, daug kas priklausė nuo aplinkybių, sprendimus priimančių asmenų pozicijos (p. 117−118). Kanoninė ir pasaulietinė teisė tokiomis aplinkybėmis neretai susikirsdavo ir ne kiekvienas vyskupas tylomis sutikdavo su savo prerogatyvų pažeidimais. O pasaulietinė valdžia nesivaržė net vyskupo rango dvasininkų bausti griežčiausiais metodais, kaip rodo jau minėto Hrynevickio tremtis į Jaroslavlį 1885 m. Jo įpėdinis Eduardas fon Ropas 1907 m. sulaukė panašios bausmės – už priešinimąsi rusifikacijai išsiųstas į Vitebsko guberniją.

Perskaičius tiriamąją darbo dalį, nustebina labai kuklios išvados. Ir pats knygos pavadinimas pradeda rodytis keistas, kai turinyje tiek dėmesio skirta tarpusavyje besibarantiems, vienas kitą skundžiantiems, net pasaulietinei valdžiai nepaklūstantiems dvasininkams, tremtin siunčiamiems vyskupams. Gal būtų geriau tikę studiją pavadinti „Paklusniais maištininkais“, sekant austrų istorikės Waltraud Heindl 1991 m. išleista knyga Gehorsame Rebellen6. Joje išsamiai, pasitelkiant, be kita ko, ir grožinės literatūros kūrinius, analizuojamas Austrijos imperijos biurokratų socialinis sluoksnis. Išryškinama augusi įtampa tarp Apšvietos epochos valdovų įsivaizdavimo, kaip turėtų veikti valstybės tarnyba, ir pačių valdininkų – puikiai išsilavinusių, save gerbiančių biurgerių – savimonės. Tų įtampų Rusijos imperijos valdžios spaudžiamos Katalikų Bažnyčios dvasininkų sluoksnyje, kaip leidžia suprasti Žaltauskaitės tyrimas, būta ne ką mažiau.

Sunkiai suprantamas autorės sprendimas nenagrinėti to, ką ji vadina „paklusnumu tautai“ arba dvasininkijos santykiu su nacionalizmais (p. 12). Juolab pati keletą kartų cituoja Tumą-Vaižgantą, vietoje nenustygusią lietuvių tautinio judėjimo figūrą. Juk kalba eina apie XIX a. antrą pusę, tautinių sąjūdžių stiprėjimo epochą, kai imperinėje politikoje Šiaurės Vakarų krašte dominavo „lenkų pradų naikinimo“ ir „rusų pradų atkūrimo“ programa. Šiame kontekste neišeina (ne)paklusnumo įsprausti į teologinius ir socialinius rėmus. Katalikų Bažnyčios kaip institucijos ir pavienių dvasininkų pozicija pamaldose vartojamų kalbų klausimu, įtaka organizuojant vaikų švietimą buvo svarbus faktorius klostantis etnokonfesiniams santykiams, ir ne tik mūsų krašte. Praturtinus tokio įdomaus objekto – paklusnumo ir nepaklusnumo raiškos dvasininkų gyvenime – tyrimą nacionalizmo aspektu, dėmesio sau pareikalautų dar daugiau sutanas vilkėjusių maištininkų. Jie, matyt, labiausiai domintų šiandieninį skaitytoją.

1 Apie Vatikano II Susirinkimo reikšmę Jėzuitų ordino transformacijai žr., pvz.: Antje Schnoor, „Transformational Ethics: The Concept of Obedience in Post-Conciliar Jesuit Thinking“, in: Religions, 2019, t. 10 (5), 342: Reenvisioning Christian Ethics, ed. Darryl W. Stephens; https://doi.org/10.3390/rel10050342. Apie su vienuolijomis susijusius klausimus Susirinkime žr., pvz.: Joachim Schmiedl, „The Religious in the Documents of the Second Vatican Council“, in: Le Concile Vatican II et le monde des religieux (Europe occidentale et Amérique du Nord, 19501980), ed. Christian Sorrel, Lyon, 2019, p. 22–35.

2 Apie Vatikano I Susirinkimą 1869–1870 m., įtvirtinusį popiežiaus neklystamumo principą, žr. Paul Christophe, Le Concile Vatican I, Paris: Cerf, 2000. Šiame kontekste taip pat galima prisiminti 1910 m. popiežiaus Pijaus X įvestą priesaiką prieš Modernizmą, kurios tekstą anglų kalbą galima rasti internete: Pope Pius X, „The Oath Against Modernism“, 1910, in: https://www.papalencyclicals.net/pius10/p10moath.htm, (2023-12-31).

3 Duotu ne tiek savo valia, kiek spaudžiant Portugalijos, Ispanijos ir Austrijos valdovų dvarams, aršios antijėzuitinės kampanijos Apšvietos epochoje kontekste. Išsamią Jėzuitų ordino panaikinimo, prieglobsčio Rusijos imperijoje ir atkūrimo 1814 m. istoriją žr. Paul Shore, „The Years of Jesuit Suppression, 1773–1814: Survival, Setbacks, and Transformation“, in: Brill Research Perspectives in Jesuit Studies, 2020, t. 2 (1), p. 1–117.

4 Liturginės apeigos iki Vatikano II Susirinkimo laikytos lotynų kalba, tačiau XIX a. antroje pusėje į Katalikų Bažnyčią per pamokslus, giesmes ir maldas vis labiau skverbėsi gimtosios parapijiečių kalbos. Apie ginčus dėl liturginės kalbos ir palaipsnį gimtosios kalbos diegimą liturgijoje Lenkijoje žr., pvz.: Kazimierz Matwiejuk, „Język narodowy w liturgii“, in: Liturgia Sacra, 2011, t. 17, Nr. 1, p. 37–51.

5 Nepasitikėdama katalikų dvasininkais Rusijos imperijos valdžia stengėsi riboti jų mobilumą ir reikalavo pamokslus sakyti remiantis aprobuotais pamokslų rinkiniais.

6 Waltraud Heindl, Gehorsame Rebellen: Bürokratie und Beamte in Österreich, t. 1: 1780–1848, 2 Auflage, Wien: Böhlau, 2013.