Konferencijos Materialus knygos kūnas: tradicijų ir naujovių sąveikos plakatas

Jolita Liškevičienė: Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas daugiau nei 20 metų rengia kasmetines konferencijas įvairiomis temomis. Šiemet nusprendėme ją paskirti spausdintai knygai. Siekėme aptarti jos sandaros ir struktūros klausimus, atskirų knygas kuriančių dailininkų pavyzdžius, pavadinę konferenciją Materialus knygos kūnas: tradicijų ir naujovių sąveikos (2020-05-07–08). Iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyti gana siaura ir specifinė, tačiau suvokiant, kiek fenomenų joje slypi – pradedant antraštiniais lapais, šriftais, iliustracijomis, įrišimais, dailės stilių įtakomis, o tie reiškiniai išsiskleidžia plačioje chronologijoje, taigi knyga ir jos galutinis medžiaginis pavidalas api­ma labai daug plataus spektro tyrimų ir dėl to tema tampa aktuali. Konferencijos metu planavome aplankyti dvi temines parodas, svečiams ir konferencijos dalyviams aprodyti Kazio Varnelio namus-muziejų. Paradoksalu, kad pasikeitusi pasaulio sveikatos situacija privertė ir mus greitai pergalvoti konferencijos formatą ir persiorientuoti į nuotolinę konferenciją. Kaip atrodo, kiek mes praradome, planuotą gyvą konferenciją iškeitę į nuotolinę, ir ką atradome?

Ieva Pleikienė: Iš tiesų netikėtai atsidūrėme paradoksalioje situacijoje. Kai susiruošėme kalbėti apie knygą kaip daiktą, kurį svarbu paimti į rankas, pavartyti, pajausti jo dydį, svorį, popieriaus faktūrą, net kvapą, teko tai daryti pasitelkiant elektronines priemones. Netekome galimybės ne tik, kaip buvo planuota, surengti konferenciją lydinčią knygų ekspoziciją, bet negalėjome susitikti ir gyvai bendrauti su knygų tyrėjais ir kūrėjais, ketinusiais atvykti į Vilnių iš įvairių šalių. Viena vertus, buvo apmaudu dėl to. Kita vertus, atradome galimybes, apie kurias iki šiol nebuvome susimąstę. Pirma, labai pradžiugino konferencijos klausytojų skaičius. Jų buvo beveik 600. Dar nė viena iš kasmet rengiamų Dailėtyros instituto konferencijų iki šiol nebuvo sulaukusi tokios didžiulės auditorijos. Antra, klausytis pranešimų jungėsi žmonės iš daugelio pasaulio šalių. Pirmą kartą pasiekėme tokią plačią sklaidą. Tai išties džiugina. Dažnai galvojame, kad mūsų tyrimai aktualūs tik nacionaliniu ar regioniniu mastu. Netikėtas platesnės tarptautinės tyrėjų bendruomenės susidomėjimas įkvepia ir skatina galvoti, kad turėtume ir ateityje naudotis nuotoliniais tyrimų sklaidos būdais.

Man kyla klausimas, kiek konferencijos transliacija ir galimybė jos klausytis bet kuriame pasaulio taške neišeinant iš namų lėmė klausytojų susidomėjimą, o kiek tai susiję ir su jos turiniu. Į Dailėtyros instituto konferencijos programą jau ne pirmą kartą įtraukėme ne vien tyrėjų, bet ir menininkų pranešimus. Ar verta šios krypties laikytis ir toliau?

Jolita Liškevičienė: Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, šiuolaikiniai menininkai nebėra vien amatininkai, jie ne tik kūrėjai, bet ir daugeliu atvejų tyrėjai ar pedagogai, mezgantys įvairius ryšius tarp disciplinų ir savo kūryboje naudojantys įvairius meninius eksperimentus. Būtent šiuo atžvilgiu menininkų pranešimai, iš vienos pusės, gal kartais ir nesilaiko įprastesnio kalbėjimo standarto, bet visada palieka gyvos ir aktualios idėjos įspūdį. Tarkime, konferencijoje kalbėjusi Vokietijos Burg Giebichensteino dailės ir dizaino universiteto profesorė Sabine Goldepristatė puikią 2012 m. įsteigtą kūrybinę laboratoriją burgBOOKlaboratory, kurioje vykdomos dvejus metus trunkančios studijos ir tai vienintelė aukštoji mokykla, suteikianti knygos dailininko diplomą Vokietijoje. Joje studentai įgyja išsilavinimą ir reikalingus įgūdžius knygoms kurti tam, kad galėtų keisti tradicinę jų formą ir sandarą, atsižvelgdami į knygos turinį. Goldene tik dėsto, bet ir yra knygos dailininkė, savo kurtas knygas eksponuoja įvairiuose muziejuose, parodose, knygų mugėse. Jos kuriamų knygų dizainas, medžiagos ir forma parenkami atsižvelgiant į knygos turinį. Pasak pranešėjos, svarbu ne tik iliust­ruoti tekstą ar pateikti informaciją, bet ir užtikrinti individualią tam tik­rų temų, galinčių veikti visas jusles, interpretaciją ir meninį atlikimą. Dis­kusijos metu ji paminėjo, kad tarp savo studentų turėjo ir puikią mokinę iš Lietuvos, taigi mes tik galime pasidžiaugti atsivėrusiomis tarptautinėmis studijų galimybėmis.

Konferencijoje knygos kūrimo po­skaitmeniniame amžiuje ypatumus pri­statė ir Vroclavo Eugeniuszo Gepperto dailės akademijos doktorantė Charlotte Biszewski, kuri pati yra menininkė ir puoselėja bendradarbiavimu pagrįstą požiūrį į spaudos meną. Šiais laikais išmanieji telefonai ir internetas keičia požiūrį į knygas ir atveria naujas galimybes spaudai. Pavyzdžiui, visiškai naujas dalykas yra spauda pagal poreikį (angl. on-demand print), todėl dailininkai ir knygų kūrėjai, knygrišiai ir kiti knygos dizainą puoselėjantys profesionalai telkiasi į glaudžią bendruomenę. Ji savo tyrime nagrinėjo, kaip tam tikros institucijos ir knygų gamintojai ieško inovacijų pasitelkdami istorinius spaudos būdus ir knygrišystės procesus. Savo pranešime ji plačiau pristatė du pavyzdžius, Tartu įsikūrusį Estijos spaudos ir popieriaus muziejų ir Lodzės Knygų meno muziejų, kurie ne tik eksponuoja ir pateikia knygos istoriją, bet taip pat pristato spaudos techniką, puoselėja jos paveldą, skatina tarpdisciplininį bendradarbiavimą, gyvai vykdo knygos gamybą, rengia parodas. Tai yra puikūs modernaus ir šiuolaikinio muziejaus modeliai, kurie pasiteisintų ir būtų aktualūs Lietuvoje, ypač dabar, kai yra svarstomas Knygos muziejaus įkūrimo klausimas.

Manau, kad nemažiau įdomūs ir pa­čių menininkų darbų pristatymai. Tarkime, konferencijoje kalbėjo knygos dailininkas Gytis Skudžinskas ir pristatė savo leidybinę platformą NoRoutine Books kaip meninę knygos kūrybos praktiką. Jų, kartu su platformos vadybininke ir fotomenininke Vilma Samulionyte, kuriamos nedidelio tiražo (99 egz.) knygos, įtraukiant rankų darbo procesus, kai kiekvienos koncepcija „atsispiria“ nuo paties meno kūrinio, tarsi knyga būtų to kūrinio tęsinys. Jie siekia klasikinį knygos formatą paversti ekspozicine erdve, o kartu ir parinkti tokias knygos formas ir išraiškos priemones, kad knyga reprezentuotų ir patį meno kūrinį. Tai, kad menininkai sėkmingai dirba šioje srityje, liudija ir Gražiausių metų knygų apdovanojimai, kasmet atnešantys ne vieną knygų dizaino įvertinimą ar diplomą. Jų sukurtų knygų nešamas semantines prasmes puikiai išskleidė ir Agnė Narušytė savo pranešime apie nerutininę šių knygų išvaizdą. Mano manymu, menininkų pranešimai yra labai svarbūs. Jie ne tik leidžia susipažinti su naujosiomis meno praktikomis, bet ir atskleidžia tų kūrinių intencijas, tarsi prabyla kitomis reikšmėmis.

Norėčiau paklausti, kaip atrodo šiame šiuolaikinės, aktualios, nedidelio tiražo knygų spaudos kontekste vienetinės dailininkų knygos? Ar jas vis dar galime dėti į tą pačią eilutę kaip tiražines knygas, ar jos vis tik lieka neįgyvendinamų idėjų lygmenyje kaip atskiri menininko kūriniai?

Ieva Pleikienė: Pratęsiu mintį apie Gražiausios knygos konkursą, rengiamą Lietuvos kultūros ministerijos. Viena jo kategorija skirta bibliofiliniams ir eksperimentiniams leidiniams. Neretai juos nuo dailininko knygos skiria nedidelis žingsnelis – tai poligrafinės knygos, išleidžiamas tiražas, tačiau jų gamyboje dažnai pasitelkiama ir daug rankų darbo, pritaikomos įprastai knygai nebūdingos medžiagos, elementai ar detalės. Menininkai plečia poligrafinės knygos ribas pasinerdami į kūrybinius eksperimentus. Galvodamos apie konferencijos koncepciją, ketinome būtent čia nusistatyti ribą ir dailininko knygos neįtraukti į akiratį, tačiau tai pasirodė sunkiai įmanoma. Vienas iš pirmųjų pasiūlytų pranešimų buvo Rasos Janulevičiūtės apie Kęstučio Vasiliūno ir Robertos Vaigeltaitės-V dailininko knygas. Abejonę, ar laikytis savo idėjos, ar priimti pasiūlymą išsklaidė supratimas, kad valios pastangomis atsiriboti nuo dailininko knygos būtų neteisinga. Kalbant apie knygos daiktiškumą ne tiek svarbu, ar tai poligrafinis, ar vienetinis menininko kūrinys, kiek tai, kad knyga yra vizualiosios kūrybos objektas. Juolab kad Lietuva turi gilias nuo sovietmečio puoselėjamas, o dabar VDA profesoriaus Kęstučio Vasiliūno tęsiamas dailininko knygos tradicijas, kurias ir tyrinėja Janulevičiūtė. Šios kategorijos knygų nevadinčiau neįgyvendinamomis idėjomis. Jos įgyvendintos, tik skirtos ne plačiai sklaidai, bet gyvuoja kaip unikalūs, dažniausiai vienetiniai meno kūriniai.

Jolita Liškevičienė: Dabar klausimą noriu adresuoti tavo tyrinėjamam laik­mečiui, sovietinei knygai, tiesa, šia tema tikėjomės žymiai daugiau pranešimų. Kalbant apie patį knygos reiškinį, tai labai platus laukas, bet užteko ir vieno pranešimo apie Antano Kazakausko kūrybą, kurį pristatė dizaino tyrėja Karolina Jakaitė. Man pasirodė, kad kalbėdama apie koliažinių knygų dizainą ji iškėlė dar vieną svarbią prob­lemą, kurią gvildena ir paskutinis mūsų instituto leidžiamo žurnalo Acta Academia Artium Vilnensis nr. 96, skirtas temai „Ar buvo tylusis modernizmas Lietuvoje?“ Tyrėjai pripažįsta, kad daugelis sovietiniais laikais kūrusių menininkų ėmė savo kūrybą sieti su „tyliuoju modernizmu“, kurį labiau suvokė kaip socialinį ir politinį, pasipriešinimo vyraujančiai sistemai reiškinį ir susitapatino su „tyliąja rezistencija“. Tarkime, menotyrininkė Erika Grigoravičienė XX a. Lietuvos dailėje mato keletą modernizmo formų ir teigia, kad egzistavo daugybinis, išplėstas, pasikartojantis, sugrįžtantis modernizmas, ir kad šalia tyliojo egzistavo ir „triukšminga valdiška dai­lės modernizacija“, kaip oficialus sovietizacijos projektas. Dailininkai ir kūrėjai dažniausiai atstovaudavo abiems pusėms. Kazakausko atvejis man pasirodė išskirtinis tuo, kad užsakant Sovietų Sąjungos prisistatymo Londone pasiekimų parodą ir kuriant Lietuvos paviljono 1968 m. katalogo dizainą, buvo atvirkščiai – skatinama sukurti kažką modernaus, nematyto, laužant visas nusistovėjusias šiai sričiai taikomas taisykles. Jakaitė savo pranešime puikiai atskleidė kontekstą, kaip šis katalogas buvo kuriamas: dailininkas sudėjo į jį visus geriausius Lietuvos kultūros pasiekimus ir tai, kuo mes galėjome reprezentuotis (gražia gamta, kultūros paminklais ir net moterų aktų fotografijomis), visa tai sujungdamas į vieną koliažinį darinį-katalogą. Taigi, galima sakyti, kai kuriais atvejais tam tikros politinės situacijos tą modernizmą ir skatino. Kaip galima būtų vertinti Kazakausko kūrybą būtent sovietmečio ir „tyliojo modernizmo“ kontekste?

Ieva Pleikienė: Jakaitės tyrimai grąžina į Lietuvos dailės istoriją ne tik šį nepelnytai primirštą dailininką, bet ir visavertiškai įtraukia į ją iki šiol vis dar mažai tyrinėtą visą dizaino sritį, kuri tik dabar imama analizuoti akademiniame lygmenyje ir pradedama vertinti. Viena vertus, tai dėsninga dėl sovietmečiu giliai įsišaknijusios dailės šakų hierarchijos. Kita vertus, atrodo grėsminga, kad buvusios hierarchijos suformuoto požiūrio poveikis taip ilgai užsitęsė. Kaip žinia, vaizduojamieji menai visada buvo daug aukščiau už dizainą, tais laikais vadintą taikomąja daile. Jis sietas labiau su amatu nei visaverte kūryba. Vaizduojamųjų menų hierarchijoje grafika buvo žemiau nei tapyba ir skulptūra. Nuo to, kurią kūrybos sritį dailininkas rinkosi, labai priklausė jo žinomumas ir kūrybinės laisvės ribos. Pasirinkdamas dizainą ir grafiką Kazakauskas kartu rinkosi „tylenio“ poziciją – aukojo žinomumą ir pripažinimą, bet galėjo išlošti didesnę kūrybinę laisvę. Tokia taktika būdinga ir kitiems jo kartos dailininkams.

Koliažas sovietmečiu asociavosi su modernizmu, o šis – su novatorišku eksperimentiniu vakarietišku menu, į kurį jie norėjo orientuotis. Dailininkams imponavo kubistų, o ypač siurrealistų kūryba, traukė popartas. Dėl šios priežasties konferencijos programoje puikiai įsikomponavo Gabrielės Wix iš Bonos universiteto pranešimas apie Maxo Ernsto knygas. Šis dailininkas, eksperimentuodamas su vaizdais ir tekstais, nuolatos ieškodamas naujovių, stipriai prisidėjo prie XX a. dailininko knygos raidos. Iš esmės ji pristatė medžiagą, kuri savo laiku buvo neprieinama mūsų dailininkams, nors labai trokštama. Kitas svarbus jos pranešimo aspektas – perteikta idėjų apytaka tarp šiuolaikinio knygos dizaino ir istorinės medžiagos. Ji parodė, kaip kurdami leidinį apie Ernsto knygas pristatančią parodą dizaineriai perteikė nuorodas į šio menininko knygų kūrybos braižą ir taip pabrėžė savitą jo knygų pobūdį ir įtaką knygos menui.

Lietuvoje koliažą XX a. antroje pusėje išbandė daugelis, ir ne tik dailininkų. Kaip plačiai jis buvo paplitęs, pasirodė rengiant parodą „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu“, 2019 m. vykusią Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorės Danutė Gambickaitė, Aistė Kisarauskaitė ir Ieva Pleikienė). Renkant jai kūrinius atradome ir žavius erotinius Kazakausko koliažinius atvirukus. Skirti tik dalinimuisi uždarame bičiulių rate, jie ir forma, ir turiniu nepaisė oficialiosios dailės reikalavimų. Pasirinkimas viešai būti mažai matomam nereiškė būti nematomam apskritai. Tai labiau reiškė prioritetą veikti uždaroje „savųjų“ bendruomenėje.

Konferencijoje išryškėjo dar viena, visais laikais aktuali, tema – santykis tarp eksperimentinių novatoriškų kūrybos tendencijų ir tradicijų. Kaip ji atrodo šiandienos kontekste?

Jolita Liškevičienė: Be abejo, dar viena tema, aktuali šiandien kuriantiems žmonėms, tai tradicijos arba laik­mečio knygos kanono ir jo laužymo, eksperimentavimo klausimas. Šį nukrypimą nuo kanono dažnai labai sunku apibrėžti, nes riba gali būti ir labai neryški, matoma tik šios srities specialistui. Tačiau kardinalūs knygos meno sprendimai patenka į tavo minėtą kategoriją Bibliofilinė ir eksperimentinė knyga, nes joje telpa beveik viskas, kas neatitinka tradicinės knygos sampratos žanro, formato, įrišimo, tiražo, apimties ir pan. aspektų. Bet jei prakalbome apie kanoną, tai man rodos, kad jį Lietuvoje suformavo knygos dailininkas Eugenijus Karpavičius, apie kurio kūrybą konferencijoje kalbėjo Danutė Zovienė. Dailininkas iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, XX a. paskutiniame ir XXI a. pirmame dešimtmetyje formavo Lietuvos reprezentacinės knygos kanoną, paremtą klasikiniais XX a. tipografikos principais. Anot pranešėjos, knygą dailininkas komponuodavo labai atsakingai, daug dėmesio skyrė tekstinės ir vaizdinės medžiagos kokybei ir jos atrankai. Knygą jis suvokė kaip visumą, turinčią aiškų vizualinį scenarijų – prologą, dėstymą ir epilogą – grindžiamą prasminiais bei meniniais akcentais, ritminėmis pauzėmis. Kitaip tariant, jis suformavo reprezentacinio knygos-albumo kanoną, kuriame kokybiškos reprodukcijos ir klasikinio dėstymo logika jau sukuria savaiminę knygos vertę. Man rodos, kad jo suformuoto kanono laikomasi iki šiol, ypač tai akivaizdu Lietuvos muziejų leidžiamuose reprodukcijų albumuose.

Norėčiau paklausti, ar tokios knygos yra aktualios šiandienos skaitytojams? Tai sunkūs, vaizdais ir tekstais prisod­rinti meno albumai, kurių, man rodos, jaunoji karta nepripažįsta ir laiko tokias knygas savotiška atgyvena.

Ieva Pleikienė: Mano manymu, šitoje srityje įvyko stiprus, kartų kaitos nulemtas požiūrio pasikeitimas. Knygos estetika šiandien vertinama kitaip nei prieš dešimtmetį ar porą. Pradėta vertinti grožio dermė su funkcionalumu. Sunkias, didelio formato knygas – lentynų puošmenas, išstūmė lengvi, skaitymui ir vartymui patogaus formato leidiniai. Šis posūkis visiškai natūralus, susijęs su platesniu visuomenės gyvenimo kontekstu. Prisiminkime sovietmečiu leistas knygas. Jų polig­rafinė kokybė buvo skurdi – menkas popieriaus ir kitų medžiagų pasirinkimas, labai ribotos spalvingumo galimybės, prasta spauda. Knygų dailininkai žinojo ir taikė įvairius „triukus“, kad gautų turimomis sąlygomis kaip įmanoma kokybiškesnį rezultatą, jiems teko tenkintis taupiais sprendimais. Po 1990 m. spauda tapo labai brangi, išleisti kokybišką knygą buvo sunkiai pasiekiama prabanga. Dailininkai, leidėjai ir skaitytojai svajojo apie tobulą knygą. Reprezentacinė knyga, paremta klasikiniais XX a. tipografikos principais, kuriuos daugelis dailininkų buvo giliai išstudijavę, atrodė tų svajonių išsipildymas. Estetiškiausių knygų kūrybai ypač tinkami pasirodė dailės kūrinių ar fotografijų albumai. Ši tendencija vyravo daugiau negu du dešimtmečius. Ir dabar tokios reprezentacinės knygos vis dar turi savo leidėjus ir skaitytojus.

Dar vienas klausimas, kurį svarbu paliesti aptariant konferenciją – plačios chronologinės ribos. Apsibrėždami konceptualias ribas dažnai susiduriame su dilema, į ką koncentruoti dėmesį, kokį laiką, geografinę aprėptį tikslingiausia apimti. Šį kartą taip pat daug diskutavome, ar pradėti nuo pirmųjų spausdintų knygų, ar nuo Willliamo Morriso inicijuoto Menų ir amatų (Arts and Crafts) sąjūdžio, aprėpiant tik XX a. ir šiuolaikinio dizaino reiškinius. Galiausiai pasirinkome labai plačias chronologines ribas. Kaip manai, ar tai buvo teisingas spren­dimas?

Jolita Liškevičienė: Kalbant apie plačią konferencijos pranešimų chronologiją, mūsų pasirinkimas pradėti nuo seniausių knygų, man atrodo, gražiai susišaukė su Vilniaus universiteto bibliotekos 450-uoju jubiliejiniu gimtadieniu. Ir tenka pripažinti, kad biblioteka buvo labai svarbus faktorius LDK knygos kultūros formavime, o ypač Vilniui, kaip LDK sostinei. Gal net sakyčiau, bibliotekos įtaka kultūrai iki galo tebėra neįvertinta. Dabar atrodo, kad senieji spaudiniai yra ne tokie aktualūs šiandien, bet anuomet jie buvo tiesiog neįkainojamos vertės, tiek turinio, tiek formos aspektais. Šiandien iš jų mes rašome disertacijas ir kuriame intelektinį diskursą, o anuomet knygos tiesiog keitė pasaulį. Nors knyga bibliotekoje buvo prieinama retam ir išskirtiniam skaitytojui, per jas keliavo visa informacija, mokslo inovacijos, medicinos pažanga ir pan. Knygos formavo maldingumo tradicijas, o religijų ir kalbų įvairovė kūrė savitą Vilniaus spaustuvių knygų braižą, daugeliu atvejų artimą Vakarų Europos knygos išvaizdai, bet ir atliepiantį vietinę tradiciją. Apie Vilniaus universiteto senųjų knygų – inkunabulų rinkinį (o tai visa atvežtinė produkcija) ir jame paliktas laiko žymes konferencijoje kalbėjo VU bibliotekos Retųjų spaudinių skyriaus darbuotoja Sondra Rankelienė. Gausybė paliktų ženklų, įrašų ir informacijos pirmiausia rodo aktyvų tų knygų naudojimą. Visą universiteto istoriją per jos pastatus, atvaizduotus nedideliame vario raižinyje papasakojo taip pat Universiteto bibliotekoje dirbanti Ina Kažuro. Savo pranešime ji kalbėjo apie 1781 m. nežinomo dailininko sukurtą graviūrą ir, pamažu analizuodama kiekvieną išraižytą statinį, atskleidė vertingą istorinę ir ikonografinę informaciją, iškodavo ir graviūroje perteiktą žinią apie Edukacinės komisijos vykdytą universiteto reformą. Dar vienas apžvalginio tipo pranešimas buvo skirtas retai, brangiai, knygų įrišimams naudotai medžiagai – šilkui. Agnė Zem­kajutė aptarė Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinius ir įvairius šilko panaudojimo būdus, kurie atliko tiek praktinę, tiek puošybinę funkcijas. Įdomu tai, kad šilkas – išskirtinai atvežtinė ir labai brangi medžiaga, tačiau nepaisant šiandien neįsivaizduojamų tų laikų keliavimo pavojų ir rizikos, šilkas vis tiek pasiekdavo Lietuvą ir buvo naudojamas knygų įrišimams. Apie ypatingą anų laikų leidėjo kaip intelektualo poziciją konferencijoje kalbėjo meno istorikė ir muziejininkė Joanna Sikorskapranešime apie Renesanso epochos Krokuvos knygų leidėjus.Anot jos, Krokuvoje dirbę knygų leidėjai, kaip ir daugelis to meto šios profesijos specialistų užsienio šalyse, buvo itin išprusę kultūrininkai – daug kuo domėjosi ir priklausė intelektiniam elitui, puikiai išmanė savo profesijos, orientuotos į „knygos meną“, specifiką. Tyrėja analizavo Krokuvos leidėjų parašytas pratarmes, dedikacijas ar baigiamąsias pastabas, kurios jų leidiniams suteikdavo ir asmenišką plotmę, ir puikiai atskleidė vadinamojo vaizdinio panašumo (angl. pictorial resemblance) išmanymą, tam tikrą knygos išvaizdos kanoną. Dėl šios priežasties Krokuvos leidėjų parašyti komentarai teikia retą galimybę susipažinti su jų profesiniais iššūkiais ir skaitytojų lūkesčiais, susijusiais su knygos „išvaizda“.

Taip pat mes galime kalbėti ir apie Lietuvos leidėjus. Vienas tokių Vilniaus spaustuvininkų buvo Pranciškus Skorina, neeilinė asmenybė, kurią tik pamažu įauginame į savą knygos kultūrą, nors jis padėjo pamatus spausdintinei knygai LDK. Kaip atrodo, ar galima šiandienos knygos kultūrą atsieti nuo senosios? Kiek ji mums vis dar gali būti aktuali?

Ieva Pleikienė: Konferencijos metu apčiuopėme giluminę konceptualią jungtį tarp senųjų Renesanso, Baroko laikų knygų ir šiuolaikinio dizaino. Pasirodė, kad jas galima analizuoti taikant aktualias šiuolaikines laiko ir erdvės teorines prieigas. Buvo labai įdomu klausytis Violos Hildebrand-Schat iš Frankfurto prie Maino Johanno Wolfgango Goethe’s universiteto, analizavusios erdvėlaikio perteikimą senosiose Biblijos knygose, diskusijos su sesijos moderatore Agne Narušyte, tyrinėjančios tą patį laiko ir erdvės santykį XX a. pabaigos ir šiuolaikinėje fotografijoje.

Jolita Liškevičienė: Man pačiai pasirodė įdomu, kad dauguma tais laikais gimusių reiškinių šiandien yra plėtojami kaip atskiri žanrai. Tarkime, toks žanras kaip liberatūra, kurį puoselėja Krokuvos Jogailos universiteto Anglistikos studijų instituto dėstyto­ja Katarzyna Bazarnik.Liberatūra api­brėžiama kaip literatūros žanras, į prasmingą visumą sujungiantis teks­tą ir materialų knygos „kūną“. Pačią savoką 1999 m. pasiūlė lenkų poetas Zenonas Fajferis, kurią jis konceptualizavo kaip su knyga susietą multimodalinį žanrą, reiškiantį tokią rašytinę kūrybą, kai knyga tampa esminiu, semantinį krūvį turinčiu li­teratūros kūrinio sandu. Įdomu, kad šio žanro puoselėtoja Bazarnik yra ne tik daugelio tokių knygų sudarytoja, bet turi įsteigusi ir kuruoja Liberatūros skaityklą, esančią Krokuvos viešojoje bibliotekoje. O kad šis žanras turi savo sekėjų, liudija ir italų Udinės universiteto mokslininko ir XVIII a. Vidurio Europos literatūros žinovo Emiliano Ranocchi skaitytas pranešimas apie liberatūrą kaip 20 metų puoselėjamą žanrą, kurį galima pagrįsti idėja, kad literatūros kūrinyje knygos materialumas gali būti toks pat svarbus kaip ir tekstas, o autorius gali lemti tiek savo kūrinių turinį, tiek jų išdėstymą. Šiais laikais, kai tekstas gali egzistuoti įvairiose terpėse, materialiosios terpės pasirinkimas, tarkim, tradicinė knyga, vis dažniau įgyja metadimensiją, kuri atskleidžia virsmo faktą, t. y. idėją, kad informacija įgauna prasmę tik materialiame kontekste. Galima sakyti, kad šis žanras tam tikra prasme pagrindžia materialųjį knygos kūną kaip jo būtinąjį komponentą, vieną iš sudedamųjų dalių. Man pačiai buvo be galo įdomu matyti, kiek įvairiausių literatūrinių žanrų apima knygos, nors tai nebuvo mūsų konferencijos tema, bet kartais teksto ir vaizdo jungties neįmanoma atskirti. Tai akivaizdu bu­vo ir Bartłomiejaus CzarskioišVaršuvos universiteto Klasikinių studijų instituto skaitytame pranešime apie ankstyvųjų Krokuvos spaudinių ant­raštinių puslapių poetinę aplinką. Tam labai svarbus buvo antraštinio puslapio atsiradimas, kuris XVI a. pirmais dešimtmečiais tapo visiškai nauju knygos elementu ir į jį buvo stengiamasi sudėti įvairialypį turinį. Be pavadinimo, autoriaus vardo, pavardės ir išleidimo vietos, antraštiniuose puslapiuose dažnai galima aptikti ir eiliuotų tekstų, pateiktų kaip epigramos. Antraštinio lapo tekstu buvo siekiama tarsi pareklamuoti patį leidinį, kai kada išaukštinti jo autorių, neretai šie trumpi posmai papildyti ir įvairiais grafiniais elementais. Antraštiniai puslapiai grafine prasme yra stipriai išplėtoti šiuolaikinėje tipografikoje. Vilniaus dailės akademijoje yra atskira Grafinio dizaino katedra, rengiami grafinio dizaino specialistai, o joje dirbantys dėstytojai aktyviai plėtoja šios srities meninę raišką.

Baigdama mūsų pokalbį pagalvojau, kad kalbėdamos apie popierinės knygos svarbą panašiai galime atsekti ir tam tikrų reiškinių aktualumo iškilimą, ypač tada, kai įvyksta epochiniai technologiniai lūžiai. Pamenu, dar visai neseniai kalbėjome apie popierinės knygos pabaigą, ypač tada, kai atsirado kompiuteriai ir į rinką ėmė stipriai veržtis skaitmeninės knygos ir joms sukurtos specialios skaityklės. Akivaizdu, kad dabar klausimas nebėra toks aktualus, nes šis naujas produktas rado savo vietą rinkoje, turi savo gerbėjų ratą, kaip ir popierinė knyga, ką liudija nenykstantis jos populiarumas, ypač akivaizdus kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje.

Panašius iššūkius knyga patyrė ir XIX–XX a., kai amatą ėmė keisti industrija, tai labai gerai atsiskleidė Rū­tos Taukinaitytės-Narbutienėspra­nešime apie knygrišyklų veiklą tar­pukario Kaune. Ji apžvelgė mažas, individualiai dirbusių knygrišių įmones ir didžiosiose spaustuvėse pradėjusias veikti knygrišyklas. Pranešimu ji siekė nubrėžti takoskyrą tarp pramoninės ir rankų darbo gamybos, atsekti sąsajas su giminiškomis sritimis. Šiais laikais jau dauguma knygų įrišama spaustuvėje, tačiau individualiai dirbantys knygrišiai vis dar egzistuoja (sovietmečio knygrišiai jau būtų visai kita tema), dabar jungiasi su knygų dailininkais kurdami išskirtinius knygos meno pavyzdžius. Viena puiki pranešimo įdomybė – pasakojimas apie tarpukariu Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai 60-ojo jubiliejaus proga paruoštą įspūdingą dovaną – prabangų odinį segtuvą, kurį knygrišiams užsakė Žemės Ūkio Rūmai. Kiek diskusijų spaudoje sukėlė šis brangiai, net 1039 litais įkainotas ir amatininkiškai prastai atliktas darbas! Kažkodėl pagalvojau, kad ir šiais laikais gali būti tikėtinas panašaus pobūdžio užsakymas, juo labiau kad dabartinis mūsų Prezidentas yra lituanistinės knygos gerbėjas ir kolekcinininkas.