Lyginant su kai kuriomis seniausiomis bažnytinėmis provincijomis, 100 metų atrodo toks trumpas laikotarpis, tačiau katalikų tikėjimas Lietuvoje buvo praktikuojamas dar kelis šimtus metų anksčiau, nors Lietuva viena paskutiniųjų Europoje priėmė krikščionybę. Ką tokios sukaktys pabrėžia, žvelgiant iš visuotinės Bažnyčios perspektyvos, ar šis konkretus regionas turi kokių nors specifinių bruožų?
Manau, kad visuotinė Bažnyčia džiaugiasi šiuo šimtmečiu, nes Bažnyčiai Lietuvoje teko išgyventi daugybę sunkumų. Tiesa, 100 metų nėra labai ilgas laikotarpis, dabar jau pasitaiko žmonių, kurie gyvena ilgiau nei 100 metų. Tačiau bet kuri bažnyčia, sulaukusi 100 metų, švęstų šį jubiliejų, nes tai parodo, kad Bažnyčia čia augo, judėjo į priekį, kukliai, galbūt lėtai, bet užtikrintai. Ir tada žengiamas išties reikšmingas žingsnis, daugeliu atžvilgių nulemtas palaimintojo Jurgio Matulaičio ganytojiškų pastangų, Roma tai pripažįsta ir nusprendžia, kad dabar galima šį darinį pakylėti iki provincijos lygmens. Visuotinė Bažnyčia tai daro ne todėl, kad norėtų kurti pusiau imperines struktūras, o todėl, kad yra naudinga suteikti orientacines struktūras Dievo tautai. Jei imtume kitą pavyzdį, neseniai Šv. Tėvas įsteigė vyskupiją Estijoje, kur daugybę metų buvo prefektūra. Tai padrąsino ne tik katalikus, bet ir likusią Estijos dalį, tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius, kurie sudaro reikšmingą šalies gyventojų dalį. Taigi manau, kad svarbiausia yra prisiminti tokį reikšmingą Bažnyčios gyvenimo augimo momentą Lietuvoje ir tai, kad jį paskatino visuotinė Bažnyčia. Tą ir verta švęsti per šiuos bažnytinės provincijos šimtmečio minėjimus.
Užsiminėte apie Bažnyčią Estijoje. Praėjusį rugsėjį, per arkivyskupo Eduardo Profittlicho SJ beatifikaciją, buvo neįmanoma nesižavėti šios jaunos Estijos Bažnyčios, katalikų bažnyčios, entuziazmu ir augimu. Galbūt panašiai buvo ir prieš šimtą metų čia, Lietuvoje. Palaimintasis Jurgis Matulaitis iškart po dekreto „Lituanorum gente“ pasirašymo nuolat kartojo, kad tai reiškia naują Bažnyčios gyvenimą Lietuvoje, kuris bus paženklintas atsinaujinimo. Ar galime nuo tada matyti šį naują gyvenimą Lietuvoje?
O taip, manau, kad šiandien, žvelgdami į priekį, galime pasakyti, kad nuo šio šimtmečio minėjimo galima su viltimi ir optimizmu žvelgti į Bažnyčios augimą. Bažnyčia pasaulyje labai keičiasi, nes labai keičiasi gyventojų sudėtis. Jei pažvelgsite į kai kuriuos Skandinavijos regionus, Bažnyčia ten auga, galbūt ne todėl, kad daugiau švedų ar danų tampa katalikais, bet todėl, kad į šias šalis atvyksta daug imigrantų, nes šioms šalims reikia migrantų darbuotojų ir migrantų bendruomenių bendradarbiavimo.
Kai kurie migrantai atvyksta iš šalių, pasižyminčių stipria katalikiška tradicija, pavyzdžiui, Indijos, Filipinų ar Vietnamo. Šie žmonės įsilieja į mūsų bendruomenes, ir kaip visada, jas praturtina. Po Antrojo pasaulinio karo į Jungtinę Karalystę atvyko daug lenkų, karo metais dalyvavusių pasipriešinime, jie liko mūsų šalyje ir tapo mūsų bendruomenių dalimi. Tiesą sakant, pastaruoju metu nemažai lenkų grįžo į gimtinę, dėl to daugelis Anglijos parapijų klebonų gailėjosi praradę geras šeimas, kurios spėjo tapti mūsų bažnyčios ramsčiais. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės parapijose, ypač Didžiojo Londono teritorijoje, yra daugybė Nigerijos katalikų, ir tai nuostabus turtas. Manau, kad tai yra dalis pačios katalikybės prigimties – aprėpti ir priimti visus. Tiesa, kalbame apie tautines bažnyčias, bet jos yra tautinės bažnyčios ne todėl, kad atitinka tautinį vienetą, kuriame yra įkurta Bažnyčia. Mūsų, katalikų, požiūriu, tautinė bažnyčia nėra kažkoks išimtinis darinys. Ji neatstumia žmonių. Tai veikiau reiškia, kad šioje bendruomenėje, šioje šalyje, yra vietos visiems.
Prieš šimtą metų Lietuvoje tarp Bažnyčios ir valstybės tvyrojo labai didelė politinė įtampa, vien dėl tautinio klausimo ir konflikto, mat Bažnyčia pripažino Vilnių Lenkijos bažnytinės provincijos dalimi, nes politikos požiūriu taip ir buvo. Netgi vadinamojoje Kauno Lietuvoje būta pageidavimų sukurti tautinę bažnyčią, nepriklausomą nuo popiežiaus, jei popiežius politiškai pripažintų Vilnių priklausančiu Lenkijai. Todėl gerai, kad dabar gyvename kitais laikais, o Šv. Sostas visada palaikė Europos vienybės idėją. Kokia yra pozicija šiuo metu? Ar Europos Sąjungos integracija yra geras dalykas? Ir jei taip, kokiomis kryptimis būtų geriausia ją plėtoti?
Bažnyčioje, be abejo, esama įvairių nuomonių dėl to, ką iš tikrųjų reiškia Europos integracija, net nesvarbu, ar esi federalistas, ar ne. Tačiau nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, visai Europai nukentėjus nuo nacistinės Vokietijos ir matant Sovietų Sąjungos keliamą grėsmę, Bažnyčia labai palankiai vertino Konrado Adenauerio, Alcide’o de Gasperio ir Roberto Schumano viziją sukurti organizaciją, kuri skatintų taiką ir bendradarbiavimą Europoje.
Viskas prasidėjo labai kukliai – nuo geležies, plieno, anglies ir panašių dalykų, kuriais reikėjo dalintis pokario Europoje. Tačiau labai greitai Europos projektas pereina prie taikos ir saugumo klausimų. Tai tęsėsi ir tęsis, ir Bažnyčia labai remia šį reikalą.
Kalbant apie kitų šalių integraciją į Europos Sąjungą, yra akivaizdu, kad kiekvienas atvejis kažkiek turi būti vertinamas pagal jo nuopelnus. Pavyzdžiui, mes labai palaikėme Vakarų Balkanų integraciją, nes manėme, kad Europos Sąjunga turėtų stabilizuojantį poveikį labai nestabiliame regione. Dabar pamatysime, kas bus su Ukrainos kandidatūra ateityje, kaip greitai tai judės į priekį. Jei išlaikysime šią viziją, kad Europos Sąjunga yra projektas, kuris skatina jos narių bendradarbiavimą, saugumą ir gerovę, viskas bus gerai.
Tačiau jei pereisime prie karinės saugumo organizacijos, tada atsiras pavojų. Mes jau turime NATO. NATO turi labai konkrečią chartiją, konkrečius įgaliojimus. Leiskite NATO tęsti tai, ką daro. Nemanau, kad mums būtinai reikia dviejų NATO. Europa privalo iš naujo atrasti savo tapatybę sparčiai kintančioje nūdienos Europos socialinėje ir politinėje tikrovėje.
Šiuo metu vyksta didžiulės diskusijos apie migraciją. Pats klausimas yra labai prieštaringas. Viena vertus, imigrantai yra naudingi ekonominiu požiūriu. Kita vertus, jiems sunku integruotis. Mes žinome Šv. Sosto, popiežiaus Leono, poziciją, kaip ir abiejų jo pirmtakų, kurie skyrė daug dėmesio šiam klausimui. Kaip suderinti vietos gyventojų interesus su žmogaus orumo išsaugojimu?
Manau, nesuklysiu pasakęs, kad daugumoje pastarojo meto Europos šalių rinkimų migracija buvo pačiame rinkėjų rūpesčių sąrašo viršuje. Manau, kad kalbant apie migrantų naudą visuomenei, reikia į viską žiūrėti daug nuoširdžiau ir remtis faktais. Net ir popiežiaus Pranciškaus požiūryje į migrantus įvyko tam tikras pokytis. Pačioje migrantų krizės pradžioje jis pabrėždavo, kad reikia svetingai priimti žmones. Tačiau ilgainiui tiek jis, o dabar ir popiežius Leonas, vis dažniau ėmė kalbėti apie integraciją, o kai integracija veikia, ji yra abipusiai naudingas dalykas.
Migrantai tam tikra prasme gelbsti ir dalį Europos, nes jie atneša naujos gyvybės. Jie atsiveža vaikus į ten, kur galbūt nėra labai daug vaikų. Kai kur Europoje migrantų dėka mokyklos išlieka atidarytos, antraip tos kaimo ar miestelių mokyklos turėtų užsidaryti, nes nėra pakankamai vaikų.
Be to, labai praverstų dar vienas šaltas realybės dušas: mums reikia daug daugiau darbuotojų, nei kartais įsivaizduojame – sezoninių darbuotojų ir žmonių, dirbančių žemės ūkio sektoriuje arba srityse, kurios galbūt nebėra labai patrauklios konkrečios šalies žmonėms. Reikia, kad žmonės mokėtų įmokas į socialinius fondus, pensijų fondus, kurie ateityje išlaikys tokius senyvo amžiaus žmones kaip aš.
Tačiau turime atkreipti dėmesį į migrantų išnaudojimą, kurį vykdo prekeiviai žmonėmis. Su tuo būtina kovoti. Ir tada kyla klausimų… Žmonės visokiais būdais mėgina patekti į Europą ar prie jos priartėti, ir, deja, tie žmonės rizikuoja savo gyvybėmis. Todėl turime pagalvoti, kokia iš tiesų yra humaniška reakcija į tai, kas vyksta? Galite sakyti: žmonės pažeidžia įstatymus ir panašiai, bet jie yra žmonės, ir kaip dažnai sakydavo popiežius Pranciškus: tai yra ne skaičiai, o žmonės. Galbūt prisimenate prieš daugelį metų, kai vyko gan aršios diskusijos dėl migrantų, buvo paskelbta mažo berniuko nuotrauka Turkijos paplūdimyje. Žmonių reakcija ir užuojauta matant tą nuskendusį vaiką, išplautą į paplūdimį, nustūmė į šalį daugybę ginčų ir konfliktų dėl migrantų, nes visi pamatė šią tikrovę labai žmogišku pavidalu. Popiežius Leonas nusprendė tęsti Pranciškaus pradėtą darbą lankydamasis migrantų bendruomenėse.
Mes, kaip krikščionys, visada turime grįžti prie auksinės taisyklės: elkitės su kitais taip, kaip norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis. Kaip jaustumėtės atsidūrę tokių žmonių vietoje? Jei mes irgi tokiais būdais mėgintume susikurti sau geresnę ateitį? Esama labai gerų planų, kaip padėti tiems žmonėms, kad jie nesijaustų priversti migruoti, turėtų ateitį savo šalyse. Tai – investicijos į šiandienos migrantų kilmės šalis, bandant pakelti gyvenimo lygį ir suteikti tenykščiams žmonėms viltį. Visa tai labai gerai, bet turime pripažinti, kad situacija nepasikeis per naktį. Tai ilgalaikis projektas.
Yra moraliniai ir etiniai sprendimai, humaniški sprendimai, kuriuos mes, kaip žmonės, kaip europiečiai, kaip krikščionys, kaip katalikai turime priimti šiandien, o ne po dešimties metų. Štai kur slypi sunkumai. Gali kilti konfliktų. Gali kilti įtampa tarp nevyriausybinių organizacijų ir valdžios. Gali būti išnaudojimo ir apgaulės. Bet tuo pačiu metu turime susikoncentruoti į šią tikrovę.
Migracija nėra problema, kuri pranyks, jei labai panorėsime. Galbūt kada nors, žvelgdami atgalios, pasakysime, kad tai buvo naudingas reiškinys Europai ir mūsų visuomenei. Kaip ir dabar, jei pažiūrėsite, iš ko susideda Jungtinės Amerikos Valstijos ar Lotynų Amerikos šalys, pamatysite, kad daugelis jų gyventojų kilę iš įvairių Europos vietų, ar tai būtų Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar Vokietija. Net ir mūsų vardai išduoda faktą, kad apskritai esame migrantų visuomenės. Manau, kad tai raginimas mąstyti apie šią tikrovę pozityviai, nes ji niekur nedings. Kartais žmonės nori statyti sienas, atsitverti nuo kitų. Tačiau tai veikia tik iki tam tikro lygio.
Manau, kad pirmiausia mes, kaip krikščionys ir katalikai, esame atsakingi, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas ir sprendžiamas politikoje. Tačiau čia labai dažnai matome, kad katalikai migracijos klausimu nėra labai palankiai nusiteikę, veikiau atvirkščiai, o politikai manipuliuoja šiuo požiūriu. Prisimenant migrantų krizę prie Baltarusijos sienos, kai migrantai iš ten buvo stumiami į Lietuvą, reakcija čia buvo labai keista: vieni jiems padėjo, kiti tylėjo. Kaip galime šiandien, o ne po 10 metų, padėti katalikams būti atviresniems?
Nieko nuostabaus, jei visuomenės jausmai, kylantys dėl tokių socialinių problemų kaip migracija, atsispindės ir Bažnyčioje. Tai visiškai normalu. Manau, kad Bažnyčia turi ir toliau pranašiškai kalbėti šiose situacijose, skatinti geros valios vyrus ir moteris, priminti mūsų protėvių patirtį. Mano pavardė airiška. Esu Britanijos pilietis, bet akivaizdu, kad mano šeimos šaknys beveik neabejotinai susijusios su Airijos bulvių bado laikotarpiu. Tada mano protėviai atvyko į Jungtinę Karalystę ir galiausiai atsidūrė Liverpulyje. Taigi nėra ko neigti ir apsimetinėti, kad anų laikų migracijos priežastys labai skiriasi nuo šių. Taip pat ir Jungtinėse Valstijose – daugybė milijonų jų gyventojų yra migrantų palikuonys.
Turime drąsinti vieni kitus, nes dauguma šių reakcijų yra pagrįstos baime. Žmonės bijo, kad įsileidus svetimšalį, jis kels grėsmę. Na, nebūtinai taip nutiks, valdžios institucijos privalo saugoti žmones. Kai nutinka kas nors baisaus, pavyzdžiui, migrantas ar prieglobsčio prašytojas padaro nusikaltimą, įvykdo žmogžudystę ar panašiai, visuomenėje kyla audringa reakcija. Bet vėlgi, ar ji proporcinga? Tai vienas iš daugelio tokių atvejų. Ir apskritai, tokie dalykai nutinka ir mūsų bendruomenėse. Taigi…
akvarelė. 57 × 76
Mes, kaip katalikai, esame labai jautrūs negimusios gyvybės apsaugai, tačiau nesame tokie jautrūs jau gimusiai gyvybei, o ji labai dažnai irgi būna bejėgė. Popiežius Pranciškus pirmasis priminė, kad migrantai taip pat yra žmonės, ir juos reikia saugoti. Nuo Jono Pauliaus II laikų mes labai sąmoningai rūpinomės negimusios gyvybės apsauga, bet galbūt mums reikia labiau rūpintis gimusios gyvybės apsauga?
Kartais tenka pasakyti, kad reikia kovoti su savo pačių širdies kietumu daugelio žmonių atžvilgiu. Tai yra dalis Evangelijos dvasios. Visa krikščioniškoji patirtis kyla iš to, kad žmonijai reikia Gerosios Naujienos. Jei galėtume išsigelbėti patys, mums nereikėtų Jėzaus Kristaus. Jei galėtume išmokti visas žmonijos pamokas, mums nereikėtų Bažnyčios, kuri mus mokytų, vestų ir drąsintų per amžius. Manau, kad tas širdies kietumas kyla iš mūsų pačių nesaugumo, neužtikrintumo dėl ateities… Pavyzdžiui, dabar labai reikėtų stengtis padrąsinti savo jaunimą. Nes ką mato mūsų jaunimas? Jie mato, kad Europoje ir kitur pasaulyje vyksta karai. Klimato kaita kelia grėsmę ir jų ateičiai. Vis daugiau jaunų žmonių balsavimo teisę gauna vis anksčiau, todėl turime stengtis juos drąsinti, puoselėti jų tikėjimą ir viltį dėl ateities, o svarbiausia – pasitikėjimą vieni kitais ir žmonija. Jei to nedarysime, galiausiai visi susipešime ir būsime kažkuo panašūs į vaikus žaidimų aikštelėje, kurie tiesiog puldinėja vienas kitą. Šv. Tėvas pirmaisiais savo tarnystės metais vienu iš prioritetų iškėlė jaunimo skatinimą ir drąsinimą. Mes nesumenkiname esamų problemų ir nesakome, kad jų nėra, kad jums nėra ko nerimauti. Tačiau turime žmogiškų dvasinių išteklių, kad galėtume pažvelgti sunkumams į akis ir drąsiai juos spręsti.
Grįžtant prie valstybės ir Bažnyčios santykių Lietuvoje, kitais metais sukaks šimtas metų, kaip buvo pasirašytas konkordatas tarp Lietuvos ir Šv. Sosto, ir maždaug prieš 30 metų jis buvo atkurtas. Tuo metu, XX a. pabaigoje, rengiant sutartis su Šv. Sostu, popiežius Jonas Paulius II norėjo, kad šios sutartys užtikrintų darnų Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą žmogaus labui, kartu išsaugant abiejų autonomiją. Ar galime manyti, kad šioje kintančioje politinėje situacijoje, kurioje dabar gyvename, didėjant ekstremizmui ir manipuliuojant religija politiniais tikslais, šis tikslas vis dar yra realus?
Taip, manau, kad galime. Tiesa ir tai, kad egzistuoja religijos manipuliavimo pavojus. Yra populizmo pavojus ir tam tikrų religijos srovių tapatinimas su kraštutinės politikos ar požiūrio į visuomenės problemas pateisinimu. Tačiau šv. Jonas Paulius II buvo teisus, ir toks buvo pastarojo meto Bažnyčios mokymas, nes, žinoma, Bažnyčios supratimas apie tuos santykius tarp Bažnyčios ir valstybės irgi vystėsi pagal mūsų politinės filosofijos supratimą, mūsų supratimą apie šiuolaikinį Bažnyčios gyvenimą.
Tačiau viskas įmanoma. Svarbiausia, kad tie santykiai būtų grindžiami abipuse institucijų pagarba. Bažnyčia pripažįsta valstybę, jos prerogatyvas, pareigas, o valstybės valdžia tą patį daro su Bažnyčia. Jos turi skirtingas misijas, skirtingus pašaukimus, skirtingas tarnystės formas, kurias gali teikti tikintiesiems iš vienos pusės, ir piliečiams iš kitos. Taigi tai nėra nepasiekiamas dalykas, bet viskam reikia pastangų.
Be to, gali pasitaikyti ir klaidų. Bažnyčia gali tikėtis iš valstybės kažko, kam ji galbūt neturi teisės, o valstybė gali tą patį padaryti su Bažnyčia, sakydama, kad Bažnyčia turėtų daryti tą ar aną, arba nedaryti to ar ano. Todėl būtinas dialogas ir komunikacija, o tam, kaip sakiau, reikia pastangų.
Ar Bažnyčia turėtų griebtis politinių priemonių katalikiškiems idealams, tokiems kaip šeimos vertybės ar gyvybės apsauga, skatinti, ar ji turėtų rūpintis vien Evangelijos skelbimu ar žmonių vedimu į atsivertimą? Kitaip tariant, ar Bažnyčia turėtų siekti įstatymų įgyvendinimo, ar sielovadinio sąmoningumo?
Būtų idealu, jei Bažnyčios vadovybė mokytų ir rūpintųsi žmonėmis sielovados prasme, ir kad atsirastų pasišventusių katalikų, kurie apsiimtų įgyvendinti tai, ką ganytojai iškelia kaip prioritetus Bažnyčios gyvenime ir valstybės šviesoje. Kai susitinkame su vyskupais ad limina vizitų metu, kardinolas Pietro Parolinas pirmiausia jų klausia, ar jų šalies viešajame gyvenime yra atsidavusių katalikų? Ar yra katalikų politikų arba politikų, kurie tapatinasi su katalikais? Ir kad jūs, kaip ganytojai, privalote stengtis ir ugdyti tokius žmones, kad juos padrąsintumėte.
Aš ir pats stengiuosi tai daryti. Pas mus Valstybės sekretoriate dažnai apsilanko gimnazijų moksleiviai, universitetų studentai ar įvairių akademijų dalyviai. Dažniausiai, susitikimui baigiantis, kas nors paklausia, kokį patarimą duotumėte šiems jauniems žmonėms, o aš beveik visada sakau tą patį: jei norite šiandien ką nors pakeisti visuomenėje, tapkite politiku. Nedemonizuokite politikos, nedemonizuokite savo politikų, nenuvertinkite politikos kaip korumpuotų ir nešvarių žaidimų, ir jei norite ką nors pakeisti savo visuomenėje, pagalvokite apie tai.
Nemanau, kad šiais laikais Bažnyčios vaidmuo yra steigti politines partijas. Tačiau ji privalo aiškiai kalbėti, kokia turėtų būti tam tikra politika. Bažnyčia privalo skelbti Evangeliją, Bažnyčios socialinį mokymą, ir leisti, tikiuosi, apsišvietusiems ir atsidavusiems katalikams interpretuoti, ką tai reiškia jų šalies gyvenimo ir įstatymų leidybos kontekste, ir drąsinti tokias pastangas.
Taip pat galime paklausti, koks yra katalikų politikų vaidmuo? Ar tai reiškia tik stebėti, ar įstatymų leidybos klausimai suderinami su katalikų mokymu?
Taip, katalikų politikai turi to nepamiršti. Bet tam tikra prasme katalikai politikai yra kaip ir bet kurie kiti politikai. Jie yra tam, kad rastų kūrybiškų būdų kurti įstatymus ir politiką, kurie būtų naudingi visuomenės gerovei. Tai yra svarbiausia. Tačiau katalikai politikai nėra ten tik tam, kad būtų vyskupų įgaliotiniai ir darytų tai, ką jiems liepia vyskupai, nes tai turbūt nėra labai geras būdas užsitikrinti rinkėjų palankumą.
Ką norėtumėte perduoti Lietuvos žmonėms šio vizito proga?
Pirmiausia norėčiau pasakyti Lietuvos žmonėms, kad labai džiaugiuosi šiuo apsilankymu. Turite nuostabią šalį, kurios, tikiuosi, laukia šviesi ateitis. Katalikų bendruomenė turi dėkoti Dievui už Jo teikiamas malones, už puikų pavyzdį, kurį Jis siųsdavo praeityje, ypač palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenyje, užtikrintai žengti į priekį ir nebijoti ateities. Ir galiausiai pasitikėti Visagaliu Dievu ir Švenčiausiosios Motinos užtarimu.
Ar manote, kad palaimintojo Jurgio Matulaičio asmenybė čia tikrai žinoma? Mes patys galbūt nepakankamai gerai ją pažįstame, nes antai prieš šimtą metų jis išgelbėjo Lietuvą kaip šalį nuo šios poliarizacijos, netgi karo tarp valstybės ir Bažnyčios, ir sureguliavo situaciją. Kita vertus, jis išsaugojo katalikus, kad jie liktų Bažnyčioje, liktų su Roma, su popiežiumi, kai jie grasinosi atsiskirti. Ar tai negalėtų būti vienas iš stebuklų, kurių mums reikia palaimintojo Jurgio Matulaičio kanonizacijai?
Tikiuosi, kad šimtmečio minėjimas pritrauks dėmesio ir tikrai pasitarnaus. Mums visada reikia tokių asmenybių. Be to, tai parodo, kad mes, kaip katalikai, turime branginti popiežiaus titulą, vienybę, kurią pasiekiame jo dėka. Kaip jau ne kartą sakiau, kiekvienas pontifikatas yra skirtingas: Jonas Paulius II, Benediktas XVI, Pranciškus, dabar Leonas XIV – visi jie skirtingi, bet popiežiaus titulas kaip institucija, kaip dieviška institucija, suteikia mums tą vienybę, kurią turime branginti, saugoti ir kuriai, kaip katalikai, visada turime likti ištikimi.
Arkivyskupas Paulas Richardas Gallagheris – Šv. Sosto santykių su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis sekretorius, Lietuvoje lankėsi šių metų birželio 25–28 d. kaip ypatingasis popiežiaus Leono XIV pasiuntinys Lietuvos bažnytinės provincijos kanoninio įkūrimo šimtmečio jubiliejuje. Interviu su arkiv. Gallagheriu įvyko birželio 26 d. Apaštalinėje nunciatūroje Vilniuje.
