Išeiviškas žvilgsnis į Lietuvos kelią nepriklausomybės link yra kitoks nei tų, kurie Lietuvą matė iš vidaus. Lietuvą nuo mažens pažinau iš tolo, gimiau ir užaugau JAV. Visada žinojau ir tikėjau, kad Lietuva bus laisva. Tuo pirmiausia tikėjo mano tėvai. Vis dėlto, kad tai įvyktų, turėjome dėti pastangų.
Dalijuosi su Naujojo Židinio-Aidų skaitytojais keletu epizodų iš savo kelio į Lietuvos Kovo 11-ąją.
1969 M., LOS ANDŽELAS, JAV
Šeštadienis. Mano klasės draugai šią dieną ilsisi: žaidžia, leidžia laiką su tėvais. Aš, nors penkias dienas mokiausi normalioje mokykloje, savaitgaliui prasidėjus keliauju į šeštadieninę Šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą.
Iš pat ryto – Lietuvos vėliavos pakėlimas, Lietuvos himnas – himnas tos šalies, kurios kalba kalbu namie su tėveliais. Lietuva kažkur toli, tačiau pažįstama ne tik iš pasakojimų namie, bet ir per šeštadieninę mokyklą: Lietuvos istorija, kultūra, tikyba…
Vėliau draugai iš įprastos mokyklos šeštadienį sportuos ir dalyvaus varžybose, o aš vis dar mokysiuosi lituanistinėje mokykloje.
Šiandien Los Andželo Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje mokosi apie 170 atžalų tų tėvų, kurie nori, kad vaikai turėtų šaknis.
Popiežius Pranciškus Vilniuje, Katedros aikštėje, jaunimui: „Norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisiminkite praeitį […]. Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių“.
APIE 1978 M., DAINAVA, JAV
Vasaros moksleivių ateitininkų stovykloje gauname užduotį: Lietuva paskelbia nepriklausomybę, ir jūs esate naujoji vyriausybė. Kokių žingsnių imsitės, kad sukurtumėte veikiančią valstybę ir užtikrintumėte šalies laisvę? Žinoma, niekas nesitikėjo iš gimnazistų išsamios vyriausybės programos, ypač kai šis užsiėmimas truko tik porą valandų.
Mūsų laisvės idealas buvo ugdomas ne kaip svajonė, o kaip tikslas, kurio link orientuota mūsų veikla.
Ugdomi neblėstančios vilties dvasia žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą (Rom 8, 28), o Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).
1985 M. LIEPA, BALTIJA
Kaip Lietuvos išeivijos jaunimo atstovas dalyvauju organizuojant Pabaltijo taikos ir laisvės ryžto žygį ir kviečiant į jį žmones. Pagrindiniai organizatoriai – išeiviai latviai ir estai – subrandino idėją: minint dešimtąsias Helsinkio susitarimų metines, atkreipti dėmesį į okupuotas Baltijos šalis. Pradžia – protestas Kopenhagoje, tuo pat metu čia vyksta vadinamasis Kopenhagos tribunolas, kuriame siekiama atskleisti pasauliui Sovietų Sąjungos nusikaltimus ir juos pasmerkti.
Per naktį traukiniu keliaujame į Stokholmą, čia uoste mūsų laukia „Baltijos žvaigždė“ – laivas, kurio savininką prieš pat išplaukimą bandyta papirkti, įbauginti, perpirkti laivą. Gaunamas pranešimas apie galimą bombą – pareigūnai su šunimis apieško laivą. Susirinkusieji, laukdami ant kranto, ima dainuoti savo kraštų dainas.
Laive apie keturi šimtai žmonių. Plauksime Baltija iki teritorinių vandenų palei Lietuvos, Latvijos ir Estijos krantus su sustojimu Helsinkyje, grįždami atgal į Stokholmą. Daug dėmesio sulaukiame ir iš Sovietų Sąjungos. Prieš priplaukdami Lietuvą gauname žinią, kad privalome nusukti į šiaurę, nepasiekę Lietuvos teritorinių vandenų, nes neva traukiamas kabelis ir laivui bus nesaugu. Į jūrą paleidžiame gėles, kurios skirtos pagerbti žuvusiems nuo sovietinio režimo lietuviams. Žurnalistai stebi išeivių vaikų, negalinčių grįžti į savo tėvų žemę, ceremonijas, filmavimo kamerų objektyvai pritraukia ašaras dalyvių akyse.
Kapitonas radare parodo aplink mus plaukiančius Sovietų Sąjungos laivus. Vienas karinis laivas priartėja ir staiga pasisuka į mus, dar gerą pusvalandį šalia pavojingai manevruoja. Mūsų laivas vos išvengia priešpriešiais išnirusio žvejybinio tralo. Kelios dešimtys žurnalistų iš įvairių šalių vis geriau supranta, kad šis žygis – ne šiaip sau tautiškai nusiteikusio ir savo jėgas pervertinančio jaunimo kruizas.
Nors Helsinkio valdžią Sovietų Sąjungos diplomatai spaudė, kad nebūtume įleisti, vis dėlto prisišvartavome ir laive sulaukėme vietos valdžios bei policijos atstovų. Po derybų jie davė leidimą taikiai eisenai mieste ir leido padėti gėlių prie paminklo, skirto kovose už Estijos laisvę žuvusiems suomiams pagerbti. Išsirikiuoja Baltijos šalių tikrosios vėliavos, 45 laivo keleiviai tempia didžiulę juodą grandinę. Jie apsirengę dryžuotais, grotas primenančiais marškinėliais su kalinių numeriais nuo 1940 iki 1985. Kiti rankose laiko transparantus. Kiekviename iš jų vis kitas kalinčio politinio kalinio – lietuvio, latvio, esto – veidas ir vardas.
Prie dainuojančių dalyvių eitynių prisijungia tūkstančiai suomių, kurie gerai supranta laisvės kainą. Tokios demonstracijos Helsinkyje nebūta jau ilgą laiką. Vėliau jau ne taip tvarkingai prisiartinome prie Sovietų Sąjungos ambasados. Du ar trys žmonės buvo sulaikyti.
„The Times“: Hypertrophied Soviet sensitivity (65 articles) in USSR press releases and articles is the best indicator that change in the Baltic republics is not as impossible as it seems now (A. Brown, „Why the Balts can live in hope“, in: The Times, 1985-08-02).
1990 M. KOVAS, ONTARIJAS, KANADA
Jau esu apsisprendęs dėl kunigystės ir pradėjęs parengiamąsias studijas. Numatytos septynių dienų tylos rekolekcijos užsidarius nuo pasaulio. Prieš joms prasidedant jau žinojome, kad numatyta skelbti Nepriklausomybę kovo 11 d. Lietuviai buvo sutarę kartu susitikti išvakarėse ir laukti oficialaus paskelbimo. Kovo 11-oji buvo priešpaskutinė mano rekolekcijų diena.
Paprašau rekolekcijų vadovo – jis taip pat žino, kokia man svarbi Lietuva, – tik vieno dalyko: pasakyti, kai paskelbimas įvyks.
Įvyko tada, kai visas mano laikas buvo atiduotas Dievui. Kad Lietuva vėl laisva, man patvirtino, kai rekolekcijos pasibaigė ir sutikau bičiulius, kurie jau buvo pradėję švęsti tą ilgai lauktą įvykį.
Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi (Mt 16, 24).
