Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Vaskelaitė
Erdvų kabinetą tepuošė blyškios melsvos sienos. Dar nespėję išblukti stačiakampiai žymėjo nuimtų paveikslų rėmus.
Generolas majoras Kreivadantis, mėlynu munduru vilkinti žmogysta už darbo stalo, iš priekio atrodė įspūdingai. Kakta mūru užgulusi mažutes pilkas akis, nosis plačiu valdingu galu, subtiliai lenkta burna su angliškos mados barzdele, o visą kompoziciją nelyginant pamatas laikė majestotiškas dvigubas pagurklis, kyšąs virš raudonos generalinio štabo pareigūno apykaklės. Plačiapetis ir aukštaūgis, nelyginant soste įsitaisęs prie rašomojo stalo, jis skubiai vartė laikraščius ir kažką braukė mėlynu arba raudonu pieštuku. Vaizdas iš šono, kaip antai nuo koklinio pečiaus, nebekeldavo pagarbos; visa didybė keistai, kone gėdingai pranykdavo. Pasirodydavo riebūs it pagyvenusios ponios skruostai ir pernelyg putlūs pečiai, kaktos ir smakro linijos sukrisdavo bliuškiu puslankiu, o iš ovalios masės aštriai, kaip bukas papūgos snapas, išsišokdavo dviejų nemalonių raukšlių paryškinta nosis, kurios balno formos įdubimą dargi pabrėždavo skaitymo akiniai. Ir kai jis atsistodavo, kaip kad šią akimirką, padėti melsvomis raidėmis išmargintą spaudinį ant ką tik peržiūrėtųjų krūvos, jo povyza susitraukdavo: trumpų kojų, sukištų į juodas raudonai juostuotas kelnes, juolab smulkių plaštakų ir pėdų žmogėnas pasirodydavo besąs iš padermės tų sėdinčių gigantų, kurie atsistoję nepranokdavo vidutinio ūgio vyro.
Apie Albertą Kreivadantį viešumoje skambėjo kone vien tokie epitetai kaip „nuostabus to ir kito bendradarbis“ ar „patikimas to ir ano padėjėjas“. Iš tikrųjų gi trumpais plaukais pridengtoje jo kaukolėje glūdėjo viso regiono, nusidriekusio nuo Baltijos jūros iki Karpatų, smegenys – ne genialiais žybsniais spjaudantis instinktas, o apšviestas branduolys, vieta, kurioje radosi Supratimas, Įžvalga, Valia ir Įsakymas. Anapus jo kaktos sistemingai rikiavosi neaprėpiama žinija. Žemėlapyje numatęs vietą kiekvienam sandėliui, kiekvienai karo lauko ligoninei, kiekvienai naujai geležinkelio linijai ir gatvei, jis dėliojo detales taip, tarsi žaistų su savo paties minties kūriniu. Tam tarnavo troškimų sugalvoti ir įgyvendinti didžius darbus įdirginta vaizduotė.
Jo kūrybinė valia natūraliai formavo kraštą. Jokios kareivinės, jokia kino salė, joks amunicijos sandėlis rąstinėmis grindimis negalėjo būti įrengtas be jo leidimo. Regiono geležinkelių tinklas, tvarkaraščiai, pervežimo apimtys, mašinų ir vagonų skaičiai klojosi jo sąmonėje nelyginant dramos siužeto linijos. Gavus vyresnybės užduotį ką nors suorganizuoti, galingose smegenyse be trikdžių rutuliodavosi visa, kas reikalinga: pirmuosius devynis karo mėnesius tai buvo žygiavimo planai, puolimai, plataus masto karinis atsitraukimas vandens kelių tinklu, krašto užkariavimas; paskui palaipsnis visiškai nepažįstamo regiono administracijos kūrimas, kurį perimdamas jis težinojo karinius aspektus: tvirtovių ir armijos korpusų išsidėstymą bei stiprumą, žygiavimo kryptis, strategines geležinkelio linijas.
Staiga neįsivaizduojamai plačiai, tankiai ir sparčiai jo sąmonėje stojosi miškai ir lygumos, laukų įdirbimo galimybės, žemės gelmių turtai, fabrikai. Jis apsirūpino vietiniais ekspertais, įpareigotais ruošti siauras ataskaitas, knygas ir santraukas, kurias perskaitęs, numatydavo kiekvieno teritorijos ruožo vystymosi perspektyvas; paskui stebindavo tuos patikėtinius užduodamas klausimus, prikišamai rodžiusius, kad, nepaisant žinių trūkumo, jo nuovoka apie vietinių gyventojų poreikius gerokai pranoko jų pačių įžvalgas. Krašte reikėjo įvesti naują valiutą; jis tai padarė. Reikėjo sukurti skolinamųjų kasų sistemą pagal didesnių ir atokesnių bendruomenių poreikius; jis tai padarė. Reikėjo plynoje vietoje formuoti mokyklų sistemą; ji sukurta. Sveikatos sistema šitame karo nusiaubtame krašte buvo jo vieno pastangų vaisius. Kiekviename kampe atsirado utėlių naikinimo, žmonių ir drabužių dezinfekcijos punktai, pirtys, karantino barakai, lauko ligoninės. Jo spaudimu pasiektas kilnojamų sterilizavimo krosnių mobilumo rekordas. Jis įkūrė vokiškus knygynus miestuose ir išrūpino lauko knygynėlių sistemą, kurią geidavo nuolat papildyti skaitiniais. Atsirado reikalas leisti spaudą septyniomis kalbomis, vartojamomis krašto gyventojų, tam pastatyti popieriaus fabrikai, iš visų pusių sudundėjo spausdinimo presai: vokiškai, lietuviškai, lenkiškai, jidiš, latviškai ir estiškai.
Pirmiausia nubrėžta žemėlapyje, pirmoji Europos nuolatinė oro linija jo vaizduotėje paleido milžiniškų nuotolių maršrutus tarp Liepojos ir Brest-Litovsko: suplanuotas oro transportas, aprūpintas mažiausiu reikalingų lėktuvų skaičiumi, netrukus iš tiesų kirs plačią teritoriją bet kokiu oru. Štabo operacijų skyrius buvo skolingas įspūdingai jo vaizduotei už neįtikėtiną pastabumą detalėms; ne mažiau skrupulingai jis planavo malūnų statybą prie sraunių upių, reikalavo naujų jėgainių, generuosiančių elektrą didelių gamyklų apšvietimui, kontroliavo platų ir tankų telefono linijų tinklą, nutiestą nuo fronto iki jo rašomojo stalo, ir toliau per visą Vokietiją iki Vyriausiosios karinės vadovybės būstinės.
Ant kabineto sienų pakabinti platūs grafikai preciziškiausiai vaizdavo užimtoje teritorijoje gyvenusius etnosus ir jų politines partijas; čia buvo įtraukta visa Lenkija ir net rusiškoji Rusija. Slaptose schemose ryškėjo visos jungtys, siejusios krašto gyventojų grupes su skirtingais galios centrais Vokietijoje. Susisiekimo kontrolės skyriaus rankomis jis užkirsdavo kelią vietinių susižinojimui su civiline imperijos valdžia, reichstagu, vyriausybe bei politinėmis partijomis. Joks svarbesnis asmuo negalėjo peržengti sienos be Alberto Kreivadančio „Ja“1 ant paduoto prašymo. Net skaitlingos krašto Bažnyčios ir parapinės mokyklos neišvengė „globos“: juk tai jis spręsdavo, leisti ar neteisėtai perimti neutralių šalpos organizacijų skirtą finansinę paramą.
Bendradarbiai jį sudievino. Aukštu, kimiu balsu skiriami mandagūs nurodymai veikiau priminė prašymus, dažnam rodydavosi, kad viršininko lūpose įsakymu pavirtusią mintį pakišo jis pats. Vidinės didelio štabo įtampos, čia dirbusių inteligentų įpročiai, smulkesni ar įžūlesni patogiai įsitaisiusių pareigūnų mėginimai pasipelnyti – niekas neprasprūsdavo pro jo akis, stebimiesiems to nė nenujaučiant. Be atvangos, nelyginant molį, jis lipdė tą kraštą, vis sugalvodamas ką nors nauja ir tęsdamas, kas pradėta; tai naikindamas piktžoles ir testuodamas tinkamas trąšas bei sėklas, tai skatindamas avininkystę ir bitininkystę, tai pajungdamas karo belaisvių komandas vienokiai ar kitokiai pramonei, tai nusavindamas vietinių gyventojų kibirus, mašinas, pastatus ar dirbamos žemės plotus.
Jo veiklos tikslas buvo paprastas: sudarant taikos sutartį, šis kraštas turėjo būti prijungtas prie Vokietijos imperijos tokios būklės, kad pajėgtų tenkinti jos poreikius. Ne veltui jis nurodė čionykštę geležinkelio vėžę pritaikyti prie vokiškos. Jam nekilo jokių abejonių: vokiečių vaidmuo Žemėje tik prasidėjęs; jo akyse tai buvo tauta, kuriai likimo skirta Valdyti, Tverti ir Vystytis. Jam neteko nė valandėlės praleisti Vakarų ir Pietų šalyse, todėl jas regėjo perskaitytų knygų puslapiuose – knygų, nejučia atsirinktų pagal tai, kiek atliepia jo paties vizijas. Štai ir dabar patenkintas žymėjosi laikraščiuose ir konfidencialiuose pranešimuose pateiktas nuomones, įvardytas kaip Užsienio reikalų ministerijos žinios, pasitikėdamas tuo, kas iš tiesų skelbta vien tokiems kaip jis pamaloninti. O nepageidaujamų naujienų siuntėjai greitai pakliūdavo kažin ko nemalonėn ir būdavo nušalinami, atšaukiami, neretai kažkieno valia pasiunčiami frontan.
Darbe niekas jam nerūpėjo menkiau, nei vietinių gyventojų norai, pažiūros ir vertybės. Jis, Kreivadantis, suprato, kas darytina siekiant šių žmonių palaimos, geriau už juos pačius. Jie turėjo priimti ir įgyvendinti tai, ką jis diktavo, net jei nieko nesuvokė. Nesubrendę jie buvo, reikalingi vadovavimo, kaip kariuomenės eilinių masė, kuriai jis nurodė „patriotizmo pamokose“2 įkalti savo pažiūras, mintis ir politinius įsitikinimus. Jis privalėjo duoti įsakymus. Tai buvo jo atsakomybė. Jie privalėjo paklusti, laikytis įsakymų ir nusižeminti. Priešingu atveju jie buvo pasmerkti. Iš aukštai, tarytum iš ramiai plevenančio oro baliono, jis prižiūrėjo savo imperiją, savo miestus, girias, laukus ir išsimėčiusias žmonių kaimenes, pats likdamas šešėlyje.
Garbė, šlovė ir pripažinimas jam nerūpėjo. Jam pakako galios. Jis mėgo savo cigarus, padorų valgį, anekdotus apie Bismarką, pasijodinėjimus veik be jokios palydos, pasivažinėjimus vienu iš štabo automobilių – didžiausiu įmanomu greičiu, pageidaujamu atstumu, malonią šviesią garbių ponų ir svečių kompaniją; jis gėrėjosi savo nepranokstama galia. Jis nekentė pasipriešinimo, maištingų minčių, inercijos, žmonių nepaslankumo, jis negalėjo pakęsti nepaklusnumo, skaldymo, vakariečių pliurpalų apie demokratiją, nihilistinės ir niekšiškos revoliucijos Rytuose. Kai kovo mėnesį, prasidėjus nebyliai sutartoms paliauboms, rusai ir vokiečiai lankė vieni kitus apkasuose ir broliavosi, jis nepraėjus nė keletui dienų prisistatė veiksmo vieton ir uždraudė šitas nesąmones, išskyrus būtinus šnipinėjimo atvejus. O kai prie Jakobštato3 vienos stovyklos vadas paėmė į nelaisvę trisdešimt šešis apsilankiusius rusus, jis iškart apdovanojo tą vadą ir patenkintas vaipėsi, iš šnipų sužinojęs, kad ši žinia rusams sukėlė per visą Rytų frontą nusiritusią pasipiktinimo bangą. Patylom jis nekantriai laukė rusų puolimo pradžios. Raportuose, kuriuos siuntė generalinio štabo būstinėn, davėsi justi triumfo nuotaika. Kaip ir laukta, jie prasilaužė ties Smurgainimis ir Berežanais. Jis linktelėjo. Prarastas Krėvos kaimas šiaurėje ir Koniuchai pietuose – labai prašom. Staigi ataka ties Jakobštatu, kruvinas kerštas tenykštės stovyklos įgulai, privertė suraukti kaktą – gėdinga. Toliau jis su pasitenkinimu išklausė detales apie rusų nuostolius pietiniame kampe. Ten negirdėtai gausiu derliumi į lavonų krūvas sugulė paskutinės kovingos rusų divizijos. Ir štai sąjungininkų kariuomenė vejasi, kontratakuoja, veržiasi pirmyn: austriškas projektas, kreivadantiška realizacija – einasi kaip pageidavimų koncerte. Tvarkdarės Vokietijos žygis į byrančią chaotišką Rusiją rutuliojosi nepriekaištingai. Niekas nežinojo Kreivadančio tikslų – juos jis suslėpė invazijos schemose: Kijevas, Odesa, Krymas (kviečiai, laivai, Juodoji jūra). Jis sugalvojo atsiriekti iš Rusijos tai, ko geidė širdis. Jis pajuokė tezę, kad amerikiečiai Vakaruose galėtų vaidinti kiek ryškesnį vaidmenį; dėl karo pabaigos visai nesijaudino. Austrų vado planas – persilaužimas Vakaruose puolant Po upės žemuma ir suduodant smūgį prancūzų armijos flangui iš Italijos – buvo paruoštas. Dar prieš tai, rugsėjį arba spalį, pats Kreivadantis užims Rygą, Dorpatą4, Revelį5, galbūt Petrogradą, neabejotinai Dinaburgą6.
Šį spinduliuojantį rytą jis priėmė karinių jūrų laivyno vadovybės atstovą aptarti jūrų ir sausumos operacijų derinimo; virš prieškambario durų jau degė raudonoji lemputė – ženklas, kad įėjimo jokiam šios Žemės gyventojui nėra. Kai mėlynu paauksuotu munduru vilkįs kapitonas leitenantas pasišalino, Ozelio7 ir Dagio8 salų bei, prasiveržus pro minų lauką, visos Rygos įlankos užkariavimo beliko laukti porą mėnesių. Vis dėlto derėjo tinkamai įvertinti šią paskutinę kliūtį. Baltijos jūros dalinio vadovybė brangiai sumokėjo už Baltišporto9 avantiūrą: vienuolika naujutėlaičių eskadrinių minininkų naktį išplaukė apšaudyti jokios strateginės reikšmės neturėjusios geležinkelio stoties, kadaise išvydusios lemtingą valdovų susitikimą10… ir tylomis parplaukė keturi – minos. Penki šimtai skenduolių.
Paskui jis susiskambino su Susisiekimo politikos skyriumi dėl eilinio vokiečių parlamentarų apsilankymo krašte. Tie atsakingi jam už tai, kad joks deputatas nė žingsnio nebandytų žengti be jam paskirto lydinčio karininko. „Sočiai maitinti, patogiai įkurdinti, rūpestingai prižiūrėti“, – baigiant nurodė jis, lipšniai šypsodamasis; tuoj jis pažabos tuos Reichstago eržilus. Liokajus atnešė jam sumuštinių ir arbatos. Tebekramtydamas jis aptarė su kapitonu Blaubertu, Spaudos skyriaus vadovu, kokių dar priemonių, be jau galiojusių partinių paliaubų11 ir cenzūros, reikia norint nepastebimai užkirsti kelią kairiosios krypties laikraščiams pasiekti karius ir net civilius gyventojus. Šis klausimas lengvai išsispręs pasitelkus spaudos sklaidos planus ir apsukrią transportavimo prioritetų tvarką – jei tik niekam nekris į akis. Kas mieliau rinksis pirkti pasenusį demokratų leidinį vietoj šviežutėlio dešiniųjų ruporo, tegu sau. Nuo Reino kilęs poetas Haincas Fliugeligas, tarp kitko, Blauberto skyriaus grandinis, pasipuošė mundurą aukšta balta apykakle, tai nepriimtina. Taip pat primintinas įsakas, kad mūvėti vyturus12 leidžiama tik galūnių sužeidimus patyrusiems kariams. Paskui Operacijų skyriaus susisiekimo pareigūnas raportavo apie paskutines siaubingas kautynes ties Terebovlia, tiksliai nurodė rusų nuostolių statistiką, belaisvių skaičių; išėjo su įsakymais kaip galima greičiau pritaikyti užgrobtą sandėlį vokiečių artilerijai saugoti, instruktuoti vokiečių artileristus naudotis japoniškais ir amerikietiškais pabūklais, taip pat įrengti žalvarinių šaunamųjų užtaisų talpyklą.
Vėliau, dvyliktą valandą, Kreivadantis ilgam pokalbiui priėmė parlamentarą Šilezą, Rūro deputatą. Šis blyškus, ožkabarzdis, migdolų formos akių, laisvai karančiu kostiumu vilkįs politikas tuo pat metu buvo didžiausias pramonininkas kontinente. Anglies, rūdos ir laivų hegemonas, kampanijos už Lotaringijos rūdos ir Šiaurės Prancūzijos gyvenviečių aneksiją lyderis. Jis sėdėjo vienintelėje kabinete oda aptrauktoje kėdėje, gležna ranka parimusi ant ranktūrio. Jie kalbėjosi įdėmiai sverdami žodžius, itin apdairiai; tarpais abu ilgai tylomis traukė cigaro dūmus. Nepaisant panašių interesų, jie nujautė siekią skirtingų tikslų. Kol magnatas, linguodamas galvą, tvirtai, romiai ir dalykiškai įrodinėjo būtinybę, norint laimėti karą, pajungti visą šalį sunkiosios pramonės, tai reiškė, jo paties, interesams, Kreivadantis patyliukais juokėsi iš tokių vertelgų, panūdusių keliais pluoštais šlamančių įgyti valstybinės valdžios kontrolę. Jis nusprendė bendradarbiauti su jais tol, kol tai duos naudos, o pasitaikius tinkamai progai jais atsikratyti – juk galų gale laimi durtuvų valdžia. Jis nežinojo, kad išbalęs, veikiausiai ligotas žmogus su katiliuku štai priešais jau metai kaip rezgė schemas atsižvelgdamas į rimtą viešojo sektoriaus susilpnėjimą, kurio neabejodamas laukė nuo pralaimėto Verdeno mūšio. Galios ir pasitikėjimo valdžia menkėjimą jam įkūnijo infliacija. Vokietijos markė niekada nebeatgaus savo prieškarinės ar net šiandienės Ciuricho vertės. Jis perprato, kodėl šioje neutralioje biržoje, vos pasklidus eiliniams gandams apie ankstyvą taiką, markės vertė keliais punktais pašokdavo, tačiau tuoj imdavo kristi, kai vokiečių pergalės – taip, būtent, pergalės – reikšdavo karo tęsimą dar vienerius metus. Neatsitiktinai jis jau metus didino savo įsiskolinimus Vokietijos bankui – markėmis. Jis buvo tikras išlošiąs karą – grynaisiais.
Šiandien jis tėvynės labui pusbalsiu tarėsi su Kreivadančiu dėl dvidešimties-trisdešimties tūkstančių okupuoto regiono gyventojų darbo jėgos, nes Vyriausioji karinė vadovybė sutiko jam palengvinti nepatenkintų ir įpykusių skundų teikėjų keliamus rūpesčius. Vietiniai darbininkai buvo mobilizuoti į frontą. Pasitelkdamas žydų, lenkų ir lietuvių robotus, jis kartu sutaupys gerą trečdalį algoms; ir pagaliau jis pageidavo (remdamasis savo finansinėmis teorijomis), kad Oberosto kredito įstaigos pačios dalį algos šių naujų darbininkų šeimoms išmokėtų iš anksto; sudarius taiką sumos bus tiesiog perskaičiuotos. Tuomet jos sieks tik apie pusę tikrosios vertės, tad vis naujomis bangomis jį užliejantys karinės produkcijos – patrankų, granatų, geležinkelio bėgių, amunicijos dalių, vagonų – tiekimo užsakymai, sudaryti aukso arba Šveicarijos frankais, atneš šimtą aštuoniasdešimt procentų įprasto ir pridėtinio pelno.
Su tokiais planais meistriškai nukaldintos sąmonės užkulisiuose jis liūliavo generolą gėrėdamasis – pagrįstai gėrėdamasis tuo, kas čia nuveikta. Jie apšnekėjo šį kūrybos darbą kaip žinovai, o bendrą kalbą iš tikrųjų rado tik tada, kai vienas kitam prisipažino slapta nekenčiantys magnato kolegų Reichstage ir jų plano siekti taikos. Štai kancleris, tas moralės skrupulų kamuojamas filosofas, išsitraukiantis majoro uniformą tada, kai tenka skaityti iškilmingas imperatoriaus kalbas, dar karo pradžioje padaręs nesuskaičiuojamos žalos savo Belgijos okupacijos teisinimu13 ir toliau nuolat kenkęs, prieš pat puolimą atsidūrė nemalonėje. Bet čia įsimaišė Centro ir kairiųjų partijų deputatai, berods, tik ir vaikęsi pokario kabineto ministrų kėdžių; tad dabar tik karinės galios centrai garantuoja paramą ryžtingai konservatyvių organizacijų, vardan Vokietijos ateities nepageidaujančių net leistis į šnekas dėl Belgijos atidavimo, programai. Apskritai negalėjo būti nė kalbos apie vidines politines reformas – ypač apie prūsiškos rinkimų sistemos panaikinimą, kai pagal trijų mokestinių kurijų schemą Albino Šilezo balsas maždaug prilygo šią akimirką besikaunančių trijų milijonų kareivių balsų svoriui. Kartu jis su Kreivadančiu suplanavo pluoštą rėksmingų straipsnių kariuomenės laikraščiams, anot kurių, pasiūlyti frontininkui taip pavadintą atlygį už herojiškumą būtų jo pažeminimas, o ir pagrindinės žmogaus politinės teisės pavirstų infliacinėmis monetomis parlamentinių partijų sandėriuose. Akimirką jie šyptelėjo vienas kitam – blyškus, liesas juodabarzdis sunkiais akių vokais ir rausvas, putlus Kreivadantis; tuomet jie pakilo pietauti.
1 Taip (vok.).
2 Vaterländische Unterricht – Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenei ir civiliams skirta propagandinė paskaita, kurios metu pranešimais ar filmais siekta palaikyti žmonių kovos dvasią ir įrodyti būtinybę tęsti karą.
3 Jēkabpils (latv.), Jakobstadt (vok.).
4 Tartu (est.), Dorpat (vok.).
5 Tallinn (est.), Revel (vok.).
6 Daugavpils (latv.), Dünaburg (vok.).
7 Saaremaa (est.), Ösel (šved., vok.).
8 Hiiumaa (est.), Dagö (šved., vok.).
9 Paldiski (est.), Baltisch-Port (vok.).
10 1912 m. liepos 4 d. ten paskutinį kartą susitiko Vokietijos imperatorius Vilhelmas II ir Rusijos caras Nikolajus II.
11 Burgfrieden – Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos imperijoje deklaruota politinių institucijų ir partijų vidinės konsolidacijos politika.
12 Vyturas – audeklo juosta, kuria standžiai spirališkai apvyniojama koja nuo kulkšnies iki kelio, skirta apsaugoti blauzdą nuo sužeidimų.
13 1914 m. rugpjūčio 4 d. Vokietijos kancleris Theobaldas von Bethmannas Hollwegas Reichstage teisino neutralios Belgijos okupaciją. Anot kanclerio, nors elgiasi neteisėtai, pasiekusi savo karinių tikslų, Vokietija pabandys situaciją „ištaisyti“ (wieder gutzumachen).
