Mielas broli,

Tokiu kreipiniu turbūt pradėtų laišką Tau, Redaktoriau, popiežius Pranciškus, kurio ištarmes apie nūnai vykstantį karą, sukėlusias nemažą erzelį mūsų žemėje, andai prašei pakomentuoti iš istoriko varpinės. Nuo pat pradžių noriu įspėti Tave, kad viskas, ką išguldysiu šiame laiške, jokiu būdu nėra popiežiaus ar jo atstovų žodžių ir veiksmų vertinimas (teisinimas/smerkimas), o tik bandymas juos suprasti ir paaiškinti. Bet vienok, kad geriau suprastume istorines Pranciškaus (ne)kalbėjimo kreipiančiąsias, reikia konstatuoti keletą svarbių dalykų apie Romos Katalikų Bažnyčią (toliau patogumo dėlei vartosiu trumpinį RKB) ir lietuvišką jos kūno dalį čia ir dabar. Visų pirma, dera atkreipti dėmesį į mūsuose dar ne iki galo įsisąmonintą faktą, kad lotyniškoji krikščionybė vėliausiai nuo XXI a. pradžios nustojo būti plačia prasme suvokiamo Vakarų pasaulio religine tradicija. Po praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje išgyventos turbosekuliarizacijos RKB vakarų Europoje, JAV ir Kanadoje prarado turėtas pozicijas: ne tik praktikuojantys katalikai čia tapo egzotiška mažuma, bet net ir kultūrinės tradicijos prasme katalikybė liko geriausiu atveju tik viena iš Vakarų civilizacijos tapatybę cementuojančių medžiagų. Kelis amžius buvusi krikščionybės sklaidos visame pasaulyje centru, XXI a. neopagoniška Europa pati nejučiomis tapo misijų kraštu, kur didžiąją religinio personalo dalį sudaro atvykusieji iš Lotynų Amerikos ar Azijos kraštų. Įvykusią slinktį anksčiau nei argentiniečio Jorge Mario Bergoglio išrinkimas popiežiumi fiksavo mažai kieno pastebėtas vieno iš tradicinių popiežiaus titulų ,,Vakarų patriarchas“ išbraukimas iš Annuario Pontificio nuo 2006 m. Dienraščio La Croix skiltininkas Massimo Faggioli prieš porą savaičių publikuotame tekste Pranciškaus pontifikato santykį su Europa ir Vakarais (gal ir ne visai vykusiai, bet charakteringai) išreiškė Brexito parafraze: Pontifexit. Kartu Faggioli konstatavo akivaizdų faktą, kad šių dienų RKB pilnai išpildė savo universalią prigimtį ir yra tikrų tikriausiai globali institucija, o ne lotyniškosios Vakarų civilizacijos bastionas. Žvelgiant iš Romos į pasaulį pro tokius akinius, turbūt nestebina, kad popiežiui dėl kelis metus vykstančių karų Sirijoje ar Jemene, nusinešusių jau šimtus tūkstančių gyvybių, skauda ne mažiau už karą Ukrainoje, kurio aukomis vos per tris mėnesius tapo kelios dešimtys tūkstančių civilių. Lygiai taip pat jis nedaro jokio skirtumo tarp karo ir skurdo į Europą genamų pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos šalių ir tą pačią Europą 2022 m. pavasarį užplūdusių ukrainiečių. Būtent perspektyvų disonansu, ko gero, pirmiausia galima paaiškinti tai, kad katalikiška save laikančioje Lietuvoje pirmoji pabėgėlių grupė jau beveik metus laikoma kalėjimo sąlygomis, o su antrąja nevengiama dalytis net savo nuosavu būstu. Panašiai ir karas Ukrainoje mums, skirtingai nei popiežiui, yra ne vienas iš apgailėtinų masinio smurto proveržių pasaulyje, o vienintelis egzistenciškai svarbus ir lemtingas mūšis dėl Vakarų demokratijos likimo. 

Ten, kur nesuvaidintas, o kasdien praktikuojamas globalus požiūris susiduria su skambiais lozungais apdangstytu gūdžiu provincialumu, beveik neišvengiamas kognityvinis disonansas, kurį, brolau, turbūt teko pastebėti net intelektualiai prakutusių feisbuko draugų reakcijose į popiežiaus viešą kalbėjimą Ukrainos tema. Kitas mūsų provincialumo, šįkart jau bažnytinėje plotmėje, požymis, kuris bent man signalizuoja apie išliekantį didelį atotrūkį tarp Romos ir Vilniaus (Kauno) – tai popiežiaus paskelbto sinodinio kelio, kviečiančio aktyviai dalyvauti Bažnyčios atsinaujinime, vietinės nesėkmės nuojauta. Bijau klysti, bet iš šio proceso organizatorių vyskupijose ataidintis nusivylimas jo rezultatais nieko gera nežada. Atrodo, kad iš tikrųjų revoliucinis (sic) Šv. Tėvo noras kažkaip išgirsti, ką Šv. Dvasia kalba apie šiuolaikinį pasaulį per visus pakrikštytuosius, Lietuvos atveju virs eiliniu pasibėdavojimu apie netgi ne nacionalinio, o parapijinio lygmens rūpestėlius, kurie aktualūs tik sekmadieniniams katalikams. O bendrai, ko gero, svarbiausia sinodinė lietuvių žinutė popiežiui bus ta, kad jis iš viso yra lochas ir geriau jau patylėtų, nes mes geriau už jį išmanom, kas yra teisinga ir moralu, ar tai būtų karas Ukrainoje, ar partnerystės instituto (ne)sureguliavimas ir kiti tradicinių vertybių gynimo dienotvarkės klausimai. Beje, ar pastebėjai, kad Pranciškus savo viešuose pasisakymuose niekur nevartoja šio termino, bevelydamas verčiau kalbėti apie prigimtinį kiekvieno žmogaus orumą ir pagarbą jo asmenybei bei iš to kylančioms pamatinėms visiems bendroms teisėms? Tuo tarpu Maskvos patriarchas Kirilas ir jo draugelis Vladimiras Vladimirovičius kiekviena proga pozicionuoja save kaip tradicinių vertybių gynėjus nuo jų išsižadėjusio Vakarų pasaulio. Labai patikimi šaltiniai teigia, kad per pastaruosius du dešimtmečius Rusija dėjo daug pastangų siekdama tradicinių vertybių dienotvarkę primesti ir Vatikanui bei vietinėms katalikų Bažnyčioms. Šio darbo rezultatus kiekvienu konkrečiu atveju (taip, Lietuvos taipogi) ko gero teks aiškintis jau ateities istorikams, nes procesas dar berods nesibaigęs. O kad Pranciškaus veiksmai smarkiai prasilenkia su Maskvos patriarchijos peršamu tradicinių vertybių diskursu, puikiai atskleidė gegužės 11 d. bendros audiencijos metu jo parodytas dėmesys dviejų „Azov“ bataliono kovotojų žmonoms, kurias į susitikimą atlydėjo žmogaus teisių aktyvistas, grupės Pussy Riot prodiuseris Piotras Verzilovas. Šis susitikimas neliko nepastebėtas Maskvos patriarchijos užsienio reikalų ,,ministerio“ metropolito Ilariono, kuris kanalui Rossija 24 stebėjosi, kad popiežiaus niekas neinformavo, su kokiu niekadėju muitininku jis fotografuojasi…

Na, o dabarties istorikas gali nebent pamėginti atsakyti į klausimą, ar šiandienis popiežiaus viešas kalbėjimas apie karą ir/ar jo nusikaltimus yra kuo nors unikalus, ar vis dėlto analogiškas tam, kaip ankstesni popiežiai kalbėjo ir elgėsi XX a. pasaulinių konfliktų fone. Šioje plotmėje man matosi dvi istorinės paralelės. Kritikuojantys Šv. Sosto laikyseną karo Ukrainoje atžvilgiu bene dažniausiai priekaištauja popiežiui dėl to, kad jis aiškiai neįvardija ir nepasmerkia agresoriaus, apsiribodamas, kritikų nuomone, pernelyg aptakiomis frazėmis apie karo nežmoniškumą ir jo paliekamas moralines žaizdas. Arba dar blogiau, tiesiai pasako nesąs militarizmo ir ginklavimosi šalininkas, kas vėlgi, tų pačių priekaištautojų požiūriu, yra tolygu nekaltai užpultos Ukrainos išdavystei. Šie priekaištai, neretai peraugantys į kaltinimus tylėjimu tariamai akivaizdaus blogio akivaizdoje, man baisiai primena iki pat šių dienų besitęsiantį istorinį ginčą dėl kito panašaus tylėjimo – popiežiaus Pijaus XII reakcijos į Šoa Antrojo pasaulinio karo metais. Tam tikru paradoksu laikytina tai, kad Pranciškus, nepaisydamas Vatikano archyvų paviešinimo terminų, anksčiau nei įprasta, 2020 m. pavasarį atvėrė tyrinėtojams Pijaus XII pontifikato dokumentus, taip siekdamas, kad istorikai kuo greičiau viską išsiaiškintų ir duotų profesionalų, visus įtikinantį atsakymą šiuo klausimu (naivuolis). Tie istoriniai priekaištai taip pat daugiausia atsiremia į teiginį, kad Pijus XII ano karo metais niekada aiškiai neįvardijo nacių Vokietijos kaip karą sukėlusio agresoriaus ir konkrečiai nepasmerkė jos vykdyto žydų genocido. Nenoriu Tavęs varginti platesniais ekskursais į tai, kad XX a. viduryje teisingo karo doktrina jau buvo senokai palaidota, o Antrojo pasaulinio karo atveju situaciją papildomai komplikavo tai, kad jo pradžioje akivaizdžių agresorių būta ne vieno; tik kad vienas jų vėliau ne savo valia atsidūrė istorijos laimėtojų stovykloje, o kitas – savo valia pasirinko ėjimą visiško susinaikinimo keliu. Vis dėlto, net nekreipiant dėmesio į šias specifines aplinkybes, galima sakyti, kad Šv. Sosto pozicija tąkart rėmėsi keliais baziniais, iš ankstesnių karų patirties ir Bažnyčios mokymo kylančiais principais. Pirma, kalbėti apie klaidas, o ne apie klystančius, už pastaruosius nesiliaujant melstis, kad jie grįžtų į tiesos kelią. Antra, savo veiksmais ir žodžiais nesukurti tokios situacijos, kad užsidarytų durys galimoms humanitarinės pagalbos misijoms, kurios dažnai privalo kirsti fronto linijas, ir nebūtų palaidota eventuali tarpininkavimo taikos derybose galimybė. Trečia, neskubėti su išvadomis, jeigu disponuojama tik tokia informacija, kurios negali patikrinti patikimais bažnytiniais kanalais, kitaip tariant, laikytis maksimaliai atokiai ir nuo informacinio karo fronto linijų, juolab kad popiežius net pagal Vatikano I Susirinkime 1871 m. patvirtintą popiežiaus neklaidingumo dogmą nėra apsaugotas nuo klaidų, kai kalba apie (geo)politinius dalykus. 

Viena vertus, visus šiuos principinius dalykus turėtume priimti domėn, kai imamės vertinti Pranciškaus šnekas ar, mūsų požiūriu, nusišnekėjimus karo Ukrainoje tema. Beje, ir pats Pranciškus čia dar kartą parodo ne tik patriarchui Kirilui, bet iš dalies ir mums, nuolankumo pavyzdį, kai nebijo prisipažinti, kad jis nieko nesupranta apie geopolitinius karo aspektus, todėl kalba tik kaip kunigas, kuriam pirmiausia rūpi visų tautų žmonės ir jų sielų gerovė. O kad šis popiežius turi ką pasakyti apie pamatines taikos sąlygas ne iš lapuko, galiu paliudyti ir asmeniškai, nes prieš ketverius metus turėjau malonę gyvai pasiklausyti jo pasvarstymų ad hoc, kuriais jis dalijosi su Vatikane vykusios tarptautinės konferencijos Religija, diplomatija ir taika dalyviais. Man tąkart nepasirodė, kad Šv. Tėvelis labai nusišneka… Kita vertus, jau daugiau nei pusę amžiaus besitęsiantys debatai dėl Pijaus XII tylėjimo, vienaip ar kitaip gerokai pakenkę Šv. Sosto autoritetui, atrodo, ir Pranciškui bei jo kurijai turėtų degti raudona lempute – kaip įspėjimo signalas, kad nesukonkretinta kalbėsena ir pasikliovimas tradicija ne visuomet yra tinkama reakcija į totalitarinių sistemų destruktyvumą, veikiau priešingai. Pijaus XII pozicija aiškiai negali būti elgesio pavyzdžiu Pranciškui ir dėl to, kad, jau kartojuosi, jo situacija buvo žymiai sudėtingesnė dėl akistatos iš karto su dviem totalitarizmais.

Jeigu pasidairytume kitų istorinių analogijų, tai man Pranciškaus situacija regisi netgi labiau panaši ne į Pijaus XII, o į popiežiaus Jono XXIII padėtį 1962 m. rudenį kilusios vadinamosios Karibų krizės metu. Tąkart sovietijos vadovas Nikita Chruščiovas, kaip ir Putinas nepasižymėjęs dideliu racionalumu, pirmą kartą pamėgino JAV ir visam Vakarų pasauliui pagrasinti branduoliniu smūgiu iš Kubos. Krizė išsisprendė tada, kai sovietams ne be popiežiaus tarpininkavimo (prezidentu gi tuo metu buvo katalikas Johnas F. Kennedy) buvo sudarytos sąlygos atsitraukti nepažemintiems, kitaip tariant, išsaugoti veidą (kažkur girdėta, ar ne?). Panašu, kad Jono XXIII asmenybės žavesys, jo socialinis mokymas, kvietęs anksčiau tik atskirų visuomenių socialinei taikai sustiprinti siūlytus principus taikyti ir santykiams tarp valstybių (garsioji jo enciklika Pacem in terris), o ypač Jono XXIII inicijuota Bažnyčios aggiornamento programa buvo itin svarbus įkvėpimo šaltinis jaunajam Bergoglio, išliko tokiu ir jam įžengus į Šv. Petro sostą, kas, beje, įvyko praėjus lygiai 50 metų nuo Jono XXIII mirties. Gal ne veltui kai kurie apžvalgininkai mėgsta lyginti šiuos popiežius, įžvelgdami jų mokyme ir elgesio stiliuje daug panašumų. Šventuoju Jonas XXIII buvo paskelbtas irgi turbūt neatsitiktinai pačioje Pranciškaus pontifikato pradžioje. 

Su Jonu XXIII Pranciškų sieja ne vien jų asmenybių spontaniškumas ir betarpiškumas, ne vien feodalinių RKB reliktų nepaisymas, ne vien jautrumas socialinei neteisybei viso pasaulio mastu, bet ir tam tikros iliuzijos dėl galimybės bendradarbiauti su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia. Būtent šv. Jonas XXIII, daug investavęs į tai, kad Maskvos patriarchijos atstovai kaip stebėtojai atvyktų į jo sukviestą Vatikano II Susirinkimą, atvėrė vartus itin intensyviems RKB ryšiams su ROB, kuriuos sovietų režimo vadovybė, aišku, mėgino panaudoti savo labui. Būdamas Jėzaus Draugijos narys, būsimasis popiežius, ypač kai jam aštuntame dešimtmetyje teko vadovauti Argentinos jėzuitų provincijai, anksčiau minėtus asmeninio profilio bruožus, taip pat ir jam būdingą specifinę rusofiliją, galėjo perimti ne vien iš tuometinių popiežių, bet ir iš ilgamečio ordino generolo Pedro Arrupe. Pastarasis posusirinkiminiu laikotarpiu buvo vienas įtakingiausių Bažnyčios vyrų, 1968 m. laiške Lotynų Amerikos jėzuitams pirmasis prabilo apie ,,prioritetinį angažavimąsi vargšams“, vėliau tapusį vadinamosios išlaisvinimo teologijos kertiniu programiniu postulatu. Jis taipogi buvo vienas svarbiausių aktorių tiesiant kelius RKB ir ROB suartėjimui aštuntame dešimtmetyje, tuo laiku pora kartų buvo nuvykęs į Sovietų Sąjungą, kur aktyviai mezgė ryšius su aukščiausiais Maskvos patriarchijos hierarchais, kurie visi, kaip vėliau paaiškėjo, buvo vertingi KGB įtakos agentai. Taigi ir 2016 m. Pranciškaus pasimatymas su Kirilu Kuboje (vėl ten pat), ir Rusijos karo prieš Ukrainą išvakarėse jau beveik suderintas dar vienas jų susitikimas, šį kartą jau Jeruzalėje, gali būti matomi kaip šios dideliais lūkesčiais paremtos strategijos tąsa. Kaip ir daugelis kitų su Rusija sietų iliuzijų, pastaroji išsisklaidė tą pačią vasario 24 d. Tiesa, šiuo atveju galutinis lūžio taškas, matyt, buvo pasiektas netgi šiek tiek vėliau, po garsiojo Pranciškaus nuotolinio pokalbio su Kirilu, per kurį Maskvos patriarchas atsiskleidė visu savo baisumu. Tai, atrodo, buvo nemenkas sukrėtimas popiežiui, siejusiam su Rusija daug nepagrįstų vilčių.

Ką gi būtų galima pasakyti pabaigai, kokį moralą iš viso to, ką čia priskrebenau, išlaužti? Aišku, kad istorikas šiandieniuose popiežiaus žodžiuose ir veiksmuose gali atsekti daug įvairių gijų iš praeities, tradicijos ir ankstesnių karų patirties padiktuotų elgesio modelių, tačiau kartu, man atrodo, pakankamai akivaizdu, kad pasimokyti iš nesenos istorijos Pranciškui nelabai yra ko. Ketvirtas pasaulinis karas, prasidėjęs Ukrainoje, nors ir turi tam tikrų panašumų su Antruoju pasauliniu karu ir Šaltojo karo krizėmis, vis dėlto yra ir visiškai kitoks, todėl laukia netradicinio ant šv. Petro uolos pastatytos Bažnyčios santykio su juo. Kol kas tokio naujo požiūrio nematyti, bet Šv. Dvasios veikimui itin atviras Pranciškus, kaip ir jo dvasiniai mokytojai, jau ne kartą nustebino nestandartiniais žingsniais. Artėja Sekminės, o Dvasia juk sklendžia laisvai…

Vilnius, 2022 m. birželio 3 d., šimtoji karo diena