Dailininkė Jurga Tėvelienė
Pradėsiu nuo asmeninės su sovietiniu vertimų lauku ir jo veikėjais susijusios reminiscencijos. Vidurinėje mokykloje, kurią Rokiškyje baigiau dar sovietmečiu, mano klasės auklėtoju buvo šviesios atminties mokytojas Juozas Būtėnas, septintajame-aštuntajame dešimtmetyje iš anglų kalbos išvertęs septynias Vagos išleistas knygas. Mums, tiesa, jis dėstė ne anglų, o vokiečių kalbą, ir aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad jis būtent šią kalbą moka geriausiai. Kaip jau gerokai vėliau patyriau, tokių Vagos samdomų provincijos mokytojų-vertėjų būta ir daugiau. Tarp jų bene produktyviausias ir žinomiausias yra Povilas Gasiulis, kelis dešimtmečius mokytojavęs įvairiose šiaurinio Lietuvos pakraščio mokyklose, ilgiausiai Biržuose. Tai įdomus reiškinys, nes kaip teigiama aptariamoje monografijoje Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis: Lietuva, 1940–1990 (2024), sovietmečiu užsienio grožinės literatūros vertimas buvo prestižinis ir sąlyginai gerai apmokamas užsiėmimas, todėl be blato gauti užsakymą buvę labai sudėtinga. Būtėno sūnaus liudijimu, jo tėvas versti knygas gaudavo su klasės draugo (prieškariu jis buvo baigęs Kauno „Aušros“ gimnaziją), kuris dirbo Vagos leidykloje, pagalba. Vis dėlto manyčiau, kad paminėtais atvejais ne tik turėti asmeniniai ryšiai, bet ir abejiems mokytojams, kaip galima spręsti iš prieinamų šaltinių, būdinga pavyzdinė darbo etika (laiku ir kvalifikuotai įvykdomi įsipareigojimai, mažinę naštą redaktoriams), geras kalbos jausmas padėjo gauti vertimo užsakymų. Kita vertus, norėdami neprarasti vertingų darbų ateityje, jie turėjo būti puikiai įsisavinę ir sovietines vertimo taisykles, žinoti tuometinius gero vertimo (ideologinio interpretavimo) kriterijus, nes priešingu atveju būtų sukėlę problemų leidyklai ir būtų matę naujus užsakymus kaip savo ausis (Būtėno atveju, beje, taip galiausiai ir nutiko).
Šis trumpas biografistinis preliudas, mano požiūriu, gerai įveda į tą nevienareikšmių situacijų kupiną sovietmečio vertimų kultūros brūzgyną, kurį pasišovė išnarstyti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tyrėjų grupė. Kelis metus užtrukusio jų darbo rezultatai sugulė į storoką tomelį, kurio niekaip nepavadinsi įprastu mokslinių straipsnių rinkiniu, kokių nūnai apstu akademinės hiperinfliacijos iki neaprėpiamų apimčių išpūstame (tarp)tautiniame akademiniame burbule. Nors knygoje yra net aštuonių autorių rašyti tekstai, kurie natūraliai skiriasi savo vidine sąranga ir išorine tekstūra, jų visuma skaitosi kaip daugiau ar mažiau vientisas audinys. Tai, žinoma, pirmiausia pagrindinių audėjų – monografijos sudarytojų Nijolės Maskaliūnienės ir Ingridos Tatolytės – nuopelnas. Juodvi parašė ir maždaug pusę monografijos tekstų, tad vadintinos pagrindinėmis tyrimo sumanytojomis ir jo koordinatorėmis.
Knygos pradžią ir pabaigą tvirtai įrėmina konceptualūs Nijolės Keršytės ir Pauliaus Subačiaus skyriai: pirmasis siūlo bendresnę cenzūros kaip ideologinio pamušalo sampratą, kuri, manding, ypač gerai dera vertimų kaip sunkiau identifikuojamos, labiau automatizuotos (savi)cenzūros analizei, antrasis gi (14-as pagal knygos numeraciją) per pokolonijinių studijų prieigos perspektyvą gražiai apibendrina ir praplečia tai, kas skaitytojui kitaip bandyta papasakoti kituose dvylikoje skyrių. O tarp šių gražių rėmelių patalpintame knygos paveiksle galima rasti daug dalykų, leidžiančių į sovietinę grožinės literatūros vertimų cenzūrą pažiūrėti iš skirtingų perspektyvų. Visų pirma, tai įvairialypiai sovietmečio vertimų lauko kontekstai. Jų atvėrimas ir analizė, mano požiūriu, yra viena didžiausių šio tyrimo pridėtinių verčių, nes aiškiai parodo, kad vertimo cenzūra nėra vien tam tikrų kūrinių draudimas, verčiamų tekstų kupiūravimas ar (ne)sąmoningas tam tikrų jo fragmentų prasmės perkeitimas. Kaip tapo atskleista knygos dalyje, paskirtoje užsienio literatūros leidybos kontekstams, tai buvęs daugiapakopis kolektyvinio darbo procesas, kur veikė nemažiau svarbūs cenzūros instrumentai, institutai, praktikos: verčiamų autorių ir jų kūrinių atrankos mechanizmas (leidybinių planų sudarymas), vertėjų ir redaktorių cechas, Lietuvoje įgijęs Dominyko Urbo meninio vertimo (!) mokyklos pavidalą (p. 210), vertimų paratekstų gamykla, kurios produkcija – komentarai, įžangos ir pabaigos, iliustracijos ir recenzijos – turėjo padėti sovietiniam skaitytojui „teisingai“ perskaityti ir taip jau per vertimą ideologiškai sugromuliuotus kūrinius.
Ko čia tame šios dalies autorių detaliai aprašytame vertimų leidybos lauke aš pasigedau, tai būtent skaitytojų kaip vertimų lauko dalyvių platesnio pristatymo vienoje vietoje. Kad jie net sovietmečiu nebuvo vien pasyvi per kelis filtrus distiliuoto turinio vartotojų masė, lengvai pasiduodanti ideologinėms manipuliacijoms, liudija ir kai kurios užuominos monografijoje. Pavyzdžiui, trumpame skyrelyje apie užsienio rašytojų kanonizavimą per vertimą (p. 244–245) rašoma ir apie du nepavykusius atvejus, kai dėl perteklinio, lengvai atpažįstamo socialistinės ideologijos pamušalo Lietuvoje visiškai neprigijo tokie kitur Sovietų Sąjungoje kanonizuoti autoriai ir jų kūriniai kaip Uptonas Sinclairis su romanu Džiunglės ar Johnas Reedas su Dešimt dienų, kurios sukrėtė pasaulį – akivaizdžia bolševikinio perversmo Rusijoje istorijos klastote.
Kad skaitytojų reakcijų tam tikroje sociokultūrinėje, sociopolitinėje terpėje prognozavimas buvo svarbus sovietinės vertimų politikos veiksnys, netiesiogiai patvirtina ir monografijos dalis, skirta konkrečių politinės, religinės ir moralinės vertimų cenzūros atvejų analizei. Beveik visais čia nagrinėtais atvejais sovietmečio lietuviškų vertimų palyginimas su tų pačių autorių ar jų kūrinių rusiškais vertimais atskleidė, kad sovietinėje Lietuvoje vertimai buvo arba labiau cenzūros sudarkyti, arba verčiamų kūrinių spektras buvo siauresnis nei metropolijoje. Ypač tai akivaizdu Dainos Valentinavičienės atliktose religinės cenzūros atvejų analizėse, o iškalbingiausias pavyzdys – garsiojo Danielio Defoe romano Robinzonas Kruzas leidybos sovietinėje Lietuvoje istorija, atskleidusi, kad lietuviškai, skirtingai nei rusiškai, buvo prieinama tik visiškai nureliginta, taigi iš esmės suklastota, šio kūrinio versija. Išvadą apie buvusią sąlyginai griežtesnę vertimų kontrolę ne iki galo integruotame sovietinės imperijos pakraštyje iš esmės patvirtina ir monografijos pirmoje – kontekstų – dalyje pateikti duomenys apie atidesnę leidybos planų priežiūrą Vilniuje, vykdytą, atsižvelgiant į specifines ,,respublikos sąlygas“ (p. 231). Antra vertus, pastarosios išvados nekvestionuoja ir knygoje kiek papildytas, tačiau vis tiek labai trumpas, kitų autorių tyrimuose jau minėtų netikėtų išimčių sąrašas, kai koks nors kūrinys Lietuvoje buvo išleistas pirmiau arba iš viso nebuvo išleistas rusų kalba. Daugumą šių išimčių, atrodo, galima paaiškinti arba tuo, kad leidyklą vienaip ar kitaip jau buvo pasiekusios žinios, jog numatytas versti rašytojas jau nebėra draudžiamųjų sąrašuose, arba tuo, kad vienas ar kitas kūrinys tiesiog buvo pražiūrėtas klampiose kūrinių atrankos procedūrose ir atsitiktinai liko patvirtintame leidybos plane.
Taigi, galima sakyti, kad aptariamoje monografijoje yra pateiktas jau gana įtikinamas atsakymas į mano knygoje Minties kolektyvizacija prieš kelerius metus keltą klausimą dėl metropolijos ir jos kolonijų vakariniame pakraštyje santykio grožinės literatūros vertimų srityje: ar dėl vietinės specifikos čia toleruota daugiau laisvės, ar priešingai – vertimų atranka ir jų cenzūra buvusi griežtesnė? Tai yra ir vienas pamatinių aptariamos monografijos klausimų, todėl ir pagrįsto atsakymo į jį radimas gali būti įvardintas kaip dar vienas jos autorių laimėjimas. Leidinio sudarytojos, tiesa, nėra tokios užtikrintos dėl atsakymo vienareikšmiškumo kaip šio aptarimo autorius. Baigiamosiose pastabose jos teigia negalinčios „ignoruoti ir kitų faktų, pavyzdžiui, to, kad represuotiems, iš tremties grįžusiems vertėjams leidykla duodavo užsakymų versti knygas ir šitaip užsidirbti pragyvenimui“. Anot jų, tai „lyg ir rodytų didesnį leidybos lauko liberalumą, daugiau turėtos sprendimo laisvės, mat pažymėtina, kad kitų sovietinių respublikų tyrėjai tokių pavyzdžių nepateikia“ (p. 510).
Man gi atrodo, kad nukentėjusiųjų nuo stalininių represijų reintegracija į oficialios sovietinės kultūros lauką, šiuo atveju tam panaudojant šalutinį įėjimą, neturėtų būti interpretuojama kaip sistemos liberalumo ar sprendimus dėl tokių asmenų įdarbinimo priėmusiųjų drąsaus nesisteminio veikimo požymis. Dėl tokios interpretacijos mitiniais herojais jau yra paversti buvę ilgamečiai Kauno Politechnikos instituto rektorius Kazimieras Baršauskas, Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius ar netgi sovietinio Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis, nes neva sovietmečiu nevengė į jų vadovaujamas institucijas priimti asmenų su politiškai nepatogia praeitimi. Neatrodo, kad jie čia kuo nors labai rizikavo, priešingai, gerai žinojo, kad jų netikėtos malonės sulaukę asmenys su biografijos dėmėmis bus patys lojaliausi sistemai bendrai ir jiems asmeniškai darbuotojai, stropiai vykdys jiems pavestas darbines užduotis ir tai darydami laikysis privalomų ideologinės drausmės taisyklių. Taigi tokių žmonių įtraukimą į oficialios kultūros lauką derėtų traktuoti ne kaip sistemos įtrūkį, jos silpnumo ženklą, o veikiau kaip sovietizacijos sėkmės istorijas, kai į „visuomenei naudingą darbą“ įtraukiami ir tie, kurie iš pradžių jai mėgino priešgyniauti ar tiesiog buvo atmesti kaip pavojingas užkratas.
Vertingas aptariamos monografijos subproduktas yra tyrimo eigoje sudaryta ir kaip tyrimo įrankis naudota anotuota bibliografinė 1940–1990 m. Lietuvoje išleistų grožinės literatūros vertimų rodyklė, Excel lentelės formatu laisvai prieinama internete. Kiekybiniai vertimų leidybos sovietmečiu duomenys yra apibendrinti ir knygoje pateikiamose lentelėse. Atidžiam skaitytojui rodyklės duomenys ir bendra leidybos statistika byloja apie daug ką, tačiau pirmiausia apnuogina kultūrinius nuostolius, kuriuos Lietuva patyrė per penkis okupacijų dešimtmečius. Pasirodo, kad per 46 sovietų valdymo metus buvo išleisti tik kiek daugiau nei 2000 pavadinimų verstinių užsienio autorių knygų, t. y. vidutiniškai tik po 47 knygas per metus. Be to, maždaug ketvirtadalį šio skaičiaus sudarė socialistinio bloko (ne tik Europoje, bet ir Azijoje) šalių literatūros vertimai. Atsižvelgiant į tai, kad didesnę dalį šio skurdaus vertimų rinkinio sudarė Vakarų Europos, JAV ir Skandinavijos šalių autorių klasikiniais laikytų kūrinių paveldas, ypač dideliu praradimu galima laikyti per pusę amžiaus įvykusį atotrūkį nuo sinchroniškai vykusių Vakarų literatūros pasaulio procesų. Knygoje apibendrintų duomenų neradau, tačiau ir atidžiau patyrinėjus bibliografinę rodyklę, darosi akivaizdu, kad joje labiausiai trūksta XX a. antrosios pusės Vakarų literatūros naujienų, o sovietmečiu išleistų jos vertimų sąrašas yra labai selektyvus.
Galima daryti prielaidą, kad lygiagrečiai su kitais monografijoje aptartais sovietinio vertimų lauko efektais pats užsienio verstinės literatūros deficitas, išliekant stipriai Vakarų civilizacijos traukai, paradoksaliu būdu didino prisirišimą prie sovietinio Vakarų literatūros kanono, kuriam apibūdinti knygoje taikliai panaudota emocinio kanono sąvoka. Mat uolesnis skaitytojas sovietinėje Lietuvoje galėjo perskaityti praktiškai viską, kas buvo išleidžiama, o geresniais laikytus vertimus net po kelis kartus. Dėl tokių sovietinių laikų skaitymo įpročių, ne tik dėl menkai reflektuotos anuometinės vertimų kultūros bendrai, atsisveikinimas su kolonijinio viešpatavimo įspaudais šioje plotmėje (tebe)vyksta itin lėtai. Norisi atsargiai tikėtis, kad recenzuojamas tyrimas bent kažkiek prisidės prie tempo padidinimo.
Pabaigai turiu prisiduoti, kad dvilypis jausmas lydėjo skaitant, o vėliau ir rašant apie knygą, kurioje pats esi dažniausiai cituojamas autorius. Viena vertus, džiaugiesi sau žmogus, kad tavo kažkada publikuotas tyrimas pastūmėjo ir kitas/kitus domėtis panašia tematika, ieškoti atsakymų į tavo iškeltus, bet taip ir neatsakytus klausimus, diskutuoti su kai kuriomis išvadomis. Kita vertus, kartais tas dažnas savo pavardės matymas truputį ima gluminti, pradedi jaustis lyg eitum kokiu veidrodžių nukabinėtu koridoriumi ir būtum priverstas žiūrėti į savo atspindį. Tų akistatų su veidrodžiu tikrai galėjo būti mažiau, nes mano knyga apie sovietinę cenzūra tikrai nėra nei fundamentalus, nei kažkuo labai išskirtinis tyrimas. Apie sovietinę užsienio grožinės literatūros vertimų politiką ir praktiką per pastarąjį dešimtmetį tikrai parašytos kelios puikios studijos, kurios, žinoma, minimos ir aprašomoje monografijoje, tačiau dažnesnė diskusija su jomis, o ne su kažkokiu vertimo studijų outsideriu būtų labiau praturtinusi tekstą ir padariusi jį labiau aktualų tarptautinei akademinei bendrijai. Tai, ko gero, ir būtų pats didžiausias priekaištas šios visais kitais atžvilgiais naudingos, mokslingos, tačiau kartu ir pagavios knygos sudarytojoms bei autoriams.
