Tą karštą 1958 m. vasarą, kai Juozas Bulavas dėl nepateisinto partijos pasitikėjimo ir pridarytų „grubių politinių ir ideologinių klaidų“ buvo nušalintas nuo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigų, Jonas Kubilius jau buvo apsigynęs daktaro disertaciją ir užsitarnavęs kylančios tiksliųjų mokslų žvaigždės reputaciją, dirbo Fizikos-matematikos instituto direktoriaus pavaduotoju ir turėjo 11 metų partinį stažą1. Vis dėlto tikimybė, kad būtent jis gali užimti atsilaisvinusią rektoriaus kėdę, iš pirmo žvilgsnio atrodė(o) niekingai maža. Visai pagrįsta būtų manyti, kad pagrindinei sudėtingos sovietinės respublikos aukštojo mokslo įstaigai, juolab po ją gerokai supurčiusių 1956–1958 m. įvykių, turėjo būti ieškoma vyresnio, ideologiškai labiau pasikausčiusio ir didesnę nomenklatūrinio darbo patirtį turėjusio asmens. Kas gi galėjo paskatinti LKP CK ganėtinai rizikingam sprendimui – skirti į rektorius komplikuotos biografijos ir per daug neišbandytą, nors ir labai talentingą bei perspektyvų mokslininką? Ar partinė valdžia buvo patenkinta pirmaisiais pasitikėjimo kreditą gavusio jauno rektoriaus žingsniais?
PASIRINKIMO MĮSLĖ
Pasauliniu mastu toks atvejis, kad vos 37 metų jaunuolis užimtų rektoriaus pareigas, buvo beveik neregėtas dalykas. Tačiau sovietinei nomenklatūrinių postų dalijimo sistemai vėlyvojo stalinizmo ir „atlydžio“ laikotarpiu anaiptol nebuvo neįprasta iškelti į vadovaujančias pozicijas partinės valdžios pasitikėjimą įgijusius jaunus kadrus. Pavyzdžiui, pora metų vėliau Vilniaus pedagoginio instituto rektoriumi buvo paskirtas vos trimis metais už Kubilių vyresnis Vytautas Uogintas, prieš tai spėjęs pabūti LKP CK kultūros, mokslo ir mokyklų skyriaus vedėju, o 1959 m. įsteigtai LSSR Aukštojo ir specialaus vidurinio mokymo ministerijai vadovauti buvo patikėta buvusiam VU partorgui Vytautui Kuzminskiui.
Žymiai didesne kliūtimi tokioms atsakingoms pareigoms užimti teoriškai galėjo būti Kubiliaus šeimos socialinis-politinis portretas, puikiai žinomas sprendimus priimantiems LKP CK vadams. Vienintelis dokumentas, pridėtas prie LKP CK biuro posėdžio, kuriame patvirtintas naujasis rektorius (1958 m. birželio 30 d.), medžiagos yra 1952 m. spalį rašyta Kubiliaus autobiografija. Joje gana plačiai aprašytas šeimos likimas: tėvai iki okupacijos turėjo 37 ha ūkį su mediniu malūnu ir naudojo samdomą darbo jėgą (taigi pagal sovietinius standartus buvo buožės), brolis Juozas 1948 m. buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerio už ryšius su partizanais, o motina ir brolis Antanas 1951 m. rudenį buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą. Brolis Bronius tų pačių metų gruodį „už kai kurių faktų iš savo autobiografijos nepranešimą“ buvo išmestas ne vien iš komjaunimo, bet ir iš ketvirto VU medicinos kurso, paskutiniame kurse buvusiam broliui Vytautui gi Fizikos-matematikos fakultetą baigti leista, jis dėl tų pačių priežasčių išmestas tik iš komjaunimo2. Tuo tarpu mūsų herojui šeimos narių „kaltės“ netrukdė sėkmingai siekti akademinės karjeros: 1948 m. rudenį, dar nesibaigus brolio Juozo teismui, gavęs Stalino vardo stipendiją, jis išvažiavo į aspirantūrą Leningrado universitete, o po trejų metų iš jos grįžęs (kaip tik tuo metu, kai motina su kitu broliu sėdėjo į rytus vykstančiame ešelone) be jokių kliūčių įsidarbino ne tik VU, bet ir LSSR Mokslų akademijos Fizikos-matematikos institute.
Nežinia, už ką tiksliai Jonas gavo išrišimą nuo šeimos „nuodėmių“, tačiau faktas yra tai, kad aukščiausia partinė valdžia jam neturėjo jokių priekaištų už 1946–1947 m. pavestų komjaunuoliškų užduočių atlikimą – tais metais jis ne tik sėkmingai vadovavo Darbininkų ir valstiečių parengiamiesiems kursams prie VU, bet ir priklausė LKJS Vilniaus miesto komitetui. Aktyvi visuomeninė veikla ankstesniais metais kaip pliusas pabrėžiama ir Kubiliaus partinėje asmens byloje esančiose charakteristikose, kurios parengtos paskyrimo į rektorius procedūros metu: viena – kažkurio LKP CK sekretoriaus (greičiausiai Vlado Niunkos), kita – Mokslų akademijos prezidento Juozo Matulio3. Spekuliuoti apie tai, ar būta dar kokios papildomos kainos, kurią teko susimokėti už galimybę daryti akademinę karjerą, be specialaus papildomo tyrimo, nesinorėtų.
Patikimų duomenų apie tai, kas ir kodėl pasiūlė Kubilių į rektoriaus pareigas, nėra. Pasak labiau publicistinės nei mokslinės Kubiliaus biografijos autoriaus Viliaus Stakėno, gandai, kad svarstoma jo kandidatūra į rektoriaus postą, Kubilių pasiekė dar 1958 m. pradžioje, tačiau LKP CK sekretoriai Niunka ir Sniečkus su juo susitiko tik prieš pat biuro posėdį4. Tą pačią dieną, kai LKP CK biure buvo patvirtinta Kubiliaus kandidatūra, t. y. birželio 30 d., buvo surengtas VU partinės organizacijos susirinkimas, į kurio dienotvarkę buvo įrašytas tik vienas klausimas – keliomis dienomis anksčiau priimto LKP CK biuro nutarimo „Dėl VVU rektoriaus Bulavo“ aptarimas. Į susirinkimą atvykęs LKP CK sekretorius Niunka daug kalbėjo apie buvusio rektoriaus atleidimo motyvus, tačiau buvo lakoniškas apie ką tik paskirtąjį: „Dėl naujo rektoriaus buvo daug tartasi ir mes sustojome ties drg. Kubiliaus kandidatūra. Tai dar jaunas, tačiau gabus mokslininkas ir geras komunistas“5. Galima tik spėti, kad pagrindinis Kubiliaus kandidatūros stūmėjas buvo Mokslų akademijos prezidentas Matulis, kuris ne tik gerai žinojo kandidato intelektualinį potencialą ir jam trukdančias biografijos dėmes, bet ir buvo aktyviai įsitraukęs į prieš tai vykusias politines kovas akademiniame lauke.
APIE POLITINĮ KONTEKSTĄ
Norint geriau suprasti tokio pasirinkimo priežastis, reikėtų prisiminti bendresnį kontekstą, kuriame tuo metu buvo atsidūręs VU ir jame veikiantys asmenys. Rektorių kaita 1958 m. vasarą buvo tam tikras kulminacinis momentas prieš porą metų prasidėjusioje dramoje, kurioje sprendėsi „atlydžio“ ribų sovietų Lietuvos kultūros ir mokslo pasaulyje klausimas. Nuo 1956 m. vasaros keletas šio lauko autoritetų, padrąsinti iš Maskvos padvelkusių destalinizacijos vėjų, pabandė kvestionuoti per pirmąjį okupacijos dešimtmetį įsitvirtinusią dogmatiškai stalinistinę Lietuvos istorijos ir literatūrinio palikimo interpretavimo schemą. Vengrijos revoliucijos fone didesnį pagreitį įgijusi kova už sovietų Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų destalinizaciją greitai įgavo tarpasmeninės ir netgi iš dalies tarpinstitucinės priešpriešos pobūdį. Vienoje barikadų pusėje atsidūrė paradigminiai asmenys, su kuriais buvo siejama stalininė Lietuvos istorijos ir literatūrologijos reinterpretacija – Lietuvos istorijos instituto direktorius Juozas Žiugžda ir Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas su juos palaikančiu MA prezidentu Matuliu, kitoje – su universitetu susiję veikėjai: dar iki 1940 m. su Sniečkumi konfliktavęs rektorius Bulavas, prorektorius Eugenijus Meškauskas, tuo metu, universitete jau nebedėstęs, tačiau savo mokinių ratelį Lietuvių literatūros katedroje palikęs Vincas Mykolaitis-Putinas. Istorikas Aurimas Švedas būtent Bulavą vadina pagrindiniu 1956 m. gruodį MA visuotinėje sesijoje kilusio „maišto“ prieš Žiugždą iniciatoriumi, o Putinas buvo vienintelis balsavęs prieš Žiugždos kandidatūrą toliau vadovauti Istorijos institutui6.
Nepaisant viešos kritikos, Žiugžda ir Korsakas su LKP CK ir MA vadovų parama išsaugojo savo institucines pozicijas. Šis faktas dogmatiškai nusiteikusių stalinistinės formacijos komunistų VU partinėje organizacijoje buvo išgirstas kaip signalas kilti į kovą prieš pagrindinę revizionizmo irštvą universitete – Putino mokinių neva užvaldytą Lietuvių literatūros katedrą. Nesigilinant į visas šio 1957 m. rudenį pradėto puolimo peripetijas, dera pažymėti, kad jo fone atsiskleidė LKP viršūnę gerokai išgąsdinę dalykai – dalies universiteto humanitarų nonkonformistinis elgesys ir bravūriškas universiteto vadovų nenoras elgtis pagal nustatytas žaidimo taisykles, taip siekiant atsikovoti bent šiek tiek akademinės autonomijos nuo politinio diktato iš Lenino prospekto. Respublikos partinės valdžios kantrybės taurė persipildė tada, kai Istorijos-filologijos fakulteto mokslinės tarybos nariai 1958 m. pavasarį išdrįso nepaisyti VU partinės organizacijos rekomendacijų ir, viena vertus, patvirtino puolimo taikinyje atsidūrusios Aurelijos Rabačiauskaitės kandidatūrą dėstytojos pareigoms Lietuvių literatūros katedroje, kita vertus, nubalsavo prieš partinės aktyvistės Liudvikos Slavomiros Lisenkaitės kandidatūrą. Susipriešinimas su VU partine organizacija vėliau bus įvardyta ir kaip didžiausia Bulavo „nuodėmė“. Praėjus kiek daugiau nei metams po rektoriaus nušalinimo, VU partorgas Jonas Bielinis, suvaidinęs bene svarbiausią vaidmenį Lietuvių literatūros katedros byloje, taip apibūdino didžiausią Bulavo veiklos žalą: „Bulavas svarbiausiais kadrų auklėjimo ir atrankos klausimais visai nesitardavo su partine organizacija ir nesiskaitė su jos nuomone. Įvairiais būdais jis palaikydavo ir net globodavo griežtai partinės organizacijos kritikuojamus nacionalistiškai nusiteikusius kai kuriuos universiteto darbuotojus. Tuo būdu jis priešpastatė save partinei organizacijai ir pasidarė nacionalistiškai nusiteikusių elementų vėliava“7.
Taigi iš esmės galima teigti, kad spręsdama Bulavo nušalinimo ir naujo rektoriaus parinkimo klausimus vietos partinė valdžia skubėjo gesinti gaisrą, kuris galėjo įsiliepsnoti iš universitete besiformuojančio intelektualinės opozicijos židinio su iškelta tautinio komunizmo vėliava. Panašų gaisrą Latvijoje jau buvo sukėlusi tautinių komunistų grupė su Eduardu Berklavu priešakyje, kuriam užgesinti 1959 m. prireikė žymiai rimtesnių sanacijos priemonių. Sovietų Lietuvos vadovams reikėjo žmogaus, kuris priimtų jos nustatytas griežtas taisykles, ir, visų pirma, išvalytų universitetą nuo pavojų sistemai keliančių žmonių. Matyt tikėtasi, kad tokiam uždaviniui geriau tiks ne kas nors iš pasižymėjusių ideologinio darbo veteranų, o didesnio politinio ir kultūrinio kapitalo dar stokojantis (todėl fronduoti prieš valdžią nedrįsiantis) mokslininkas, turintis didelių akademinių ambicijų, bet kartu ir jas realizuoti trukdančių ryškių dėmių savo biografijoje, todėl būsiantis lengviau manipuliuojamas. Kitaip tariant, priimdamas sprendimą užimti rektoriaus pareigas, Kubilius susaistė savo akademinę karjerą su įsipareigojimu įrodyti ištikimybę partijai ir jos nustatytoms žaidimo taisyklėms. Jei jis būtų likęs Fizikos-matematikos institute, vargu ar būtų sulaukęs kokių nors ypatingų kliūčių savo mokslinei veiklai, bet užimant rektoriaus postą ant kortos buvo pastatyta gerokai daugiau – atsivėrė žymiai platesnės akademinės karjeros perspektyvos, kita vertus – bet kokia politinė klaida jau reikštų ir akademinės karjeros komplikacijas ar netgi pabaigą.
PIRMIEJI ŽINGSNIAI
Arčiau susipažinus su pirmaisiais naujojo rektoriaus sprendimais, tenka konstatuoti, kad jis visiškai pateisino LKP vadovybės į jį dėtas viltis. Dar 1958 m. rugsėjo 12 d., kai VU partinei organizacijai Kubilius pristatė universiteto uždavinius naujiems mokslo metams, rektoriaus pranešimą komentavęs būsimas mokslinio komunizmo ir ateizmo šulas Irmija Zaksas pažymėjo: „Su pasitenkinimu reikia konstatuoti, jog dabar, pradėjus rektoriauti drg. Kubiliui, padėtis iš esmės pasikeitė – nustatyti dalykiniai ryšiai tarp partinės organizacijos ir rektorato. O tai be abejo turės lemiamos reikšmės, gerinant kadrų ruošimą Universitete“8. Skirtingai nei jo pirmtakas, naujasis rektorius iš tikrųjų vykdė visas VU partinės organizacijos rekomendacijas kadrų klausimais. Pirmiausia iš vadovaujančių pozicijų buvo išstumti buvę Bulavo bendrininkai: Meškauskas mokymo reikalų prorektoriaus pareigas perdavė iš Maskvos grįžusiam Visuomeninių mokslų akademijos prie SSKP CK absolventui, Lisenkaitės vyrui Stanislovui Lazutkai, revizionizmą propagavęs Bulavo mokinys Kęstutis Domaševičius partinės organizacijos reikalavimu buvo atleistas iš Teisės mokslų fakulteto dekano pareigų. Rektorius nedrįso ignoruoti ir 1959 m. vasarį priimto VU partinio biuro nutarimo „Apie rimtas klaidas paruošiant Universiteto jaunųjų literatų kūrybos almanachą Kūryba“, kurio šeštas punktas rekomendavo rektoratui imtis priemonių Lietuvių literatūros katedros kolektyvui sustiprinti ir katedros darbuotojų ideologiniam-teoriniam lygiui pakelti9. Viena po kitos iš universiteto buvo išguitos visos Putino ratelio narės: 1959 m. – Meilė Lukšienė, Aurelija Rabačiauskaitė ir Stasė Litvinaitė, o 1961 m. – Vanda Zaborskaitė ir Irena Kostkevičiūtė. Pačiai katedrai vadovauti atėjo buvęs LKP CK ir Partijos istorijos instituto darbuotojas Jonas Zinkus. Pasak vienos iš šio valymo aukų, Kubilius privačiai neva vadinęs visa tai susidorojimu, bet sakęs, kad „stoti prieš visą universiteto partinę organizaciją“
jis negalėjęs10.
Kad daugiau nebebūtų tokių šposų, koks 1958 m. nutiko su Rabačiauskaitės ir Lisenkaitės konkursu, rektorius pasistengė itin rūpestingai performuoti fakultetų mokslinių tarybų sudėtį. Pasak Kubiliaus, pagrindinis šio darbo tikslas – pasiekti, kad tarybos daugiau „neatsisuktų prieš mus“ (suprask – komunistus), todėl pagrindinis jų atnaujinimo principas – bet kokia kaina pasiekti, kad komunistai jose sudarytų daugumą11. Jaunasis rektorius buvo nusiteikęs nesitaikstyti ir su taisykles laužančiais VU absolventais, kurie, aišku, kenkė jo reputacijai valdžios akyse. Po 1959 m. pavasarį garsiai nuskambėjusio incidento, kai dauguma VU lituanistų atsisakė vykti į paskyrimo vietas – dirbti pedagoginio darbo provincijoje, – Kubilius partiniam biurui aiškino, jog tai „pirmas toks įvykis, kad grupėje tokiu dideliu skaičiumi būtų nesutinkama su paskyrimu, keliama tiek daug pretenzijų“, todėl siūlė „per įstaigų vadovus pasiekti, kad visi specialistai, neišvykę į paskyrimo vietas ir įsidarbinę Vilniuje, būtų atleisti“. Priemonių, anot jo, reikia imtis ir dėl to, kad šį klausimą kėlė Tiesa, išspausdinusi feljetoną „Tuščiažiedžiai“12.
Taigi Kubilius pavyzdingai atliko jam partinės valdžios patikėtą vaidmenį paskutiniame VU sovietizavimo spektaklio veiksme, per kurį buvo negailestingai sutrypti „atlydžio“ dirvoje mėginę prasikalti universiteto autonomijos daigai. Jeigu būtų kitaip, rektorius kažin ar dar 1959 m. būtų tapęs LKP CK nariu ir gavęs nusipelniusio mokslo veikėjo statusą; ir tikrai dar po dešimtmečio nebūtų gavęs socialistinio darbo didvyrio ir Lenino ordino kavalieriaus vardo. Pakanka paminėti, kad tuo metu tokį vardą sovietų Lietuvoje be Kubiliaus turėjo tik du mokslo ir kultūros veikėjai – LSSR Rašytojų sąjungos pirmininkas Eduardas Mieželaitis ir Kubilių rektoriaus pareigoms galimai rekomendavęs MA prezidentas Matulis. 1961 m. vasarą LKP CK biuro patvirtinta ir antrojo CK sekretoriaus Boriso Šarkovo pasirašyta ir į Maskvą išsiųsta Kubiliaus charakteristika irgi spinduliuoja visišką partinės valdžios pasitenkinimą prieš tris metus priimtu savo sprendimu: „Kaip rektorius ir komunistas savo kasdieniame darbe nuolat palaiko glaudų ryšį su partine organizacija, be svyravimų vykdo principingą, partinę liniją visose universiteto valdymo srityse“13.
POST SCRIPTUM
Kita vertus, įgyti vardai, užsitarnautas partinės valdžios pasitikėjimas, moksliniai pasiekimai vėliau Kubiliui užaugino politinius raumenis ir padėjo išplėsti vidinio manevro laisvę nustatytų žaidimo taisyklių rėmuose. Tai pasidarė ypač akivaizdu po Sniečkaus mirties, kai pirmojo LKP CK sekretoriaus postą užėmė Petras Griškevičius, kuris eidamas LKP Vilniaus miesto komiteto sekretoriaus pareigas buvo Kubiliaus kaimynas nomenklatūrinių užmiesčio vasaros vilų rajone Valakampiuose. Kitaip nei Sniečkus, naujasis LKP CK pirmasis sekretorius visiškai pasitikėjo kultūros ir mokslo nomenklatūros gebėjimu savarankiškai tvarkytis jiems patikėtose srityse.
Vadovaujančių kadrų stabilumas buvo bene svarbiausia politinio elito vertybė sovietmečiu, ypač vėlyvuoju. Tai turbūt ir buvo pagrindinė 33 metus trukusios Kubiliaus rektorystės ilgaamžiškumo priežastis. Dar vienas faktorius, padėjęs taip ilgai išbūti rektoriaus kėdėje, matyt, buvo susijęs su Kubiliaus gebėjimu gerai jausti konjunktūras visuose universiteto veiklai svarbiuose poliuose. Visų pirma, kaip matėme, jis greitai perkando svarbiausias politinės sistemos nustatytas žaidimo taisykles ir stengėsi jų nuosekliai laikytis. Jo laikais rektoratas ne tik niekada nekvestionavo partinės organizacijos balso, bet ir netoleravo jokio, net menkiausio universiteto dėstytojų įsitraukimo į nesistemines ar juolab antisistemines veiklas. Antra, norėdamas išlaikyti susikrautą akademinį kapitalą ir toliau jį auginti, jis tikrai siekė, kad mokslas universitete atitiktų bent vidutinio lygio standartus, todėl visą dėmesį sutelkė ten, kur rezultatų buvo galima pasiekti, t. y. į tiksliuosius ir gamtos mokslus. Trečia, Kubilius neblogai jautė visuomenės nuotaikas, todėl stengėsi VU apsaugoti nuo pernelyg didelės rusifikacijos ir pabrėžti jo tautiškumą. Tam buvo naudojami akivaizdžiai antilenkiškų VU istorijos naratyvų kūrimas, flirtas su žymiais išeivijos mokslininkais (Algirdo Juliaus Greimo, Algirdo Avižienio, Marijos Gimbutienės paskaitos VU), lituanistinių vasaros kursų išeiviams organizavimas.
O svarbiausia, kad Jonas Kubilius gerai žinojo, jog visi trys aukščiau paminėti poliai gali tarpusavyje derėti, ir mokėjo jais balansuoti. Jautė, kad dalinė atodaira į visuomenės lūkesčius nekvestionuoja politinės sistemos taisyklių, nes ir pati sistema tuo metu jau toleravo politiškai nepavojingo tautiškumo raišką. Lygiai taip pat jautė, kad VU akademinio prestižo kėlimas, mėginimas jį pakylėti kiek aukščiau Maskvos užbrėžto imperijos pakraščio universiteto lygio, 400 metų jubiliejaus proga teigiant jo kaip seniausio SSRS universiteto statusą, kelia ir vietos administracinio elito svorį, todėl bus jo palaikytas.
1 Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto konferencijoje „Jono Kubiliaus universitetas (1958–1991)“ 2021 m. spalio 1 d., pagrindu.
2 Jono Kubiliaus autobiografija, 1952-10-01, in: Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. 1771, ap. 191, b. 544, l. 8–11.
3 LYA, f. 1771, ap. 274, b. 975, l. 48–52.
4 Vilius Stakėnas, Lietuviški metai: Profesoriaus Jono Kubiliaus gyvenimo trajektorija, Vilnius: Margi raštai, 2001, p. 205–206.
5 VU partinės organizacijos susirinkimo protokolas, 1958-06-30, in: LYA, f. 7017, ap. 2, b. 77, l. 154.
6 Aurimas Švedas, Matricos nelaisvėje: Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985), Vilnius: Aidai, 2009, p. 107–109.
7 VU partinės organizacijos susirinkimo protokolas, 1959-09-16, in: LYA, f. 7017, ap. 2, b. 91, l. 12–13.
8 VU partinės organizacijos susirinkimo protokolas, 1958-09-12, in: LYA, f. 7017, ap. 2, b. 64, l. 163.
9 VU partinio biuro posėdžio protokolas, 1959-02-11, in: LYA, f. 7017, ap. 2, b. 88, l. 267.
10 Irena Kostkevičiūtė, „Putinas ir Lietuvių literatūros katedra“, in: Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940–2000, sudarė Giedrius Viliūnas, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002, p. 121.
11 VU partinio biuro posėdžio protokolas, 1959-03-04, in: LYA, f. 7017, ap. 2, b. 88, l. 283.
12 VU partinio biuro posėdžio protokolas, 1959-04-01, in: LYA, f. 7017, ap. 2, b. 89, l. 57.
13 Jono Kubiliaus partinė charakteristika, 1961-07-07, in: LYA, f. 1771, ap. 274, b. 975, l. 68.
