Asta Skujytė. Karalienės sugrįžimas (NŽ-A nr. 8)

Jeigu kas sumanytų surengti žinomiausios istorinės damos Lietuvoje rinkimus, neabejoju, kad pirmąją vietą be didelės konkurencijos užimtų Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė. Antroji vieta galbūt tektų pastarosios anytai Bonai Sforcai, šakute praskynusiai kelią itališkam renesansui Lietuvoje. Galbūt kažkas paminėtų Vytauto Didžiojo žmoną Oną arba legendinę kunigaikštienę Birutę. Tačiau vargu ar kam į galvą ateitų jauniausioji iš keturių (!) Žygimanto Augusto seserų, Kotryna Jogailaitė (1526–1583), kuri, būdama jau vėlyvo vedybinio amžiaus (36 metų), ištekėjo už Suomijos kunigaikščio, vėliau Švedijos karaliaus Jono III Vazos. Būtent ši asmenybė ir atsiduria Ilonos Skujaitės debiutinio istorinio romano Karo nuotaka centre.

Kotrynos Jogailaitės gyvenimas, kaip rodo istoriniai šaltiniai ir istorikų tyrimai, nepaisant ją supusios karališkos prabangos, buvo nykokas: Bona Sforca savo penkiems vaikams buvo davusi aiškiai suprasti, kas jos favoritai (vyriausioji dukra Izabelė ir sūnus Žygimantas Augustas), o kam teks jos dėmesio trupiniai. Romane Kotryna vaizduojama aiškiai suvokianti savo vaidmenį – ji privalo būti „paklusni dukra ir pareiginga karalaitė“: „Juk esu paskutinis jų vaikas. Ir nusivylimas, kad gimė dar viena nelaukta duktė“ (p. 9). Rūmuose ji jaučiasi tarsi ne kilminga moteris, o „apmūsijęs ir niekam nereikalingas rūmų baldas, paslaugiai riogsantis prie sienos“ (p. 14). Ji stebi, kaip Bona Sforca demonstratyviai palieka tuščius Vavelio rūmus nepritardama Žygimanto Augusto santuokai su Barbora Radvilaite ir, žinoma, kartu su motina ir seserimis turi vykti į tuo metu provincialią Varšuvą. Čia ištekinama Sofija, o po Barboros mirties senoji karalienė susikrauna „viską iki paskutinio šaukštelio“ (p. 49) ir išdarda atgal į gimtąją Italiją. Žinoma, be Kotrynos ir Onos, kurios, atkakusios į Vilniaus valdovų rūmus, tampa priklausomos nuo savo brolio ir jo politinių ambicijų. Kai vedybinis gyvenimas Kotrynos ateities planuose jau beveik nebešmėžuoja, išmuša ir jos valanda: stiprėjančios maskolių kunigaikštystės didysis kunigaikštis Ivanas IV Rūstusis išreiškia norą, kad Kotryna taptų jo žmona, dėl ko princesei telieka tik melstis šv. Kazimierui. Galbūt maldos (nors labiau tikėtina – LDK Seimo patarimai) lėmė, kad Žygimantas Augustas šios sąjungos nepalaimino, o vedybų horizonte atsiradęs naujasis kandidatas – Suomijos kunigaikštis Jonas, – nepaisant Švedijos karaliaus Eriko XIV prieštaravimų, tapo Kotrynos išrinktuoju. Deja, romane jaunavedžiai netrunka patirti, ką reiškia Eriko pyktis („Švedijos karaliaus pasiuntiniai mums pranešė, kad kunigaikštis Jonas už akių nuteistas mirties bausme kaip valstybės išdavikas“, p. 204), tačiau po visų apsupčių, kalinimų, nepriteklių, pirmagimės Izabelės mirties ir ne kartą kilusio pavojaus jų gyvybėms, Jonas III Vaza tapo Švedijos karaliumi, o Kotryna – karaliene.

Iki šios knygos pasirodymo net neįsivaizdavau, kad Švedija ir Lietuva istoriškai gali būti susijusi kažkuo daugiau nei IX a. Apuolės piliakalnio apgultis, XVIII a. vykęs Šiaurės karas ir, be abejo, XXI a. emigrantai. Romanas Karo nuotaka aktualizuoja Kotryną Jogailaitę kaip svarbų istorinį asmenį, įrodžiusį, kad šios dvi šalys gali ne tik konfliktuoti, bet ir gyventi santarvėje (na, bent jau kurį laiką). Jeigu menininkus vis dar tebeįkvepianti Barbora Radvilaitė viso labo karaliavo tik 5 mėnesius, tai Kotryna Jogailaitė karaliene išbuvo net 14 metų (1569–1583)! Nors jos diplomatinis palikimas, politinė galia ir ambicijos, lyginant su Bonos Sforcos, buvo kuklios, tačiau Kotrynos asmenybė (Romos katalikė, gyvenimą nugyvenusi tarp protestantų; atkakli moteris, pasirinkusi kalėti kartu su savo vyru, nors galėjusi grįžti į savo tėvynę; senos giminės atstovė su įspūdingu kraičiu) masino XIX a. romantikų vaizduotę, o Kotrynos ir Jono santykiai tapo ne vieno paveikslo siužetu. Tai svarbus Lietuvos istorijos puslapis ir, kaip supratau iš lapkričio mėnesį Valdovų rūmuose vykusios šiai asmenybei skirtos tarptautinės konferencijos dalyvių, Kotrynos Jogailaitės „susigrąžinimo misija“ jau prasidėjo: yra kuriamas dokumentinis filmas, Lietuvą, Suomiją ir Švediją apjungiantys turistiniai maršrutai, ateityje numatyta keliaujanti tarptautinė paroda. Stebėdama, kaip virtualių ir fizinių knygynų topuose Karo nuotaka kyla į viršų, o bibliotekose laukiančiųjų pasiskolinti šią knygą eilės auga, suprantu, kad knyga, be abejonės, yra matoma ir skaitytojų ratas plečiasi. Tačiau kaip grožinės literatūros kūrinys Karo nuotaka turi didelių trūkumų, kuriuos ir pabandysiu per daug neišsiplėsdama apžvelgti.

Pradėsiu nuo romano personažų, kurie pasirodė vienmačiai, stokojantys gelmės ir ne visada nuoseklūs. Kūrinio protagonistė Kotryna Jogailaitė redukuojama iki nuolat minimų „stirnos akių“, o jos emocinė raiška suvaržoma iki rankų grąžymo, nuolatinio Dievo minėjimo ir visų (įskaitant savęs pačios) gailėjimosi bei vadinimo „vargšeliais“. Užvertusi paskutinį puslapį likau su įspūdžiu, kad šitiek išbandymų patyrusi moteris viduje taip ir nepasikeitė, nors ir bandyta sukurti tokį įspūdį (pavyzdžiui: „Kaip gyvatės išsineria iš senos odos tapdamos dar gražesnės, kaip katės turi devynis gyvenimus ir, regis, net užmuštos sugeba vėl atsistoti ant kojų, taip ir aš kartu su savo vyru kunigaikščiu Jonu perplaukiau šaltą ir piktą Baltijos jūrą tam, kad aukštai iškėlusi galvą pasitikčiau Dievo man skirtą likimą. / Privalau būti stipri“, p. 188), kuris, deja, liko daugiau deklaratyvus nei realizuotas. Nepaisant to, kad Kotryna ilgą laiką gyveno „tėvų, seserų ir brolio šešėlyje“ (p. 190), nesitiki, kad ji galėjo būti tokia neapsakomai naivi ir siauros pasaulėžiūros (o būtent tokios įspūdį ji sukuria tekste) – juk karalaitės buvo lavinamos, ji galėjo šviestis ir savarankiškai, skaityti, mąstyti, gvildenti pačias įvairiausias temas (kaip, pavyzdžiui, architektūrą, kuri, anot istorikų, domino tiek karalienę, tiek Joną III). Romano autorė bando Kotryną pateikti kaip ketinančią sekti savo motinos pėdomis („Išmoksiu į akis garsiai aimanuoti ir verkti, kad visi manęs gailėtų, o už akių – tyliai atrišti kapšą pinigų ir papirkti pikčiausius savo priešus, kaip sunkiausiomis akimirkomis darydavo mano motina karalienė Bona, juokdamasi, kad valdžia – tai tik gudrus žaidimas“, p. 191), tačiau manipuliacijomis ji taip ir neužsiima, o tik iš užkulisių stebi politinį teatrą. Visos trauminės patirtys taip pat nepalieka jokio gilesnio rando, o finalinėje scenoje, ką tik pajutusi slegiantį karūnos svorį, naujoji monarchė gražiai bėga paviršiais: „Skambant iškilmingoms giesmėms prieš akis prabėga visas mano gyvenimas: nerūpestinga vaikystė Krokuvoje, ilgesio kupina jaunystė Varšuvoje, lyg iš dangaus nukritusi santuoka Vilniuje ir nelengvi metai čia, vyro gimtinėje, suteikę man daug kančių, bet ir neapsakomą džiaugsmą tapti motina“ (p. 276). Galbūt aš išlepinta Peterio Morgano serialo Karūna ir ten vaizduojamų sudėtingų personažų bei jų santykių, bet monarchija tikrai nėra pasivaikščiojimas po pievelę. Tuo labiau – XVI a.

Tas pats pasakytina ir apie kitus knygos veikėjus, kurie tiesiog yra idėjos, reziumuotinos dviem trim žodžiais: Jonas III Vaza – karštakošis jaunuolis, Erikas XIV – išprotėjęs sadistas, Ona – nusivylusi senmergė, Bona Sforca – šaltakraujė matrona. Galbūt netikėtai pačiai sau, bet dažniausiai šypseną išprovokavo… Ivano Rūsčiojo personažas, kuris taip pat vaizduojamas kaip nepasotinamas sadistas, tačiau kartu tiek jo pavaldiniai, tiek jis pats toks komiškas, tarsi caras iš seno animacinio filmo Lydekai paliepus, man panorėjus.

Ypač apmaudu dėl Žygimanto Augusto personažo, kuris Kotrynos gyvenime suvaidino itin svarbų vaidmenį, tačiau romane jis tiesiog arogantiškas paniurėlis ir puošeiva. Nėra gilinamasi į jo ir trijų jaunesnių seserų šaltų santykių priežastis, nors, anot minėtoje konferencijoje pasisakiusių tyrėjų, į jas iracionaliai buvo nukreiptas pyktis, kurį Žygimantas Augustas jautė savo motinai. Kitaip negu prarasta proga sukurti gilų ir psichologizuotą jaunojo valdovo portretą šito nepavadinsi.

Kalbant apie siužetą, jau teko matyti, kad Karo nuotaka lyginama su George’o R. R. Martino Ledo ir ugnies giesmės knygų serija. Šis palyginimas, mano galva, atsirado tik dėl to, kad tarp Eriko XIV, Jono III Vazos, Žygimanto Augusto ir Ivano IV Rūsčiojo išties vyko „sostų karai“. Tiesa, kaip ir Martino kuriamame epe, taip ir šiame romane fokusas keičiasi ir įvykiai vaizduojami iš kelių veikėjų perspektyvų, tačiau personažams stingant gelmės ir individualumo, šokčiojimas tarp vardų, vietų ir datų sudaro tik paviršinės teksto dinamikos įspūdį. Panašu, kad nebuvo apsispręsta ir kuriuo asmeniu pasakoti pasakojimą, nes kartais net tame pačiame poskyryje kalbama tai trečiu, tai pirmu asmeniu.

Karo nuotakoje šlubuoja ir romano meilės linija. Iki vedybų su kunigaikščiu Jonu princesę Kotryną mergino jai į tėvus tikęs Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, vėliau – Austrijos erchercogas Ferdinandas Habsburgas, kuris, pasirodo, buvo slapta vedęs. Jono, jau atvykusio į Vilnių, Kotryna nenorėjo matyti, tačiau jiems susitikus puotoje viskas pasisuka 180 laipsnių: „Nesuprantu, kaip tos ledo spalvos akys gali šitaip svilinti? / Į mane dar niekas taip nežiūrėjo“ (p. 148). Vestuvėms artėjant, būsimoji nuotaka jau svarsto, „Ką reiškia miegoti vienoje lovoje su vyru“ (p. 158), nors kartu ir primena sau, kad neįsivaizduoja, „kas dedasi jo galvoje ir širdyje“ (ibid.). Ironiška, kad Jono ir jo ikivedybinės partnerės Karinos Hansdoter pažinties istorija, tilpusi viename puslapyje, ir vėlesnės judviejų scenos paliko daug ryškesnį, gyvesnį ir intymesnį įspūdį negu tos, kuriose jis bendrauja su savo žmona. Nors būtent su pastarąja jis dalijosi žiede įrašyta romantiška sentencija „Nemo nisi mors“.

„Autorės žodyje“ rašoma, kad ji stengėsi nenutolti nuo istorinių šaltinių, „bet buvo akivaizdu, kad norint sukurti romaną vien sausų faktų neužteks, be to, istoriniai šaltiniai lyg tyčia „nutildavo“ pačiose įdomiausiose vietose“ (p. 283). Jeigu kitiems rašytojams tokia „faktų tyla“ atrištų rankas įvykių ir asmenybių interpretacijai, Karo nuotakos autorę tai tarsi suvaržo, ji itin nedrąsiai spekuliuoja, kaip į situacijas patekę jos kuriamos istorijos personažai galėjo elgtis, mąstyti, jausti, kalbėti, todėl tekstas netenka emocinio krūvio. Galbūt dėl šios priežasties ne vienoje romano vietoje tiesiog nukrypstama į perdėtai detalius aplinkos ar daiktų aprašymus, kurie dėl savo sausumo primena istorinius šaltinius, pavyzdžiui: „skyrė man milžinišką kraitį – beveik 21 tūkstančio talerių vertės! / Tris dienas Žygimanto Augusto karališkieji raštininkai, sekretoriai, teisininkai, auksakaliai, prabuotojai, siuvinėtojai ir Suomijos kunigaikščio pavaldiniai sudarinėjo tikslų mano kraičio aprašą. […] jie susvėrė ir visus iki vieno suskaičiavo papuošalus […]. Tarp jų – deimantus, safyrus, rubinus ant visų septyniolikos antkaklių. Tribriaunį deimantą, 16 800 talerių vertės perlą ir dvylika pakabučių: aukso kryžių, medalionų (trikampių ir keturkampių) apkaišytų brangakmeniais, perlais ir deimantinėmis plokštelėmis“ (p. 155). Dar net neįpusėjęs romanas savo rašymo stiliumi man priminė Heather Morris Aušvico tatuiruotoją, kuris irgi įkvėptas tikros istorijos ir asmenybių, (neintencionaliai) buvo parašytas tarsi meninio filmo scenarijus. Karo nuotaka sukuria dokumentinio filmo su vaidybiniais intarpais įspūdį, todėl su knygos personažais sunku užmegzti empatija grįstą ryšį.

Nors knyga yra gana solidžios apimties – beveik 300 puslapių, tačiau ne vienoje pasakojimo vietoje stabtelėjau sutrikusi dėl patiriamo déjà vu – atrodė, kad tai, ką skaitau, kartojasi, pavyzdžiui: „Vis dar negaliu patikėti, kad ten, savo išsiilgtoje gimtinėje, Italijoje, ji buvo klastingai nunuodyta tarnų, jos testamentas – suklastotas, o visi turtai – pavogti. […] karalienė Bona iki šiol nėra garbingai katalikiškai palaidota, kad po mirties jos išpjauti viduriai buvo sumesti į prastus, pirmus po ranka pasitaikiusius suskilusius indus, o kūnas paguldytas į paprasčiausią pušinį karstą be jokio kryžiaus ženklo“ (p. 94); o štai kiek toliau persakoma beveik tas pats: „Kaskart prisiminus motinos mirtį mane apima siaubas. […] Man taip baisu, kad būdama apnuodyta ji turbūt dar ilgas valandas kankinosi merdėdama skausmuose, toli nuo artimųjų, apsupta ją piktdžiugiškai stebinčių priešų […]. Italijoje jos niekas nei apverkė, nei garbingai palaidojo. Mums pranešta, kad jos paprastas medinis karstas tebėra numestas kažkur bažnyčios zakristijoje, o tie bedieviai, neverti Bažnyčios tarnų vardo, kartais jį atidaro tiesiog pramogos dėlei norėdami su bendrais pažiopsoti į karalienės kūną“ (p. 131). Išbraukus ne vieną tokį besikartojantį pasažą (ir nuolat kartojamus titulus, net kalbant apie savo šeimos narius ar sutuoktinius), knygos apimtis neabejotinai būtų sumažėjusi ir, sakyčiau, tai būtų buvę į naudą.

Apmaudu, kad šiame romane palikta ir faktinių klaidų: Erikas XIV mirė ne 1557 m., o 1572 m., Jonas III Vaza gimė ne 1535 m., o 1537 m. Antraplanių veikėjų gretose taip pat ne kartą suklysta: karaliaus Gustavo I antroji žmona Margareta Leijonhufvud gimė ne 1514 m., o 1516 m., o jo trečioji žmona – Katarina Stenbock mirė ne 1631 m., o 1621 m., Žygimantas Senasis pasaulį išvydo ne 1466 m., o 1467 m. Kai tiek neapdairių klaidų palikta pirmuosiuose puslapiuose pateikiamuose genealoginiuose medžiuose, kyla klausimas, kiek patikimos kitos tekste minimos datos.

Ilonos Skujaitės Karo nuotaka įstringa žanrų limbe – kaip grožinės literatūros kūriniui pristinga kūrybinės drąsos, kaip mokslinei studijai – koncentruotumo ir atidesnio žvilgsnio į istorinę medžiagą. Jeigu autorė būtų apsisprendusi rašyti mokslo populiarinimo knygą, neabejoju, kad ir ši recenzija būtų buvusi kitokia. Na, o dabar belieka laukti, kol kas nors, įkvėptas(-a) Kotrynos Jogailaitės gyvenimo vingių, vėl ryšis nerti į XVI a. gelmes ir pateikti savąją pasakojimo apie Lietuvoje pamirštąją Švedijos karalienę versiją.