Kotryna Zylė, MYLIMI KAULAI: Romanas, Vilnius: Aukso žuvys, 2024, 189 p., 2000 egz. Dailininkas Bernardas Burba
Kotryna Zylė gerai žinoma kaip knygų vaikams ir paaugliams autorė: iki šiol pasirodė Milžinas Mažylis (2014), Didžioji būtybių knyga (2016, 2020, 2023), Sukeistas (2019), Mažas kaip vabalėlis (2020), Siela sumuštinių dėžutėje (2021), Geriausia diena (su Inga Dagile, 2022), tačiau, kaip neretai nutinka su vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjais, užsinorima jėgas išmėginti ir „kitoje svorio kategorijoje“, tad pirmasis Zylės romanas suaugusiems Mylimi kaulai (2024) nėra jokia išimtis, o veikiau tik patvirtina šias nusistovėjusias migracijos tendencijas.
Romano protagonistė Ona gimsta ir užauga viename iš Pašilų (arba Pašilaičių) daugiabučių. Motinai mirus gimdant, Oną užaugina tėvas – troleibusų vairuotojas, savo dėmesiu ir meile atstojęs mergaitei abu gimdytojus. Laiptinėje gyvena geriausias Onos draugas Lukas su motina Regina, tad vaikai daug laiko praleidžia kartu. Jų draugystės pamatas – platoniška meilė („Myliu Luką, neįmanoma nemylėti ir jis mane myli, bet nesikalbam apie tai, svajojam abu apie jaunuosius, tariamės, kokie galėtų būt, kokie bus, tik kol kas esam save vienas kitam paskolinę“, p. 19) ir sielų giminystė. Atrodytų, Mylimi kaulai – tai dar vienas bildungsroman lietuvių literatūros padangėje, tačiau Zylė nusprendžia iš karto žongliruoti keliais kamuoliukais ir ši knyga nesileidžia būti įspausta į jokį konkretų žanrą, o tarsi švediškas stalas siūlo visko po truputį – meilės, detektyvų, kriminalų, distopijos, maginio realizmo, bet, svarbiausia, mitologijos, arba, cituojant pačią autorę, senojo pasaulio.
Mylimi kaulai yra dar vienas, tik gerokai labiau išplėtotas Zylės eksperimentas, steigiantis pasaulį dviejų – senojo žemdirbiškojo ir šiuolaikinio urbanistinio – sankirtoje. Iki šiol mitologinis pasaulėvaizdis šios autorės kūryboje funkcionavo kaip inkliuzas, bandant įsivaizduoti, kur šiais laikais gyventų lietuvių mitologinės būtybės (Didžioji būtybių knyga), koks būtų žmonių santykis su jomis (Sukeistas), arba kaip tradicinių mitologinių sakmių siužetai atrodytų, jei naratyvus fiksuotumėme XXI a. (Siela sumuštinių dėžutėje), tačiau naujausiame jos romane šis pasaulių koegzistavimas pakeliamas kubu ir skaitytojas perkeliamas į paralelinį Vilnių: Mylimuose kauluose aprašomi daugiabučiai yra tarsi daugiaaukščiai kaimai (p. 74), butuose gyvena ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvuliai bei galvijai („Šeškų penkiaaukštyje nemažai šeimininkų tebelaiko po karvę, keliuose butuose yra avių“, p. 38). Gyvulių ganymu užsiima speciali institucija, vadinama Piemenėlių namais – tai pamestinukai, prižiūrimi Kerdžiaus, globojami šeimininkės ir auklytės. Nepaisant jų nelengvos dalios, Ona ir kiti daugiabučių vaikai mato juos kaip laimės kūdikius: „Mokosi tik kelis mėnesius metuose, žiemą, visą kitą laiką po apylinkių pievas gano kaimyninių daugiabučių karves ir avis. […] Ir man nieks nerūpėtų, jei vietoj matematikos lygčių galėčiau šildytis kojas karvių blynuose“ (p. 20–21).
Namų rūsiuose įrengtos pirtys, kur priimami gimdymai, maudosi gyventojai ir… laumės, o namo (ir rajono) ašis yra Motė – visas tradicijas, gydymo būdus išmananti moteris, tarsi Vilendorfo Venera, „panaši į duonos kepalą, nesuprasi, kur po lengvu drabužiu baigiasi minkštos pritvinkusios krūtys, kur prasideda pilvas. […] Krūtys amžinai, be pabaigos pilnos pieno, mažiukai vis čiulpia pripuolę pirty, užuodę“ (p. 16). Tokioje aplinkoje organiškai tarpsta senosios lietuviškos tradicijos, ant kurių ir laikosi Zylės konstruojamas romano pasaulis, pavyzdžiui: apsaugai nuo perkūnijos Piemenėlių namuose pakasami margučių lukštai ir maisto likučiai (p. 52) – XIX a. tokį paprotį užfiksavo Kostas Stiklius Liepalotų k. (Šakių r.); aprašomoje Kupolės šventėje (p. 79) merginos ruošiasi mesti vainikus ant šakos, kad spėtų savo vedybinę ateitį – Mažojoje Lietuvoje XIX a. tokį paprotį užrašė Vilius Kalvaitis, etc.
Romane nestinga ir dainuojamojo folkloro parafrazių: skyrelyje „Piršliai“ vestuvinės dainos apie žirgelio ištryptas rūteles virsta siužeto dalimi: „Gėlyne įsirėžęs aplamdytas automobilis, rimtai įvažiavęs, išlaužęs rūtų kerą, kurį pasisodinau liepta kaimynių […], moteriškės griežtai prisakė užimt tą vietą daržely, kokia merga be rūtų. Tai dabar jos išlaužtos, mašina įsigurinusi nosimi, numeriai krūme“ (p. 25). Kitoje scenoje, mieste kilus neramumams dėl troleibusų ginkluotų užgrobimų, lietuvių liaudies karo dainose žirgelius šeriantys ir balnojantys berneliai atsiduria automobilių stovėjimo aikštelėse, kur „atsinešę kibirus plauna automobilius, keičiasi padangas, krapštosi atidarę kapotus, sužiūri viską, kam neprisiruošdavo, atidėliodavo, dabar jau laikas“ (p. 120–121).
Būtina pasakyti, kad žemdirbiškojo, kaimiškojo Vilniaus vaizdinys nėra Zylės fantazijos vaisius, o veikiau meniškai apžaistas sostinės istorijos etapas: kaip liudija projekto „Pokario Vilnius“ pasakojimai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui į Vilniuje naujai statomus daugiabučių rajonus žmonės keldavosi ir šeimomis, ir kaimais. Štai 1947 m. gimusi Irina B. pasakojo: „Karoliniškių kaime mes gyvenom. Mes tryse [trys šeimos], mano tėvai, ir gyveno kaimynė Alberta su šeima. Aš ten užaugau, tėvams reikėjo padėt, ferma buvo šalia. Prie bokšto [televizijos bokšto Karoliniškėse] čia, kur yra tokia kavinė, tai ten buvo anksčiau ferma. Čia nieko nebuvo, jokio namo nebuvo. Laukai buvo, visi pasėti, ir viskas. Mes čia vietiniai. Mes niekur [nesikraustėm], čia gimėm, ir čia viskas [buvo]. Aš mažytė buvau ir tėvams reikėjo padėti. Ir daržas, ir mokykla, ir ferma“ („Pokario Vilnius“ (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), https://pokariovilnius.llti.lt/).
Kitų žmonių pasakojimuose išnyra sodai ir daržai („Atrodo, lyg tai miestas, o tada ten žmonės gyveno kaip kaime. […] Ir turėjom lysvių: auginom svogūnus savo ir net kopūstus“, Barbara O., g. 1960 m.), prausimasis pirtyse, besidriekiantys laukai už Antakalnio mikrorajono, etc. Atsirėmimas į istorinę praeitį romano pasaulėkūros procese neabejotinai lėmė, kad Zylės sukurtas knygos pasaulis yra logiškas ir nuoseklus, nenukreipiantis dėmesio nuo svarbiausių įvykių ir teminių linijų.
Kaip ir galima suprasti iš knygos pavadinimo, meilė (ir, sakyčiau, visos jos formos) yra viena iš dviejų pagrindinių knygos ašių. Knygoje vaizduojamo pasaulio santvarka, nepaisant Motės svarbos, yra patriarchalinė. Tai pasaulis, kuriame gyvos tiek senosios piršlybų ir vestuvių tradicijos, tiek požiūris į vyro ir moters santykius. Onos gyvenimas sukasi apie keturis vyrus: tėvą, Luką, Miką ir Adomą. Tėvo Ona netenka būdama 21 metų, o bandydama išsivaduoti iš sutartų vedybų, susiduria su pareigūnu, albinosu Miku. Čia Zylė įtrupina distopijos gabalėlių, nes Miką Ona… išlošia loterijoje („O dabar… pristatome jums… pagrindinį mėnesio prizą… pirmąkart loterijų istorijoje… […] pagrindinis šimtas penkiasdešimt šeštojo žaidimo prizas – žmogus!“, p. 53). Miko draugas Adomas – vedęs, tačiau tarp jo ir Onos kyla keista įtampa, kuri jaunai moteriai ima reikštis paausiuose dygstančių daigelių pavidalu („keista vieta augti, bet man taip visad nutinka iš didelio susijaudinimo, sakytum atsakymas išlenda lauk tiesiai pro kaukolę“, p. 33). Tarsi Kōbō Abe Kengūros sąsiuvinio protagonistas su ant kojų dygstančiais ridikais, Ona ir jos paausiuose dygstančios žolelės byloja apie nevaržomą moteriškumą ir kūnišką poreikį, ribojamą nusistovėjusių normų. Kaip ji reziumuoja knygos pabaigoje: „Nieks nepasotina mano alkio, nieks negali, nei kaulai, nei svetimas mylimasis, kad ir kaip pats alkanas manęs. Apsisiaučiu ir einu lauk, prie laužo, einu uost vyrų“ (p. 169).
Luko personažas atveria dar vieną šio romano matmenį. Jo meilė nepaiso lyties, o jam priskiriamos galios priartina jį prie krikščioniškosios mitologijos ir jos asmenybių (romane jis sinonimiškai vadinamas Šventuoju): jo galia gydyti ligonius, gebėjimas vandenį paversti vynu, ir jį adoruojantys sekėjai suponuoja jo ir Jėzaus paraleles, tačiau gyvenimo istorija panaši į jo bendravardžio, Šv. evangelisto Luko – gydytojo, porą metų su šv. Paulium kalėjusio Cezarėjoje. Romane Lukas taip pat suimamas, ir, galima sakyti, taip pat dėl „dvasinių praktikų“ („suimtas, pasirodo, stebėtas dėl keistų susibūrimų, nepadorių mokymų ir grybų, džiovintų, taškuotų ir ne, […] sumaišiusių protus prie jų pripratusiems žmonėms“, p. 135).
Antroji svarbi šio romano ašis – tai mirtis ir gedulas. Onos gyvenimą ženklina netektys, ir tai, kaip Zylė aprašo mylimo žmogaus netektį, fizinį vakuumą, manyčiau, yra viena iš stipriausių šio romano vietų: „Tikra kvailystė, namuose atsirado tokia galybė nebereikalingų daiktų, visi jie ne mano, buvo mūsų, bet išties – jo vieno, ir tie daiktai dabar rėkia, bliauna skirtingais balsais, veda mane iš proto, prašo pastumti juos taip, kaip jam patiko“ (p. 152). Onos gedulas ir artumas mirčiai tampa jos obsesija, lemiančia, kad į svetainės sekciją nugula ne vieneri griaučiai. Jautriai aprašomas ir Onos bei jos vyro Miko susitikimas per Vėlines: „Ona, Onyt, dar pasako, neverk taip, pakreipia galvą lėtai, aš nušiurpstu, sunku man, sako, vėl užsikniaubiu ant stalo, tiesdama rankas, gaudydama, sučiumpu tik šlapią rankogalį, ir tas prapuola“ (p. 158), – ilgas gedulas tradicinėje bendruomenėje buvo matomas kaip nukrypimas nuo normos, pavojingas ne tik individui, bet ir bendruomenei, todėl neretai pasitelkiant pasakojimus apie susapnuotą, nuo ašarų permirkusį velionį, jo gedintys artimieji buvo bandomi atvesti į protą.
Kotryna Zylė su Mylimais kaulais groja išsyk keliais registrais, o romano temų (kurių čia grybštelėjau tik dalį) karuselė turi nemenką potencialą užsupti net ir labiausiai užsigrūdinusius skaitytojus. Tačiau su kiekvienu istorijos posūkiu, tarsi kaleidoskopo stikleliai, net sunkiai susiejami dalykai sukrenta į savo vietas, prieš akis išskleisdami paralelinės realybės peizažą.
