Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Juozapas Blažiūnas, Kinematografas, kino kronikos ir kitos istorijos Lietuvoje iki 1915, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2022, 452 p., 400 egz.
Dizainerė Jurga Januškevičiūtė-Tėvelienė

Reikia pasidžiaugti, kad balti Lietuvos kino istorijos puslapiai kasmet vis plačiau užpildomi juodomis raidėmis. Pernai pasirodė Natalijos Arlauskaitės ir Linos Kaminskaitės sudaryta straipsnių rinktinė Fokuse: moterys Lietuvos kine (2021; plačiau žr. NŽ-A, 2021, Nr. 7), skirta mažai nagrinėtai moterų Lietuvos kino industrijoje temai. Tuo tarpu šiemet knygų lentynas išvydo restauratoriaus, menotyrininko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktoriaus Juozapo Blažiūno knyga Kinematografas, kino kronikos ir kitos istorijos Lietuvoje iki 1915 (2022). Dvi solidžios knygos apie kiną Lietuvoje per dvejus metus – proga švęsti ir džiaugtis.

Ankstyvojo kino Lietuvoje istorija kol kas buvo mažai pažinta. Kiek informacijos apie pirmuosius Vilniaus kino teatrus buvo galima rasti Sonatos Žalneravičiūtės knygoje Vilniaus iliuzionai (2016), skyrelis ankstyvajam kinui skirtas istoriko Juozapo Paškausko daktaro disertacijoje Laisvalaikio kultūra didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir provincijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje (2017), bet pagrindinė knyga šiuo klausimu visuomet buvo ir liko dar prie Brežnevo pradėta rašyti, per kelis dešimtmečius ne kartą koreguota, perrašyta ir prie skirtingų laikmečių ideologinių sąlygų taikyta režisieriaus, kino tyrėjo Vytauto Mikalausko „biblija“ Kinas Lietuvoje: Nuo atrakciono iki nacionalinio kino meno (1999).

Monumentalus Mikalausko veikalas užima svarbią ir garbingą vietą Lietuvos kino istorijos tyrimų lauke, tačiau jis toli gražu nėra be trūkumų, o pagrindinis – autoriaus santykis su šaltiniais. Daugelis Mikalausko knygoje pateiktų teiginių nepagrįsti jokiomis nuorodomis į istorinius šaltinius (t. y. nežinome iš kur jis gavo informaciją), o net kai šaltiniai nurodyti, pasekus autoriaus nuorodomis dažnai paaiškėja, kad jos veda į neegzistuojančius straipsnius ir publikacijas (šaltiniai nurodyti klaidingai), arba minimi šaltiniai buvo neteisingai perskaityti (kalbama apie tai, kas šaltiniuose nerašoma). Tokiu būdu svarbios knygos autorius dažnam ateities tyrėjui pakišo ir kiaulę, mat jo išsakyti teiginiai tiražuojami kitų autorių publikacijose, dažnai nepastebint, kad šie teiginiai yra niekuo nepagrįsti (šios recenzijos autorius irgi gali stoti į tokių pasimovėlių gretas).

Blažiūnas savo knygoje su kaupu ištaiso Mikalausko klaidas. Jis atliko tikrai heraklišką darbą ieškodamas, identifikuodamas ir nurodydamas šimtus įvairiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios periodikoje išsimaišiusių lietuvių, lenkų, rusų kalba parašytų straipsnių, kronikų žinučių, pranešimų ir reklamų, liudijančių apie kino egzistenciją Lietuvoje. Nebuvus sistemingo su kino istorija susijusių dokumentų saugojimo, neišlikus daugeliui tuo metu kurtų ir rodytų filmų, išmirus gyviems liudininkams, būtent mažu šriftu spausdintos kronikų žinutės, reklamos, reti poleminiai straipsniai tampa pagrindine šaltinių baze, kuria remiantis galima rekonstruoti laikmečio kino gyvenimo vaizdinį. Tai pasakytina tiek apie prieškarinį, tiek apie nepriklausomos Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918–1940) laikotarpį. Blažiūno atlikta šaltinių paieška, be abejo, pareikalavo šimtų darbo valandų, žvitrių akių ir geležinės kantrybės. Jau vien dėl šaltinių gausos knyga taps puikia pagalbine priemone visiems tyrėjams, kurie ateityje imsis šios temos. Išsamus ir smulkus knygos turinys (užimantis net 8 p.) leidžia nesunkiai rasti informaciją ir bus itin patogus kraštotyrininkams – mat veik pusę jo užima įvairių miestų ir miestelių bei juose stovėjusių kino teatrų pavadinimai.

Vis dėlto iki autoriaus išsikelto tikslo – parašyti knygą, po kurios jau nebereikėtų plačiau grįžti prie šios temos („Lėtai ir skrupulingai, kad neliktų neaiškumo bei neatsakytų klausimų ateityje, nereikėtų plačiau prie šios temos sugrįžti, čia rašoma apie pirmuosius kinematografus – toks istorinis kino teatrų pavadinimas – ir pirmąsias kino kronikas Lietuvoje iki 1915 m. Taip pat pasakojamos kitos istorijos, kurios vienaip ar kitaip papildo tekstą“, p. 6) – dar labai toli. Veikiausiai kažkur pusiaukelėje tai suprato ir pats autorius, mat knygos pabaigoje, vietoj išvadų (!) randame vos du sakinius: „Tai štai kokie liūdni reikalai. // Laukite tęsinio“ (p. 404).

Atrodo, kad pradėjus nuo daug jėgų pareikalavusios šaltinių paieškos, autoriui vėliau pritrūko laiko, kantrybės ar žinių kažką rimtesnio su tais šaltiniais nuveikti, išskyrus „žirklių ir klijų“ metodu suklijuoti juos į rišlų tekstą pagal tematines grupes: „Surinkau daug literatūros, šaltinių bei vaizdų ir iš lėto, dėliojant po sakinį atsirado šis tekstas“ (p. 7). Veikiausiai nepameluosiu, kad daugiau nei pusę dėstymo dalies sudaro šaltinių citatos, dar kiek ir knygą būtų galima kategorizuoti kaip šaltinių publikaciją. Neretai pagrindinė knygos tema – kinas – tuose šaltiniuose ir paskęsta. Pavyzdžiui, Biržų kino teatrui knygoje skirti 3 puslapiai: be kelių autoriaus žodžių, tai – vientisa citata, iš kurios tesužinome tik tiek, kad 1912 m. kino teatras Biržuose buvo, visas likęs tekstas – tai knygos pavadinime minimos „kitos istorijos“. Nors nematau nieko blogo iškelti šaltinius į pirmą planą, konstruoti pasakojimą per juos, vis dėlto norėtųsi matyti tvirtesnę juos valdančio demiurgo, auto­riaus, ranką. Dabar šaltiniai kritiškai neanalizuojami ir nevertinami, juose rastos informacijos dažnai nė nebandoma apibendrinti.

Galbūt idėjų kaip kažką prasmingesnio nuveikti su surinktais šaltiniais autorius būtų galėjęs pasisemti iš šį laikotarpį apimančių užsienio kino tyrimų. Deja, kaip knygoje nėra išvadų, taip nėra ir rimtesnio įvado, galinčio plačiau atverti duris į autoriaus kūrybinę virtuvę. Nors autorius gausybe naujų faktų papildo Lietuvos kino istoriją, pataiso Mikalausko knygoje buvusias klaidas, aktualiai atsiliepia į šio laikotarpio kino tyrimų problematiką Lietuvoje, bet pats tuo nesigiria, slepiasi, dialogo su kitų autorių darbais neveda. Skaitytojui nesusidaro pilnesnis vaizdas: kokie šaltiniai liko nepanaudoti? Ar jų daug? Kaip yra su archyviniais temos šaltiniais – kelias pozicijas galime rasti šaltinių sąraše, bet ar buvo atliktas rimtesnis archyvinis tyrimas? Kiek tema nagrinėta užsienio autorių, juk knygų apie kiną carinėje Rusijoje yra?

Nors iš pateikto literatūros sąrašo matyti, kad autorius yra kiek plačiau pasidomėjęs tiriama tema, visgi užklimpimas šaltiniuose neretai jam pakiša koją. Pavyzdžiui, nesuprantama, kodėl kalbant apie caro Nikolajaus II kino politiką ir santykį su kinu reikia remtis 1927 m. leista bolševikine propaganda (p. 209–210), kai naujų tyrimų šia tema netrūksta ir jie piešia gerokai kitokį vaizdinį. Pasitaikantys naivūs, su realybe prasilenkiantys teiginiai, pavyzdžiui: „Bet XX a. pradžioje visas kinas buvo tik dokumentinis“ (p. 16), lyg ir sufleruoja, kad būtų buvę sveika dar labiau pasigilinti į tematiką, pabrandinti veikalą. Kodėl knygoje neaptariamas vaidybinis kinas, tikrai buvęs XX a. pradžioje ir figūruojantis autoriaus cituojamuose šaltiniuose, tai pat būtų buvę įdomu sužinoti įvade.

Na, bet lig šiol į veikalą žiūrėjau pro savanaudiškus, visaip jį išnaudoti norinčio kino tyrėjo akinius, taikiau jam mokslinio darbo kriterijus. Vis dėlto reikia pastebėti, kad knyga išleista mokslo populiarinimo knygų serijoje „Vilniaus universitetas visiems“, skirtoje ne siaurų sričių specialistams, o tiesiog eiliniam smalsiam skaitytojui. Serijoje jau išleistos knygos apie propagandą, lietuvių skalikus, diabetą, knygų skaitymą, Kazį Pakštą, o dabar ir apie ankstyvąjį kiną. Tokiu atveju nebūtina iš autoriaus reikalauti mokslo darbui būdingesnio griežto įvado, galima kiek atlaidžiau žiūrėti į kritiško santykio su tiriama medžiaga trūkumą. Jeigu žvelgsime į knygą tiesiog (kino) istorija besidominčio praeivio žvilgsniu, tai dalis riebių knygos, kaip akademinio darbo, minusų taps džiuginančiais pliusais. Visų pirma tai pasakytina apie antrinę tyrimo žaliavą – kinematografinę knygos temą dažnai užgožiančias „kitas istorijas“. Dabar jos kaip tik bus lengvas atokvėpis nuo besikartojančių rutininių kino šaltinių, kadangi kad ir kaip žiūrėsi, prieškariu apie kiną spaudoje rašyta gan menkai, kino filmų kritikos tradicijos dar nebuvo. Tad dažniausiai apie kiną ir sužinota tik tada, kai jis atsidarydavo, užsidegdavo, kas nors jame susimušdavo, geresniu atveju – jei koks teatro mylėtojas, sveikos gyvensenos šalininkas ar visuomenės moralės saugotojas nuspręsdavo spaudoje išlieti susikaupusią ant kino teatrų tulžį. Kad ir kaip įdomu būtų pirmą kartą skaityti apie kokią supleškėjusią kino įstaigą, po kelių pasikartojančių panašaus pobūdžio pranešimų jie ima varginti, o štai istorija apie Vilniaus senamiestyje iš kažkur atsiradusią ir į Šv. Jonų bažnyčios bokštą įsikorusią beždžionėlę – tikra atgaiva.

Istorikus ir specialistus Juozapo Blažiūno knyga gali kiek nuvilti, tai nėra stipri mokslinė studija, bet ieškantiems tiesiog intelektualaus, originalaus, kinematografiško, Lietuvos istorijos temos laisvalaikio skaitinio – tai tikrai patrauklus pasirinkimas. Vis dėlto užvertus knygą nepaleidžia mintis, kad du skirtingus pasaulius buvo galima glaudžiau sujungti į vieną junginį. Dabar Blažiūno knygai apibūdinti visai tinka žodžiai, kuriais jis pats apibūdina ankstyvąsias kino kronikas: „Porą minučių rodomos kokio nors valdininko laidotuvės, iš karto toliau demonstruojamas gesinamas gaisras, vėliau vaizdai iš Kinijos, tada karinis paradas Maskvoje ir t. t.“ (p. 16); „Su kronikomis taip pat – peržiūrėjai, gavai informaciją ir pamiršai“ (p. 7). Ši knyga – savotiška prieškario laikų kunstkamera – ankstyvojo kino įdomybių rinkinys. O norėtųsi sulaukti šiuolaikinės masinės kino produkcijos, prie ekranų prikaustančios Netflix dokumentikos, kur nepaleisdama įtampos kamera smulkiai fiksuotų įvairių šiurpių nusikaltimų ir įvykių detales. Na, bet autorius pažadėjo tęsinį, o visi žinom, kad Netflixas tęsiniais dosnus. Lai dosni būna ir Lietuvos knygų rinka, lauksime!