Pasaulis, kuris priklauso vyrams – filmą tokiu pavadinimu kadaise planavo kurti Vytautas Žalakevičius, tačiau per kelis dešimtmečius scenarijaus taip ir nepavyko realizuoti (dalis filmo scenarijaus – novelė „Vyriškos mados“ – tapo Žalakevičiaus filmo Savaitgalis pragare (1988) pagrindu; scenarijus publikuotas: Vytautas Žalakevičius, „Aš nežinau…“, sudarytoja Rasa Paukštytė, Vilnius: Teatro ir kino rėmimo fondas, 1997, p. 129–194). Darbinis projekto pavadinimas nūnai net panaudojamas apibrėžti ištisai Lietuvos kino epochai – sovietų Lietuvos kinematografijai – tiesa, jau būtuoju laiku: „Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ (Juozas Budraitis, Margarita Matulytė, Mano kinas: Pasaulis, kuris priklausė vyrams, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015). Tokia transformacija, atrodo, sufleruoja, kad vyrų epocha Lietuvos kine pasibaigė, o tikrai aktyvioje šiandienos Lietuvos kino industrijoje bent jau galime tikėtis vienodų savirealizacijos galimybių, kurių nelems išankstinės nuostatos kino kūrėjų lyties atžvilgiu. Tačiau Natalijos Arlauskaitės ir Linos Kaminskaitės sudaryta straipsnių rinktinė Fokuse: moterys Lietuvos kine parodo, kad viskas toli gražu ne taip paprasta.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje – kai karjerą pradėjo pirmieji lietuvių kino profesionalai ir buvo sukurti vieni žymiausių, šiandien klasikiniais laikomi lietuvių filmai, – teiginys, kad kino pasaulis priklausė vyrams, išties galėjo skambėti įtikinamai. Per visą sovietmetį Lietuvoje moteris režisierė taip ir nerežisavo nė vieno pilno metro vaidybinio filmo. Šis istorinis vaizdinys netiesiogiai palaikomas ir šiandien: sinefiliškų knygų lietuvių kalba centre dažniausiai atsiduria režisieriaus, kaip visagalio kino visatą konstruojančio demiurgo, asmenybė, dažnai ignoruojant kitas kino srities profesijas. Moterys šiuose leidiniuose dažniausiai pasirodo tik kaip režisierių gyvenimo palydovės, mūzos ar, geriausiu atveju, jų filmų aktorės.
Retos išimtys, kaip neseniai pasirodžiusioje Rūtos Oginskaitės knygoje Žebriūnas: Nutylėjimai ir paradoksai (Vilnius: Tyto alba, 2020), – pasitaikęs trumpas intarpas apie Lietuvos kino studijos darbuotojų moterų – filmų montuotojų, tiksliau, montažo režisierių – svarbą Arūno Žebriūno filmų kūrimo procese, gali nustebinti nepasiruošusį skaitytoją. Vienintelis toks pasažas knygoje apie vyrą-režisierių-autorių iškrenta iš bendro konteksto, iššoka iš knygos puslapių lyg ksenomorfas (žr. filmų Svetimas (Alien) franšizę) iš vargšo astronauto krūtinės, antra vertus, kaip ir dera svetimkūniui, jis užvaldo fantaziją, mat meta siaurą šviesos spindulį į lig šiol nepažintą Lietuvos kino istorijos puslapį.
Į šiuos dar mažai tyrinėtus, nepastebėtus Lietuvos kino istorijos bei industrijos puslapius ir fokusuoja dėmesį rinktinės sudarytojos. Vien tik šis užsibrėžtas tikslas yra labai sveikintinas, reikalingas ir ilgai lauktas žingsnis (dar 2010 m. buvo išleistas Natalijos Arlauskaitės paruoštas Trumpas feministinės kino teorijos žinynas (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010). Džiugina ir tai, kad knyga puikiai atliepia pasaulines kino ir kinotyros tendencijas. Šiuolaikiniai kino istorikai ir tyrėjai siekia aktualizuoti nepelnytai kino istorijos paraštėse paliktas kino kūrėjas, tokias kaip vieną iš kinematografijos pionierių, pirmąja moterimi režisiere pasaulyje tituluojamą Alice Guy-Blaché (1873–1968). Prancūzė kinematografijos istoriografijoje buvo užgožta tokių režisierių kaip D. W. Griffithas, nors ji pirmoji panaudojo kai kurias kino technikas, vėliau priskirtas Griffithui. Tik per pastaruosius dvidešimt metų režisierės darbai pasiekė platesnę publiką, kartu kiek ryškiau įamžintas jos atminimas. 2020 m. su Guy-Blaché filmais pirmą kartą viešai galėjo susipažinti ir Vilniaus sinefilai (režisierės filmai rodyti specialiame ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ ir Europos šalių kino forumo „Scanorama“ rengtame seanse kino teatre „Skalvija“; tų pačių metų birželį režisierės filmai atidarė kino centro „Meno avilys“ ir partnerių organizuojamą nemokamų filmų peržiūrų ciklą „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu). Šios straipsnių rinktinės pasirodymą taip pat lydėjo specializuotos kino filmų programos, padedančios labiau įsiskaityti į tekstus ir įsižiūrėti į filmus. Džiugu, kad kinematografinė knyga koja kojon žengia su ekranu, gal kiek naiviai, bet tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad tai galėtų tapti gražia tradicija.
Bet vis dėlto derėtų pagaliau pereiti prie esmės – aptariamos knygos recenzijos. Knygą sudaro 10 į tris grupes suskirstytų straipsnių. Pirmoji, „Abipus ekrano: kūrėjos ir žiūrovės“, skirta ankstesniems ar vėlesniems kino istorijos procesams aprašyti ir apibrėžti, tuo tarpu likusios dvi orientuotos į kino filmus: antroji, „Filmai: zoom out“, atitolina objektyvą ir ieško tendencijų plačiuose filmų blokuose, trečioji, „Filmai: zoom in“, priartina kino kamerą ir giliau nagrinėja paskirus kino kūrinius.
Nors pirmoji straipsnių grupė labiau skirta istoriniams (ar istoriškai susiklosčiusiems) procesams, tačiau tradiciškam istoriniam-chronologiniam dėstymui joje nekeliaklupsčiaujama. Knygą atveria Kaminskaitės straipsnis „Kūrusi kino žvaigždyną: režisierė Regina Vosyliūtė“, skirtas antrosios režisierės Reginos Vosyliūtės darbui kine, jos profesijos svarbai sovietų Lietuvos kino industrijoje atskleisti. Iš esmės straipsnis plačiau praskleidžia užsklandą į recenzijos pradžioje minėtas Lietuvos kino istoriografijos „baltąsias dėmes“. Antrame, psichologės Jelenos Šalaj tekste analizuojami šiuolaikinėje Lietuvos kino industrijoje dirbančių moterų profesijos pasirinkimo ir savivokos klausimai. Trečiajame, istoriko Juozapo Paškausko straipsnyje „Ankstyvasis kinas: bilietas į modernų gyvenimą“ vėl grįžtama atgal į praeitį, klausiama, kokius lyčių vaidmenis Lietuvos kino teatrų lankytojoms(-ams) sufleravo XX a. pradžioje dar itin modernia medija buvęs kinas.
Nutolinto objektyvo „zoom out“ skyriuje Laima Kreivytė identifikuoja „moteriško“ ir „vyriško“ žvilgsnio skirtumus Lietuvos kinematografijoje, pradedant nuo sovietiniais ramentais paramstytos Marytės (rež. Vera Strojeva, 1947), iki visiškai šviežios Pilies (rež. Lina Lužytė, 2020). Aistė Račaitytė ir Mantė Valiūnaitė imasi bauginančio darbo – aiškinasi kaip ir ar kinta lyties stereotipizavimas šiuolaikiniame lietuvių komerciniame kine. Autorės padaro liūdną, tačiau visiškai nestebinančią išvadą, kad vis dar dominuoja patriarchalinė tvarka. Renata Šukaitytė tiria istorinę reprezentaciją ir vaizduotę šiuolaikiniuose lietuvių moterų režisierių dokumentiniuose filmuose. Gerda Paliušytė per videomenininkės Karlos Gruodis atvejį pažvelgia ir į platesnę – moterų kūrybos ankstyvajame Lietuvos videomene – temą.
Objektyvą pirmoji priartina Arlauskaitė nagrinėdama antrąją filmo Suaugusių žmonių žaidimai (rež. Ilja Rudas-Gercovskis, 1967) novelę „Žlugimas“. Autorė bando suprasti ir paaiškinti, kaip nutiko, kad šiandienos žiūrovai filmą neretai mato ne taip, kaip to tikėjosi autoriai, o žiūri į jį kaip į kažkiek queer tematikos melodramą. Tekstas apie kintantį žiūrovo santykį su kinu, kuris, neabejoju, ne vieną skaitytoją paskatins (pakartotinai) atrasti šį kino filmą. Narius Kairys analizuoja Šarūno Barto filmą Mūsų nedaug (1996) ir aiškinasi, kaip režisieriui būdinguose Kito(s) vaizdiniuose dalyvauja lyties matmuo. Knygą baigia Luko Brašiškio straipsnis, skirtas Emilijos Škarnulytės darbų porai Sirenomelia / No Place Rising (2015–2018); straipsnyje parodoma, kaip ekofeministinė poetika virsta ekofeministine politika.
Lietuvoje nėra daug kino tyrėjų, dauguma jų turi sau artimas temas, palaiko skirtingą teorinės/faktinės medžiagos santykį tekstuose, todėl nenuostabu, kad rinktinė gana spalvinga. Plati temų įvairovė, skirtingas pasinėrimo į feministines kino teorijas gylis. Gana margą knygos turinį pratarmėje pripažįsta ir sudarytojos: „Pradėdamos rengti šią knygą turėjome vilties sukurti bendrą tomo teorinį rėmą, kurio ašis – feministinė kino refleksija. Pabaigusios šį darbą matome, kad pavyko padaryti besiformuojančių svarstymų apie Lietuvos kino kūrėjas, moters reprezentacijas ir lyties vaizdinių tvarką žemėlapį. Vienos teritorijos teoriniu požiūriu prisodrintos labiau, kitos mažiau, bet konceptualūs riboženkliai matyti“ (p. 15).
Nesinori kabinėtis prie atskirų straipsnių detalių (tą visada galima daryti), tad žvelkime į visumą. Iš dalies smulkaus mastelio kino žemėlapis ir ribota knygos apimtis veda į vieną problemą – žemėlapis lieka nepilnas. Kai kurie kino regionai knygoje liko už borto, kai kitiems, atrodo, skirta neproporcingai daug vietos: nors knyga apima laikotarpį nuo XIX–XX a. sandūros iki šių dienų, tačiau joje visai nepaliestas tarpukaris, Antrojo pasaulinio karo kinematografiniai klausimai; nors žengiama už tradicinio studijinio kino į videomeno ribas, tačiau nėra nieko apie, pavyzdžiui, animaciją ir t. t.
Toks žemėlapio mastelis turi ir pliusų. Pirmiausia – tai dovana skaitytojui – temų įvairovė padeda išlaikyti dėmesį ir nepavargti. Rinktinės tekstai proporcingi vienas kitam, apylygiai savo svoriu, leidykla Lapas eilinį kartą akis džiugina puikiu, funkcionaliu knygos dizainu. Apskritai knyga lengvai ir maloniai skaitosi, tad ją galima rekomenduoti kiekvienam, net dėl kino aklai nepamišusiam, platesnio kultūrinio akiračio lietuvių skaitytojui. O tai yra tikrai didelis pagyrimas knygai, tarp kurios tekstų galime rasti tokių sunkiasvorių konstruktų kaip videomeno kūrėjos darbo analizė taikant Gilles’io Deleuze’o laiko kristalo sampratą. Aplodismentai knygos sudarytojoms, redaktorei, dizaineriui.
Antra, ir man atrodo tai žymiai svarbiau – tai dovana būsimai lietuvių kino tyrėjų kartai. Smulkaus mastelio knygos tekstai puikiai tinka iliustruoti, kaip atsispiriant nuo vienos, feministinių kino teorijų linijos, galima atlikti labai skirtingus tyrimus. Neabejoju, kad knyga puikiai pasitarnaus kaip pagalbinė metodinė medžiaga. O jos įkvėpti kino tyrėjai jau smulkins žemėlapių mastelį ir plačiau nušvies tas temas ir klausimus, kurie straipsnių rinkinyje paliesti tik probėgšmiais, ypač to reikia tam Lietuvos kino istorijos laikotarpiui, kuris vis dar prisimenamas tik kaip „Pasaulis, kuris priklausė vyrams“. To ir palinkėsiu.
