Prieš beveik keturis dešimtmečius, Lietuvai veržiantis iš sovietinio tautų lagerio, aiškiai pasijautė ir kitokios, pramoginės, „vakarietiškos“ literatūros troškulys. Pastarajai dažnai atstovaudavo nuotykių, fantastikos ir ypač detektyvo žanro kūriniai, gausiai spausdinti tokiuose žurnaluose kaip Rankas aukštyn! (1990–1997). Šio literatūrinio bado vietos kūrėjai ir vertėjai pasotinti nespėjo, tad rinką užpildė dažnai abejotinos kokybės tarpukario Lietuvoje spausdintų knygų perleidimai. Karaliumi tarp jų buvo, žinoma, kone visų šių literatūrinių žanrų Smetonos Lietuvoje pradininkas Justinas Pilyponis (1907–1947). Šiandien tokio bado tikrai nejusti, knygynai ir bibliotekos pilni naujų, vietiniu koloritu alsuojančių lietuviškų detektyvų ar trilerių. Visokie Vilniaus budeliai (Gina Viliūnė), enigmos (Sondra Rankelienė), kodai (Rytis Sabas), monetizuoti labirintai (Mantas Adomėnas) ir dar daugybė kitų – tik spėk skaityti! Šiomis sąlygomis Vilniaus muziejaus ir Lapo leidyklos sprendimas pirmą kartą lietuviškai išleisti 1933 m. Vilniaus laikraštyje Słowo lenkų kalba publikuotą ir Felicijos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytą Vilnietišką detektyvą (lenk. Wileńska powieść kryminalna) stebina – ar turi jis ką naujo pasiūlyti išlepintam šiandienos skaitytojui, o gal niekuo nesiskiria nuo prieš keturis dešimtmečius gausiai perleidinėtų kitų to paties laikotarpio detektyvų?
Dizainerė Aurelija Slapšytė
Nors „laikinąją“ Lietuvos sostinę Kauną ir „amžinąją“ Vilnių skyrė vos 100 kilometrų, tačiau atsivertus Vilnietišką detektyvą jau iš pirmų puslapių tampa aišku, kad tarpukariu kaip politikoje, taip ir detektyvuose Lietuva ir Lenkija stovėjo skirtingose barikadų pusėse. Jei pirmųjų lietuviškų detektyvų (tiksliau, romanų su detektyvo elementais) centre gausu fantastinių, hiperbolizuotų elementų (pavyzdžiui: kova dėl išradimo – žiūrono vandens gelmėms tyrinėti ir ten lobių ieškoti (Vytautas Pranas Bičiūnas, Paskendę milijonai, 1928), pasienyje po žeme įkurtas didžiausias Europoje pinigų padirbinėjimo fabrikas (Justinas Pilyponis, Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų, 1928), nelegalus povandeninis kazino Kaune (Justinas Pilyponis, Klubas nepatenkintų žmonomis, 1929) ir kt., tai Vilnietiškas detektyvas prasideda paprastai, šaltai ir realistiškai. 1933 m. gegužės 12 d. Bernardinų sode pagrobiamas kūdikis – Vilniaus vaivados duktė Agatka. Kas tai – politinis šantažas, paprastas siekis pasipelnyti? Kur dingo kūdikio auklė? Ar vietos komunistai tikrai turi kūdikį, o gal jie tik blefuoja? Visa tai turi išsiaiškinti slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis.
Jei to laikmečio lietuviški detektyvai kiek artimesni britiškiems, kai nusikaltimai įvykdomi neįtikėtinais ir sudėtingiausiais būdais, o juos aiškintis tenka kokiam egzotiškam užsieniečiui, tai Vilnietiškas detektyvas alsuoja amerikietiška „kietai virto“ (hardboiled) detektyvo dvasia, kuri teigia, kad tobuliausias nusikaltimas – staigiai duoti per galvą ir dėti į kojas. Skaitant Mańkowskio vidinius dialogus, prieš akis atrodo taip ir atsistoja dūmuose paskendęs, aktoriaus Humphrey Bogarto suvaidinto ciniško film noir detektyvo, veidas: „Žiūriu į vaivadą. Matau jo neseniai nuskustą smakrą, jo mėlynas akis, jauną, dailų, vyrišką veidą. Žiūriu ir nieko nesakau. Bet man tai yra persilaužimo momentas. Jeigu aš būčiau tiktai tarnas, būčiau iškart prašnekęs. Jeigu būčiau mėgėjas pasirodyti, būčiau sušukęs. Bet aš esu policininkas ir mano nervai – tai kovotojo, žmogaus, pasirengusio neišsiduoti nepaprasčiausiomis aplinkybėmis, nervai. Ir aš tyliu. Nes aš žinau. Nes aš buvau Kazio Leczyckio moksladraugis. Ir puikiai pažįstu jo rašyseną. Ir žinau, kad vokas, kurį vaivada laiko rankoje, neturi nieko bendra su Leczyckio raštu“ (p. 11–12).
Atitinkamai parinktos ir veiksmo vietos. Knygoje veik nerasime visiems gerai pažįstamų Vilniaus rūmų ar bažnyčių, veiksmas čia rutuliojasi mažuose aplinkiniuose baltarusiškuose kaimeliuose, priemiesčių fabrikuose, tamsiuose miesto rūsiuose, abejotinos reputacijos baruose, puslapiuose kone užuodžiamuose neturtingų darbininkų butuose: „Vėl tas nepakenčiamas skrudintų pupų kvapas, metų metais nevėdintų Vilniaus butų kvapas, sūris, skudurai, puvėsiai, klijai – visko yra toje smarvėje“ (p. 13). Tamsus tonas perkeliamas ir viso miesto įvertinimui, Vilnius čia – nedėkingas miestas, „miestas, kuris niekada nesugebėjo įvertinti nei savo materialinių, nei dvasinių vertybių, nei jam dirbančių žmonių“ (p. 108).
Kieto detektyvo apvalkalas lyg kiaušinio lukštas sudužtų, jei kūrinio autoriai nesugebėtų įtikinti skaitytojo, kad tyrimą atliekantis Mańkowskis yra kompetentingas jėgos struktūrų darbuotojas, o ne skubotas rašytojo fantazijos vaisius. Ir Mańkowskis įtikina. Akivaizdu, kad autoriai nemažai dėmesio skyrė detalėms, pradedant ginklų modeliais, baigiant rezonansinėmis vaikų grobimo ar telefoninių sukčių bylomis to meto pasaulyje. Dingusios Agatkos ir tiesos ieškančio Mańkowskio veiksmai atrodo visiškai logiški ir pagrįsti; atrodo, kad jis, o ne nematoma rašytojo ranka viską kontroliuoja, kad jis pats savo tyrimu nagrinėja priežasties-pasekmės ryšių grandinę, taip judindamas romano veiksmą.
Tenka konstatuoti, kad literatūrine kokybe Vilnietiškas detektyvas stovi visa galva aukščiau nei panašūs to meto lietuviški kūriniai. Mańkowskio tyrimas aprašytas talentingai, su subtilia doze ironijos, ką liudija, pavyzdžiui, ši tardymo ištrauka: „– Kodėl pasišalinote nuo vaiko? // Mergina mikčioja. // – Kodėl pasišalinote nuo vaiko? // Matau, kad mergina suvokia, jog tai ne šeimininkė klausia, o policija. Matau, kad mergina maždaug supranta, kas yra policija. // – Savo reikalo. // Vaivadienė staiga atsigręžia. Bet dabar aš įsakinėju. Iškalbingu gestu rodau vaivadienei, kad tylėtų“ (p. 8–9). Nėra ko stebėtis, juk Vilnietišką detektyvą rašė ne koks gimnazijos nebaigęs ir stikliuką per daug pamėgęs miškų urėdijos klerkas, o apsišvietę, aktyvūs to meto Vilniaus literatūros ir žurnalistikos pasaulio vilkai – lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas Józefas Mackiewiczius (1902–1985) su broliu, laikraščio Słowo redaktoriumi Stanisławu (1895–1966), rašytojas ir literatūros kritikas Jerzy‘s Wyszomirskis (1897–1955) bei istorikas, publicistas Walerianas Charkiewiczius (1890–1950). Vis dėlto kyla natūralus klausimas – kam vienam detektyvui parašyti reikia keturių autorių?
Atsakymas – nereikia. Nuo pirmų detektyvo puslapių skaitytoją apima įtarimas, kad ši knyga yra kiek daugiau nei detektyvas, kad detektyvas yra tik forma, tik būdas kitiems, svarbesniems autorių tikslams pasiekti. Juk beveik kiekviename Vilnietiško detektyvo puslapyje sutinkame nuorodą į tikrus to meto Vilniaus gyventojus, vienus autoriai savo personažų lūpomis pagiria, kitus papeikia, veik visus švelniai patraukia per dantį. Tai – ne detektyvas, tai literatūrinis žaidimas „kas yra kas 1933 m. Vilniaus kultūriniame gyvenime“!
Grožiniame literatūros kūrinyje užkoduoti atpažįstami realaus gyvenimo veikėjai – nieko blogo, jie kaip tik kūriniui dažnai prideda šarmo ir žaismingumo. Juk fantastiškame, alternatyviame Andriaus Tapino steampunk Vilniuje, romane Vilko valanda (2013) vis dar buvo galima sutikti ir atpažinti tikrus miesto gatvių personažus – Kunigaikštį Vildaugą (Stasį Urniežių), Rožytę (Vidą Gumbytę) ir kitus. Nuo to knyga tapo tik geresnė. Tie personažai nesugriovė pačios fantastinės knygos pamatų. Tuo tarpu ties 24 Vilniaus detektyvo skyriumi, visas anksčiau gan kruopščiai ir įtikinamai sukrautas detektyvo pamatas yra galutinai paleidžiamas pavėjui, ketvirtoji siena tarp skaitytojo ir rašytojo neatkuriamai sugriaunama, o Mańkowskio tyrimas pirmą vietą užleidžia to meto Vilniaus aktualijoms, miesto kultūrininkų portretams ir jų vandens stiklinės gylio tarpusavio santykių audroms. Nors Mańkowskis knygos puslapiuose toliau aiškinasi Agatkos pagrobimo paslaptį, tačiau ji jau atrodo tik kaip autorių prisiimtos prievolės pildymas – siūlas, netampriai laikantis jau tolokai nuo nusikaltėlių pėdsakų nutolusias kitas romano dalis, skirtas Vilniaus literatūriniam ir politiniam gyvenimui komentuoti. Iš puikiai prasidėjusio „kietai virto“ detektyvo knyga tampa palaidu tryniu su skubotu, nuviliančiu, deus ex machina finalu. Užvertęs knygą detektyvo gerbėjas taip neliūdėtų, jei pirmoje knygos pusėje autoriai nebūtų pasirodę kaip turintys pakankamą potencialą tikrai stipriam detektyviniam kūriniui sukurti, o dabar pradžioje lyg koks Dashiellis Hammettas, o pabaigoje lyg Pilyponis.
Žinoma, 1933 m. šios kultūrinės nuorodos ir komentarai ir buvo romano sensacija! Bet šiandien sensacija ne(be)veikia. 1933 m. Vilnius su savo keliais procentais lietuvių gyventojų, su Lenkijos kultūros ir politikos aktualijomis tipiniam detektyvų skaitytojui lietuviui yra ne(at)pažįstamas. Realių ir išgalvotų personažų vardai skamba vienodai įtikinamai, kultūrinės nuorodos ir ironija praslenka pro akis nepastebėti. Kitaip nei Vilko valandoje, čia jau turime mirusį, svetimą Vilnių. Tiesa, leidėjai padarė viską, kad skaitytojui padėtų identifikuoti ir paaiškintų knygoje išslapstytas kultūrines nuorodas. Nedidelį, 130 puslapių apimties detektyvo tekstą lydi dar pusė tiek puslapių kontekstinės informacijos ir komentarų. Kaip toli tarpukario Vilnius yra nuo šiandieninio, puikai iliustruoja tai, kad išsamiems 1995 m. paruoštiems lenkų literatūrologo Wacławo Lewandowskio komentarams reikia jau ir nemažai „lietuviškų“ paaiškinimų; juos paruošė ir įvadą lietuviškam leidimui parašė istorikas Povilas Andrius Stepavičius.
Tad nors ant viršelio puikuojasi stambus užrašas Vilnietiškas detektyvas, tačiau ši knyga labiau džiugins ne detektyvų, o tarpukario Vilniaus mylėtojus ar to laikmečio literatūros tyrinėtojus. Tai – puikiai parengtas ir gražiai išleistas istorinis šaltinis, žaismingai pateikiantis gana plačią to meto Vilniaus kultūrinio gyvenimo panoramą. Tuo tarpu detektyvų fanams geriau alternatyvų paieškoti tarp gausybės šiandien leidžiamų kūrinių.
