Labas rytas! Dabar vasario 25, 2022 metai ir, jūs nepatikėsite, – vėl penktadienis! Čia, LA, rytas yra giedras, nedideli vėjo gūsiai, 41 laipsnis Farenheito, 5 Celsijaus. Šiandien aš galvojau apie… – skelbdamas kasdienę orų prognozę iš savo namų Los Andžele, Davidas Lynchas giliai atsidūsta, nutyla, bet po akimirkos tęsia, – apie ukrainiečius… ir „Portishead“ 1994-ųjų dainą „Roads“… Šią popietę bus apie… – šį kartą pauzė užsitęsia, girdėti tik režisieriaus alsavimas, – na, aš nežinau, kokia temperatūra bus šią popietę, – sako jau nebe tokiu energingu balsu, – nežinau…, jeigu galėčiau ką nors pasakyti ponui prezidentui Putinui, tai pasakyčiau, kad mes, žmonės, esame atsakingi už tai, kaip elgiamės su savo artimu. Egzistuoja gamtos įstatymas, rūstus įstatymas. Ir jame nėra landų – niekur nuo to nepasidėsi. Toks šis įstatymas: ką pasėsi, tą ir pjausi. Todėl šią akimirką, pone Putinai, tu sėji mirtį ir destrukciją, ir tai gula ant tavo pečių. Ukrainiečiai nepuolė tavo šalies. Tu įsibrovei ir užpuolei jų šalį. Ir ši mirtis bei destrukcija atsigręš prieš tave patį ir tave patį aplankys.
Įprastai šia citata nebūčiau pradėjusi pasakojimo apie genialųjį eksperimentatorių ir vizionierių, kurio indėlis į kino meną – milžiniškas. Būčiau laužiusi galvą, kaip nebanaliai jį abibūdinti – įnirtingai mąstyčiau, kokiomis naujomis įžvalgomis pasidalinti, ką dar parašyti apie jo kūrybą, kuri ir taip kino kritikų bei gausių Tvin Pykso ir Malholando kelio gerbėjų išnarstyta kone pakadriui. Tačiau. Nuo šio įrašo praėjus trejiems metams, gyvename realybėje, kitokioje nei įprastai. Atrodo, viskas apsivertė aukštyn kojom – juoda tapo balta, košmarai – tikrove, o paprasčiausias padorumas ir moralė lengva ranka metami į šiukšlių dėžę. Davido Lyncho nebėra gyvųjų tarpe – apie režisieriaus mirtį jo šeima pranešė 2025 m. sausio 16 d., kai Los Andželą siaubė gaisrai. Gyvas būdamas jis daug kalbėjo apie ypatingą šio miesto šviesą, kuri įkvėpė kurti ir suteikė energijos, pasitikėjimo savo jėgomis. Deja, šią šviesą užtemdė apokaliptiniai gaisrai, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Režisierius, jau kurį laiką sirgęs emfizema – lėtine plaučių liga, buvo priverstas evakuotis, o netrukus jis iškeliavo, palikęs neįkainojamą dovaną – savo filmus, knygas, paveikslus, muziką. Žinoma, Lyncho kūryba yra išskirtinai apolitiška, tačiau ji byloja apie nemalonias, bauginančias tiesas, glūdinčias kažkur giliai pasąmonėje, paslėptas po idealizuota patogios, tvarkingos ir saugios būties skraiste. Kai beveik kasdien prieš savo valią esame įtraukiami į vis naujus politinius, ekonominius ar ekologinius pragarus, atsiranda vis daugiau sakančių, kad sapniškai keisti, sunkiai perprantami, intriguojantys ir net gąsdinantys Lyncho filmai yra tarsi raktas į šiuolaikinės visuomenės mentalines ir dvasines problemas. Nė vienas kitas kino kūrėjas taip tiksliai neperteikė vidinių baimių, aistrų ir troškimų, taip pat kasdienybėje glūdinčio absurdo ir prievartos mechanizmų kaip Lynchas. Paradoksalu, tačiau savo filmuose ir serialuose, nuo debiutinio Trintukagalvio (Eraserhead, 1977) iki Tvin Pykso (Twin Peaks, 1990–1991, tęsinys 2017) ar Vidinės imperijos (Inland Empire, 2006), jis nesistengė imituoti tikrovės. Atvirkščiai, remdamasis siurrealistine tradicija, tyrinėjo viską, kas iracionalu ir prieštaringa, gilinosi į paslaptingus sapnų ir fantazijų pasaulius, proto nevaržomos pasąmonės gelmes. Žiūrėdami jo filmus, esame priversti klausti: ar tai, ką matome ekrane, yra brutali „realybė“, ar sutrikusio proto haliucinacija, ar mūsų pačių įaudrinta vaizduotė? Galbūt tai tik sapnas sapne, iš kurio baisu ar tiesiog nesinori pabusti? Mums neleidžiama susitapatinti su pagrindiniais veikėjais. Dar daugiau, jie ima abejoti savo pačių egzistencija, ištirpsta tamsoje arba tiesiog išeina iš kadro ir pradingsta gretimame kambaryje. Siužetinės linijos staiga nutrūksta, įvykiai persipina, keldami vis didesnį smalsumą ir nerimą, vienus galvosūkius keičia kiti, regimybės įgauna tikrovės matmenį, o laiko ribos išvis išnyksta.
Geriausiu XXI a. pradžios filmu kritikų vadinamas Malholando kelias (Mulholland Drive, 2001) iki šiol skatina aštrias diskusijas ir nesibaigiančias interpretacijas – iššifruoti šį filmą taip pat sudėtinga, kaip ir pažinti visatą – vis tiek atsiras kažkas, ko nesuprasime ar suprasime kardinaliai priešingai. Vaizdų grožis ir siaubas čia susilieja į groteskišką harmoniją, o nelinijinis pasakojimas jungia tikroviškus aktorės Betės Elms – Dianos (Naomi Watts) gyvenimo įvykius su jos įsivaizduojama, idealizuota šių įvykių interpretacija. Apsėsta kankinančios aistros Ritai (Laura Elena Harring) ir holivudinės šlovės spindesio, ji netenka savasties ir vis labiau pasineria į vidinę tuštumą, sapnus ir haliucinacijas. Šis besikeičiančios, daugybinės tapatybės, asmenybės susidvejinimo motyvas, kai žmogus gali tapti dviem ar net keliais asmenimis vienu metu, nuolat atsikartoja Lyncho kūryboje, ar kalbėtume apie Malholando kelią, ar Pamirštą greitkelį (Lost Highway, 1997), ar garsųjį Tvin Pyksą. Suardydamas įprastus loginius ryšius ir manipuliuodamas žiūrovų lūkesčiais, režisierius meistriškai žaidžia dviprasmybėmis ir įtraukia į neįtikėtinus paslapčių labirintus. Šokiruojantys perėjimai tarp visiškos tamsos ir akinančiai ryškios šviesos, neįprasta kadrų kompozicija, gluminantis montažas ir hipnotizuojanti Angelo Badalamenti muzika – visa tai sukuria tirštą atmosferą, kur emocinė būsena, išjudintos mūsų pajautos yra svarbiau nei loginis suvokimas.
Kitonišką, niūrumo ir nevilties persmelktą pasaulį Lynchas vaizdavo jau pirmuosiuose savo darbuose: Trintukagalvis, Žmogus dramblys (The Elephant Man, 1980). Čia dar juntama Europos siurrealistų Luiso Buñuelo ir Salvadoro Dali (Andalūzijos šuo, 1929) bei Jeano Cocteau (Poeto kraujas, 1930) įtaka, bet, kita vertus, Trintukagalvis yra vienas asmeniškiausių Lyncho kūrinių. Jį įkvėpė ir pasibjaurėjimas industriniu Filadelfijos kraštovaizdžiu, ir nerimas dėl ankstyvos tėvystės bei ją lydinčios pernelyg didelės atsakomybės. Pagrindinis filmo veikėjas – eilinis gamyklos darbuotojas Henris (Jackas Nance’as) yra paties režisieriaus alter ego. Filme įvyksta tai, ko Henris labiausiai bijo – jo draugė pagimdo naujagimį deformuota galva, o vėliau vyrą su vaiku palieka. Priverstas rūpintis nesveiku, monstrišku kūdikiu, primenančiu peraugusį penį, jis pats save įkalina košmariškose vizijose. Šis mistikos ir siaubo elementų kupinas avangardinis filmas tapo 1970-ųjų naktinių seansų hitu, o jo autoriui atvėrė Holivudo duris. Tačiau ne mažiau svarbu, kad vėlesnėje savo kūryboje jis išlaikė estetinę ir naratyvinę kryptį, užčiuoptą Trintukagalvyje. „Mane traukia iškreiptos žmogiškos būsenos – įsižiūrėjus į jas galima pamatyti tiesą“, – yra sakęs režisierius. Pasitelkęsluošius, neūžaugas bei kitų fizinių ir dvasinių negalių kamuojamus veikėjus, Lynchas kvestionuoja įprastas visuomenės normas ir stereotipinius požiūrius. Žmogaus dramblio protagonistas – realiai egzistavęs Josephas Merrickas (1862–1890), amžininkų apibūdintas kaip atgrasiausias iš žmonių padermės. Šiurpi Merricko (Johnas Hurtas) kūno deformacija nulemia ne mažiau baisesnę jo emocinę atskirtį – nors viduje jis yra žmogus, kaip ir visi kiti, tačiau metų metus kenčia aplinkinių patyčias ir smurtą, o kad išgyventų, yra priverstas „demonstruoti“ savo negalią Viktorijos laikų cirke. Kaip ir tapytojo Franciso Bacono drobėse, kūnas čia tampa traumos ir izoliacijos vieta, o egzistencinė neviltis įgauna savitą kinematografinį pavidalą.
Filmuodamas Mėlynąjį aksomą (Blue Velvet, 1986) Lynchas grįžo ten, kur gimė ir kur praleido didelę dalį savo vaikystės – į Vidurio Ameriką. Tikriausiai visi, matę šį filmą, puikiai prisimena įžanginius kadrus: žydro dangaus fone, šalia akinamai baltų tvorelių linguoja ryškiai raudonos rožės; lėtai pravažiuoja laimingi, it politikai kamerai mojuojantys gaisrininkai, tvarkingai išsirikiavę vaikučiai žingsniuoja per perėją… Bet šią pabrėžtinai tobulą provincijos miestelio idilę sujaukia kraupus radinys – ant žolės besimėtanti, vabzdžių knibždanti nupjauta žmogaus ausis. „Keistas pasaulis, ar ne?“ – nuolat konstatuoja Džefris (Kyle’as MacLachlanas) ir vietos detektyvo dukra Sendi (Laura Dern). Susidūrę su kažkuo, ko nepajėgia suvokti ir kas yra paslėpta už kasdienybės fasado, jie patenka tarsi į paralelinį pasaulį, kur vyrauja prievarta, paranojiškos fantazijos ir iškrypėliški galios žaidimai. „Nematomų“ miestelio žmonių elgesys yra neadekvatus ir perversiškas – ant savidestrukcijos slenksčio atsidūrusi kabareto dainininkė Dorotė Valens (Isabella Rossellini) kiekvieną sužavi savo dainavimu scenoje, tačiau paklūsta jos šeimą įkalinusio psichopato Frenko valiai. Deniso Hopperio įkūnytas Frenkas yra bene šlykščiausias sadistas kino istorijoje, bet kartu – pažeidžiamas, savo beatodairiškais veiksmais sukeliantis ir siaubą, ir užuojautą.
Kritikai dažnai teigia, kad Mėlynasis aksomas perteikė amerikietiško gyvenimo būdo schizofrenišką prigimtį: šleikštulį keliantį saldumą, naivumą, šiokias tokias taurumo užuomazgas, bet taip pat ir stingdančią baimę, korupciją, iškrypėliškas aistras ir smurtą. Kad ir kaip ten būtų, visų Lyncho filmų stilistika remiasi išskirtinai Amerikos, ypač 1950-ųjų, auksinio Holivudo laikotarpio, įvaizdžiu: tai ir chromuotomis detalėmis blizgantys senoviniai automobiliai, odinės striukės, jaukūs balti nameliai ir visi kiti mažų miestelių gyvenimo bei maišto prieš jį atributai. Daugelis amerikiečių menininkų niekino šį laikotarpį, persmelktą konformizmo ir vartotojiškumo, tačiau Lynchui tai buvo dar vienas įkvėpimo šaltinis. Rašytojas Davidas Fosteris Wallace’as, prancūzų kino žurnalePremiere recenzuodamas filmą Pamirštas greitkelis bene pirmasis pavartojo terminą „lynčiškas“, kurį paaiškino taip: „jis reiškia ypatingą ironijos rūšį, kai labai šiurpūs ir labai kasdieniški dalykai susijungia taip, kad atskleidžia, kaip pirmieji nuolat slypi antruosiuose“. Kad būtų aiškiau, pateikė pavyzdį: „Už nuobodaus, perdėtai tvarkingo vidurio Amerikos priemiesčių gyvenimo slypi kažkas nenatūraliai šlykštaus – tarsi rastum penkis krūminius dantis patiekale su tunu. Vyras nužudo savo žmoną? „Nelynčiška.“ Vyras nužudo savo žmoną, nes ji nuolat perka ne tą riešutų sviestą? Gana lynčiška“. O jei policininkai stovi nusikaltimo vietoje, svarsto apie įvairias riešutų sviesto rūšis ir prisipažįsta, kad žudikas iš dalies buvo teisus – na, tai jau grynas Lynchas“.
Galbūt dar vienas esminis jo kūrybos bruožas yra tas, kad tamsai jis nesuteikia vien neigiamos konotacijos. Ne, ji veikiau siejama su nežinomybe, su pasąmonės erdve, iš kurios gali iškilti bet kas – tiek košmariški, tiek nuostabūs dalykai. Didžiausia siurrealistinio kelio filmo Laukinė širdis (Wild at Heart, 1991), už kurį režisierius Kanuose gavo „Auksinę palmės šakelę“, stiprybė – gal ir beprotiška, tačiau nuoširdi Seiloro (Nicolas Cage’as) ir Lulos (Laura Dern) meilė. Pora nuolat susiduria su chaosu ir smurtu, tačiau jų tarpusavio santykiai išlieka pagarbūs ir lygiaverčiai. Anot režisieriaus: „Kilni, amžina meilė egzistuoja kiekviename iš mūsų, nepaisant aplink tvyrančio pragaro. Būtent dėl jos verta pakilti „kažkur už vaivorykštės“, – labai aukštai, ten, kur skraido paukščiai ir veriasi dangaus platybės.
