Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu
Drauge su merdinčia ir mirštančia Europa.
Jonas Aistis, „Džiazas“
ĮŽANGA: NEI TEN, NEI ČIA, BET IR TEN, IR ČIA
Valdas Papievis, beveik iškart po nepriklausomybės paskelbimo nuo 1992 m. išvykęs iš Lietuvos ir apsigyvenęs Paryžiuje, knygas rašo lietuvių kalba ir leidžia Lietuvos leidyklose, nors jau yra jų vertimų publikacijų anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. Dėmesį skirsime jo trims romanams Eiti (2010), Odilė, arba oro uostų vienatvė (2015) ir naujausiam Ėko (2021)1, kurie peržengė įprastas emigracinio romano ribas ir nusipelno atskiro dėmesio. Anot rašytojo, jis nėra kelininkas ir knygoje aiškių veiksmo ar minties kelių netiesia2. Jis – labirintinio pasakojimo ir metaforinės kalbos, skirtinguose reiškiniuose parodančios panašumus, kūrėjas. Romanų pasakojimas svyruoja tarp poetinės prozos ir egzistencialistinės eseistikos ir prašosi lėto įsiskaitymo.
Søreno Franko knygoje Migration and Literature: Günter Grass, Milan Kundera, Salman Rushdie, and Jan Kjærstad (2008) apibendrintai teigiama, kad pagrindiniu XX a. literatūros protagonistu tapo migrantas, aktualizuojantis tautinės tapatybės problemas. Tipiniam lietuvių emigraciniam romanui tai irgi būdinga, jame apsinuogina socialiniai ir kultūriniai stereotipai: iš skurstančios Rytų Europos ar Baltijos šalių (dažnai vis dar sutapatinamų su Rusija) personažai keliasi į Vakarus ieškodami laimingesnio gyvenimo, bet jo nesuranda. Juose dominuoja distopinis pasakojimas iš pirmojo asmens perspektyvos, kuriuo dėstomi autobiografiniai patirtiniai dalykai apie sunkius bandymus pritapti svetur kaip Mariaus Ivaškevičiaus dramoje Išvarymas (2011, 2017) ar Paulinos Pukytės Bedalis ir labdarys (2013). Emigraciniame romane analizuojamos ir pozityvesnės integracijos į kitą kultūrą istorijos kaip Gabijos Grušaitės romane Stasys Šaltoka: Vieneri metai (2017) ar Dalios Staponkutės knygoje Iš dviejų renkuosi trečią: Mano mažoji odisėja (2014). Bet Papievis nemėgsta, kai jį ir jo kūrybą tapatina su tokia emigracija („nenoriu būti emigrantas“3) ir nuolat kalba apie jo pamėgtą tarpinės vietos, laiko ar būsenos pojūtį („nei ten, nei čia, bet ir ten, ir čia, tai, bet ir ne tai“4), kuris liudija ir tautinio tapatumo neapibrėžtumą. Jis kaip niekur kitur jaučiasi savas ir Prancūzijoje, vis labiau ją pažindamas, perimdamas jos kultūrą ir pamėgdamas gyvenimo stilių, ir savo tėvynėje Lietuvoje, leisdamas joje savo kūrybą ir sulaukdamas jai didėjančio dėmesio ir pasisekimo (2016 m. buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romanų estetiką). Gal todėl jis nenori ir negali tapatintis tik su kuria nors viena iš jų. Papieviui artimesnis kitoks individo laisvę skatinantis emigracijos suvokimas, kai rašymo individualumas kuriamas iš kultūrų skirtybių ir jų universalijų. Tokia, neleidžianti nė su viena visai susitapatinti, prisiimta dalinės distancijos pozicija, suteikia daugiau galimybių skleistis jo asmenybės laisvei ir jo kūrybos originalumui.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Papievio buvo labai stipriai išgyventa individo santykio su tėvyne dialektika, kad be laisvos tautinės valstybės negali būti laisvo žmogaus, o be laisvo žmogaus savimonės negali būti tikrai laisvos tėvynės. Tokia patirtis jį suartino su egzistencializmo tradicija, jeigu ją suprasime plačiai kaip individo pasipriešinimo sistemai ir laisvės konkrečioje kasdienybės situacijoje filosofiją, pradėtą Arthuro Schopenhauerio bei Søreno Kierkegaardo ir pratęstą Jeano-Paulio Sartre’o ar Alberto Camus.
PARYŽIUS – MANO MIESTAS
Papievio romanų prancūziškumą yra minėję beveik visi apie jį rašę kritikai, tarp jų ir tokie didieji frankofilai kaip Violeta Kelertienė ir Vytautas Bikulčius5. Iš jų savo provokatyvumu išsiskiria romano Odilė, arba oro uostų vienatvė ketvirtame knygos viršelyje išspausdintas Kelertienės komentaras, kuriame ji teigia, kad „knygoje nerasite nieko lietuviško“, nurodydama, jog ne tik jo veikėjai yra prancūzai, bet pasakotojas taip tiksliai aprašo jo gerai išvaikščiotas Paryžiaus gatves ir kvartalus, kad ir patį miestą turėtume vadinti dar vienu svarbiu romano veikėju. Išties jame, kaip ir naujausiame romane Ėko, dominuoja Paryžiaus žemėlapis ir jo gyventojai. Pirmame pasakotojas, praėjus dvejiems metams po Paryžiaus aristokratės Odilės mirties, prisimena su ja praleistą jos gyvenimo pabaigą: kaip dažnai ją lydėjo arba ratukuose vežiojo į promenadas, pagal jos užgaidas dideliame ištaigingame bute perstatinėjo baldus, lankėsi pas jos kaimynus ir drauges ir, svarbiausia, kalbėjosi apie laimingus laikus, apie kuriuos geriausiai sužinome, jiems pasibaigus. Romane Ėko keičiasi pasakotojo socialinė aplinka, dominuoja vargani tautiškai margi emigrantai ir jų skurdus gyvenimas stovykloje, esančioje Paryžiaus pakraštyje. Stipriai pasikeitęs ir Paryžiaus vaizdas – jis tampa mirštančiu miestu, kurį apleido jo gyventojai ir pro kurio vaiduoklišką pavidalą daug mažiau prasiskverbia ankstesnės jo buvusio grožio iš la belle époque kibirkštys.
Turime pasakyti, kad Paryžiaus mitas buvo būdingas didelei daliai XX a. modernistinės lietuvių kūrybos. Jo nepamačius, negali numirti – tokia kultūros ideologija, taikliai akcentuota Eleonory Gilburd knygos pavadinime To See Paris and Die: The Soviet Lives of Western Culture (2018), neabejotinai palietė ir Papievio kūrybą. Paryžiaus mitą taip pat kūrė ir tarpukario lietuvių rašytojai, susibūrę apie Juozo Keliuočio redaguojamą žurnalą „Naujoji Romuva“, ir iš Lotynų Amerikos, Airijos ar Rytų Europos į jį emigravusių intelektualų Julio Cortázaro, Jameso Joyce’o, Samuelio Becketto, Milano Kunderos ir kt. knygos, jo skaitytos ir pamėgtos.
Romane Eiti pasakotojas, išgyvenęs išsiskyrimą su drauge ir kamuojamas vienatvės, iš apniukusio Paryžiaus savaitei išvyksta į saulėtą Provansą: „Jei kas jį iš tolo regėtų, pamanytų, jog tas žmogus labai vienišas. Tačiau niekas jo neregi, o pats jis vienatvės nejunta. Jis jau pamiršęs, ką reiškia su žmonėmis būti“ (E, p. 69). O kai pasakotoją kas nors pastebi ir paklausia, ko atvykęs, jis maskuojasi apsimesdamas, kad yra vieno Lietuvos laikraščio korespondentas, gavęs užduotį aprašyti Provanso miškų gaisrą. Skaitytojui visuose romanuose lieka nežinomas pasakotojo vardas. Romane Eiti pasakotojas sumaniai prisidengia fraze „tas, kuris apsistojęs pas Anne“, o savo tikruosius namus apibūdina žodžiu „eiti“. Štai kodėl kaip tikri visu savo grožiu prieš romano skaitytojo akis išsiskleidžia jo išvaikščioti Markizo de Sado kaimelis, Bonbieux, Provanso Venecija ir kitos Provanso vietos. Pasakojime mirguliuoja prancūziški asmenvardžiai ir vietovardžiai, saikingai dozuotos prancūziškos frazės dialoguose, o pasakotojo dažnai kavinėse ragaujamas rožinis vynas, regis, galėjo turėti net reklaminę reikšmę jų skaitytojui Lietuvoje.
Papievio romanuose, be Paryžiaus ir Provanso geografijos, šių vietų personažų ir buities, esama ir daug stipresnių prancūzų kultūros poveikio ženklų, ateinančių iš modernistinio romano, pasipriešinusio realistiniam siužetiniam pasakojimui, iš egzistencializmo, paneigusio racionalistinę filosofiją, pagrįstą pažinimo objektyvumo ir istorijos pažangos nuostatomis, ir ypač iš la belle époque laikų (1871–1914), parodžiusių ypatingą jautrumą gyvenimo ir kūrybos grožiui (iš Claude’o Debussy, Erico Satie, Camille’io Saint-Saënso, Maurice’o Ravelio muzikos, iš Pierre’o Auguste’o Renoiro, Edgaro Degas, Paulio Cézanne’o, Henri de Toulouse-Lautreco, Pablo Picasso, Amedeo Modiglianio, Henri Matisse’o tapybos, iš Charles’o Baudelaire’o, Paulio Verlaine’o, Paulio Claudelio, Maurico Maeterlincko, Marcelio Prousto, Stéphano Mallarmé knygų). Į tuos laikus dažnai yra atsisukęs pasakotojas, cituojantis ir parafrazuojantis pamėgtų minėtų rašytojų kūrybą, iš jų išaugusios jo sutiktos ilgą gyvenimo kelią nuėjusios moterys.
MANO KALBA – LIETUVIŲ KALBA
Kad ir kaip plačiai romanai būtų atsivėrę į Prancūziją, teigti, kad juose nėra nieko lietuviška, būtų netiesa. Juk jie yra rašomi lietuvių kalba, kuri Papieviui yra ne tik paprasta informacijos ir komunikacijos priemonė, bet ir dar vienas labai svarbus ir aktyvus pasakojimo kūrimo dalyvis, ji suaugusi su pasakotojo išgyvenimais ir pasaulėjauta: „Žodis, kalba, jos ritmas man atveria tai, ko aš savyje nežinojau esant“6. Romanuose dominuoja iš pasakotojo kalbos ir vaizduotės galios nužiestas pasaulis, įteisinantis atpažįstamų kasdieniškų ir išgalvotų dalykų žaismą. Rašytojas, gyvenantis kukliame mansardiniame bute prie Kliuni muziejaus, pačiame Paryžiaus centre, deklaruoja vienintelį savo turtą: „Nieko, be žodžių, neturiu“7. Ir tai reikėtų suprasti kaip rašytojo didžiausio turto, o ne skurdo, deklaraciją.
Todėl minėtame Kelertienės tekste yra ne mažiau svarbus dar vienas pastebėjimas: „Romano apie Paryžių ir Odilę skaitytojų laukia neeilinis skaitymo malonumas, kurį Roland’as Barthesas vadino jouissance“ (O, viršelis). Anot Papievio, aprašoma tikrovė tėra tik molis, iš kurio nužiedžiamas ąsotis (kūrinys). Ištobulintas lietuvių kalbos pojūtis leidžia parodyti jos estetinę galią: „Vienintelis dalykas, kuriuo pasikliauti gali, man – kalba. Kai susidaro įspūdis, kad ji tarsi pati ima kalbėti, kai atsiranda ritmas, už mano valią stipresnis ir mane vedantis, šiek tiek tvirčiau jaučiuos“8. Papievio teiginys apie už jo rašymo valią stipresnį ir jį vedantį kalbos ritmą leidžia tą patį pasakyti ir apie jo romanų kalbos ritmo pavergiamą skaitytojo valią.
Toks Papievio rašymo stilius, kurio centre atsiduria kalba, yra išaugęs iš XX a. lietuvių modernistinės literatūros, kurios autoriai (Antanas Vaičiulaitis, Jonas Aistis, Alfonsas Nyka-Niliūnas) buvo patyrę stiprų prancūzų literatūros poveikį9. „Ten, kur jo žodis „fenomenologiškai nuogas“, ten jis žavi ir yra identiškas su tyra poezija“, – kaip buvo Viktorijos Skrupskelytės, Nykos-Niliūno ir kitų išeivijos kritikų apibūdinta Jono Aisčio poezija10, taip gali būti apibūdinta ir Papievio proza. Ta pati būties atvertis, gimstanti spontaniškai sąmonei susiliejus su patiriamu pasauliu, tas pats katastrofistinis Europos pojūtis, tas pats artumas prancūzų kultūrai, tie patys istorinių lūžių ir konfliktuojančių balsų smūgiai į nudailintą, estetiškai harmonizuotą kūrinio formos paviršių. Ne tiek psichologija ir estetika, kiek fenomenologinės atvertys būčiai šiuos rašytojus susaisto į vieną tradiciją. Tokia pasirinkta rašymo tradicija padėjo Papieviui romanuose išvengti ne tik tiesmukos tautinės retorikos ir bet kokio primityvaus tautinio egoizmo ir egzotizmo, bet ir prancūziško gyvenimo aprašymo banalumo. Prancūziški ir lietuviški pradmenys jo romanuose neturi jokio ryškesnio konfliktiškumo, savitai susiliedami į bendrą europietišką atmintį, paženklintą liūdesio ir nerimo. Papievio pasakojimai trina įsisenėjusią ribą tarp Rytų ir Vakarų Europos stereotipų ne mažiau atkakliai, kaip tai padaryta Mathiaso Enardo romane Kompasas, aprašančiame neišardomas vakarietiškos kultūros istorines sąsajas su Orientu. Šaltojo karo išdraskyta Europa Papievio knygose susitinka prie egzistenciškai svarbiausių dalykų, išgyvendama tą patį katastrofistinį nerimą, kuris itin sustiprėjęs romane Ėko.
PASAKOTOJAS IR EGZISTENCINĖ ROMANŲ DIMENSIJA
Emigracijos motyvas, Papievio romanuose išsakytas raktiniu iš/eiti žodžiu, kaip jau minėta, įgauna daug bendresnę prasmę – bevardis pasakotojas ir jo knygose sukurti personažai tėra šio pasaulio keleiviai, neaišku iš kur atėję ir kur išeinantys. Viskas balansuoja ant yra, bet nėra ribos. Jo romanų žmogui svarbiausia yra įveikti išorinių ekonominių, tautinių ir socioistorinių jėgų determinaciją, ieškant egzistencinės gyvenimo ir laisvės dimensijos. Ieškant to, ką romantikai vadino dvasiniu pasauliu, o egzistencialistai – būtimi-pasaulyje (Dasein, Being-in-the-world)11. Papievio romanų impulsas ir siužeto veiksmas – egzistencinių būsenų (subjekto ir objekto vientisumo, būties pilnatvės) išgyvenimai, ne kartą rašytojo paminėti įvairiausiuose jo interviu:
Nepatinka naudoti sąvoką „Rašymas – egzistencinė būsena“. Betgi tai būsena, kai tu labiausiai atsiriboji nuo pasaulio ir nuo visų žmonių, nuo viso, kas yra aplink tave, bet tuo pat metu su visu tuo labiausiai sutampi, atsiveri pasauliui, o jis – tau. Absoliuti vienatvė, absoliutus susiliejimas su viskuo12.
Egzistencinėmis būsenomis fiksuojamas žmogaus paradoksalus gyvenimo dvilypumas – kuo ryškesnis jo patirčių konkretumas, tuo didesnis jo nesuprantamumas:
Nieko apie save aš nežinau […]. Tai, kas aš esu, kas many dedas, man yra tolimiau nei kraštai, kurių aš niekada nemačiau, niekada neišvysiu. Pats sau – tolimesnis negu mėnulis per pilnatį, kai šis taip priartėja, jog visi krateriai, plynės matosi, lyg būtų pieštuku apibrėžti ir gelsvai angliuku rausvame fone papilkinti. (E, p. 16)
Tu kalbi taip, lyg pasauly būtų kraštų, kuriuos tu pažįsti. Ir lyg pasauly būtų žmonių, apie kuriuos ką tikra pasakyti galėtum. (E, p. 101)
Ar nebus taip, kad tik sapnuose šio pasaulio paslaptis suprasti gali? Jeigu paslaptis suprasti iš viso įmanoma. O galbūt paslaptys tam ir yra, kad jų niekada nesuprastum? Jei paslaptį supranti, galbūt ji nė paslaptis nebuvo? (E, p. 152)
Žmogaus gyvenimo paslapties tema rašytojo susieta ne tik su egzistencialistiniu racionalaus pažinimo kvestionavimu, su rytietiškam menui būdingu tylos (negalėjimo gyvenimą išsakyti) motyvu, apskritai su rytų estetika, teigiančia formos minimalizmą ir prasmės neapibrėžtumą:
Ničniekas nepasikeis.
Ir kol čia dar esi…
Ir kai nebūsi…
O dabar patylėk.
Ir užsimerk.
Įsiklausyk.
Į tylą.
Į.
Į tylą…
ir nieką.
Dabar tik klausykis. (E, p. 58–59)
Pats rašymo ir apskritai kūrybos veiksmas čia turi egzistencinę prasmę, nes tik jis suteikia geriausią galimybę apmąstyti gyvenimo paradoksalumą, jo grožį ir naiką, aiškumą ir neperregimumą. Bet kad patektum į rašymo karaliją, turi išeiti iš „normalaus“ gyvenimo, kurio tempą diktuoja greitėjantis ekonomikos variklis, neturintis stabdžių geismas galios ir pinigų, globalizacijos plėtra. Reikia išmokti ir išdrįsti atsitraukti nuo viso to, išmokti neskubėti, tinginiauti ir marginalizuotis, kad iš rašymo distancijos galėtum jame ką nors geriau įžiūrėti:
Iš kasdienių rūpesčių tinklo išsprūdęs laisvadienis; gal dėl to, kad į grožį gali įsijausti tik ramybės valandomis, jis man visada siejasi su tinginyste. […] Kartais pamanau, kad galbūt iš baimės ją niekiname: grožis į jį tingiais akimirksniais įsigyvenus, ne tik džiaugsmu būti užlieja, bet ir būties beprasmybe ir baigtinumu veria: kritimas į nieko bedugnę, aplink tave ir tavyje slypinčią. (O, p. 28)
Kad geriau pamatytume mus supantį grožį ir pajustume savo gyvenimo Nieką (taip pat pasenusios moters ar vargano tėvo, drožiančio savo vaikui vėjo malūnėlį), turime nustoti veikti arba sulėtinti savo gyvenimo tempą. Nes gyvenimas yra ne tik įvykiai, bet ir tai, kas jame nepavyksta ar nevyksta, kas tik jaučiama, išgyvenama ir ko ilgimasi, ko nesimato.
Anot vokiečių fenomenologo Wolfgango Iserio, apskritai žmogaus rašymo varomoji jėga kyla iš jo nepanaikinamo dvilypumo ir tapatumo neaiškumo: iš tikrojo ir išgalvoto pasaulių įtampos, kai norisi save ir kartoti (mimezė), ir paneigti/varijuoti (fikcija)13. Rašymas, kylantis iš minėtos įtampos, nuolat tik plečia ir perdaro pasaulio įvairovę, nesuteikdamas jai jokio tvirtesnio pagrindo ir įtikinamesnio paaiškinimo. Tokioje tikro ir išgalvoto pasaulių įtampoje rašomi visi Papievio romanai, kurių pasakojimas veda prie visiems bendrai tirpstančio egzistencinio laiko. Juose gyvenimas įgauna labai konkrečius ir kasdienius miesto gatvių, parduotuvių, kavinių, aikščių ir tiltų pavidalus, bet ir pasisuka visai kita savo begalinės ir neaprėpiamos visatos puse: „užvertęs galvą išvysti dangų ir debesis, tau prikišamai liudijančius, kad yra daugiau, nei matai, jauti ar užuodi. Tik dangaus sferų muzikos tu niekada neišgirsi. Tik dangaus choreografijos tu niekada nesuprasi“ (O, p. 200).
Labai svarbus namų vaizdinys, dažniausiai suvokiamas kaip didžiausias žmogaus gyvenimo turtas ir įsišaknijimas vienoje vietoje, Papievio perkuriamas ir susiejamas su žmogaus gebėjimu eiti – atvira širdimi judėti erdvės ir laiko trajektorijomis, su jo akiračio plėtimu ir turtingumu. Ne turėti, o būti ir eiti. Tarp namai ir eiti padėtas lygybės ženklas nurodo iš egzistencializmo ateinančią nuolat savo gyvenimą kuriančio žmogaus traktuotę:
Eiti – tai mano namai. Jie tikresni už namus, turinčius pamatus, stogą, sienas. Namai, turintys pamatus, stogą ir sienas, yra tariami. Tereikia sustot, įsikurt ir prarasi namus […]. Jie – tik laikinas prieglobstis, tikrieji tavo namai – eiti. Eiti ir eiti. Eiti be galo. Į šiuos tavo namus niekas nepasikėsins, jų niekas sugriauti, nė sudeginti negali. Ir tu juose nepasiekiamas. Tu juose kaip ant akiračio linijos tupintis paukštis – nutolstantis tiek, kiek taikiklis prie jo priartėja. (E, p. 57)
Panašią namų traktuotę galima surasti jau ankstyvojoje Sartre’o esė „Fundamentali Husserlio fenomenologijos idėja: intencionalumas“ ir kitose knygose, kuriose žmogaus sąmonės uždarumas prilyginamas nebūčiai, o žmogaus būtis (kaip neišardomas, bet nuolat kintantis subjekto ir objekto vientisumas) nusakoma ėjimo dulkėtu keliu metafora.
Romanų pasakotojas dviprasmis: ir apribotas konkrečių kasdienybės situacijų, ir persmelktas liūdesio bei jam nesuprantamo transcendentiškumo. Rašymas jį išveda iš matomos išorinės gyvenimo tikrovės, kad nuvestų į dar didesnę nematomą vidinę tikrovę, – iš tokios kalbos simbolistai kūrė poeziją, o egzistencialistai – filosofinius esė:
Vėl girdžiu kaip už nugaros darda lagamino ratukai. Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršti nevalia. (O, p. 7)
Įveikti žemės namų trauką, nuo jos atsiplėšti ir patirti paslaptingas egzistencijos transformacijas pasakotojui ir veikėjams taip pat padeda retos, bet svarbios sapno, kūrybos ar mirties, kartais visos į viena susiliejančios, patirtys:
Reikia tik pasiryžti ir drįsti, reikia tik nebijoti, įsibėgėti tereikia. Bėgi, bėgi – iš visų jėgų bėgi, kol kvapo pritrūksta ir imi dusti, ir tau pasirodo, kad nebeištversi, kad plaučiai suplyš – tada jau, kaip paukštis arba lėktuvas sparnus, kuo plačiau abipus savęs ištieski rankas – daugiau nieko daryti nereikia, dangus pats tave nuo žemės atplėš. […] Kad atsiplėštum, kad ištrūktum iš gravitacinės Žemės traukos, viskuo, visu savo gyvenimu reikia užspringti. […] Kokia puikybė norėti suprasti pasaulį, jei visata jį pagimdžiusi, nei jo, nei pati savęs nesupranta; jai kaip mums savimi stebėtis telieka. (O, p. 303–304)
Meną vertinantis kaip svarbiausią žmogaus gyvenimo išraišką ir įprasminimą, pasakotojas išsako ir labai romantinį grožio supratimą: „Dar ir dėl to, kad visada blogį ir skausmą su grožiu sieju, man turbūt derėtų nueiti pas psy“ (O, p. 194). Taip suprasti grožį, neatskiriamą nuo mirties ir liūdesio, rašytojus išmokė Arthuras Schopenhaueris, Edgaras Allanas Poe ir Charles’as Baudelaire’as. Romanas Eiti susiejamas su Wong Kar-Way muzikos iš filmo Meilės belaukiant (In the mood for love) motyvu, kuris pasakotojui reiškia „lyg visas pasaulis pamažu grimztų į jūrą. Lėtas saulėlydis, po kurio neišauš rytas. O gal visada taip – kai žlungame patys, atrodo, kad su mumis žlunga visas pasaulis“ (E, p. 8). Toks muzikinis motyvas romane taip pat padeda suglausti kontrastingus praeinančio pasaulio grožio ir liūdesio išgyvenimus. Grožio patirčiai išreikšti atrandama originali nuolat pasikartojanti trumpa, bet talpi kontrasto principu sukurta formulė: „Visas šitas gražumas prieš pabaigą“ (E, p. 118). Papievio pasakotojo akiratyje pasaulis kaskart suliepsnoja įstabiu atsisveikinimo grožiu. Nesvarbu, kas tai būtų, ar iškeliavusi amžinybėn globota moteris, ar pastebėtas gėlės žiedas, ar kaimo tiltas, menantis romėnų laikus, ar netikėtai pro kedro šakas pamatytas dangus, ar susapnuotas senelių sodas, ar užsiliepsnojusi Paryžiaus katedra, ar Karimui rodomos raidės ir skaitomos vaikiškos knygos. Viskas, ką matai ir prie ko prisiriši, tėra tik laikina ir skirta gedėjimui:
Pasilenkė, neliesdamas plaštakomis apgaubė. Blizginamas mėnesienos, žiedynas tviskėjo sidabrine šviesa. Rutulinės simetrijos įsikūnijimas, tuo pat metu standus ir irus, menkiausio prisilietimo suardomas, jis spinduliavo liūdnu žemiško grožio pasmerktumu. […] kadangi viskas yra nuolatinis irimas, kadangi viskas yra neišvengiamas slydimas į pabaigą. (E, p. 32–33)
Romane Eiti pasakotoją savaitei pas save apgyvendinusi šeimininkė Anne, jos dukra Elisabeth, kaimynė Dorothée, dar keli mažiau matomi personažai (Angelo, Pierre, Serge, Nathali, Jacques) – atrodo likimo labai atsitiktinai suvesti. Bet taip tik atrodo iš pirmo žvilgsnio. Išties visi ir viskas šiame romano pasakojime yra tobulai suvienyta svarbiausios egzistencinės vienatvės temos. Egzistencinės todėl, kad jos negalima išvengti ar susieti vien tik su pasakotojo, Lietuvos emigranto, būsena. Ne mažiau vienatvės išgyvenimas būdingas ir iš Provanso svetur kojos neiškėlusioms ir su juo tarsi suaugusioms dviem kaimynėms, anksčiau buvusioms draugėms, bet jau seniai nebendraujančioms: „Bet kaip jos gali būti artimos jam, jeigu jos tokios tolimos viena kitai? Nelyg susisiekiantys indai, kuriuose tas pats liūdesys. Bet stikliniai vamzdeliai lygiagretūs iki begalybės“ (E, p. 23).
Po Eiti parašytame romane Odilė, arba oro uostų vienatvė tarsi atkakliau ieškoma būdų įveikti vienatvę, nors į jo pavadinimą yra iškeltas egzistencinis vienatvės motyvas. Jo centre – pasakotojo ir jos prižiūrimos Odilės susidraugavimo istorija, pasibaigusi jos netekties liūdesiu. Labai paprastais, bet egzistenciškai išplėstais, išvykimo, kelionės, skrydžio ir vienatvės motyvais jaunojo pasakotojo ir silpstančios Odilės gyvenimai buvo surišti į vieną siužeto mazgą, nepaisant jų didelio skirtingumo: „apsikabinę savo trumpus gyvenimus čia ir galbūt be galo ilgus kitur, mes žmonės, visi kartu ir kiekvienas atskirai, skriejame“ (O, p. 305).
Toks rašymas, kuris kyla iš pasipriešinimo mirčiai, neišvengiamai įgauna melancholišką išraišką, nes jis kyla iš suvokimo, kad gyvenimo paslapties, kaip ir mirties paslapties, rašymu neišsakysi:
Galiausiai nieko iš viso nelieka, tik ši žvarba ir drebulys – atrodo, kad jos geliamas sėdėčiau iki laikų pabaigos, ir kuo labiau drebėčiau, tuo man būtų geriau. […] Sveikas, Drugy, didysis mano gyvenimo drebuly, – sakau jam, savo broliui, nebesivaržyk, apsigyvenk manyje; tas drebulys – nelyg šuo, per lietų iš namų išvarytas, kaip aš jį galėčiau atstumti? (O, p. 210)
Iš Papievio romanų peršasi išvada, kad žmogui pasaulis duotas ne tam, kad jį suprastų, o kad išmoktų jį stebėti, grožėtis, pajustų jo kosminį beribiškumą ir kad būtų atidesnis ir jautresnis sutiktam žmogui. Romane Odilė, arba oro uostų vienatvė kaip tik ir suteikta galimybė susitikti tokiems dvasiškai artimiems personažams: ji deklamuoja jam Baudelaire’ą, o jis mato ją kaip iš Prousto romanų nužengusią elegantišką senutę. Nors pasenusi ponia (madame, la petite dame) reprezentuoja aristokratišką prancūzų gyvenimo stilių ir aukštąją kultūrą, o jos nuomininkas ir prižiūrėtojas jaunas atvykėlis (mon cher garçon, domestiques) beveik nieko neturi, išskyrus nelaimingą meilę ir paliktą tėvynę, tačiau jų skirtingi socialiniai ir tautiniai vaidmenys (stereotipai) tampa nebesvarbūs, kai juos suvienija ir visus tuos skirtumus panaikina panašus susidomėjimas menu, jautri širdis ir senkančio gyvenimo laiko pojūtis: visi mes esame šio pasaulio visiteurs. Papievio romanų personažai pasmerkti nostalgijai, o melancholiška intonacija yra persmelkusi kiekvieną sakinį:
Galvoju, kad norėčiau sugrįžti į Odilės aprašytus laikus […], kai viskas, bent skaitant Odilės apsakymą, rodosi, buvo truputį trapiau, dužliau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau. (O, p. 183)
Taip į Papievio romanus įvedamas istorinis laikas, šiek tiek senamadiškai galvojant, kad geriausi laikai yra praėję. Romanas Eiti pradedamas nelinksmu apmąstymu, kad iš la belle époque žmonės turėjo išeiti kasti prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo tranšėjų. O kitame romane Odilės senatvės negalia susiejama ir su dabarties laiko negalia, kuri romane Ėko dar labiau pagilinama. Džiaugsmas dėl Šaltojo karo baigties taip pat negali būti ilgalaikis, nes visi geri ramūs laikai, išpaikindami žmogų, nokina karo grėsmę: „aš žvelgiu į paliegusius žmones, kai mąstau apie paliegusį ir gydytis nenorintį mūsų gyvenamą laiką“ (O, p. 189).
Dabarties laiko negalia, įgavusi katastrofistinį ištuštėjusio ir mirštančio Paryžiaus vaizdą su jame užsiliepsnojusia Dievo Motinos katedra ir skurdžia emigrantų stovykla, tampa Papievio naujausio romano Ėko dominante. Jame daug mažiau buvusių pasaulio grožio adoracijų, sustiprėjęs pasaulio neišvengiamo irimo pojūtis, o jo gyventojai teprimena benamius vargetas ir luošus akluosius iš Breigelio paveikslo. Ir jame dar vienišesnio – it žuvis akvariume nepramušančio solipsizmo stiklo – pasakotojo portretas. Matai, kaip tekste tik kartojamos kitų rašytojų citatos ar kaip kartojasi jo paties ankstesnių pasakojimų motyvai, atpažįstami veikėjai ir atskiros frazės („Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus“). Jame sukurtas bevardžio pasakotojo su jį lydinčiais išgalvotais personažais vaizdinys tarsi apibendrina aprašomo pasaulio neapibrėžtumą ir paslaptingumą. O visuose romanuose plėtotas sergančio dabarties laiko motyvas romane Ėko įgauna papildomų prasmių, kai į jį įrašoma iš Paryžiaus gatvių šlavėjo lūpų išėjusi niūri Schopenhauerio frazė apie pasaulį kaip valią ir vaizdinį. Ji su savimi atneša aklojo likimo ir žmogaus pasmerktumo nuolatinei kančiai reikšmes. Bet taip pat joje esama įrašytos ir kitos reikšmės – pažadinti valią kūrybai, kaip vienintelei mūsų sergančio laiko gydytojai, o pasakotojui imtis altruistinės gyvenimo žaizdų gydymo misijos, tiesiant kelius į kitą širdį, kaip mokė ir didžiausias Vilniaus romantikas. Gal todėl naujausiame romane atsirado toks gyvybingas skurdaus emigrantų vaiko Karimo paveikslas ir tokia poetiška pasakojo intencija išmokyti jį rašto.
Papievio romanai patvirtina Jacques’o Derrida mintį, kad autobiografinis rašymas arba, tiksliau, autobiografiškumo siekimas kaip neturintis pabaigos noras save suprasti, suartina literatūrą su filosofija. Tačiau egzistencines šleikštulio, maišto, absurdo kategorijas Papievis perrašo savaip sušvelninta poetizuota kalba, o egzistencialistinį gyvenimo dramatizmą jis prislopina melancholiška pasakojimo intonacija. Ne veltui rašytojas laikui suteikia originalią „egzistencinės dilgėlės“ metaforą, o jo pasakotojas save mato kaip sielvarto ir nykumos princą, lydimą Vienaragio, ir įsiklausiusį į tai, kaip kosmoso paribiuose kaukia vienišas šuo. Romane Ėko tas šuo tarsi įgauna konkretesnį Ėko vardą ir vaizdą, bet, regis, tik tam, kad paliudytų prieraišumo geismą ir vėl prapultų visatos tamsoje: „Kai sakau vienatvė, tai sakau – Ėko žvilgsnis į niekur“ (Ė, p. 134). Vis dėlto jo vardas Ėko, tapęs knygos pavadinimu, įneša į pasakojimą labai svarbių reikšmių labirintą – ego, eco, echo – žymintį žmogaus individualumą, bendrumą su gamtos pasauliu ir aido, arba meninio pakartojimo ir bendrumo su kitu ilgesį.
Papievis visuose savo romanuose parodo globalizacijos krizių apimto postindustrinio pasaulio įtrūkius, kurdamas apie jį katastrofistinius pasakojimus ir ieškodamas iš jų išeities14. Ir apie tai jo sugebėta parašyti kaip reta be jokios postmodernios ironijos, bet ir be pigaus sentimentalizmo. Tik kelios užuominos apie „lyrinės isterijos priepuolius“ arba „psy“ rodo, kaip talentingai rašytojas sugeba suvaldyti jausmingąją pasakojimo intonaciją, apsisaugodamas nuo melodramos. Jo personažai pabrėžtinai santūrūs, vengiantys išsipasakoti savo jausmus. „Mūsų gyvenimai vos susiliečia“ (O, p. 58), – tai daugiausia ir svarbiausia, ką jie gali padaryti, kai vakarais drauge gurkšnoja viskį ar suka įprastinį promenados ratą Liuksemburgo parke: „kai tylomis į dangų žiūrėdavome – tuomet man atrodydavo, kad mus sieja tas pats praėjusios dienos liūdesys, skaudžiausiai geliantis vakaras, kai diena baigiasi, bet dar nepasibaigusi“ (O, p. 200). Romane Ėko emigrantų Karimo ir jo tėvo drožinėjami vėjo malūnėliai mirštančiame Paryžiaus mieste kuria užuominą apie gyvybingą ir visiems bendrą donkichotiško idealizmo tradiciją. Romanai apie tai, kaip yra svarbu išsaugoti kitam jautrumą ir ryšį su kultūros tradicija, tai prarandančiame globalėjančiame pasaulyje, kuriame viešpatauja jaunystės, daiktų ir pinigų kultas, ir kuris yra nuolat alinamas stichinių konfliktų ir nelaimių.
Sentimentalizmo išvengti romanuose taip pat padeda rašytojo išradingai sukurta suskaldyto bevardžio pasakotojo figūra. Dažnai žaismingai sudvigubintas pasakotojas sugeba į save pažvelgti kaip į sau svetimą, nuo centrinės pirmo asmens formos (aš) pereidamas prie antrojo asmens formos (tu), o kartais prie dar tolimesnio trečiojo asmens formos (jis) ar prie apibendrinančios pirmo asmens daugiskaitos (mes), taip atverdamas daugialypio santykio su savimi ir skaitytoju perspektyvą:
ta pilnatis galiausiai tavo sielos šauksmą išgirsta ir ūkanotu mėnesienos taku pamažu tavęs link ima artėti tarsi gimtinė, kurią svetimų kraštų suviliotas kitados palikai ir kuri, kaip motina atlaidi, štai susimylėjo tave savo glėbin pasiimti, – tu žvelgi į mėnulio pilnaties diską, tu norėtum, kad jo kelias būtų greitesnis, taip ir neišmokęs kantrybės, tu jį ragini ir meldi paskubėti. (O, p. 190)
Jau nuo pat debiutinio romano Ruduo provincijoje (1989) individualus Papievio stilius išsiskyrė metaforiškumu, muzikalumu ir kartais net pertekliniu stilistiniu rafinuotumu. Bet šiuose trijuose romanuose kalbos poetiškumas įgavo kokybiškai naują egzistencinę gelmę ir pateisinimą – kai šalia demonstruojamo pasaulio paveikslų grožio daug ryškiau atsiveria juodas jų išnykimo šešėlis ar neišaiškinamos kosminės tuštumos plotai. Manau, kad tokiai pagilėjusiai kontrastų poetikai daug įtakos galėjo turėti rašytojo susitikimas su iš okupuotos Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo pasitraukusiu į Paryžių, vėliau ir į Provansą dailininku Pranu Gailiumi (1928–2015). Ne tik Gailiaus abstraktaus ekspresionizmo stiliaus iliustracijos, artimos japonų graviūrų stilistikai, labai organiškai įsiliejo į romanų Eiti ir Odilė knygas, bet ir jo kūrybos filosofija apie „jautriuosius paviršius“, apie paveikslus, išlaisvintus iš realistinės formos ir lyginamus su žaizda, paliko ryškų antspaudą romanų pasaulyje. Papievį su jo knygų iliustruotoju suvienijo ta pati – matyti tai, kas uždengta, – kūrybos programa:
Kodėl visa tai, ką matau, man atrodo tiktai paveikslas, netikrumo rėmų įrėmintas, kuriame tie žmonės yra nelyg degtukai, dar vos vos rusenantys, bet netrukus užgesiantys, į bedugnę, tokią pat juodą kaip užgesusių degtukų galvutės, nukrisiantys? O gal ne jie, bet aš pats? Ne netrukus, o jau. (E, p. 48)
Papievio sakinyje regimasis išorinis ir neregimasis vidinis pasauliai maitina vienas kitą sukurdami savotišką lunatiškos kalbos įspūdį: „Kokių kitų namų tau dar gali reikėti, jeigu turi šiuos nakties rūmus – be iliuzijų pamatų, į vilčių ir nevilčių menes nesuskirstytus, savo dideliuose veidrodžiuose ne tavo veidą, bet sielą atspindinčius?“ (O, p. 89).
PABAIGAI
Globaliame pasaulyje gilėjant socialinei atskirčiai, tautiniams konfliktams, plintant emigracijai ir netikėtoms epidemijoms bei stiprėjant atskiro žmogaus nesaugumui ir nerimui, Valdas Papievis savo tekstuose žmogaus gyvenimą aprašo paradokso principu, ir parodydamas jo sunkumą („Kasdienybė – turėklai, už kurių jai iš paskutiniųjų jėgų dar pavyksta laikytis. Bet ar visiems mums, ar su visais mumis – ne tas pats?“; E, p. 24), ir atkakliai gindamas individo vertę pagal tai, ne koks jis yra, o koks norėtų būti, taip grąžindamas mus į neoromantizmo ir egzistencializmo tradiciją, išgautą iš skirtingų prancūzų ir lietuvių kultūrų sąlyčio.
Romanuose papasakotos skirtingų, bet tą patį egzistencijos trumpumą ir vienatvę išgyvenusių personažų susitikimo istorijos įgauna apibendrinamą prasmę, skirtą etinio santykio su kitu analizei. Pasakotojui didžiausią nerimą kelia šiuolaikinio globalizacijos amžiaus šalikelėje paliktas svarbiausias dalykas – jautrumas kitam ir kitokiam žmogui, kurį geriausiai padeda išsakyti menai:
Bet kodėl, kodėl visa taip sutvarkyta, kodėl energijai be skrupulų savaime keliai nusitiesia, o jautrumas, ilgesys, nerimas – visa tai, ką geriausiai išreiškia menai ir kas iš tikrųjų pasaulio sielą maitina, lieka šalikelėje? (O, p. 130)
Papievio romano globalumą neabejotinai demonstruoja jų autoriaus apsigyvenimas Paryžiuje ir nuolat kritikų keliami jam klausimai, kiek jis yra lietuviškas ir kiek prancūziškas. Straipsnyje norėjau parodyti, kaip rašytojas sugeba integruoti skirtingus tautinius ir kultūrinius reiškinius, kaip jis sulipdo Šaltojo karo išdraskytą Europą, neneigdamas savo nacionalumo ir rašydamas gimtąja kalba, bet ir išreikšdamas nerimą dėl bendro europiečių ir jų kultūros likimo. Savo nacionalumą labai organiškai įrašydamas į universalumo kontekstą, o žmogaus visuomeninį gyvenimą papildydamas ribų neturinčia gamtine ir kosmine erdve, jis sukuria originalią integralios europiečio tapatybės projekciją ir originaliai atgaivina jausmingojo grožio kūryboje tradiciją. Todėl tokie provokatyvūs postkolonijiniai klausimai, kiek jo romanai „suprovincina“ Europą ar kiek „sueuropina“ Lietuvą, netenka prasmės15.
Neabejotinai, kaip sakė Hansas Georgas Gadameris, Europos genialumas yra jos kultūrų įvairovė. Tik ką su ta paveldėta įvairove mes darysime? Ar, pasirėmę multikultūralizmo propaguojamu esencialistiniu kultūrų skirtumu, tvirtinsime gynybinius apkasus, kad užtikrintume savo tautinį saugumą? Ar nelengvai ieškodami įvairių kultūrų dialogo, puoselėsime integracinius visiems bendros būties jausmus?16 Nors šiuolaikinė Europos situacija yra neaiški ar net kartais atrodo kaip katastrofistinė, nes niekas nežino, kur ji nuves, bet Papievio knygos skaitytoją veda nelengvu skirtingas kultūras integruojančiu keliu.
1 Valdas Papievis, Eiti, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, 159 p. (toliau – E); Valdas Papievis, Odilė, arba oro uostų vienatvė, Vilnius: Alma littera, 2015, 312 p. (toliau – O); Valdas Papievis, Ėko, Vilnius: Odilė, 2021, 135 p. (toliau – Ė); toliau citatų nuorodos iš šių knygų nurodomos tekste su santrumpomis ir puslapiais.
2 Žr. „Kai knygos prabyla“: Valdą Papievį kalbina Marijus Gailius, in: https://www.youtube.com/watch?v=K0MvPabOuCc.
3 Literatūros akiračiai, 2015-09-13, in: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011927748/literaturos-akiraciai-2015-09-13-17-03.
4 Ibid.
5 Vytautas Bikulčius, „Prancūziškos dvasios romanas“, in: http://www.skrastas.lt/?data=2015-11-03&rub=1146671142&id=1443108206&pried=2015-09-25, (2019-05-24).
6 Literatūros akiračiai, 2015-09-13.
7 „Mano namai – lietuvių kalba“: Valdą Papievį kalbina Nijolė Bulotaitė, 2017-06-09, in: https://biblioteka.vu.lt/valdas-papievis-mano-namai-lietuviu-kalba.
8 Ibid.
9 Plačiau žr. Neringa Klišienė, XX a. IV dešimtmečio lietuvių literatūra: prancūziškieji kontekstai: Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2009; Vytautas Bikulčius, „Lietuvis Paryžiuje: tarp manijos ir filijos“, in: Literatūra, 2015, t. 57 (4), p. 97–105.
10 Viktorija Skrupskelytė, „Jono Aisčio Raštų pirmas tomas“, in: Aidai, 1990, nr. 2, p. 159–165, in: http://www.aidai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=7641:kn&catid=441:2&Itemid=487.
11 Manau, todėl Manfredo Žvirgždo recenzijoje taikyta socialinė kritika Odilei turi akivaizdžias galiojimo ribas (žr. Manfredas Žvirgždas, „Neišsipildžiusio gyvenimo prabanga“, in: Knygų aidai, 2015, nr. 4, p. 1–8).
12 Rita Briedienė, „Rašytojas Valdas Papievis susitinka su skaitytojais“, 2018-11-18, in: http://lituanistusamburis.lt/rasytojas-valdas-papievis-susitinka-su-skaitytojais.
13 Wolfgang Iser, Fiktyvumas ir įsivaizdavimas: Literatūrinės antropologijos perspektyvos, iš vokiečių kalbos vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 2002, p. 205.
14 Plg. Eva Horn, The Future as Catastrophe: Imagining Disaster in the Modern Age, translated by Valentine Pakis, Columbia University Press, 2018.
15 Žr. Ben Hutchinson, Comparative Literature: A Very Short Introduction, Oxford University Press, 2018, p. 94–96.
16 Zygmunt Bauman, Kultūra takiojoje modernybėje, iš anglų kalbos vertė Kęstas Kirtiklis, Vilnius: Apostrofa, 2015, p. 104–105.
