Dailininkas Martynas Gintalas
„J. Žilevičius mirė 1985 m. rugpjūčio 5 dieną Baltimorės metropolijos medicinos centro (Greater Baltimore Medical Center) ligoninėje, į kurią, sunegalavus širdžiai, pateko liepos 30 dieną. Karštą vasarą dauguma lietuvių atostogavo, tad profesorių tuo metu kažin ar lankė. Tad nežinia, kur jis buvo pašarvotas, kokioje bažnyčioje vyko gedulingos pamaldos. Aišku viena – jį laidojant neskambėjo jokia lietuviška giesmė. Dukros pageidavimu laidotuvės buvo uždaros ir jose dalyvavo tik šeimos nariai“ (p. 620–621). Tai fragmentas iš Danutės Petrauskaitės knygos Juozas Žilevičius ir jo epocha (2023). Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje Juozas Žilevičius (1891–1985) pristatomas pirmiausia kaip kompozitorius, o tada – kaip muzikologas, choro dirigentas, vargonininkas, pedagogas. Daugumai išeivijos muzikiniu gyvenimu besidominčiųjų jis yra muzikologas, svarbus savo straipsniais, knygomis, žinynu Lietuviai muzikai Vakaruose, jo kauptu Muzikologijos archyvu. Žilevičiaus indėlis yra tiesiog nepamatuojamas lietuvių kultūrai, tačiau, deja, ne jo šeimai. Vienturtė duktė Marija nutraukė su tautiečiais bet kokius ryšius. Autorei nepavyko užmegzti ryšio su anūkais. Knygos pabaigoje aprašoma gausios Žilevičiaus šeimos istorija reziumuojama taikliu sakiniu: „Tikriausiai lietuviškos giminės medžio šaknys, įleistos į JAV žemę, nelaistomos ir neprižiūrimos, nudžiūvo“ (p. 625). Paskutiniuosius gyvenimo metus Žilevičius praleido senelių namuose, rūpestingai prižiūrimas, tačiau atskirtas nuo lietuvių bendruomenės.
Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad Žilevičius gyvenime užsimodavo tarsi vis per daug. Ne maksimaliai pompastiškai, o maksimaliai gerai. Ne didingai, o kokybiškai. Ne su trenksmais, o nuosekliai. Ir taip gyveno – ne profesoriumi, o laisvuoju menininku būdamas.
Kiekvienas bent pavartęs šią Petrauskaitės knygą man pritars – tai pagarbos vertas darbas. Kaip ir kiti muzikologės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vyriausiosios mokslo darbuotojos, profesorės, knygų Jeronimas Kačinskas: Gyvenimas ir muzikinė veikla (1997), Klaipėdos muzikos mokykla 1923–1939 (1998), Prudencija Bičkienė (1998), Petras Armonas muzikinių kultūrų kryžkelėje (2005), Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990: tautinės tapatybės kontūrai (2015), Nailono uždanga: Šaltasis karas, tarptautiniai mainai ir lietuvių muzika (kartu su Vita Gruodyte, Rūta Stanevičiūte, 2018) ir daugybės straipsnių autorės, tiriančios lietuvių muziką ir muzikos pedagogikos istoriją, lietuvių egzodo muzikinę kultūrą, muziką ir politiką, darbai. Ši knyga Lietuvos kompozitorių sąjungos muzikologų sekcijos surengtuose ryškiausių 2023 m. muzikologijos darbų rinkimuose už panoraminį žvilgsnį į menininką ir jo laiką įvertintas Onos Narbutienės premija.
Panoraminis žvilgsnis ne tik į beveik šimtą Žilevičiaus metų, bet ir jo gyvenimą Kauno gubernijoje, cariniame, vėliau bolševikiniame Sankt Peterburge ir Vitebske, laikinojoje, bet ambicingoje jaunos Lietuvos Respublikos Laikinojoje sostinėje Kaune, atgautoje Klaipėdoje ir galiausiai – Naujajame Pasaulyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Studijuojant, kuriant muziką, dainų šventę, pedagoginę muzikos sistemą, kaupiant paveldą ir archyvą, nuolatos rašant ir nė akimirkai nenuleidžiant užsikeltos kartelės. Bendraujant, susirašinėjant su daugybe žmonių, savo žodžiais, darbais, užsidegimu ir pačiu gyvenimu darant įtaką jiems ir epochai.
Nedrįstantiems imtis visos knygos, rekomenduočiau perskaityti „Vietoje prologo“ ir „Vietoje epilogo“, būtent nuo jų siūlyčiau ir pradėti. „Ne visada menui, kultūrai, mokslui nusipelnę asmenys patenka į istorijos metraščius, nes juos užgožia kiti amžininkai. Tai įvyksta dėl įvairių priežasčių – politinės konjunktūros, laiko diktuojamų sąlygų, geografinių barjerų, artimosios aplinkos poreikių ir poveikių“ (p. 9). Pasvarstykite patys sau, su kuo siejate lietuviškos tautosakos rinkimą, pirmąją dainų šventę, koncertinį Pirmosios Lietuvos Respublikos Kauno gyvenimą, Valstybės teatrą, Klaipėdos konservatoriją? Ką įvardytumėte pirmosios lietuviškos simfonijos ir pirmojo noneto autoriumi? O liaudies muzikos instrumentų kolekcininku ir Muzikologijos archyvo įkūrėju? Taip, visa tai apie Juozą Žilevičių. Tačiau, kaip teisingai konstatuoja Petrauskaitė, nebuvo skelbta net paviršutiniška jo biografija, kūrybos, muzikologinių darbų suvestinė, epistolinis palikimo tyrimas. Maža to, jam taip ir nepavyko įsiterpti tarp Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Miko Petrausko ir Stasio Šimkaus – būtent juos mini autorė, o aš pridurčiau, kad nors galima būtų išvardyti ir daugiau mūsų XIX a. antros pusės – XX a. muzikos didžiųjų – dauguma jų lieka knygų eilutėse ir (priklausomai nuo sėkmės) memorialiniuose miesto ženkluose, o ne skamba koncertų salėse, publikuojami gaidų leidiniuose ir muzikos įrašuose. Taip, be abejo, prie Žilevičiaus užmaršties prisidėjo tai, kad 1929 m. jis, kaip mokslininkas, išvyko į JAV. Darbai užsitęsė, prasidėjo karas ir sovietų okupacija, o nusileidus geležinei uždangai, kaip ir kiti emigrantai, jis buvo atskirtas nuo tėvynės. Tik JAV ir SSRS pasirašius kultūrinio bendradarbiavimo sutartį XX a. šeštame dešimtmetyje mokslininkai ir menininkai iš „šiapus“ ir „anapus“ galėjo susitikti. Kaip nurodo autorė, į Žilevičių buvo žvelgiama kaip į „darbščią, tačiau pilką bitelę, nešusią medų į Lietuvos muzikologijos korį“ (p. 9). Norėjosi to „medaus“, o ne jo rinkėjo. Jis nepateko į „Sugrįžimų“ festivalių programas, o nebūdamas modernistu, netapo ir vertu knygos, kaip, pavyzdžiui, Kazimieras Viktoras Banaitis, Vytautas Bacevičius, Julius Gaidelis, Vladas Jakubėnas, Jeronimas Kačinskas ir Jonas Švedas. Žilevičius buvo įamžintas Klaipėdoje atminimo koncertu, ąžuoliuku ir paminkliniu akmeniu, Plungėje – gatvės pavadinimu.
Autorė išsamiai pristato, kaip ir kada prasidėjo jos domėjimasis Žilevičiumi – prieš 40 metų, dėstydama lietuvių muzikos istoriją Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) Klaipėdos fakultetuose ir ruošdamasi doktorantūros studijoms Vilniaus universitete. Susidomėjo Žilevičiaus straipsniais, leistais žurnalais, dainų sąsiuviniais, pradėjo skelbti straipsnius Lietuvos, vėliau išeivijos spaudoje, išvyko į stažuotę JAV. Ji prisimena, kad lėktuvas Čikagoje nusileido simbolišką 1991 m. rugsėjo 2 d., kai JAV pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Lapkričio 10 d., jo šimtmečio minėjime Čikagos Jaunimo centre ji skaitė pranešimą, renginio dalyviai dalinosi prisiminimais. Būtent tada ir kilo mintis parašyti knygą, tačiau kaip ji pati sako, „[t]ik vėliau supratau, kad sumanytos knygos neįmanoma parašyti nei per vienerius, nei per kelerius metus. Pirmiausiai reikėjo gerai susipažinti su išeivijos istorija ir jos muzikiniu gyvenimu, netgi visa XIX ir XX amžių lietuvių kultūros raida, pavaikščioti tais pačiais keliais, kuriais vaikščiojo J. Žilevičius“ (p. 11). Iš tiesų stulbina autorės tyrimų apimtis ir išvaikščioti takai – ji daug kartų lankėsi Čikagoje esančiame Muzikologijos archyve, ne visada galėdama naudotis techninėmis priemonėmis informaciją persirašinėjo ranka, ištyrinėjo Lietuvių meno kūrėjų draugijos, Valstybės operos, Švietimo ministerijos, Kauno ir Klaipėdos muzikos mokyklų fondus, saugomus įvairiuose Lietuvos archyvuose, muziejuose ir bibliotekose. Neapsiribojo Žilevičiaus pėdsakais Plungėje, Rietave, Kaune, Vilniuje, bet pratęsė jų paieškas Sankt Peterburge, Varšuvoje ir Vitebske.
Petrauskaitė savo knygą planavo tridalę – iš biografinės, analitinės ir epistolinės dalių, tačiau greitai suprato, kad dėl Žilevičiaus gyvenimo trukmės ir patirčių šios temos būtų aptartos tik paviršutiniškai. Juk be dviejų pasaulinių karų Žilevičiaus gyvenimą pažymėjo daugybė istorinių įvykių – nuo spaudos draudimo panaikinimo iki Amerikos prezidento Johno F. Kennedy‘o nužudymo! Tad knygoje buvo pasirinktas biografijos ir konteksto išdėstymas šešiuose skyriuose pagal gyvenimo etapus: gyvenimas ir mokslų pradžia Lietuvoje („Rusijos imperijos pakraštyje“), studijos ir darbas Rusijoje ir (dabartinėje) Baltarusijoje („Petrapilyje“ ir „Vitebske“), gyvenimas ir darbas Lietuvoje („Laikinojoje Lietuvos sostinėje“ ir „Klaipėdoje“) ir, ko gero, didžiausia jo gyvenimo dalis JAV („Naujajame pasaulyje“), apimanti jo brandžiausius metus, darbus ir gilią senatvę. Knygą įrėmina įžanga ir pabaiga, o vainikuoja išsami bibliografija, Žilevičiaus gyvenimo ir veiklos chronologija, asmenvardžių, slapyvardžių ir vietovardžių rodyklės bei iliustracijų šaltinių sąrašas. Daug dėmesio skiriama istoriniam kontekstui – Kauno gubernijai, rusų valdininkų apgyvendintam Kaunui, carinės Rusijos sostinei Sankt Peterburgui, Vitebskui, Mažajai Lietuvai, JAV, kartu pristatant to laiko ir to krašto kultūrinį ir muzikinį kontekstą, patirtis, kurias perėmė ir vėliau savo darbuose panaudojo Žilevičius. Pasak autorės, „žvelgiant per J. Žilevičiaus biografijos prizmę siekta nors iš dalies prisiliesti prie Lietuvos, Rusijos ir JAV istorijos, lėmusios ne tik kultūrinius pokyčius, bet ir padariusios įtaką daugelio žmonių likimams“ (p. 14).
Stulbina knygoje panaudotos dokumentinės medžiagos kiekiai iš 11 archyvų, 25 muziejų, 7 bibliotekų Lietuvoje ir užsienyje. Įžangoje autorė apgailestauja, kad knygos nesulaukė buvę Žilevičiaus mokiniai, šiltai priėmę ir informaciją siuntę JAV lietuviai – jų sąrašas tikrai įspūdingas. Knyga gausiai iliustruota daugiau nei 300 nuotraukų, programų, dokumentų ir rankraščių.
Danutė Petrauskaitė išreiškia viltį, kad „[j]ei ši knyga praplės muzikos istorijos žinias ir nors kiek padės studijų procesui, jei J. Žilevičius pateks į lietuvių muzikinės kultūros raidos lauką, autorė savo tikslą bus pasiekusi“ (p. 15). Taip pat labai bus laukiamos autorės planuojamos knygos Juozas Žilevičius ir jo amžininkai ir Juozo Žilevičiaus muzikinis palikimas. Būtų nuostabu vienoje vietoje paskaityti Žilevičiaus straipsnius, epistolinį palikimą, koncertuose klausytis jo kurtos muzikos. Nuoseklus ilgo gyvenimo darbas turėtų būti mums pavyzdys: „Jo veiklos prioritetai nekito, nepaisant, kur jo buvo gyventa. […] Jis suprato – tik išsaugoję tautinę tapatybę lietuviai pajėgs kovoti už savo tėvynės laisvę“ (p. 623).
