Dizaineris Vilmantas Žumbys
„Menas gi iškelia savaimingus tautos bruožus, išlaiko tautą gyvą ir daro ją visų mylimą ir garbingą“ (p. 371; cit. iš: Valstybės muzikos mokykla, 1920–1930, Kaunas: Valstybės muzikos mokyklos leidinys, 1931, p. 43) – šią Juozo Gruodžio mintį iš Valstybinės muzikos mokyklos dešimtmečiui skirto leidinio cituoja knygos Valstybinė muzikos mokykla Kaune (1920–1933) (2024) autoriai ir akcentuoja tris jo nurodytus siekius, pirma – „pažinti savosios muzikos diegus. Išmokti atskirti tai, kas mūsų muzikoj yra originalaus“, antra – „pažinti pasaulio muziką ir, įaugus į Europos menininkų tarpą, kelti muzikos kultūrą visoj mūsų šalį“, ir trečia – „ugdyti savo muziką, gaivinamą tomis sultimis, kurios tik ir padarytų lietuvių muziką gyvą ir tada, kai mes savo kompozicijose nebevartosime liaudies motyvų“ (p. 371; cit. iš: Ibid., p. 40).
Monografijos skyriuose „Lietuvos švietimas Europos muzikinio ugdymo kontekste: XIX a. – XX a. pr.“, „Pradžia“, „Valstybinės muzikos mokyklos raida“, „Mokyklos patalpos ir turtas“, „Mokymo programos“, „Kauno muzikinės kultūros židinys“, „Mokyklos vadovai“, „Mokytojai“, „Mokiniai“ išsamiai pristatomas Lietuvos muzikinis švietimas, mokyklos pradžia nuo Juozo Naujalio Lietuvos konservatorijos vizijos, kartu paliečiama muzikos įstaigų konkurencija Kaune, mokyklos suvalstybinimas ir jos raida iki konservatorijos de facto, mokyklos būsto (o kartu ir Laikinąja sostine tapusio Kauno valstybinių patalpų) problemos ir mokyklos vietos Kaune, mokymo programos, mokyklos koncertinės veiklos, išskiriant Naujalio jubiliejaus ir mokyklos dešimtmečio iškilmes, mokyklos vadovų skirtumai ir bendras tikslas konservatorijos link, mokytojai, aptariant jų priėjimo politiką, mokytojus užsieniečius ir klasių formavimo plėtrą, mokinių kontingentas, mokesčiai už mokslą, nuolaidos ir stipendijos, mokinių vertinimas, vertybės, mokymosi atmosfera, veiklos, draugijos ir absolventai. Vertingi knygos priedai – mokytojų sąrašai, pateikiant jų dėstomus dalykus, studijas ir dėstymo Valstybinėje muzikos mokykloje laikotarpį, mokinių sąrašai su specialybe, pedagogu ir mokymosi laikotarpiu, mokyklos istorijai svarbiais dokumentais ir dokumentų projektais, tarp kurių – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio Valstybinės konservatorijos eskizinis projektas.
Monografijos pratarmėje nurodyta: „Ši knyga – tai grąžinama skola praeities romantikams ir modernistams, Lietuvos muzikams rengti taikiusiems europinius standartus ir kartu kėlusiems kultūros nacionalinio identiteto klausimus“ (p. 9). Vargu ar galiu šią knygą vertinti nešališkai, vis dėlto noriu atsakyti į keletą natūraliai kylančių klausimų. Taip, tai tyrimas, taip, joje išnagrinėtas ne tik Lietuvos muzikinio švietimo kontekstas, jaunos valstybės kultūriniai prioritetai ir ekonominės galimybės, bet ir mokymo programos, vadovėliai, mokytojai, mokiniai ir mokyklos atmosfera, istoriškai susijusių ar geografiškai artimų šalių bendrojo ir muzikinio mokymo sistemos, reikalavimai Lietuvos mokytojo asmenybei. Taip, dėl gausios informacijos, išvadų, dokumentų ir citatų ši knyga pasitarnaus studentams ir šios bei artimų temų tyrėjams, tačiau dėl gražios kalbos ir dėstymo ją mielai perskaitys net tik kiek nors muziką studijavę, bet ir tiesiog Lietuvos kultūros lauku besidomintieji, iki šiol žinoję keletą gatves ar muziejus žyminčių asmenų pavardžių. Beje, knyga pelnė 2024 m. Vytauto Landsbergio premiją.
Knygoje pateikiama autentiška medžiaga – Juozo Naujalio muzikos mokyklos Kaune įstatai ir programa (1919), Kauno muzikos mokyklos įstatai (1920), Muzikos mokyklos įstatymas ir jos pakeitimai (1921, 1923, 1925), Lietuvos konservatorijos statuto projektas ir jo paaiškinimas (1925), Lietuvos konservatorijos statuto projektas ir aiškinamasis raštas (1931). Statutai iki šiol nebuvo publikuoti, 1920 m. įstatai yra tapę bibliografine retenybe, kiti spaudoje skelbti dokumentai „čia pateikiami siekiant sudaryti išsamų, su Valstybinės muzikos mokyklos veikla susijusių tokio pobūdžio dokumentų rinkinį“ (p. 417).
Labai svarbu, kad knygoje pateikiama informacija, kokias studijas ir kur buvo baigę Valstybinėje muzikos mokykloje dėstę pedagogai, taip pristatant formuojamą platų ir įvairialypį Lietuvos dėstymo modelį. Tai Rokiškio, Rietavo, Vilniaus, Kauno Ippo-Gechmano muzikos mokyklos, Juozo Naujalio Kauno katedros choras, vargonininkų kursai, Rygos Emilio Zigerto muzikos mokykla, Varšuvos muzikos institutas, Berlyno karališkoji meno akademija, Regensburgo bažnytinės muzikos mokykla, Sankt Peterburgo, Maskvos, Leipcigo konservatorijos. Jeigu studijavote ar studijuojate muziką, skaitydami knygą ar susidomėję analizuodami mokytojų ir mokinių sąrašus, galite atsekti savo pedagogų mokslų šaknis ir rasti savo vietą. Juk Valstybinė muzikos mokykla yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos pirmasis etapas. Svarbu, kad monografija įkontekstina Valstybinę muzikos mokyklą Lietuvos švietimo ir kultūros lauke, taip pat ir šalia kaimyninių, nepriklausomybę atgavusių valstybių konservatorijų situaciją. Pradėjusi veiklą kaip mokykla, ši institucija sparčiai, dėstomais dalykais, dėstytojų profesionalumu ir reikalavimais artėjo link aukštosios muzikos mokyklos lygio ir statuso.
Studijavusius muziką turėtų sudominti bendrųjų muzikos dalykų, instrumentų ir kompozicijos dėstymo planai, vadovėliai ir atliekami kūriniai. Būtent naudoti ar, tikėtina, kad naudoti vadovėliai, mokymo programose groti kūriniai atskleidžia būsimos konservatorijos kryptį ir mokinių rengimo lygį, o kompozicijos reikalavimai – kultūrinius poreikius. Atsižvelgiant į mokyklos pastato problemas, paaiškės, kodėl mokyklos augimas nebuvo toks spartus, kaip galima buvo tikėtis iš pedagogų ir visuomenės susidomėjimo, ir kodėl pirmoje dainų šventėje nebuvo mokyklos choro. Bendrą Lietuvos muzikinio švietimo situaciją, Kauno ir Klaipėdos muzikos mokyklų kontekstą atskleis spaudos žinutės, o vidinę atmosferą ir mokinių vertybes – ištraukos iš prisiminimų ir dienoraščių – šiuo atveju ypač paminėtas kompozitoriaus Jono Nabažo dienoraštis (Jonas Nabažas, Dienoraščiai, 1922–1945, sudarė Vytautė Markeliūnienė, Vilnius: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2007). Svarbi knygoje pateikiama informacija ir įžvalgos apie lietuvišką muziką mokymosi programose, o svarbiausia – apie priežastingumą, kas ir kodėl vyko ir kokias pasekmes turėjo tolesnei muzikų ugdymo sekai.
Knygoje gausu išnašų, kuriose ne tik nurodomi šaltiniai, bet ir praplečiamos mintys, pateikiamos trumpos minimų asmenų biografijos. Knyga iliustruota nuotraukomis, pateikiamos įvairios schemos, archyviniai šaltiniai, knygos, straipsniai ir žinutės periodiniuose leidiniuose. Pagirtina, kad autoriai vietoj įsisenėjusio termino tarpukaris naudoja grakštų Vasario 16-osios Lietuva. Kauno, Laikinosios sostinės patalpų trūkumo fone jie pateikia aiškias mokyklos kilnojimosi priežastis ir ištaiso seniai istoriografijoje įsivėlusią klaidą, esą mokykla veikė „Saulės“ rūmuose. Pagal pirmą skelbimą patikslintas, deja, neišlikusio pastato adresas – „Saulės“ gimnazija Laisvės al. 55. Naujalio įsteigta mokykla, pradėjusi veiklą trijose „Saulės“ gimnazijos klasėse trečiame aukšte, neužilgo, Vyriausybei paskyrus tinkamesnes patalpas, persikraustė į Vilniaus g. 2, tačiau gan greitai patalpos buvo perduotos Seimui. Mokyklą perėmus Lietuvių meno kūrėjų draugijai, mokykla gavo keturis kambarius Draugijos valdomose patalpose Maironio g. 3 (dabar Maironio g. 11). Deja, visi kambariai buvo pereinami, o tose pačiose patalpose dar veikė Draugijos raštinė, Vaidybos studija, buvo saugomi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai. Natūralu, kad tokiomis sąlygomis buvo beveik neįmanoma dirbti ir didelė dalis pamokų vyko privačiuose mokytojų butuose. Ir nors ilgainiui mokyklos valdomas plotas plėtėsi, buvo ieškomos naujos patalpos, situacija keitėsi lėtai – autoriai pateikia pedagogų patirtis ir susirašinėjimą su valdžia. Mokykla, o nuo 1933 m. konservatorija, savo veiklą toje pačioje vietoje tęsė iki 1945 m.
Knygos autoriai pateikia smagių mokinių atsiminimų ar dienoraščių ištraukų apie mokyklos atmosferą: „Tiek pyktis ima, kad tie mokytojai vienas pas kitą šliaužioja ir mokinius tik erzina“, „Pas Gruodį šiandien beveik visi susirinko, išskyrus sergantį Andrejauską. Nepaprastai nusibodo, kol visi atliekam Instr.[umentacijos] ir Fugos pamoką. Dar gi, Gruodžiui nuolatos rūkant per pamoką“ (p. 353; cit. iš: Jonas Nabažas, op. cit., p. 94, 71). Suprantama, Nabažas dienoraštį rašė sau, tačiau šiandien labai smagu mūsų kultūros didžiuosius pamatyti jauno žmogaus akimis.
Nepaisant ankštų patalpų, dėstytojų šliaužiojimo ar rūkymo pamokose, mokiniai buvo motyvuoti. Nabažas dienoraštyje pasižymėjo, kad nusipirksiąs poros kompozitorių portretus ir žiūrėsias į juos kaip į sektinus idealus, smuikininkas Izidorius Vasyliūnas sakosi į visus dalykus kibęs visa siela ir širdimi. Kompozitorius Konradas Kaveckas prisimena pirmą kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko solfedžio pamoką: „Į klasę įėjo apie 40 metų, tvirtas, petingas, vidutinio ūgio, malonios veido išraiškos vyras“ (p. 331; cit. iš: Stasys Yla, Konradas Kaveckas, Vilnius: Vaga, 1986, p. 35).
Valstybinėje muzikos mokykloje Kaune 1920–1933 m. dirbo 61 mokytojas, 2 akompaniatorės, pagal sąrašus 686, o tikriausiai šiek tiek daugiau įvairių tautybių mokinių – lietuvių, žydų (20–25 proc.), taip pat lenkų, rusų, vokiečių, čekų, italų, latvių, nuo fortepijoną Elenos Laumenskienės klasėje studijavusios Miros Abelovaitės iki vargonus Nikodemo Martinonio klasėje studijavusio Liudo Žviko. Šiandien sunkoka įsivaizduoti muzikos mokymo įstaigą, kurioje tilpo moksleiviai, studentai, karininkai ir kareiviai, valdininkai, kitų profesijų dirbantieji ir besimokantys tik Valstybinėje muzikos mokykloje, teoriškai priimami nuo 10-ies, o faktiškai – besimokantys nuo 7 iki 49 metų.
