Gabija Surdokaitė-Vitienė, SUSIMĄSTĘS KRISTUS: NUO RELIGINIO ATVAIZDO IKI TAUTOS SIMBOLIO RŪPINTOJĖLIO: Monografija, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017, 543 p., iliustr., 400 egz.
Dailininkas Gedas Čiuželis
Žodis rūpintojėlis kiekvieno atmintyje siejasi su gerai pažįstamu vaizdiniu – susimąsčiusio ar liūdno, viena ranka prilaikančio palinkusią galvą, sėdinčio Kristaus figūra. Turbūt retas susimąsto apie tai, kad šis terminas atsirado ir įsitvirtino tik XX a. trečiame dešimtmetyje. Iki tol skulptūrėlės liaudyje buvo vadinamos „smūtkeliais“, „rūpintoju“, „aprūpintoju“. Gabija Surdokaitė-Vitienė knygoje Susimąstęs Kristus: Nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio (2017) taip pat pastebi, kad rūpintojėlio sąvoka nėra tiksli, kalbant apie senąją bažnytinę dailę (iki XX a. pradžios): „Į XX a. istoriografiją ji atėjo iš religinės lietuvių liaudies skulptūros, tačiau XX a. I p. Rūpintojėlis įgavo kultūrinio simbolio reikšmę, o kartu ir visiškai kitą prasmę, negu buvo suvokiamas XV–XIX a. kaip sėdinčio ir galvą parėmusio Kristaus atvaizdas. Todėl knygoje vartojamas kitas – Susimąsčiusio Kristaus – pavadinimas…“ (p. 18). Taigi termino išgryninimas – viena pirmųjų monografijoje atliktų svarbių užduočių.
Susimąstęs Kristus, Rūpintojėlis lietuviui emociškai yra labai svarbus ir artimas, tačiau ikonografiniu požiūriu pakankamai tipiškas, turintis mažai variantų ir, rodos, nedaug duodantis erdvės interpretacijų įvairovei atvaizdas. Todėl skaitytoją pirmiausia nustebina solidi veikalo apimtis. Kuo ypatingas Susimąstęs Kristus, kad pasakojimas apie jį plėtojamas per penkis šimtus puslapių siekiančioje knygoje?
Surdokaitės-Vitienės monografija – tai mikrotyrimas, kuriame į objektą žvelgiama iš pačių įvairiausių požiūrio taškų. Pirmasis ryškus knygos bruožas yra kontekstualumas. Susimąsčiusio Kristaus skulptūrų ir paveikslų analizė susieta su plačiu kultūriniu ir religiniu, pasaulinės kūrybos kontekstu. Plačios teritorinės ir chronologinės ribos – monografijoje analizuojami atvaizdai nuo XVI iki XX a. antros pusės, aprėpiama ir profesionalioji, ir liaudies dailė, kontekstinėse dalyse pasitelkiami ne tik įprasti europiniai, bet ir Lotynų Amerikos, Rusijos kraštai.
Autorė išsamiai atskleidžia atvaizdo kilmę, jo paplitimą. Skaitytojas nuosekliai vedamas, pradedant vėlyvaisiais Viduramžiais (XIV a.), kai Jėzaus Kristaus kaip Pasaulio Valdovo įvaizdį keičia žemiškojo Jėzaus – Dievo Sūnaus aspekto išryškinimas, skatinami asmeniniai jo kančios apmąstymai ir išgyvenimai. Tuo metu pranciškonų raštuose atsiranda pirmieji išplėtoti pasakojimai apie trumpas Kristaus poilsio vietas jo Golgotos kelyje. Pranciškoniškasis pamaldumas, kuriame akcentuojama Jėzaus kančia, Kryžiaus žygiai į Jeruzalę, įvairi religinė literatūra turėjo įtakos tam, kad XV a., pirmiausia Vokietijoje, susiformuoja Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas. XVI a. šios temos skulptūrų, paveikslų dažnai aptinkama jau ne tik Vokietijoje, bet ir Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje. Lietuvoje pirmasis Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas žinomas Vilniaus Bernardinų bažnyčios XIV a. pirmo ketvirčio sienų tapyboje.
Nuo šių chronologinių atskaitos taškų toliau išsamiai plėtojama sklaida ir kontekstai. Tyrime panaudota gausi archyvinė medžiaga svariai papildo žinias apie atvaizdo funkcionavimą Lietuvos bažnyčiose ir kasdienėje žmonių aplinkoje, dailės paveldo lobyną praturtina naujais objektais. Tekste gausu įdomių įžvalgų ir detalių, nors pastebėtina, kad kartais, stengiantis kuo išsamiau išdėstyti surinktą medžiagą, sklandus ir įdomus teksto dėstymas pereina į gausios faktografijos vardijimą, ypač skyriuje apie Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo paplitimą Lietuvoje ir jo paskirtį. Poskyriuose apie kūrinio vietą ir funkciją sakraliniuose pastatuose bei valstiečio aplinkoje atskleidžiama, jog bažnyčiose Susimąsčiusio Kristaus atvaizdų būta ne tik altoriuose, bet ir tabernakuliuose, liturginiuose induose. Liaudies dailėje Rūpintojėlio skulptūra buvo įprasta pakelių koplytėlėse (daugiausia), koplytstulpiuose, ant stulpų-kolonų, antkapiniuose paminkluose. Autorė pateikia naujos medžiagos ir detalių apie tai, kaip „rūpintojų“, „aprūpintojų“ skulptūrėlės taip pat buvo laikomos valstiečių trobose ant palangių ar specialiai tam įrengtose lentynose. Apibendrindama Susimąsčiusio Kristaus kūrinių paplitimo ir paskirties analizę, Surdokaitė-Vitienė daro pagrįstą išvadą, kad skulptūros ir paveikslai sietini ne su liturginio, bet su privataus religingumo sritimi – jie atliko devocinio atvaizdo, skirto skatinti asmeninį pamaldumą, funkciją.
Stebuklingų atvaizdų analizės kontekste išsiskiria Rasų (dab. Baltarusija, Gardino srt., Valkavisko raj.) Susimąsčiusio Kristaus skulptūros, sukurtos XVI–XVII a. sandūroje, analizė. Išlikusi bei autorės išanalizuota archyvinė medžiaga pateikia įdomių ir svarbių detalių, liudija apie išskirtinį atvaizdo gerbimą. Dalis stebuklų buvo suregistruota Rasų Susimąsčiusio Kristaus malonių knygoje, dalis – 1708 m. vizitacijos akte. Išsamiai aprašomos atvaizdo pernešimo į didįjį altorių iškilmės 1772 m., atspindinčios iškilmingų ir itin puošnių parateatrinių procesijų tradiciją Baroko laikotarpiu. Įdomu, kad šalia labiausiai įprastų votų – padėkos už patirtas malones ženklų – skulptūrai buvo aukojami prabangūs audiniai ir rūbai – apsiaustai, perizonijai, prijuostės, brangių medžiagų (atlaso, damasto, šilko ir kt.) atraižos. Reta voto forma – apyrankė – minima taip pat malonėmis garsėjusios Vidiškių Susimąsčiusio Kristaus skulptūros votų sąraše. Tyrimas atskleidė, kad stebuklingų analizuojamos temos atvaizdų būta, tačiau jie netapo visuotinai gerbiami, kaip, pavyzdžiui, „Antakalnio Jėzus“ ar garsūs Švč. Mergelės Marijos paveikslai. Autorės nuomone, tai sietina su Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo dominuojančia privataus religingumo funkcija. Tuo tarpu garsių stebuklingų atvaizdų kultas yra itin viešas reiškinys.
Knygoje yra ir diskutuotinų vietų. Klausimų kelia autorės išskirtos dvi ikonografinės Susimąsčiusio Kristaus atmainos – gotikinė ir barokinė. Pastarosios sąvokos daugiau sietinos su istorine stilistine raida ir formaliosiomis, bet ne ikonografinėmis kūrinio ypatybėmis. Galima numanyti, kad susidurta su problema, siekiant trumpai ir tinkamai įvardyti ikonografines grupes, dominavusias gotikos ir baroko laikotarpiu, dėl to sąlyginai (kaip pabrėžia ir pati autorė) palikti minėti įvardijimai. Vis dėlto norėtųsi tikslesnio sprendimo. Šis klausimas, kaip minėta, yra tik diskusinis ir netrukus pamirštamas, toliau verčiant knygos puslapius skaitytojui pateikiama išsami dviejų grupių ikonografinė analizė ir pavyzdžiai, vaizdavimo pokytis iš gotikinio į barokinį susietas su potridentiniu laikotarpiu pakitusiais teologiniais akcentais, išreikštais įvairiuose teologiniuose traktatuose. Autorės gilinimasis į vaizdinio refleksijas potridentinėje literatūroje praturtino pamaldumo Susimąsčiusiam Kristui sampratą, pateikė svarbių įžvalgų ar faktų – pavyzdžiui, Johano Molanuso (Johan Ver Meulen, Molanus, 1533–1585) įtaką tam, kad aptariamo atvaizdo tinkamumas buvo pagrįstas tradicija (p. 67–68).
Analizuodama liaudiškąją Susimąsčiusio Kristaus atvaizdo interpretaciją Surdokaitė-Vitienė pasitelkia ir pasakojamąjį folklorą. Įsimintina pasakos-legendos „Berniukas maitina smūtkelį“, kurioje aptinkamas konkretus Susimąsčiusio Kristaus vaizdinys, analizė. Čia pasakojama apie berniuką (kai kuriuose variantuose – mergaitę) našlaitį, kuris klebono palėpėje randa smūtkelį, jį maitina ir su juo bendrauja. Pasak autorės, „Šią pasakos dalį galime laikyti tam tikru veikėjo išmėginimu. Vertinamas elgesys su Dievu, pagarba Kristaus asmeniui. Dalijimasis maistu su Kristumi – tai tam tikra compassio išraiška, nors ir gerokai nutolusi nuo mistinio XVI–XVIII a. compassio (išgyvenimo) suvokimo, pagrįsto įsijautimu į Kristaus kančią“ (p. 258).
Įdomi yra Rusijos religinėje dailėje plitusių Vidurnakčio Išganytojo atvaizdų apžvalga. Vyrauja nuomonė, kad Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas į Rusiją atkeliavo iš Lenkijos ir LDK. Tačiau pastebėtina, kad tai praktiškai vienintelė sąsaja su Lietuva monografijos kontekste, iš esmės ši analizė yra kiek netikėtas intarpas ir lieka atsieta nuo kitų knygos skyrių. Jei imtasi šio aspekto, būtų logiški ir svarbūs komentarai apie tai, kokių Vidurnakčio Išganytojo atvaizdų būta ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos teritorijos stačiatikių cerkvėse, kiek jie buvo paplitę ir pan. Pažymėtina, kad monografijoje ne kartą minimi unitų bažnyčių atvaizdai.
Paskutiniame skyriuje atskleidžiamas religinio atvaizdo virsmas tautos simboliu ir jo reikšmė nuo tautinės tapatybės paieškų XIX a. pabaigoje iki XX a. antros pusės, kai „Rūpintojėlis suvokiamas kaip tautos, Lietuvos simbolis. Nuo sovietinės valdžios nukentėjusiems, lietuvybę puoselėjusiems asmenims Rūpintojėlis teikė paguodos, stiprybės ir ryžto kovoti už nepriklausomybę. Išeivijoje jis tapo prarastos Lietuvos simboliu, pavergtos tautos, Sibiro tremtinių globėju“ (p. 416).
Taigi monografijoje Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas atskleidžiamas plačiame kultūriniame kontekste, apima plačias chronologines ir geografines ribas. Kruopščiai ir gausiai surinkta archyvinė bei vizualinė medžiaga, kontekstinės literatūros analizė leido autorei išryškinti šios temos paveldo įvairovę ir gausą, padaryti svarbių ir įdomių įžvalgų, apibendrinimų bei patikslinimų. Galima numanyti, kad autorei teko susidurti su nemenkais iššūkiais, siekiant suvaldyti ir apdoroti surinktą medžiagą, įgyvendinti išsikeltą tikslą ir uždavinius, tačiau rezultatas liudija, jog monografija yra neabejotinai Lietuvos kultūrai reikšmingas darbas, svariai praplečiantis žinias ir sampratą apie lietuviams itin svarbų religinį atvaizdą, tautos simbolį.
