Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
DANGAUS MIESTAS: VILNIAUS VIENUOLYNŲ PALIKIMAS BAŽNYTINIO PAVELDO MUZIEJUJE, sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, autoriai Martynas Jakulis, Liudas Jovaiša, Dalia Vasiliūnienė, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2020, 355 p., 500 egz.
Dailininkas Gedas Čiuželis

2009 m. visuomenei duris atvėręs Bažnytinio paveldo muziejus nuosekliai vykdo aktyvią tiek parodinę, tiek leidybinę veiklą, sakralinės dailės rinkinių populiarinimą. Užtenka paminėti tokias knygas-katalogus, kaip Jėga ir grožis Jo šventovėje…, Siuvinėtas dangus, Šilkas ir auksas ir t. t. Leidinys Dangaus miestas: Vilniaus vienuolynų palikimas Bažnytinio paveldo muziejuje, inicijuotas muziejaus veiklos dešimtmečio proga, yra dar viena dovana Lietuvos visuomenei. Ši knyga, kurioje pateikiama Bažnytinio paveldo muziejuje sukaupta Vilniaus vienuolijoms priklausiusių eksponatų panorama, pasižymi tuo, kad vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūriniai atskleidžiami platesniame kontekste: trumpose apybraižose papasakota net septyniolikos vienuolijų istorija – jų plėtra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įsikūrimas ir statybos Vilniuje bei jo priemiesčiuose, dvasingumo, veiklos specifika, uždarymų ir naikinimo istorija, pradedant nuo seniausiai įsikūrusių pranciškonų ir dominikonų vienuolijų ir nuosekliai sekant beveik visų Vilniuje veikusių vienuolynų pėdsakais. Cituojant pačioje knygoje esančius žodžius, – „Skaitytojas regi žaizdotą, tačiau be galo gražų Lietuvos sostinės veidą“.

Knyga pirmiausiai patraukia savo aiškia ir logiška struktūra: pradžioje apžvelgiama bendra Vilniaus vienuolijų raida, toliau glaustai pristatoma kiekvieno vienuolyno istorija ir jam priklausę kūriniai: liturginiai indai, tekstilė, tapyba ir skulptūra. Tekstus parengė puikūs savo srities žinovai, mokslininkai – menotyrininkė Dalia Vasiliūnienė bei istorikai Liudas Jovaiša ir Martynas Jakulis.

Sintetinio pobūdžio, glausti, faktais ir nuorodomis neperkrauti, tačiau įdomiomis detalėmis paįvairinti tekstai pritaikyti plačiajai visuomenei, bet vertingos informacijos ras bei skaitymo malonumą patirs ir meno bei bažnyčios istorijos žinovai. Daliai Vilniaus vienuolijų jau buvo skirtos rimtos atskiros studijos, taip pat nemaža dalis knygoje pateikiamų kūrinių ne kartą publikuoti, yra žinomi, ypač specialistams, tačiau naujame kontekste jie vėl suaktualinami, atsiskleidžia netikėtais rakursais, lengvai peržvelgiami. Be abejo, leidinyje pateikiama ir naujos medžiagos, pavyzdžiui, skaitytojas supažindinamas su iki šiol menkai žinomomis regulinių atgailos kanauninkų, šaričių bendruomenėmis bei jų paveldu ir kt.

Kaip teigia knygos rengėjai, vienas iš sunkiausių uždavinių atrenkant kūrinius buvo ne jų gausa, o aiškus ir neabejotinas priskyrimas konkrečiam vienuolynui, kadangi sostinės, kaip ir visos Lietuvos, vienuolijos patyrė skaudžias netektis, didžiąja dalimi – negrįžtamai. Per įvairias negandas ir vietoves išblaškytas paveldas prarado ryšį su savo kilmės ir buvimo vieta, kurią sunku atsekti be konkrečių paliudijimų – dokumentų, įrašų, dažnai tenka remtis hipotetinėmis prielaidomis. Dėl patikimų žinių stokos ir tebevykstančio vienuolijų paveldo tyrinėjimų proceso į knygą, pavyzdžiui, nepateko nė vienas dailės kūrinys iš Vilniaus pijorų, rokitų, marijavičių vienuolijų, o ir daugelio kitų vienuolijų palikimas skaičiuojamas ne dešimtimis vienetų.

Tačiau minėti probleminiai aspektai yra savaime suprantami ir nė kiek nemenkina svaraus knygos turinio – prieš skaitytojo akis atsiveria įspūdinga Dangaus miesto lobyno panorama. Leidiniui atidžiai atrinkti geriausi vienuolijų paveldą reprezentuojantys pavyzdžiai. Prie kiekvieno eksponato metrikos pateikiamas trumpas kūrinio apibūdinimas. Skaitytojui nebūtina atidžiai skaityti kiekvieno aprašymo, jis gali stabtelti prie sudominusio kūrinio.

Sklaidant knygos puslapius matyti, kad gan gausiai išliko bernardinių vienuolijos, kuriai priklausiusiose patalpose dabar ir įsikūręs Bažnytinio paveldo muziejus, vertybių. Įdomūs XVII ir XVIII a. sukurti antepedijai, puošę altorių stalų (mensų) priekinę dalį. Itin subtilus skonis vyravo XVII a., kai tamsiai raudoni (karmazino) aksomo atspalviai derinti su auksuotais ir sidabruotais siūlais siuvinėtais motyvais – Jėzaus ir Marijos monogramomis, priklaupusių angelų figūromis. 1720–1730 m. bažnyčiai buvo parūpinti dar septyni antepedijai su aplikacijomis tamsaus audinio fone – išskirtinio grožio yra „Apreiškimą“ vaizduojanti scena. Šv. Arkangelą Mykolą vaizduojantis paveikslas mena vienuolyne nuo XVII a. pabaigos veikusią to paties titulo broliją.

Kitos moterų vienuolijos – benediktinių – vertybių kontekste išskirtini relikvijoriai: minėtinas vienas gražiausių Lietuvoje išlikusių šv. Mauro, šv. Placido, šv. Roko ir šv. Agnietės relikvijorių, sukurtas 1742 m., išpuoštas švelnių žalsvų ir melsvų spalvų juvelyriniais akmenimis, subtiliu augaliniu ornamentu. Saviti trys ant altorių pastatomi trikampės formos relikvijoriai (XVIII a. antras ketvirtis). Panašios formos pastatomų, puikia rokoko ornamentika puoštų relikvijorių išliko ir iš basųjų karmelitų Šv. Teresės Avilietės bažnyčios.

Akį džiugina ir Regulinių Laterano kanauninkų, bazilijonų, jėzuitų vertybės. Sąlyginę pastarosios vienuolijos palikimo gausą lemia ir tai, kad jėzuitai kuravo ne vieną, o kelias Vilniaus bažnyčias. Tarp jėzuitų vienuolijai priklausiusių vertybių – liturginių indų ir tekstilės dirbiniai, keli paveikslai ir skulptūra – Šnipiškių koplyčios Jėzus. Ši 1855 m. datuojama statula (manoma, kad atlikta pagal ankstesnę, XVIII a. pradžioje sukurtą ir 1720 m. į koplytstulpį įkeltą skulptūrą) turi itin intriguojančią istoriją – tai garsusis Jėzus iš Šnipiškių koplyčios, kuris buvo atrastas tik 2017 m. Šv. Rapolo bažnyčios rūsyje. Ilgus metus koplytstulpis su kryžių nešančiu Jėzumi stovėjo Šnipiškių priemiestyje prie Šv. Rapolo bažnyčios, kelyje į Verkių Kalvarijas. Šiuo metu skulptūra eksponuojama naujoje parodoje „Sakralusis Vilnius: piligrimų kelias nuo Aušros vartų iki Kalvarijų“, kurią parengė Lietuvos nacionalinis dailės (toliau – LNDM) ir Bažnytinio paveldo muziejai (kuratorės Rasa Adomaitienė, Rūta Janonienė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė). Garsus ir šv. Kazimiero relikvijorius – sidabrinė statulėlė, kurią 1637 m. padovanojo Smolensko vaivados Aleksandro Gosievskio žmona Ieva Pacaitė su dukra.

Vizičių vienuoliją puošė Simono Čechavičiaus paveikslai, Bažnytinio paveldo muziejuje saugomi du – „Šv. Evangelistas Jonas“, „Šv. Juozapas“, reprodukuotas atvaizdą išgarsinusiame Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albume. Vizitėms taip pat priklausė to paties dailininko tapytas paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas“, kabojęs didžiajame Švč. Jėzaus Širdies vizičių vienuolyno bažnyčios altoriuje (dabar LNDM nuosavybė). Reikia paminėti, kad Čechavičiaus paveikslai puošė ir įspūdingą benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios altorių ansamblį, išlikę paveikslai šiuo metu taip pat yra LNDM nuosavybė, todėl šiame leidinyje nepateikiami. Šioje vietoje pastebimas nedidelis netolygumas – vizičių atvaizdas iš LNDM į knygą įtrauktas, tuo tarpu apie benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčios atvaizdus užsimenama tik fragmentiškai.

Tai tik keletas kūrinių, pasakojimų ir atradimų iš knygos, kuriuos išskyrė šio teksto autorė, tačiau, kaip minėta, kiekvienas skaitytojas gali atrasti savo širdžiai mielą kūrinį ir jo istoriją.

Greta privalumų būtina paminėti ir knygos dizainą, poligrafinę kokybę, leidinį puošiančias kokybiškas iliustracijas.

Vienuolijų paveldas sudaro labai ženklią išlikusio Lietuvos sakralinio meno palikimo dalį. Lietuvoje gan intensyviai vyksta vienuolijų tyrinėjimai, tačiau jie daugiausia skirti pavieniams kompleksams, vis dar trūksta šiuos tyrimus sintetinančių ir apibendrinančių kokybiškų leidinių, pritaikytų ne siauram specialistų ratui, o plačiajai visuomenei. Pirmas ir turbūt paskutinis panašaus pobūdžio leidinys, apimantis vienuolijų istoriją ir meną, yra Lietuvos vienuolynų vadovas, išleistas 1998 m., t. y. daugiau nei prieš dvidešimt metų. Tad Dangaus miestas yra labai reikiama ir laukta studija, skirta sostinės paveldo, sukoncentruoto Bažnytinio paveldo muziejuje, iškristalizavimui. Jo kokybę patvirtina ir tai, kad knyga pateko tarp Lietuvos dailės istorikų draugijos išrinktų geriausių 2020 m. taikomųjų mokslo leidinių. Panašaus leidinio reikėtų ir Kauno miestui, vienuolijų istoriją ir dailę visuomenei patraukliu formatu taip pat galima pateikti atskiromis vyskupijomis ir pan. Dangaus miestas yra puikus pavyzdys, galintis įkvėpti aktyvesnę kitų miestų, regionų vienuolijų paveldo sklaidą.