Šių metų gegužės 16–17 d. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko tarptautinė konferencija „Pranciškus Smuglevičius ir Apšvietos epocha Abiejų Tautų Respublikoje ir Europoje“. Dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) figūra Lietuvos (ir ne tik) visuomenei yra gerai žinoma, jo reikšmė ir vieta mūsų krašto meno istorijoje užima itin svarbią vietą: vertinamas kaip tapytojas, piešėjas, pedagogas. Kūrybai būdingi (neo)klasicizmo, vėlyvojo Baroko bruožai, daugiafigūrės kompozicijos ir subtili šviesokaita, meistriškas piešinys. Mokėsi Šv. Luko dailės akademijoje Romoje. Nutapė paveikslų antikinėmis, Lietuvos istorijos, religinėmis, buitinėmis temomis, grupinių šeimyninių portretų. Minėtini garsūs kūriniai yra „Skitų pasiuntiniai pas Darijų“ (1785), „Persų pasiuntiniai pas Etiopijos karalių“ (1785), „Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į Tėvynę“ (1807), „Tado Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje“ (1794), Vilniaus katedros didžiojo altoriaus paveikslas „Šv. Stanislovo mirtis“ (1799) ir dvylikos apaštalų paveikslai (1785), „Prozorų šeimos portretas“ (1789) bei daugelis kitų. Vilniaus universitete paties dailininko vardu dabar pavadintoje salėje nutapė kompoziciją „Minerva, vainikuojanti universiteto mokslininkus“ (1802, neišliko). Dailininkas taip pat gerai žinomas dėl imperatoriaus Nerono rūmų, vadinamų Aukso namais (Domus Aurea), freskų piešinių (kartu su Vincenzo Brena), piešiniai išraižyti ir 1776 m. publikuoti albume Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba (Vestigia delle Terme di Tito e loro interne pitture). Šis albumas daug prisidėjo prie dailininko žinomumo Romoje ir kitose šalyse.
Tautų Respublikoje ir Europoje“ Vilniaus paveikslų galerijoje 2024 m. gegužės 16–17 d. plakatas
Smuglevičiaus kaip pedagogo indėlis taip pat ryškus – 1797 m. atvykęs į Vilnių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Joakimo Chreptavičiaus kvietimu, Vyriausiojoje Lietuvos mokykloje (vėliau VU) įkūrė Piešimo ir tapybos katedrą, tapo profesoriumi ir 1799 m. paskelbė dailės mokymo programą. Dailininkas pripažįstamas vilnietiškosios meno mokyklos pradininku.
Nežiūrint dailininko reikšmės, Lietuvoje fundamentali parašyta monografija apie Smuglevičių siekia sovietmetį – 1973 m. išleista Vlado Drėmos (1910–1995) dailininko kūrybinei biografijai skirta knyga ilgai buvo išsamiausias žinių apie šį dailininką šaltinis. Be abejonės, ir dėl to, kad kokybiškas, paremtas gausiais šaltiniais. Vėliau minėtinas dar straipsnių rinkinys Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha (1997), kelios atskiros publikacijos. Tačiau pastaruoju laikotarpiu suaktyvėjęs dėmesys šiam dailininkui rodo pribrendusį poreikį naujai pažvelgti į garsųjį dailininką ir jo kūrybą, atskleisti bei į istoriografiją integruoti naujus tyrimus. 2022 m. pasirodė dailėtyrininkės Dalios Tarandaitės kuruotos parodos, skirtos plačiai dailininko kūrybos retrospektyvai, katalogas Pranciškus Smuglevičius: nuo antikinės Romos iki Vilniaus universiteto, 2023 m. – Prano Gudyno restauravimo centro leidinys Pranciškus Smuglevičius: Kūrinių tyrimai ir restauravimas. Lenkijoje naujausios žinios apie menininką apibendrintos Lenkijos dailininkų žodyne (2023, t. 11).
Šiemet minimoje konferencijoje siekta sutelkti ir paskatinti naujai pažvelgti į dailininko kūrybą platesniame Apšvietos epochos kontekste Lietuvos ir Lenkijos tyrėjus. Šešiolika pranešėjų iš Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Lietuvos kultūros tyrimų instituto, Vytauto Didžiojo universiteto, Varšuvos universiteto, Varšuvos nacionalinio muziejaus, Lodzės universiteto, Šmeluvo Adomo Mickevičiaus muziejaus, Bydgoščiaus Kazimiero Didžiojo universiteto savo pranešimuose pristatė įvairiausius konferencijos temos aspektus. Dėl šios įvairovės sunkokai grupuojasi teminė pranešimų įvairovė, tačiau galima jausti tam tikras sekos gaires ar logines jungtis.
Pirmasis istorikės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės pranešimas „Švelniosios revoliucijos epocha Abiejų Tautų Respublikoje“ įvedė klausytojus į Apšvietos laikotarpio istorinį kontekstą, kuriame kūrė Smuglevičius – aptarta modernioje JAV valstybėje vykusių revoliucinių pokyčių įtaka senajai Europos visuomenei ir Abiejų Tautų Respublikai, atskleisti švelniosios revoliucijos skirtumai nuo teroru paženklintos Prancūzijos revoliucijos. Istorinis aspektas originaliai plėtotas ir Eligijaus Railos pranešime, kuriame atrandama sąsajų tarp Voltaire’o ir Smuglevičiaus istorijos traktavimo, abiems iškeliant Rytų civilizacijų privalumus. Orientalistinis aspektas vėliau pratęstas lenkų dailės istorikės Anetos Biały pranešime apie Senovės Rytų vaizdus Smuglevičiaus kūryboje. Autorė kėlė nuodugnesnių tyrimų reikalaujančią hipotezę, kad Smuglevičius galėjo būti orientalistinės tapybos pirmtakas Vidurio Europos kontekste. Helmutas Šabasevičius aptarė Smuglevičiaus asmenybės ir kūrybos refleksijas XIX a. spaudoje, memuaristikoje, grožinėje literatūroje, dailėje kaip jo kūrybos sklaidos ir įamžinimo strategijas. Irena Vaišvilaitė išryškino kai kurių nusistovėjusių teiginių apie Smuglevičių kvestionavimo būtinumą, įvertinus pastaraisiais dešimtmečiais padarytus atradimus, naujas atribucijas. Pavyzdžiui, požiūrį į dailininką kaip į klasicistą. Mokslininkė abejoja dailininko ryšiais su Raphaeliu Mengsu, jo įtaka ir kelia hipotezę apie mokymąsi pas Pompeo Batoni, pastarojo ir kitų menininkų įtaką Smuglevičiaus kūrybai.
Meno istorikė Izabella Wiercińska klausytojus nukėlė į dailininko kartu su Simonu Čechavičiumi (1689–1775) vadovautą dirbtuvę Varšuvos Senojo turgaus aikštėje – pirmąją privačią meninio ugdymo mokyklą mieste. Čia Smuglevičius savo mokiniams sukūrė ir tam tikrą mokymo programą. Tyrinėtoja pastebėjo, kad ši patirtis dailininkui padėjo gauti Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros vedėjo vietą 1797 m. Toliau atkreiptas dėmesys į nevienodą Smuglevičiaus palikimo meninę vertę bei kokybiško restauravimo trūkumą, ir dėl to iki galo vis dar neaiškias dailininko palikimo apimtis. Pranešimo pabaigoje Wiercińska auditorijai pateikė Smuglevičiui priskiramą Higersbergerių šeimos portreto atvaizdą, kuris buvo dingęs ir vėl meno rinkoje atsirado 2022 m., ir kuris tarp konferencijos dalyvių sukėlė daug prieštaringų diskusijų dėl šio dailininko autorystės.
Didžioji dauguma pranešimų buvo skirti Pranciškaus Smuglevičiaus, kitų Smuglevičių šeimos atstovų kūrybos analizei. Jerzy Mizioleko mikrožvilgsnis į „patį gražiausią vaizdą“ – minėto albumo Vestigia delle Terme di Tito… antraštinės graviūros spalvotą versiją, neseniai atsiradusią antikvarinėje rinkoje, – pastebėjo modifikaciją apatiniame kairiajame kampe, kuriame pavaizduoti du besikalbantys vyrai, o vienas iš jų turi Smuglevičiaus bruožų.
Kaip atskira pranešimų grupė aiškiai išsiskyrė pranešimai, skirti Smuglevičiaus žanrinių ir alegorinių scenų analizei. Meno istorikė Agnieszka Świętosławska gilinosi į mažiau tyrinėtos žanrinės tematikos vaidmenį dailininko kūryboje. Dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė analizavo Laiko personifikaciją, kuri dailininko kūryboje užima svarbią vietą, keturiose alegorinėse kompozicijose. Nuodugniame ikonografiniame tyrime atskleista laiko personifikacijai suteikiamų reikšmių kaita nuo Baroko tradiciją tęsiančios veritas filia temporis (laikas yra tiesos tėvas) sampratos iki tęstinumo ir į(si)-
rašymo idėjos. Aušrinės Cemnolonskės pranešime tęsta alegorinė tematika – analizuota istorijos personifikacija, kuri Smuglevičiaus kūryboje dažniausiai vaizduota kaip moteris, išreiškianti įkalintą ir gedinčią Tėvynę. Ikonografiniu požiūriu Emilianas Prałatas taip pat nagrinėjo ir Antano bei Pranciškaus Smuglevičių tapybos ciklus Gorzeńskių šeimai priklausiusiuose rūmuose Dobžycoje ir Šmeluve. Pranešime taip pat pristatytos užsakymo aplinkybės, būklė.
Atskirą grupę sudarė ir Smuglevičiaus religinės tematikos kūrinių analizė. Barbara Maria Gawęcka dėmesį skyrė paveikslui „Šv. Emerikas“ iš ciklo, esančio Švč. Trejybės bažnyčioje ant Šventojo Kryžiaus kalno Lenkijoje. Regina Stankevičienė ir Svetlana Poligienė pristatė išsamiai iki šiol neanalizuotą dailininko kūrybos palikimą Lietuvos provincijos bažnyčiose, atkreiptas dėmesys ir į kopijas ar sekinius, dailininko įtaką kitiems kūrėjams. Šis tyrimas svariai praturtina žinias apie dailininko kūrinius sakralinės dailės srityje.
Paliestas ir dailininko palikimas Lietuvos didikų šeimų meno kolekcijose. Smuglevičiaus kūrybos apraiškas, jo paminėjimus Rokiškio dvaro meno kolekcijos kontekste pristatė Aušra Vasiliauskienė. Konferencijos kontekste išsiskyrė pranešimas, skirtas paveikslo „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“ tapybos technikos ir medžiagų tyrimams. Dalia Panavaitė ir Tomas Ručys pristatė fizikinių ir cheminių tyrimų rezultatus, atskleidžiančius ne tik technikos pokyčius bei medžiagas dailininko kūriniuose, bet ir kompozicinius pakeitimus, iškėlė probleminius klausimus. Konferenciją užbaigė Rūtos Janonienės pranešimas apie paskutinįjį Smuglevičių dinastijos atstovą Feliksą Antaną Smuglevičių (1824 – po 1863). Mokslininkė atliko svarų tyrimą, atskleisdama naujų šio dailininko biografijos duomenų, daug dėmesio skyrė šio dailininko kūrinių identifikavimui, kadangi jo kūriniai dažniausiai priskiriami Pranciškui Smuglevičiui. Tokiu būdu pakoreguotas ir pastarojo dailininko kūrinių spektras.
Akademinį konferencijos formatą praturtino nedidelė kolekcininko Dominyko Šaudžio paskolinta baldų su Smuglevičiaus dekoro pavyzdžiais ekspozicija Vilniaus paveikslų galerijoje. Šie baldai aptikti Italijos meno aukcione, detalesnė analizė atskleidė, kad juos tikrai dekoravo garsusis dailininkas. Konferencijos dalyviai su kuratorėmis taip pat aplankė naują parodą, skirtą dailininkui Boleslovui Ruseckui (1824–1913).
Apibendrinant matyti, kad visi pranešimai ženkliai praturtino Pranciškaus Smuglevičiaus, Smuglevičių šeimos kūrybos sampratą Apšvietos epochos kontekste. Konferencijos metu skaityta ne tik daug įdomių pranešimų, padaryta naujų, kartais provokuojančių įžvalgų, patikslinimų, bet ir vyko konstruktyvios diskusijos, vyravo ne tik akademiška, bet ir šilta kolegiška atmosfera. Pranešimų pagrindu parengtų straipsnių rinktinę planuojama publikuoti recenzuojamame leidinyje, tad Lietuvos kultūros ir meno laukas netrukus pasipildys svariu leidiniu.
