Algimantas Šlapikas. Gultas. Šiluva, 2019. Arūno Kazlausko nuotrauka

Apie Šiluvos ateities viziją ir jos įgyvendinimą

Šiemet Lietuvoje (ir už jos ribų) garsiau nei įprastai buvo išgirstas Šiluvos kvietimas patirti gyvąją piligrimystę. Nedidelis, paprastai tik per Šilinių atlaidus garsiai šurmuliuojantis miestelis visą vasarą stebino gausiu renginių spektru: birželio 13–14 d. organizuota tarptautinė konferencija Švč. Mergelės Marijos kultas globalizacijos kontekste: nuo tikėjimo iki turizmo, įvyko diskusija „Komercija dvasiniame diskurse: ar turizmas gali vesti tikėjimo link“, atidaryta pirmoji Šiluvos šiuolaikinio meno bienalė, kurios metu visą vasarą vyko (ir vis dar vyksta) meno parodos, simpoziumas, seminarai, diskusijos, organizuotas meno kūrinių aukcionas. Toks kultūrinis proveržis nėra atsitiktinis, bet susijęs su bend­ra Šiluvos ateities vizija ir planais. Raseinių rajono savivaldybė, Kauno arkivyskupija, turizmo centras „Atrask Raseinius“ ir Šiluvos parapija išsikėlė ambicingą tikslą Šiluvą paversti piligrimystės centru, kuris taptų garsiu ir patraukliu ne tik Lietuvoje, bet ir Euro­poje. Iniciatoriai įvertino išskirtinę vietos sakralinę situaciją, kuri lemia didelį vietos potencialą religinio turizmo plėtojimui. Imtis tokios iniciatyvos ir realių veiksmų tikrai reikėjo jau seniai – religinis turizmas Lietuvoje pamažu vystosi, tačiau jo niša vis dar nėra pakankamai išnaudojama. Šiluva turi savo unikalią istoriją, kuri iki šiol nėra tinkamai iškomunikuota Europai ir pasauliui: 1608 m. čia įvyko ankstyviausias Europoje Bažnyčios oficialiai patvirtintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas, o ir pasaulyje ankstesnis Dievo Motinos pasirodymas pripažintas tik Gvadalupėje (1531). Tuo tarpu plačiai išgarsėjusiose Lurdo, Fatimos, Medžiugorjės vietovėse apsireiškimai įvyko tik XIX a. pabaigoje – XX a. Marijos pasirodymų žmonėms, be abejo, fiksuota ir anksčiau, ir daugiau (vien Lietuvoje minima per trisdešimt vietovių), tačiau Bažnyčios oficialiai patvirtintų nėra gausu.

Vis dėlto šiandien Šiluva siejama išskirtinai su garsiais savaitės truk­mės atlaidais rugsėjo mėnesį, o visą likusį laiką miestelis yra daugiau „tarpinė stotelė“ lankantiems kitus turizmo objektus. Tam, kad Šiluva taptų stambiu centru, didesnius piligrimų ir turistų srautus pritraukiančiu ne tik per atlaidus, bet ištisus metus, kryptingai susivienijo vietos savivaldos ir Bažnyčios institucijos. Raseinių rajono savivaldybė ir Kauno arkivyskupija pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią prie idėjos įgyvendinimo kiekvienas prisidės savo kompetencijos ribose. Vienas pirmųjų sėkmingų žingsnių – darbo grupės, kurią sudaro daug aktyvių, iniciatyvių ir gabių žmonių, suformavimas. Grupei vadovauja Apsireiškimo koplyčios ir šventovės rektorius kun. Darius Vasiliauskas. Parengta ir patvirtinta nuosekli religinio turizmo Šiluvoje skatinimo programa ir įgyvendinimo priemonių planas iki 2025 m. Programa sulaukė Vyriausybės pritarimo ir realių veiksmų. Vyksta diskusijos, kad religinis turizmas ir Šiluva būtų įtraukta prio­ritetu į Lietuvos turizmo plėtros ilgalaikę strategiją. Pasak turizmo centro vadovo Arno Zmitros, programą sudaro trys pagrindinės strateginės veiklos kryptys – infrastruktūros plėtra, viešinimas ir rinkodara bei aukštosios kultūros skatinimas.

Kitas sėkmingai žengtas svarbus žingsnis – sprendimas mokytis iš geriausiųjų. Dar 2018 m. rugsėjį pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Oremo (Ourém) savivaldybe, kurioje yra garsioji Fatimos, vadinamos pasauline Marijos sostine, šventovė. Geroji patirtis, kurios pasisemta – Fatimos tarptautinio religinio turizmo ir piligrimystės kongreso pavyzdžiu Šiluvoje kas dvejus metus organizuoti tarptautines konferencijas, į kurias pasidalinti savo tyrimais, patirtimi ir įžvalgomis bus kviečiami specialistai iš Lietuvos ir pasaulio. Šiemet įvyko pirmoji konferencija, kurios kontekste išskirtinas svečio iš Oremo savivaldybės Fernando Paquimo pranešimas „Turizmo vystymo iššūkiai ir galimybės po apsireiškimų Fatimoje šimtmečio“. Garsinti Šiluvos vardą pasaulyje taip pat bus siekiama dalyvaujant turizmo parodose, kontaktų mugėse, leidžiant leidinius užsienio kalbomis ir t. t. Didelis dėmesys bus skiriamas verslo investicijų pritraukimui, apgyvendinimui ir maitinimui, vietos bend­ruomenės švietimui, jos paruošimui efektyviai aptarnauti atvykstančius turistus, organizuoti ir valdyti renginius.

Antra vertus, įžvelgiama ir neigiamų turizmo tiek Fatimoje, tiek kitose piligrimų gausiai lankomose vietovėse aspektų, visų pirma – stipri komercia­lizacija, kičinės produkcijos pasiūlos perteklius. Programos įgyvendinimo grupė sieks, kad komercija neužgožtų vietos savitumo ir sakralumo, būtų išlaikytas protingas santykis tarp komercijos ir vietos kultūros, tradicijos atskleidimo ir jos palaikymo.

Apie meno piligrimus

Meno piligrimai – tai Raseinių rajono kultūros centro ir partnerių šiuolaikinio meno projektų, kurie orientuoti į meninę piligrimystę, kultūrinius ieškojimus, interneto svetainė. Šiandien neabejojama, kad viena geriausių strategijų, norint pritraukti gausius žmonių srautus – pakankama kultūros ir meno pasiūla. Šiluvos turizmo skatinimo programoje kultūra numatyta kaip viena prioritetinių sričių, kurioje taip pat puoselėjamos didelės ambicijos. Bus dedamos pastangos, kad miestelis taptų vieta, kurioje kasmet vyktų aukšto lygio kultūriniai renginiai, suburiantys ne tik piligrimus, bet ir profesionalaus meno kūrėjus bei mylėtojus, įtraukiantys vietos bendruomenę.

Šią vasarą Šiluva patyrė pirmąjį meno „smūgį“. Šiuolaikinio meno bienalė, kurios koncepciniu leitmotyvu buvo pasirinkta psalmės eilutė „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118, 22), prasidėjo birželio 13 d. Piligrimų informacijos centre buvo atidaryta dailininkės Agnės Jonkutės paroda „Sidabro mėlis“. Minimalistinių, beveik monochro­minių darbų ekspozicija kvietė atsiriboti nuo kasdienybės triukšmo ir atsiduoti meditatyviam kūrybos patyrimui. Tą patį vakarą Šiluvos bazilikoje nuskambėjo muzikinio kūrinio Atverkite man teisumo vartus (kompozitorius Arnas Mikalkėnas) premjera. Susirinkusių žmo­nių, atlikėjų, neįprastų garsų ir apšvietimo žaismės kontekste šventovės erdvė vėrėsi naujomis spalvomis ir rakursais. Tokia buvo pradžia, o liepos mėnuo padovanojo parodų, meninių akcijų gausą: įvyko Eimunto Nek­rošiaus atminimui skirtas spektaklis Tylos monologai, atidarytos simpoziumo parodos, miesto erdves praturtino nauji meno objektai.

Bienalės idėjos autorius ir pagrindinis įgyvendintojas – Raseinių kultūros centro projektų vadovas, asociacijos „Idėjų upė“ įkūrėjas Arūnas Kazlauskas, išties stebinantis ne tik idėjomis, bet ir gebėjimu jas sėkmingai įgyvendinti. Kuratorių pirmajam bienalės bandymui prikalbinti sekėsi sunkiai, todėl koncepciją nutarta įgyvendinti kolektyviai, kartu su menininkais.Dalyvauti sutiko pakankamai stipri kūrėjų grupė – tapytoja, performansų, instaliacijų ir videomeno kūrėja Agnė Jonkutė, tapytojos Sigita Maslauskaitė-Mažylienė ir Aistė Juškevičiūtė, grafikas Evaldas Mikalauskis, skulptorius Algimantas Šlapikas, akvarelistas Valentinas Varnas, videomenininkas Andrius Kviliūnas, fotografas Tadas Kazakevičius, tekstilininkė ir žemės meno kūrėja Greta Kardišiūtė-Kardi, audiovizualinio meno grupės Bionics narės Lina Pranaitytė ir Urtė Parkers. Tapytojų gretas taip pat papildė menininkai iš Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos – Danielis Gromackis, Oksana Svižak, Valerija Moskvitina-Dmitrijeva, Marina Konovalova. Išskirtinis bienalės svečias – portugalų menininkas Bruno Gasparas, kuriantis iliustracijas, objektus, gatvės meną. Šiame sąraše pirmiausia pastebima tai, kad jį sudaro menininkai, atstovaujantys skirtingoms meno sritims. Parodyti visuomenei šiuolaikinio meno įvairovę ir buvo vienas pagrindinių bienalės tikslų. Daugelis minėtų kūrėjų Šiluvos kontekste atrodo neįprastai, tačiau būtent tai, kad susiformavusi, tradiciškai santūri erdvė „įsileido“ naują meną ir žmones, kurie panoro čia kurti, suteikė jai gyvumo ir žavesio, praturtino naujomis patirtimis ir prasmėmis. Kūrėjai savo darbuose nebūtinai reflektuoja religines vertybes, ko tarsi savaime prašosi vietovės specifika. Pasak projekto vadovo, atrenkant bienalės dalyvius pirmiausia buvo atsižvelgiama į kūrinių atitikimą koncepcijai ir į tai, kad nebūtų peržengtos pagarbos sakraliai vietovei ribos, o santykis su tikėjimu yra asmeninė kiekvieno erdvė.

Žvelgiant į rezultatą matyti, kad menininkai gerai pajautė vietos savitumą ir dvasią. Įdomiausi ir šios bienalės kontekste sėkmingiausi darbai yra tie, kurie savo vietą rado įvairiose eksponavimui neįprastose miestelio vietose. Šiluvos prieigose pasitinka vienas stipriausių kūrinių – Kardišiūtės žemės meno objektas „Paliestas“, kurį autorė „išaudė“ su tekstilininkėms būdingu meditatyviu kruopštumu iš daugybės į žemę susmaigstytų medžio pagaliukų. Stilizuotos kompozicijos centre vaizduojami krikščioniškieji simboliai balandis ir žuvis. Autorė atskleidžia, kad šią simboliką padiktavo pati aplinka – kūrinys atsiveria kalvos su kryžiumi, kur 1993 m. nusileido popiežių Joną Paulių II atskraidinęs malūnsparnis, šlaite. „Audi­nys“ darniai dera su kraštovaizdžiu, o po kurio laiko natūraliai sunyks.

Miestelio centre pasitinka Gasparo portretas, šmaikščiai žvelgiantis nuo gyvenamojo namo sienos. Menininkas vadinamas tikruoju meno piligrimu, kadangi savo portretą, bylojantį, kad visi yra stebimi, stengiasi palikti kiek­vienoje aplankytoje šalyje. Šis gatvės meno objektas itin pagyvino miestelio atmosferą, tačiau sulaukė prieštaringų vietos bendruomenės vertinimų ir jį nutarta panaikinti. Dalinis pasipriešinimas šiuolaikinio meno „invazijai“, be abejo, buvo neišvengiamas. Kaip vieną didžiausių iššūkių organizatoriai įvardija būtent darbą su bendruomene, siekiant ją sudominti, įtraukti ir kartu lavinti meninį skonį.

Už miestelio turgaus aikštės esančiame sename ūkiniame pastate įrengta grupės Bionics instaliacija „Pulsar“ – sukabintų veidrodžių gabalėlių „spiečius“ pastato gilumoje. Originaliame variante instaliaciją turi lydėti muzikos ir apšvietimo efektai, tačiau vėliau užklydusį lankytoją pasitinka tyla ir subtilus veidrodžių atspindžių žaismas. Kūrėjos atskleidžia, kad kūrinys simbolizuoja pirmapradį akmenį, talpinantį savyje visą sukauptą patirtį ir suirusį į daugybę atskiras istorijas pasakojančių fragmentų. Instaliacija taip pat tiesiogiai susisieja su tragiška vietos istorija, kai pokario metais šiame pastate buvo kankinami ir žudomi pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyviai.

Priešais gimnaziją esančiame parkelyje savo vietą rado trys interaktyvios Šlapiko skulptūros – jas suaugę ir vaikai pamėgo dėl galimybės palaipioti ar net pagulėti. Tarp Apsireiškimo koplyčios ir Piligrimų centro esančioje nedidelėje nuokalnėje įkomponuoti keturi Mikalauskio skaitmeninės grafikos darbai, iš jų išskirtinas virtualus „Akmuo“ – nuoroda į Šiluvos Marijos apsireiškimo akmenį. Mikalauskis taip pat dalyvavo meninėje akcijoje – grafikos spaustuvėje, kurios metu buvo galima įsigyti paties dailininko vietoje atspaustų estampų, vaizduojančių Šiluvos Apsireiškimo koplyčią. Grafikų gretas taip pat papildė Vaiva Koveraitė-Trumpė, kvietusi į kūrybines dirbtuves sužinoti, kaip gimsta šiuolaikine transfer technika atliktas kūrinys.

Sudėtingesnė situacija yra su ekspozicinėmis erdvėmis – tokių, kokių reikia renginiui, pretenduojančiam tapti tęstiniu tarptautiniu projektu, Šiluva dar neturi. Piligrimų centre eksponavimui naudojamos patalpos yra gerokai per mažos, gimnazijoje – nepritaikytos. Dėl savo kamerinio pobūdžio įspūdingumu ir originalumu, priešingai nei aprašytieji lauko objektai, ekspozicinėms bienalės parodoms sunku konkuruoti su kituose miestuose siūlomais panašiais renginiais. Šią problemą turėtų išspręsti naujas modernus muziejus, kurį numatyta pastatyti pagal Šiluvos turizmo skatinimo programą.

Apibendrinant

Šiluva turi didelį potencialą tapti reikšmingu piligrimystės centru, pritraukiančiu keliautojus iš viso pasaulio. Tam žengti labai rimti pirmieji žingsniai. Šiandien visuomenei labiausiai matomas rezultatas – provincijos miestelį supurtęs kultūrinis proveržis. Tebūnie tie pirmieji bandymai dar netobuli, tačiau pokytis yra akivaizdus. Net neabejotina, kad įgyvendinant šį projektą reikės įveikti daugybę iššūkių, reikės daug laiko ir kryptingos Bažnyčios, valstybės, vietos savivaldos, verslo, bendruomenės paramos ir įsitraukimo. Tačiau tai, kuo gali tapti Šiluva, turėtų itin reikšmingos įtakos šalies turizmo verslo plėtotei, ekonominiam ir socialiniam ne tik Raseinių krašto, bet ir Lietuvos gyvenimui. Ir pati Bažnyčia, atsiverdama naujoms evangelizacijos formoms, prisidėtų prie potencialių naujų narių pritraukimo ir savo bendruomenės didinimo.