Johanas Georgas Pinzelis. Švč. Dievo Motina Sopulingoji. 1758. Liepos medis, drožyba, polichromija, auksavimas. Iš Hodovycios Visų Šventųjų bažnyčios. Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija. Aušros Vasiliauskienės nuotraukos

Lietuvos žmonės turėjo unikalią galimybę pamatyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose eksponuotą tarptautinę parodą Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai. Pavadinime integruotas kodinis žodis „mistika“ taikliai apibrėžia ir sieja tiek Pinzelio asmenybę ir jo skulptūrų daromą poveikį žiūrovui, tiek bendrą ekspozicijoje sukurtą atmosferą, tiek šiandieninius tragiškus įvykius Ukrainoje, tiek visiškai atsitiktinę šios apžvalgos autorę – lašą viso globalaus konteksto jūroje: jau reklaminėje medžiagoje atsitiktinai šmėstelėjęs Sopulingosios Dievo Motinos skulptūros veido fragmentas nebepaleido ir šios parodos aplankymas tapo vienu artimiausių tikslų, o pasiūlymo parašyti apie ekspoziciją sulaukiau būtent tą dieną, kai traukiniu vykau į Vilnių pasižiūrėti Ukrainos barokinių skulptūrų parodos (ir, žinoma, vaikiškų Žygimanto Augusto šarvų).

Pinzelis yra pripažįstamas ne tik ryškiausiu XVIII a. Lvivo skulptūros atstovu, bet ir vadinamas „paskutiniu didžiu Europos vėlyvojo Baroko kūrėju“ (Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvivo meistrai, sudarė Vydas Dolinskas, Gintarė Tadarovska, Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2022, p. 116). Jo skulptūroms būdinga sunkiai žodžiais išreiškiama ekspresija, dramatizmas, turbūt idealiai įkūnijantis potridentinės Bažnyčios siekį meno priemonių visuma ne tik mokyti (docere), bet ir džiuginti (delectare) bei jaudinti (movere), t. y. veikti emociškai. Stipri Pinzelio ir jo įtaką patyrusios Lvivo barokinės skulptūros emocija išreikšta per įtaigią meninę formą: išraiškingus, ekstatiškai pakylėtus ir tarsi pačių skulptūrų išgyvenamus jausmus, atsispindinčius veiduose, gestuose, viso kūno kalboje, menininkai perteikė savitai modeliuodami kūnus, su Baroko meninėmis išraiškos priemonėmis derindami senuosius Gotikos išradimus: ne visada paisydami perspektyvos ir proporcijų taisyklių, neretai pritaikydami gotikinį S formos linkį, neramaus judrumo įspūdį sustiprindami gausiomis laužytomis „kristalinėmis“ klostėmis, gausiu auksavimu. Žiūrovas, ypač religingas, įtikintas pačios skulptūros personažo emocija, intuityviai persiima išgyvenimu ir pats, o mažiau paveikus negali nesižavėti bent jau reginio teatrališkumu. Kalbant apie šių skulptūrų teikiamą įspūdį, pasakymą „poetinis šėlsmas“ (furor poeticus) galima perfrazuoti į apibūdinimą „barokinis šėlsmas“, taikliai nusakantį aktyvų, nerimastingą, emocingą, tarsi Dievo įkvėptą šių skulptūrų gyvenimą erdvėje.

Lvivo barokinės skulptūros mokyklos ištakos yra siejamos su vokiškai kalbančiomis šalimis – Austrija, Bavarija, Čekija, Moravija, Silezija. Būtent iš šių šalių į Lvivą atvykusių skulptorių grupė buvo gerai susipažinusi su Berninio ar čekų skulptoriaus Matijo Bernardo Brauno darbais (ibid., p. 61–62), patyrė jų įtaką ir paliko iki šių dienų žavinčią bei iš naujo atrandamą kūrybą.

Parodoje eksponuota dvidešimt skulptūrų, šiandien priklausančių Lvivo nacionalinei Boryso Voznyckio dailės galerijai, į kurią jos pateko iš įvairių sovietmečiu sąmoningai ir barbariškai niokotų Ukrainos bažnyčių. Skulptūros buvo išsaugotos tik pasiaukojusių muziejaus darbuotojų dėka. Paties Pinzelio darbų į Vilnių atvežta sąlyginai nedaug – keturios skulptūros, o likusi dalis darbų yra kitų XVIII a. Lvivo meistrų sukurti kūriniai.

Ekspozicija sudaryta dinamiško vedimo link kulminacijos principu, pamažu auginant intrigą: nekantrų lankytoją, trokštantį kuo greičiau išvysti Pinzelio šedevrus, pirmiausia pasitinka nežinomų XVIII a. vidurio ir antros pusės autorių skulptūros. Pirmąją grupę sudaro šventųjų evangelistų Mato ir Luko bei šv. Ambraziejaus Milaniečio polichrominės figūros, puošusios Ivano Frankivsko Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koleginės bažnyčios sakyklą. Kaip ir būdinga Lvivo mokyklai, skulptūros beveik ištisai auksuotos (įvairesnė polichromija atsispindi tik veiduose, kuriuose išryškintos mėlynos akys, raudonos lūpos, skruostų rausvumas), figūras gaubia gausios, ekspresyvios, tačiau sąlyginai minkštai modeliuotos drabužių klostės, egzaltuotai emocingi veidai. Išraiškingi evangelistų atributai – stambus gulintis jautis prie šv. Luko kojų ir šv. Mato angelas – putlus, tipiškai barokiškas putto. Kita nežinomo XVIII a. antros pusės autoriaus skulptūrų grupė yra iš Susidovyčių karmelitų vienuolyno Šv. Onos bažnyčios. Šių figūrų ekspresija santūresnė, statiškesnė nei pirmosios grupės, figūros siauro, išilginto silueto, o veidai daugiau dramatiški ar melancholiški, nei egzaltuoti.

Toliau intriga auga, ekspozicijoje atsiranda skulptorių vardai – Antanas Osinskis, Pranciškus Olenskis, Jonas Obrockis. Minėtinos Osinskio dominikonų šv. Dominyko ir šv. Tomo Akviniečio skulptūros iš Navarijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, kurioms vėlgi būdingas gausus auksavimas, stambios laužytų formų klostės. Taip pat pastebima, kad ekspresiją skulptorius stengiasi sustiprinti manieringai, tačiau grakščiai traktuodamas kurios nors rankos gestą, pirštų linkius. Šv. Dominykas atpažįstamas pagal specifinį jo ikonografijos atributą – šunį prie kojų, o Bažnyčios mokytojas, filosofas, teologas ir dominikonų vienuolis šv. Tomas Akvinietis – pagal abitą su žvaigžde ant krūtinės, rankose turimą knygą. Obrockio skulptūros Mozė ir Šv. evangelistas ir apaštalas Jonas iš Busko Šv. Stanislovo bažnyčios išsiskiria dėmesiu itin realistiniam veidų modeliavimui, kuriems būdinga švelni išraiška, išryškinti skruostikauliai ir mimikos raukšlės, taip pat ritmiškai banguojančių plaukų stilizavimas. Įdomios medinės Lvivo skulptoriaus Olenskio figūros iš Berestečko trinitorių vienuolyno Švč. Trejybės bažnyčios, vaizduojančios ne šventuosius, o interpretuojamos kaip kalinių personifikacijos, kurių atsiradimas minimoje šventovėje siejamas su tuo, kad viena Trinitorių ordino misijų buvo rūpinimasis krikščionių belaisvių išpirkimu. Šiose skulptūrose pabrėžiamas išsekintų, tačiau dar tvirtų kūnų natūralistiškumas. Apie tai, kad čia vaizduojami belaisviai, byloja už nugaros surištos rankos, ant kojų išlikę sukaustymo grandinėmis fragmentai. Obrockio ir Olenskio skulptūrų polichromija neišlikusi.

Peržvelgus ir susipažinus su įvairiais XVIII a. Lvivo skulptūrinės kūrybos pavyzdžiais, galiausiai patenkama į salę, kurioje eksponuojami paties Johano Georgo Pinzelio darbai. Šio skulptoriaus asmenybė, kaip minėta, gaubiama paslapčių. Jo biografijos faktų žinoma labai nedaug: neaiški kilmė, spėjama, kad jis galėjo būti rusėnas ar lenkas, bohemietis, bavaras ar šveicaras, venecijietis ar florentietis, tačiau visi vienodai sutinka, kad skulptorius keliavo po Europą, pirmiausia Italiją, taip pat buvojo Vienoje, Prahoje, Miunchene, ir galiausiai atvyko į Lvivą, kur sukūrė darbų, tačiau čia niekada negyveno. Šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas Bučačo metrikų knygose per savo vestuves su Marijana Elžbieta Majevska, todėl vadinamas skulptoriumi iš Bučačo (ibid., p. 50, 68, 211). Tyrinėtojus stebina, kad tokio lygio meistras ilgai buvo nežinomas, jo kūryba atrandama tik pastaraisiais dešimtmečiais.

Pinzelio salėje dėmesį iškart patraukia medinė šv. Joakimo skulptūra iš Horodenkos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios didžiojo altoriaus – monumentali figūra, sukurta, rodos, viršijant visas medžiagos galimybes, pažeista, netekusi kai kurių dalių ir tuo dar dramatiškesnė. Tačiau visos ekspozicijos kulminacija yra altoriaus struktūrą primenanti skulptūrinė kompozicija su Sopulingąja Dievo Motina ir šv. apaštalu ir evangelistu Jonu bei Nukryžiuotoju centre. Toks sprendimas pasirinktas neatsitiktinai – apie 1758 m. sukurtos Švč. Mergelės Marijos ir evangelisto figūros stovėjo Hodovycios Visų šventųjų bažnyčios didžiajame altoriuje, abipus krucifikso. Aliuziją į šį altorių ir siekta sukurti, tik Nukryžiuotasis (XVIII a. devintas dešimtmetis) parodoje yra ne iš Hodovycios, o Lopatyno bažnyčios. Pinzelio skulptūrų dramatizmą neabejotinai ryškiausiai atspindi Sopulingosios Dievo Motinos skulptūra, kurią kurdamas menininkas pasitelkė visas įmanomas priemones dramatiškam įtaigumui pasiekti – gotikinį S linkį, tarsi vėjo blaškomas kristalo struktūros gausias klostes, auksavimą, itin natūralistiškai traktuojamas atviras kūno dalis – veidą, rankų plaštakas ir net kojų pėdas. Didelis dėmesys sutelktas į skausmo persmelktą Dievo Motinos veidą, kuriuo „teka“ ašara. Vienas iš parodos koncepcijos ir ekspozicijos autorių Vydas Dolinskas įvardijo turbūt visiems šios parodos lankytojams kilusią sąsają, kad Sopulingoji Dievo Motina įgavo ukrainiečių kankinystės paliudijimo prasmę, yra šiandien kenčiančios Ukrainos personifikacija (ibid., p. 27). Tai – Sopulingoji Ukraina.

Parodos eksponavimo principas yra gerai apgalvotas, puikiai sustruktūruotas, nuosekliai supažindinantis su Lvivo skulptūra apskritai, pradedant nuo nežinomų, vėliau pristatant įvardytų kūrėjų skulptūras, o pabaigoje lankytojas pastatomas prieš įspūdingą „altorių“ – aptartą skulptūrinę kompoziciją, prieš visos Ukrainos kančią išreiškiančią Sopulingąją Dievo Motiną. Parodą gerai papildo jau minėtas išsamus katalogas su tyrinėtojų Andrzejaus Betlejaus, Taraso Vozniako, Boryso Shengero ir Jano K. Ostrowskio tekstais lietuvių, anglų ir ukrainiečių kalbomis, kuriuose plačiau apžvelgiami XVIII a. Lvivo skulptūros bruožai, Pinzelio biografijos problematika ir kūrybos ypatybės. Paroda, planuota, eksponuota ir atidaryta dar prieš karo pradžią, o jam prasidėjus ir tebevykstant netikėtai įgavo iki skausmo aktualią prasmę.

Johanas Georgas Pinzelis. Šv. apaštalas ir evangelistas Jonas. 1758. Liepos medis, drožyba, polichromija, auksavimas. Iš Hodovycios Visų Šventųjų bažnyčios. Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija
Pranciškus Olenskis. Alegorinė figūra. XVIII a. devintas dešimtmetis. Liepos medis, drožyba, grunto likučiai. Iš Berestečko trinitorių vienuolyno Švč. Trejybės bažnyčios. Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija
Antanas Osinskis. Šv. Dominykas. 1764. Liepos medis, drožyba, polichromija, auksavimas. Iš Navarijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija