Dizainerė Lina Sasnauskaitė
2020 m. Vilniuje baltarusių kalba pasirodė pirmasis baltarusių rašytojos Evos Viežnaviec romanas – Ko ateini, vilke? (balt. Па што ідзеш, воўча?). Varšuvoje gyvenanti autorė – aktyvi baltarusių visuomenės veikėja – tiek kūrinyje, tiek viešai nuolat pabrėžia kalbos ir kultūros svarbą tautos išlikimui. Baltarusijoje knyga, kaip ir autorės kūryba, nėra uždrausta, nors apie ją viešai niekas per daug nekalba. Kaip pasisako pati autorė: „išgyvenu gan prieštaringus jausmus: visa širdimi nekenčiu šios valdžios, o kartu jaučiu dėkingumą už tai, kad mano knygų neliečia ir jos gali surasti savo skaitytojus“1. Pelniusi Jerzy Giedroyco literatūrinę premiją ir sulaukusi tarptautinio dėmesio, šiemet ši knyga išleista ir lietuviškai (už vertimą Jurgita Jasponytė-Burokienė gavo Dominyko Urbo premiją). Jau paėmus knygą į rankas, ji pasirodo artima ir lietuvių skaitytojui – nuo mitologizuoto viršelio iki atsikartojančių liaudies prietarų, tautosakos ir karo motyvų. Nestebina, kad tiek metų panašią istoriją išgyvenusios kaimyninės tautos atpažįsta viena kitos praeities atgarsius.
Ir ne vien tai – šį kūrinį galima matyti ne tik kaip pavienį reiškinį, bet ir kaip platesnę regiono literatūros tendenciją. Per pastaruosius metus Baltijos ir Rytų regiono literatūroje populiarėja atsigręžimas į kaimą, tautosakos ir mitologijos pasaulėvaizdį. Iš realistinio ar net dokumentinio vaizdavimo pereinama prie beveik magiškojo realizmo. Tuo pasižymi šiuolaikinių lietuvių autorių – Kotrynos Zylės, Ievos Dumbrytės, Kosto Strielkūno, Jurgos Tumasonytės – kūryba, taip pat mitologiniai siužetai būdingi į lietuvių kalbą sėkmingai verčiamai esto Andruso Kivirähko, suomio Juhanio Karilos kūrybai – ir tikrai ne vien jiems. Galima būtų svarstyti, kad toks kaimo, kaip pasakų vietos, vaizdavimo išpopuliarėjimas rodo, jog šiame regione po truputį yra tolstama nuo agrarinių šaknų, pats kaimo gyvenimas tampa vis labiau romantizuotas. Keičiasi kartos, dabartiniams autoriams kaimas nebėra kasdienė socialinė realybė, kaip dažnai buvo XX a. literatūroje. Atitolus nuo tokio gyvenimo, atmintyje kaimo vaizdavimas išlieka kaip vaikystės prisiminimas, pasakų pasaulis, kuris persiduoda į kūrybą. Šiuolaikiniams žmonėms tautosaka, gamtos mistifikavimas ar senieji papročiai nebėra kasdienybė. Kyla klausimas – gal šio regiono naujosios rašytojų ir skaitytojų kartos, nustojus gyvuoti tikėjimui ir įgavus distanciją, taip išsiilgę ieško savo vietinio fantastikos pasaulio, atsisuka į šią erdvę su nauju smalsumu. Tokia perspektyva keičia santykį su tradicija – seniau kaimas, vaizduotas kaip priešingybė naujoviškam ir pavojų pilnam miestui, dabar tampa mitologizuota erdve, kur galima ieškoti naujų metaforų tautos istorinei patirčiai permąstyti. Šia prasme Viežnaviec romanas artimas net ir, pavyzdžiui, Kazio Borutos Baltaragio malūnui, tačiau, kitaip nei pastarajame, Viežnaviec pasaulis nėra vientisa, uždara iš mitologinių sakmių nulipdyta sistema. Jos pasaulis atviriau paliestas istorijos, jame nebegalioja uždara pasaulėžiūra, veikiau atrandamas nykstantis, bet vis dar veikiantis atminties sluoksnis. Taip šis kūrinys tampa platesnės literatūrinės tendencijos dalimi, kurioje per žvilgsnį į kaimą kaip mitologizuotą pasakų vietą bandoma naujai pažvelgti į praeitį ir ją perskaityti. Atmintis šiame romane yra viena pagrindinių jo ašių. Istorija čia veikia kaip gyva tiek žmogų, tiek vietą formuojanti jėga. Pasak pačios autorės, atminties praradimas yra didžiausia tragedija2. Tačiau pati atmintis dažnai yra slogi ir persmelkta mirties, bet ji vienintelė leidžia išlaikyti ryšį su pasauliu.
Pasakojimas pradedamas nuo herojės Rynos kelionės namo laidoti mylimos mirusios šimtametės babos. Per priklausomybės kankinamos Rynos žvilgsnį dabartis pateikiama fragmentiškai, tačiau fiziškai artėjant link tėviškės, matome, kad ši dabartis greitai ima irti, o praeities pasakojimai iškyla ryškiai ir nuosekliai. Kuriamas įspūdis, kad pelkių apsupti Rynos namai pamažu įtraukia į prisiminimų liūną. Pasakojimas grįžta atgal, sluoksniuojasi, kol galiausiai išsiplečia į penkių kartų istoriją, o praeitis atsiskleidžia kaip pasikartojanti ir nuolat sugrįžtanti. Atsiminimai juda nuo Rynos prie jos babos, o šioji pasakoja savo babos ir prosenelės istorijas. Taip skaitytojas įsukamas į pasakojimą apie praeitį, nuo kurios po truputį sugrįžtama dabartin, apimant vos ne viso XX a. vietinę ir šeimos istoriją. Šis, kaip neretai pasitaiko ir gyvenime, ypač ištęstas babos šimtmečio pasakojimas ilgainiui ima varginti ar net sumažina skaitančiojo jautrumą: žiaurumai jame lenkia vienas kitą. Kita vertus, galima svarstyti, ar šis ištęstumas nėra sąmoningas bandymas perteikti pačios istorijos patirtį kaip ilgos, pasikartojančios ir alinančios stichijos.
Atmintis čia ne tik saugoma, bet ir nešama kaip našta – sunku gyventi atsukus nugarą į ateitį: „Sunku Rynai buvo gyventi nugara priekin“ (p. 96). Ji kaupiasi kaip „mirčių žemėlapiai“, kurių neįmanoma atsikratyti, kurie neleidžia atsigręžti į priešais laukiantį gyvenimą. Iš kitos pusės, atmintis yra ir vienintelė vertė. Nuolat pasikartojantis užrašų motyvas rodo bandymą sulaikyti nykstančią praeitį, o jų deginimas – tokio bandymo trapumą siekiant papasakoti istoriją ne nugalėtojų, o išgyvenusių moterų akimis. Tai matriarchalinis romanas: vyrai čia arba agresoriai, arba praeiviai, arba mirusieji, o moterys – istorijos sergėtojos. Taip ir Rynos baba tiek savo užrašais, tiek pasakojimais veikia kaip atminties saugotoja, o Ryna, net to tiesiogiai nesiekdama, pamažu perima šį vaidmenį. Nors ir svyruodama tarp tikėjimo ir skepticizmo, Ryna intuityviai priima babos palikimą – jos prisiminimuose ir kalboje nuolat atsiranda tautosakos fragmentai, užkalbėjimai ar vietinių vaiduoklių istorijos. Šios šeimos moterys per daug kartų buvo užkalbėtojos, pribuvėjos ir gyduolės, dažnai kitų laikomos raganomis. Jų žinojimas neapsiriboja vietine istorija, jos perduoda liaudies išmintį – tautosaką, medicinines žinias, vietos gamtos pažinimą, ir taip tampa tarpininkėmis.
Romane nuolat išlaikoma įtampa tarp dviejų pasaulių – pelkynuose vešintis mitologinis, prietarais ir liaudies pasakojimais persmelktas gyvenimas ir modernybė, kuri jį neigia ir ardo. Ne tik fizinę aplinką, bet ir jos atmintį naikina karai, melioracija ar pelkių sausinimas. Žuvę žmonės, sugriautos sodybos greitai pasimiršta, nyksta pasakojimai ir pats pasaulio suvokimo būdas. Kas anksčiau buvo šventa, virsta nereikšmingais objektais. Seniau garbinti akmenys dabar stovi kaip kelio ženklai, išteplioti mėlynais dažais, o žmonės nebežino jų svarbos. Vietiniams svarbus šaltinis Baltasis Stulpas, teikiąs viltį, galiausiai užkasamas, o jo buvimo vieta išgaruoja iš gyventojų atminties. Romanas nekalba apie paprastą nostalgiją ir neperauga į raudą dėl to, kad pasaulis keičiasi, veikiau jis gedi ir reflektuoja negrįžtamą pokytį ir netektį.
Skaitant aiškiai jaučiamas dviejų priešybių susidūrimas. Tai Rynos kelionė iš užsienio namo, iš racionalaus pasaulio į pasakų. Čia susiduria praeitis ir dabartis, modernybė ir babos reprezentuojamas mitinis pasaulis. Pereinamumo būsena ryškiausiai įkūnijama pačioje Rynoje. Ji svyruoja tarp tikėjimo prietarais ir racionalaus požiūrio, tarp artumo šiai tradicijai ir atsiribojimo nuo jos. Čia svarbus ir pats kelionės tikslas – atsisveikinti su baba – įrėminantis ją būsenoje tarp gyvenimo ir mirties.
Mirtis persmelkia visą romaną – tai nuolatinė būsena, fonas, kuriame vyksta gyvenimas. Didelę atminties dalį ir sudaro atminimas visų mirusių per karus, ligas ir badą: „Ir ne dyvai – Rynos galvoje buvo mirčių žemėlapis“ (p. 16). Čia reikšminga pasirodo ir vilko figūra, kuri iš pradžių atrodo kaip stipri, daug žadanti metafora – mirties, neišvengiamo smurto ir represyvios valdžios ženklas. Pasak autorės, klausimas „Ko ateini, vilke?“ susilaukia atsakymo: „Pasiimti paskutinių dalykų“3. Vilkas ateis ir pasiims viską, kas tau brangu, liksi be nieko. Ir išnyksi. Tiesa, eigoje ši figūra praranda savo nuoseklumą: vilkas pasakojime nebepasirodo, nors mirties ir praradimo tema išlieka, atrodo, kad simbolinė linija nėra iki galo išplėtota.
Pati kūrinio struktūra yra maloniai cikliška – pasikartojančios detalės veda per pasakojimą, o pradžios nereikšmingos smulkmenos galiausiai suveda viską į vieną tašką, iš atsiminimų sugrįžtama į dabartį. Nors daugelis dalykų iki galo neišsisprendžia, atsiranda tam tikras tvarkos pojūtis: daiktai sugrįžta į savo vietas, atpažįstami žmonės. Tai nėra klasikinė atomazga, bet veikiau tylus susitaikymas su tuo, kas neišvengiama. Vertimas taip pat prisideda prie kūrinio poveikio – Viežnaviec rašo specifine baltarusių kalba, sumaišyta su kaimiškomis įtakomis, kreipdama dėmesį į marginalizuotą kaimo žmogų. Pačios autorės išgirtame lietuviškame vertime aukštaitiškai šnekanti bobutė, „kaimiškas“ žodynas palaiko atminties temą, priverčia pasidomėti keistesniais žodžiais, palyginti su pačių senelių pasakojimais. Išryškėja baltarusių ir lietuvių tautosakos pasaulių panašumai.
Tad romanas Ko ateini, vilke?, kurdamas slogią ir tamsią atmosferą, palieka skaitytojui ne tiek atsakymą, kiek būseną, lyg išbrendant iš pelkės. Atmintis čia nei išgelbsti, nei sunaikina – ji tiesiog lieka, kaip sunkus maišas, kurį tenka nešti. Būtent ši dviprasmybė ir yra stipriausia romano vieta: jis neromantizuoja praeities, bet ir neleidžia jos atsisakyti.
1 „Vaikystėje nuo mirties mane išgelbėjo kaimo užkalbėtojos“, Evą Viežnaviec kalbina Gediminas Kajėnas, in: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/baltarusiu-rasytoja-eva-vieznaviec-vaikysteje-nuo-mirties-mane-isgelbejo-kaimo-uzkalbetojos-286-2628408.
2 „Eva Viežnaviec: Iki 18 metų kalbėjau tik baltarusiškai“, in: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2026/02/20/news/vilniaus-knygu-muges-viesnia-eva-vieznaviec-iki-18-metu-kalbejau-tik-baltarusiskai–41392866.
3 „Rusiją kritikuojanti baltarusių rašytoja Viežnaviec: įgarsinau neišgirstų žmonių balsus“, in: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2855336/rusija-kritikuojanti-baltarusiu-rasytoja-vieznaviec-igarsinau-neisgirstu-zmoniu-balsus.
